Emily van Dalen

Prieš daugelį metų, viename iš Pakistano miestų, kur tuo metu mano tėvai buvo misionieriai, nebuvo vakarietiško stiliaus mokyklų, kuriose būtų mokoma anglų kalba. Daugumoje vietinių mokyklų buvo privaloma studijuoti arabų kalbą ir islamą. Ne vienerius metus mieste, talpinančiame kelis milijonus žmonių, mes buvome vienintelė šeima iš Vakarų. Mano tėvams teko priimti skausmingą sprendimą - savo keturis vaikus išsiųsti mokytis į internatą, kuris buvo Himalajų kalnuose, maždaug aštuonios valandos kelio nuo ten, kur jie gyveno.

Atsimenu, kad būdama šešių metų aš nelabai dar mokėjau skaityti ir rašyti. Bet kiekvieną dieną vildavausi, kad gausiu laišką nuo tėčio. Kai tas laiškas ateidavo, mano internato „teta“ man jį perskaitydavo. Jame dažniausiai būdavo naujienos apie mano šunį, kokios gėlės žydi sode. Mano tėtis visuomet parašydavo, kad mane myli. Aš sėdėdavau lovoje su pieštuku ir popieriumi rankoje ir kaip tik sugebėjau geriausiai atrašydavau:

Brangi mamyte ir tėveli,
Aš jūsų pasiilgau. Kada galiu grįžti namo? Prašau atsiųskite man saldainių. Myliu, Emily“

Tomis dienomis paštas Pakistane buvo labai nepatikimas. Laiškai ilgai keliaudavo, ateidavo sugadinti arba pasimesdavo pakeliui. Tik nedaugelis žmonių turėjo telefonus, o kelionės buvo labai brangios ir sudėtingos. Taigi dažnai nematydavau savo tėvų tris mėnesius. Jiems tai buvo didelis pasiaukojimas tarnauti Dievui tokiomis aplinkybėmis. O man atstumas tarp mūsų atrodė kaip milijonai kilometrų.

Šis vaiko, gyvenančio toli nuo savo tėčio, vaizdinys mums gali padėti šiek tiek geriau suprasti, ką reiškia nematomam Dievui bendrauti su savo „vaiku“, kuris negali Jo nei matyti, nei paliesti. Mums reikia įdėti papildomų pastangų, kad suprastume, kaip Dievas įvairiais būdais mums reiškia savo meilę ir nori palaikyti ryšį su mumis. Kai esame jauni savo tikėjime, mums yra dar sunkiau „perskaityti“ ir interpretuoti Jo žinutes mums.

Štai keletas iš būdų, kuriais Dievas, mūsų Tėvas, bendrauja su mumis. Jis asmeniškai pas mus atėjo - tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų.  Iš meilės Jis paaukojo viską - mirė už mus ir prisikėlė. Jis mums davė savo Žodį, kuris yra lyg dienoraštis, kuriame Jis paaiškina savo beatsiskleidžianti planą, savo charakterį bei savo troškimą turėti šeimyniškus santykius su mumis.

Nors Dievas, mūsų Tėvas, savo meilę mums, savo vaikams, išreiškė daugybę įvairių būdų, mums vis tiek gali atrodyti, jog Jis yra labai toli nuo mūsų. Kartais mes nesuprantame visko, ką Jis dėl mūsų padarė, kad išlaikytų tą ryšį. Jis sukūrė nuostabą keliantį gamtos pasaulį, kuris atskleidžia Jo šlovę, kūrybingumą ir jėgą. Jis į tikinčiųjų širdis atsiuntė savo Šventąją Dvasią, kuri veda ir moko mus. Jis mums taip pat davė kitus tikinčiuosius, kurie savo gyvenimais liudija Dievo gerą darbą. Jis sukūrė santuokas ir šeimas, kad parodytų mums, kaip atrodo Jo meilės kupini santykiai su mumis - įsipareigojantys, nesikeičiantys, pasiaukojantys ir besąlygiški.

Deja, susirašinėjant pasimeta laiškai, ir atsiranda dar daugybė kitų trukdžių mūsų santykiuose ir bendravime. Laikas bėga, mažas vaikas pamiršta, kaip skamba jos tėčio balsas, ir kaip kvepia jos mamos vonios pudra. Bėgant metams prisirišimas prie tėvo gali susilpnėti. Vaikas prisiriša prie suaugusių ir vaikų, kurie yra šalia jos. O tėvas, kuris myli ir vis dar nori būti jos gyvenimo dalimi, rodos, yra labai toli ir nepasiekiamas.

Taip pat įvairūs dalykai atsitinka ir mūsų gyvenimuose, kurie susilpnina mūsų bendravimą su dangiškuoju Tėvu, ir mums atrodo, kad Jis yra toli. Mes prisirišame prie apčiuopiamų dalykų aplink mus - dažniausiai prie šeimos ir draugų. Jis tampa vis mažiau tikras ir vis mažiau susijęs su mūsų gyvenimais. Mes svarstome, ar Jis vis dar mus myli, ir kartais net nesame tikri, ar Jis išvis egzistuoja.

Taigi keliuose ateinančiose straipsniuose aš norėčiau mums priminti ir kartu su jumis pamąstyti apie mūsų mylintį Tėvą, ir kaip Jis mums save apreiškia. Aš taip pat noriu, jog mes suprastume, kad Tėvo bendravimas su mumis dažnai yra sugadinamas pakeliui, ir trokštu, kad žinotume, ką mes galime daryti, kad suprastume Jo pradinį sumanymą bei Jo charakterio grožį ir meilę mums.

Pirmiausia pažvelkime, kaip Dievas bendrauja su mumis per gamtos pasaulį. Kaip ši graži dovana atspindi Jo charakterį, tikslus ir asmenybę? Kartu įsivaizduokime tą dieną, kai Dievas pirmą kartą išsivedė Adomą ir Ievą pasivaikščioti Edeno sode. Ar galit įsivaizduoti Jo džiaugsmą ir entuziazmą, kai Jis jiems rodė kiekvieną kruopščiai suplanuotą detalę? „Žiūrėk,“ - Jis sušuko, „ar matėt, kaip saulė žvilga to medžio lapuose? Pažvelkit į šitą krioklį ir tą narcizą.“ Tuomet Jis nusišypso berodydamas į įvairius gyvūnus. Kas kitas vienu atokvėpiu galėtų sukurti žirafą, vorą, pelikaną ir gorilą? Mes čia matome Dievo humoro jausmą, džiaugsmą ir vaizduotę!

Psalmių 19,1 rašoma: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.“ Per subtilius ramunėlės žiedlapius Dievas mums rodo savo grožį ir švelnumą...  stebėdami ryškų, kurtinantį ugnikalnio išsiveržimą, mes galime suprasti nuožmią Dievo šlovę. Didžiame žvaigždžių šokyje danguje mes matome Dievo tvarką, galią ir didybę.

29 Psalmėje Dievo žmonės yra kviečiami Jį garbinti Jo šventumo didybėje ir spindesyje. Šioje psalmėje Dievo šlovė nutapoma naudojant vaizdinius iš gamtos:
“Šlovės Dievas sugriaudė. Viešpats viršum plačiųjų vandenų.
… Viešpaties balsas laužo kedrus. Viešpats laužo Libano kedrus.
… Viešpaties balsas įskelia ugnies liepsnas. Viešpaties balsas sudrebina dykumą.
… Viešpats sėdi viršum tvano, Viešpats sėdi kaip Karalius per amžius!
Viešpats suteiks stiprybę savo tautai. Viešpats palaimins savo tautą taika.”

Mums turėtų kelti nuostabą tai, kad, sukūręs šį išskirtinio grožio ir kupina įvairovės pasaulį, Dievas jį patikėjo žmonėms. Pradžios 2,15 rašoma: “Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų.”

Gaila, tačiau, kaip žinote, Adomas ir Ieva pasirinko nepaklusti savo Kūrėjui, ir nuodėmė tapo žmonijos dvasinės DNR dalimi. Žmonės, kuriems Dievas patikėjo rūpintis gražia kūrinija, pradėjo manyti, jog šios žemės tikslas yra jų pačių sėkmė, jų poreikių ir troškimų patenkinimas. Jie nematė, kad esminis kūrinijos tikslas buvo atspindėti Dievo, o ne jų šlovę.

Prabėgus tūkstančiams metų, mes matome to savęs garbinimo pasekmes šiame pasaulyje. Pagoniškos religijos atsirado, kai žmonės pradėjo garbinti kūriniją vietoje Kūrėjo. Kiti žmonės pradėjo naudoti žemės resursus savanaudiškiems tikslas ir savo sėkmei kurti.

Nuostabūs resursais, kuriuos Dievas mums davė mūsų gyvybės palaikymui, mūsų džiaugsmui dirbant ir kuriant, yra nuodėmingai ir netinkamai išnaudojami. Žemės vanduo, dirvožemis ir oras yra užnuodyti. Vieni iš labiausiai užterštų miestų pasaulyje yra Pakistane. Ore tiek daug dūmų ir teršalų, kad vaikai, gyvenantys mieste, beveik niekada nemato žvaigždžių. Apreiškimo 22, 16 Jėzus save vadina “žėrinčia aušrine žvaigžde”. Ar matote, kaip tai paveikia vaiko Dievo suvokimą, jeigu šis nuostabus vaizdinys yra suteršiamas?  

Mano gyvenimo metu, išnyko du trečdaliai pasaulio laukinės gamtos. Šiaurės Pakistane esančiuose Himalajų kalnuose nebegyvena įvairios meškos, tigrai, leopardai, didžiaragės avys, elniai, spalvingi paukščiai, didingi medžiai, ten nebeliko nesuskaičiuojamos laukinių gėlių įvairovės bei šaltinių, pilnų žuvų. Kai Dievas Biblijoje save apibūdina kaip Šarono rožę ir slėnių leliją (Giesmių giesmė 2, 1), mes galime jas įsivaizduoti - per jas mes matome Jo grožį ir švelnumą. Kai Ozėjo knygoje Jis save apibūdina kaip liūtą, leopardą ar mešką, ar kaip erelį Pakartoto Įstatymo 32, 11, tų Dievo kūrinių deka mes galime įsivaizduoti stiprią, laukinę, aršią Dievo šlovę.

Tačiau kaip vaikas, gyvenantis nešvaraus, dūmų pilno miesto sąvartyne gali suvokti biblijinį Dievo apibūdinimą? Ji juk niekada nevaikščiojo miške, nerinko laukinių gėlių ir negėrė švaraus, gryno vandens iš ten tekančio šaltinio. Jos pasaulyje yra tiek mažai šlovės, kuri atspindėtų, koks yra Dievas. Kai ji apsidairo aplink save, kokį įspūdį ji susidaro apie Dievą? Ar per šį bendravimo būdą ji gali suprasti, kaip iš tikrųjų atrodo jos Tėvas?

Taigi labai aiškiai pamatome baisias nuodėmės- žmonių savanaudiško elgesio - pasekmes. Per kartų kartas nuodėmės įtaka pasauliui apsunkino mūsų gebėjimą įsivaizduoti, atsiminti ir suprasti Dievą, kurio mes nematome, bet kuris per gamtos pasaulį nori mums parodyti savo charakterį bei meilę. Gaila, tačiau šis brangus „laiškas“ iš mūsų Tėvo buvo sugandintas.

Tačiau dar ne viskas praprasta - atsakingai gyvenant ir rūpinantis tuo, kas dar liko iš Dievo kūrinijos, mes galime atstatyti dalį padarytos žalos. Kiekvieną kartą, kai apsėjame sodą, stovyklaujame miškuose ar išvalome šiukšles iš šaltinio, mes galime sau priminti, jog kiekviena nedidelė Dievo kūrinijos dalis mums teikia užuominas apie mūsų Kūrėjo grožį ir charakterį.

Krikščioniams rūpinimasis aplinka nėra galutinis tikslas. Mes nesiekiame garbinti kūriniją. Aš labai mėgstu gyvūnus ir gamtą. Aš praleidau daugybę valandų viena su savo šuniu, rinkdama laukines gėles ir ieškodama gervuogių Himalajų kalnuose. Tačiau ta meilė laukiniams ožiams, snieginiams leopardams ir ereliams nėra pagrindinė priežastis, kodėl aš manau, kad mes turime saugoti gamtą. Mums svarbu saugoti gamtą, nes šie gražūs kūriniai atspindi Dievo, kuris juos sukūrė, šlovę... to pačio Dievo, kuris savo kūriniją patikėjo mūsų priežiūrai.

Taigi ką tik matėme vieną iš būdų, kaip Dievas save apreiškė žmonijai, pasitelkdamas tiek daug kūrybingumo, grožio ir įvairovės. Kitame straipsnyje mes pamatysime dar vieną Dievo dovaną, kurią Jis mums davė, ir per kurią mes galime suprasti Jo meilę, aprūpinimą ir ištikimybę - šeimas, kurias Jis sukūrė. Mes pamatysime, kaip mes galime geriau suprasti Dievo charakterį, kai girdime, kad Jis yra kaip Tėvas, brolis ar vyras. Mes taip pat pamatysime, jog Jo mylinčios, rūpestingos, apsaugančios savybės netgi yra apibūdinamos naudojant moteriškus žodžius, tokius kaip paukščių patelė - mama. Tačiau šiam kartui gal pamąstykite apie gamtos pasaulį, ir kaip jis jums padeda suprasti Dievo charakterio šlovę.

Laukite tęsinio.

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43678

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Romas Pukys

8 650 50302


Sigita Veinzierl
   (ilgalaikėse atostogose)

Tomas Sakas  (akademinėse atostogose)

 


    

          

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas