Katech. Holger Lahayne

Kovo 9-oji: Reformacijos pradžia Šveicarijoje ir evangelinės laisvės diena

1519 m. sausio 1 d. Huldrychas Zwinglis pirmą kartą užlipo į Ciuricho katedros sakyklą. Šiame Šveicarijos mieste jaunasis kunigas pradėjo savo tarnystę pasakydamas pamokslą, aiškindamas  Evangeliją pagal Matą.

Tada prasidėjo jo daugelį mėnesių trukęs kelias per visą Evangeliją. Jis patvirtino aiškią žinią: Bažnyčios tarnai privalo skelbti visą Evangeliją ir visą Dievo žodį. H. Zwinglis buvo pasiruošęs reformuoti Bažnyčią pagal Bibliją.

Keleriems metams praėjus, Ciuriche buvo paruošta dirva rimtiems reformos darbams. Kad ir kaip keista, net juokinga, tačiau pirmuoju darbu tapo 1522 m. kovo 9 d. pavakarę žinomo miesto spaustuvininko Christopho Froschauerio namuose susirinkusių tuzino vyrų surengtos rūkytų dešrų valgytuvės. Visa tai buvo suorganizuota ne dėl juoko, o sąmoningai pasirenkant pirmąjį priešvelykinio pasninko sekmadienį. Buvo smulkiai supjaustytos dvi kietos dešros ir išdalintos susirinkusiesiems. Būrys Ciuricho vyrų nusprendė surengti provokacinį renginį ir juo viešai pademonstruoti nepritarimą mieste galiojusiems Bažnyčios pasninko įsakymams.

Ciuricho dešrų valgytuvės, iš pirmo žvilgsnio kad ir kaip nekaltai atrodžiusios, tapo tikru „karo paskelbimu“ (pagal Bažnyčios istoriką K. Alandą) ir smarkiai pagreitino Reformacijos Šveicarijoje įsigalėjimo eigą. H. Zwinglis jau kurį laiką kėlė ir peikė, anot jo, daugelį Bažnyčios trūkumų (maldą šventiesiems, skaistyklą) bei neigė dešimtinę esant tikintiesiems privaloma, Dievo nustatyta tvarka. Asmeniškai jis jau buvo nutraukęs ryšius su popiežiaus Bažnyčia (netrukus vedė) ir artėjo prie viešo konflikto.

Praėjus porai savaičių po dešrų valgytuvių, H. Zwinglis apie pasninką pasakė pamokslą, kurio tekstas Didįjį ketvirtadienį buvo išspausdintas Froschauerio spaustuvėje. Pamokslas vadinosi Apie valgių pasirinkimą ir laisvę. Jis tapo ir pirmuoju Šveicarijos reformacijos dokumentu. Pamoksle Zwinglis jau visai evangeliškai išdėsto laisvės sampratą. Pagal ją, Biblija pasninkauti tikintiems žmonėms nei įsako, nei įpareigoja (tik siūlo ir ragina), todėl ir Bažnyčios ar žmonių įsakymų pasninkauti nėra būtina klausyti. Nes kiekvienas tikintis žmogus be išlygų paklusti privalo tik Biblijos paliepimams.

Huldrychas Zwinglis. Hanso Aspero paveikslo fragmentas, 1549 m. Wikipedia.org nuotrauka

„Jei kas nors dėl sveikatos ar savo kūno sutramdymo savanoriškai imasi atsisakymo ir šitaip pasninkavimo nepervertina“, to H. Zwinglis nepeikė ir jam neprieštaravo. Bet nė vienas tenesiekia pasirodyti gudresnis už Dievą, Biblijos įsakymus „papildydamas ar pataisydamas“ – „tarsi Dievas būtų ką pražiopsojęs“. H. Zwinglis padarė išvadą: „Trumpai ir paprastai pasakius: jei nori pasninkauti, tai ir pasninkauk! Jeigu nori nevalgyti mėsos, tai ir nevalgyk! Bet savo tikinčiam broliui palik laisvę pasirinkti!… Tačiau jei tavo artimą piktins tavo naudojimasis laisve, tai nestumk jo į sunkumus ir pagundą. Tik tuomet, jei jis aiškiai pamatys tavo laisvės pagrindą, tai ja ir nebesipiktins, nebent tikrai norėtų tau blogo… O tu kaip tik turėtum savo artimui draugiškai išaiškinti savo tikėjimą ir pasakyti, kad ir jis gali valgyti viską bei turi teisę laisvai pasirinkti.“

Taip prasidėjo tikroji laisvės Reformacija Šveicarijoje. 1523–1525 metais Ciuricho bažnyčia buvo pertvarkyta pagal Evangelijos principus, o po kelerių metų Reformacija pasiekė ir Berną, Bazelį bei kitus miestus. Visur įsitvirtino tas pats evangelinės laisvės mokymas. 1528-ųjų Berno tezėse sakoma: „Kristaus Bažnyčia nesudarinėja nei įstatymų, nei įsakymų be Dievo Žodžio. Dėl to visi žmonių sudaryti nuostatai, kuriuos vadina Bažnyčios įsakymais, mus įpareigoja tik tiek, kiek jie pagrįsti ir įsakyti dieviškajame Žodyje.“

Krikščionio laisvės temai visą savo svarbiausiojo veikalo Institutio skyrių (III, 19) paskyrė ir Ženevos reformatorius Janas Calvinas. XVII a. presbiterijonų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas pateikė bene preciziškiausią šio klausimo formuluotę: „Tik Dievas yra sąžinės Viešpats, ir ji neturi būti varžoma jokiais žmonių mokymais ir priesakais, kurie tikėjimo ar Dievo garbinimo klausimais nors kiek prieštarauja Jo žodžiui arba jį papildo. Tikėti tokiais mokymais ar paklusti tokiems priesakams neva dėl sąžinės iš tiesų reiškia paminti tikrąją sąžinės laisvę. Aklo ir absoliutaus tikėjimo bei paklusnumo reikalavimas taip pat pažeidžia sąžinės ir proto laisvę.“ (XX, 2)

 Kovo 11-oji: Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymas ir pilietinės laisvės diena

1990 m. kovo 11 d. šimtas dvidešimt keturi laisvai išrinkti Aukščiausiosios Tarybos nariai priėmė „Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Tuo sprendimu buvo „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas“. Tačiau buvo atkurtas ne 1940 metų prezidento Antano Smetonos autoritarinis režimas. Akto tekstas sąmoningai grižo prie 1918 ir 1920 metų dokumentų, kurie numatė Lietuvos valstybės demokratinę santvarką (Vasario 16 d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo rezoliucijos). Tą dieną buvo priimtas ir Laikinasis pagrindinis įstatymas, kadangi LR 1938 m. Konstitucija neturėjo demokratijos sampratos („Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė“), draudė partijas ir deklaravo, kad nedemokratiškai išrinktas „Prezidentas… vadovauja Valstybei“.

1990 m. signatarų pasirašytame Akte dažniausiai minimi žodžiai, žinoma, yra „Lietuva“ (9 kartus) ir „valstybė“ (8). Apie „tautą“ kalbama tik vieną kartą, žodžius „suvereni“ ir „nepriklausoma“ randame po du kartus. Tačiau net trijose vietose paminimas žodis „teisė“. Atkurta valstybė „pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams“, garantuoja „žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“. Be to, pridedama, kad 1918/1920 m. dokumentai „dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas“.

Nors nuo 1940 Lietuva ir buvo okupuota, tačiau minėtoji teisinė galia visą laiką viršijo okupanto ir jo ginklų bei represinių instrumentų galią. 1990-ųjų Aktas dar kartą patvirtino šios teisės ir teisingumo viršenybę. Po dvejų metų, 1992-aisiais, buvo priimta nauja Konstitucija, kuri taip pat numato teisinę valstybę ar teisės viešpatavimą: „Valdžios galias riboja Konstitucija“ (5 str.), aukščiausiasis įstatymas. Valstybę, jos organus ir tarnautojus, saisto ir riboja teisė. Demokratinė valstybė visų pirma yra teisinė valstybė, nes be teisės nėra laisvės. Teisingi įstatymai apsaugo piliečių laisvę, numatydami ir apibrėždami erdvę laisvai veikti. Visi valdžios sprendimai ir veiksmai turi remti įstatymais; valdžia negali savavališkai naudotis prievartos priemonėmis.

Irmanto Gelūno / „Fotobanko“ nuotrauka

Jeigu valstybė yra valdoma įstatymo, tai reiškia, kad jos valdovai yra pavaldūs įstatymui lygiai taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Valstybė negali elgtis kaip panorėjusi, bet privalo paklusti įstatymui. Jeigu įstatymo galia viršija žmogiškąją galią, tai šia prasme galima teigti, jog valdo įstatymas, o ne žmonės. Kovodamas prieš absoliutinės monarchijos pavo­jų savo laikų Britanijoje, Samuelis Rutherfordas 1644 m. išleido pagrindinį veikalą būtent tokiu programiniu lotynišku pavadinimu: Lex, Rex – įstatymas yra karalius, o ne karalius yra gyvasis įsta­tymas; įstatymas yra aukščiau karaliaus, o ne atvirkš­čiai, kaip manė Anglijos monarchistai.

Škotų kalvinistas S. Rutherfordas rėmėsi ir Biblijos pavyzdžiais, cituodamas Izraelio karalių įstatymą iš Pakartotojo Įstatymo knygos. Po išlaisvinimo iš Egipto – tuo metu totalitarinės supervalstybės – Izraelio tauta turėjo būti valdoma įstatymų, o ne tautos lyderių užgaidų. Didysis tautos vadas Mozė per visą savo gyvenimą išliko be jokių valdžios titulų, kone žeminamai vadinamas „vyru Moze“ (žr., pvz., Iš 32, 1).

Konstitucinės šaknys kyla iš Senojo Testamento, ribodamos valdžios veikimo galimybes. Pakartotojo Įstatymo knygoje, nuo 16, 18 iki 18, 22, galime perskaityti savotišką konstitucijos projektą. Jame teigiama, kad Izraelio karalius neturi daugelio tuo metu valdovams būdingų galių, yra saistomas įstatymo ir privalo būti paklus­numo jam pavyzdžiu. Valdovo nugalinimas netgi toks radikalus, kad jis paliekamas tik savo pavaldinių broliu ir dar gauna griežtą įspėjimą: „Teneišpuiksta jo širdis“, arba kitais žodžiais: net negalvok, kad esi geresnis ir sumanesnis, išmintingesnis ir galingesnis! Be to, karalius privalo studijuoti įstatymą (arba konstituciją) „visas gyvenimo dienas“ (Įst 17, 19–20). Laisvės šalininkai nuo kitų skiriasi tuo, kad ir karalius bei visus valdančiuosius laiko neišmanančiais ir stokojančiais išmintingumo.

Prabėgo labai daug laiko, kol šie principai įsitvirtino Europoje – bet jie įsitvirtino! XII amžiuje Johnas iš Solsberio jau teigia, kad valdovas yra „teisingumo ir teisės vergas“ (Policratius). 1215 metais Anglijoje priimama Magna Carta (Libertatum), „Didžioji laisvės chartija“. Remiantis Biblijos principais, joje akcentuojamas teisingas teismo procesas ir karaliaus pavaldumas įstatymui. Britų teisėjas Lordas Denningas (1899–1999) pažymi: „Magna Carta yra didžiausias visų laikų konstitucinis dokumentas – asmens laisvės nuo savavališkos despoto valdžios pamatas.“

Irmanto Gelūno / „Fotobanko“ nuotrauka

Nuo XVII iki XIX amžiaus Europoje ir Šiaurės Amerikoje vis daugiau tautų išsikovoja žmonijos istorijoje beveik nematytų pilietinių laisvių. Priimamos konstitucijos bei kiti pagrindinių teisių kodeksai, įsigali teisinės valstybės principai ir po truputį teisė iš tiesų pradeda imti viršų. Tačiau XX amžiuje (ir dėl ateizmo įtakos) teisė ima silpti, o valdžios pradeda susidievinti. Amžiaus viduryje žymus šveicarų reformatų teologas E. Brunneris (1889–1966) veikale Das Gebot und die Ordnungen jau labai apgailestauja, kad moderni valstybė ima pretenduoti į visagalybę. Skyrių apie valstybę jis baigia šūkiu „Atgal į teisinę valstybę!“

Įstatymo ypač reikia nelaimių metu

Ši tezė galėtų ir turėtų skambėti ir mūsų dienas užklupusioje pandemijoje – bet neskamba. Priešingai, su naujuoju koronavirusu ir COVID-19 bandoma kovoti itin skaudžiais žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apribojimais – sakytum, virusas puola ne tik mūsų kūnus, bet ir teisinę valstybę. Jau metai, kai rimtai neklausiama ir plačiai nediskutuojama, ar šios intervencijos yra tinkamos bei proporcingos, reikalingos ir teisėtos. Pasirodė, kad žmonių ir piliečių teisės – Konstitucijose numatytos kaip švyturiai, kurie ypač ryškiai turi šviesti audrų ir katastrofų metu – daug kam nelabai rūpi. Didelis šios krizės pavojus yra tas, kad ji kuria supratimą, jog, norint suvaldyti nelaimę, neišvengiamai būtina neapibrėžtam laikui aukoti pagrindines teises ir laisves.

Teisininkas V. Vaičaitis katalikų žurnalo „Ateitis“ straipsnyje „Konstitucija, karantinas ir žmogaus teisės“ kalba apie „Konstitucijos karantiną“, kai aukščiausias įstatymas pandemijos metu tarsi kuriam laikui saugiai uždaromas knygų spintoje. VU docentas rašo: „Konstitucinės žmogaus teisės ribojamos be aiškaus konstitucinio pagrindo… Be abejo, tai rimčiausias tiek Lietuvos, tiek kitų Vakarų konstitucinių demokratijų išbandymas per ketvirtį amžiaus po Berlyno sienos griūties ir naujų demokratijų susikūrimo Rytų ir Vidurio Europoje.“ Straipsnis publikuotas pernai gegužės mėnesį, o dabar jau matome, kad šis konstitucinis egzaminas nėra išlaikytas.

Vaidotas Vaičaitis Vilniaus universitete. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Gruodžio mėnesį Mykolo Romerio universiteto mokslininkų grupė paskelbė savo pandemijos vertinimo projekto rezultatus. Santraukoje rašoma: „Nors visomis Vyriausybės nutarimais nustatytomis ribojančiomis priemonėmis buvo siekiama pagrįstų ir teisėtų tikslų, kai kurios jų neatitiko iš Konstitucijos ir tarptautinės teisės kylančių reikalavimų išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomeninio gėrio – teisės į sveikatą ir kitų žmogaus teisių užtikrinimo.“ Spaudoje tyrimo projekto vadovė prof. L. Jakulevičienė antrina: „Kai kurių teisių apribojimai jų nustatymo metu neatitiko teisėtumo principo, t. y. tam nebuvo įstatyminio pagrindo… Vienas iš reikalavimų ribojant pagrindines žmogaus teises pagal Lietuvos konstitucinę ir tarptautinę teisę yra tai, kad tokie ribojimai turi būti tiesiogiai ir aiškiai nustatyti įstatyme. Tyrimo metu nustatyta, kad šio reikalavimo ne visuomet laikytasi.“

Nors suformuluotos labai švelniai ir diplomatiškai, šios išvados turėtų būti rimtas perspėjimas valdantiesiems bei Seimo nariams. Juk pilietinė valdžia visada privalo atsižvelgti į Konstitucijos reikalavimus, visada turi gerbti žmonių ir piliečių teises bei orientuotis į teisėtumą ir teisingumą. Pavasarį dar buvo galima netinkamus valdžios veiksmus gailestingai įvertinti kaip laiko ir žinojimo stokos rezultatą, o 2020-ųjų pabaigoje jau norėjosi matyti ištaisytas bent kai kurias klaidas ir spragas užpildytas.

Žinoma, reikėtų suprasti ir Vyriausybę bei visus valdžioje esančiuosius, iš kurių piliečiai  šitokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis reikalauja ryžtingų sprendimų ir efektyvių veiksmų. Ryžtingų sprendimų jau patyrėme tikrai daug, tačiau bėda ta, kad pilietinė valdžia linkusi prie jų priprasti – priprasti prie valdymo dekretais, „government by decree“ (angl.), ir nebegrįžti prie „government by law“, valdymo teise. Kai pajunta, ką reiškia išgyventi atpalaiduotas galias, nebenori grįžti prie teisinių veiksmų, kurie yra sudėtingi, kompleksiški, kartais atrodo neefektyvūs, sunkiai iškovojami grumtynėmis parlamentuose – o kur dar suderinimas su aukščiausiuoju įstatymu, Konstitucija! Bet neturėkime iliuzijų: valdymas dekretais yra naujųjų absoliutinių karalių valdymas, kai tikros įstatymo viršenybės faktiškai atsisakoma.

Karolio Kavolėlio / „Fotobanko“ nuotrauka

Valstybės galios dažniausiai išauga karų ir krizių laikotarpiais. Bet šiandien jau pagrįstai bijoma, kad su viruso bangomis, naujomis viruso mutacijomis ir galimomis naujomis pandemijomis ekstremalioji situacija nesibaigs niekada. Diskusijos apie virtualius policijos patrulius interneto erdvėje, platus raginimas (ir net spaudimas) skiepytis rodo, kad tariama neišvengiama būtinybė kovoti su dezinformacija ir virusu jau užgožia labai svarbų klausimą dėl šių priemonių teisėtumo ir teisinio pagrindimo.

Dar antikoje buvo žinomas posakis (lot.) „necessitas non habet legem“ – būtinybė nežino įstatymo (vok. „die Not kennt kein Gebot“ – nelaimė nežino įstatymo), t. y. katastrofų ir įvairių nelaimių metu nebūtina smulkmeniškai paisyti taisyklių ir galima net nusižengti įstatymams. Tame yra tiesos, tačiau labai, labai, labai mažai. Nes kam gi labiausiai reikia įstatymų? Ogi silpniesiems! Ir per šią pandemiją argi tuo neįsitikinome? Senajame Testamente rašoma, kad karo vedimas – ir karas turbūt didžiausia nelaimė – privalo atitikti tam tikrus teisės reikalavimus, taigi negali būti nežabotas; karo teisė numatyta Biblijos Pakartotojo Įstatymo knygoje 20–21 bei 23 skyriuje. XX amžiuje karo teisė buvo apibrėžta Hagos (1907) bei Ženevos (1949) konvencijose. Taigi visoms nelaimėms reikia įstatymų, ir jų būtina laikytis!

Krizės metu turi veikti ne vien tik vykdomoji valdžia (Vyriausybė), bet ir teisėsauga (teismai) bei įstatymo leidyba, už kurią atsakingi tautos reprezentantai. Janas Calvinas Institutio pabaigoje pabrėžia, kad tautos reprezentantų užduotis ir netgi svarbi pareiga yra „stabdyti karalių savavališkumą“; jie privalo „pasipriešinti nevaržomai karalių laisvei“. O jeigu „į karalius, kurie be saiko siautėja ir paprastą liaudį kankina, jie pro pirštus žiūri“, tai šitaip jie rodo „pasibjaurėtiną neištikimybę“ (IV, 20 ,31).

 

Mūsų dienų „karaliai“ sąmoningai žmonių nekankina. Bet vis dėlto kartais jų veiksmai bei sprendimai paveikia labai skaudžiai, rimtai pakenkia žmonėms, iškraipo jų prigimtį. V. Vaičaitis jau cituotame straipsnyje klausia, „kiek ilgai mes galime gyventi (savi)izoliacijoje, nes žmogaus konstitucinės sampratos esmė yra bendrystė kaip tiesioginis, o ne virtualus, santykis su kitu“. Krikščioniškas mokymas apie žmogų atsispindi ir šiame jo teiginyje: „Smarkiai apribojus žmonių tarpusavio ryšius ne tik neįmanoma demokratinė teisinė valstybė ir pilietinė visuomenė, bet ir ‘sutrūkinėja’ paties žmogaus, kaip laisvo asmens, esmė.“ O juk teisinės valstybės tikslas būtent toks ir yra, kad apgintų asmens laisvę ir užtikrinti laisvą bendravimą.

Abi laisvės dienos šiandien mums primena, kad, norint išlaikyti teisės viršenybę, visais laikais – 1522, 1990 ar 2021 metais – labai reikia žmonių drąsos, paremtos tvirtais įsitikinimais apie laisvės svarbą. Šiandien teisės viršenybė aiškiai atsidūrusi pavojuje, kadangi laisvė jau traktuojama kaip privilegija, o ne kaip duotybė. Jau matome, kaip lengvai ir be aiškaus pagrindimo laisvė apribojama,  kaip vis naujos bei absurdiškesnės sąlygos keliamos, siekiant ją atgauti.

Kovo 9 d. buvo paskelbtas įvairių Bažnyčių kreipimasis dėl Stambulo konvencijos ir partnerystės įteisinimo. Jis rodo, kad evangelikai, katalikai ir ortodoksai geba vaisingai bendradarbiauti, gindami krikščionišką antropologiją ir šeimos bei santuokos sampratą. Kas žino, ar neateis laikas, kai krikščionių Bažnyčioms teks drauge kovoti ir dėl teisinės valstybės atkūrimo?..

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43677

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Sigita Veinzierl  

8 681 66661

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Arthur Laisis

8 634 35242

Romas Pukys

8 650 50302

Tomas Sakas 

 (akademinėse atostogose)




         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas