Emily van Dalen

Kaip nematomas, neapčiuopiamas Dievas gali save apreikšti kūną turintiems žmonėms, kuriuos Jis pats sukūrė? Minutėlę pamąstyk apie šią problemą! Kaip mums išvis įmanoma pažinti Dievą? Tai lyg prašymas, kad skruzdė suprastų dramblį arba smėlio grudelis - vandenyną. Tik pagalvok apie Dievo platybę ir didybę - Jis laiko 93 milijardų šviesos metų visatą tarp savo dviejų pirštų. Nieko keisto, kad karalius Dovydas, žvelgdamas į naktinį dangų, su nuostaba rašė:

„Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą,
į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei,
kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?“ (Psalmių 8, 3-4)

Praeitame mano straipsnyje mes žvelgėme į tėvo, bendraujančio su savo mažamečiais vaikais, kurie buvo internate už daugybės kilometrų nuo namų, iliustraciją. Kaip jis galėjo palaikyti ryšį, būdamas taip toli nuo savo vaikų? Kaip tas tėvas, kuris ryšiui palaikyti galėjo naudoti laiškus, telefono skambučius ar Skype, taip ir dangiškasis Tėvas surado būdų, kaip Jo vaikams išlaikyti artimus santykius su Juo.

Mes matėme, jog vienas iš būdų, kaip Dievas mums parodo savo charakterį, yra per gamtos pasaulį. Kūrinijoje mes iš dalies galime suprasti Jo šlovę, jėgą, kūrybingumą, humoro jausmą ir švelnumą. Deja, mes taip pat matėme, jog savanaudiškas žmonių elgesys per tūkstančius metų padarė tiek daug žalos kūrinijai, jog tai „užteršė“ mūsų gebėjimą aiškiai matyti Dievą. Šitas meilės kupinas „laiškas“, kurį dangiškasis Tėvas parašė, yra pažeistas ir sunkiai įskaitomas.

Šįkart pažvelkime, kaip dar Dievas mums save apreiškia. Sukūręs visatą, alsuojančią gyvybe ir grožiu, mūsų mylintis Tėvas pasilenkė ir savo paties rankomis švelniai suformavo žmogų, kad jis mėgautųsi Jo kūrinija. Pradžios 1, 27 rašoma: „Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.“

Kai mes galvojame apie tai, kad žmonės yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, mes dažnai dėmesį sutelkiame į save, į savo savigarbą bei vertę. Ir tame yra tiesos - mūsų, žmonių, vertė ateina iš Dievo - mūsų Kūrėjo. Tačiau mes praleistume svarbiausią dalyką, jeigu „Dievo atvaizdas“ mums reikštų tik susitelkimą į žmogų - į save pačius ir mūsų vertę. Tai būtų lyg kasdienis „selfių“ („asmenukių“) įkėlimas į Facebook arba ilgas žiūrėjimas į savo atvaizdą veidrodyje ir galvojimas: „Kokį nuostabų, kupiną nuopelnų žmogų Dievas sukūrė!”

Dievas nesukūrė žmonių pagal savo atvaizdą tam, kad jie save garbintų! Jis juos sukūrė savo - Dievo- šlovei! Tai buvo dar vienas būdas, per kurį Dievas save apreiškė; būdas, per kurį mes turėjome išskirtiname tobulume ir šventume atspindėti pačio Dievo grožį ir gerumą! Sukurti panašūs į Dievą, mes galėjome suprasti ir dar džiaugsmingiau garbinti Dievą, kuris mus sutvėrė.

Dievas norėjo mums atskleisti save patį ir savo charakterį. Galbūt tai būtų mums padėję šiek tiek geriau įsivaizduoti, koks yra Dievas. Pamąstyk, ką reiškia, kai kažkas sako: „Tas vaikas tikras tėčio atvaizdas!” Tai reiškia, kad juose matosi šeimos bruožai - jie atrodo, kalba, elgiasi panašiai.

Kadangi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, mes suprantame, kad Dievas yra moralinė būtybė. Mes suvokiame išmintį, teisingumą, gerumą, dosnumą bei kilnumą. Kadangi mes esame kūrybingi ir gebame augti intelektualiai, mes galime įsivaizduoti ir suvokti Dievo kūrybinę jėgą bei Jo žinias. Mes suprantame, jog skiriamės nuo akmenų, žiogų ir babuinų (šunbeždžionių). Mes skiriamės nuo visų kitų Dievo kūrinių, kurie nebuvo sukurti pagal „Dievo atvaizdą“. Mes turime amžiną sielą.

Gali įsivaizduoti, kokie gražūs buvo santykiai tarp Adomo, Ievos ir Dievo. Tai buvo tyra meilė! Tų santykių negadino jokia nuodėmė- nei savanaudiškumas, nei nepasitikėjimas, skausmas, kartėlis ar nesusipratimai. Šiuose pirmuose santykiuose nebuvo gėdos, kaltės, kažko slapstymo... tik juokas, gili draugystė ir garbinimas.

Galbūt dabar supranti, kodėl nuodėmė padarė tiek žalos! Dažnai skaitydami apie Adomo ir Ievos nepaklusnumą, mes klausiam savęs: „Kas gi tokio blogo, kad jie suvalgė obuolį? Ir Dievas supyko dėl tokios smulkmenos!” Bet pažvelkime, kas buvo tikroji pagunda šioje situacijoje. Šėtonas užginčijo Dievo teisingumą, gerumą bei Jo autoritetą. Šiam gražiam, tobulam kūriniui jis sakė: „Ar tu esi tik Dievo atvaizdas? Kodėl negali būti lygus Dievui?“

„Gyvatė atsakė: “Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”. Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.“ (Pradžios 3, 4-6)

Ar mes šiandien savęs neklausiame tų pačių klausimų? „Kodėl Dievas apriboja mano pasirinkimus? Juk gyvenimas šiandien yra kitoks. Jis nori, kad aš priimčiau sprendimus pats ir susikurčiau savo tiesą. Seni gėrio ir blogio apibūdinimai jau nebėra aktualūs.“ Ir taip mes bandome tapti patys sau dievukai, darantys sprendimus remiantis savo pačių „tiesa“.

Žmogus padarė ne mažytę klaidą- jis padarė siaubingą sprendimą, pasirinkdamas būti nepriklausomas nuo Dievo ir nuspręsdamas eiti savo paties keliu. Jo dvasinė DNR pasikeitė iš esmės. Vaikas, nors kažkuria prasme vis dar „Dievo atvaizdas“, jau nebebuvo nepriekaištingas savo Tėvo atvaizdas. Jis vis dar turėjo sielą ir gebėjimą priimti moralinius sprendimus, tačiau giliai viduje jis buvo su dideliais trūkumais ir nebegalėjo atspindėti tyros šviesos ir tiesos To, kuris jį sutvėrė.

Tai iš karto pakeitė santykius! “Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Viešpats Dievas pašaukė Adomą: Kur tu esi?‘” (Pradžios 3, 8-9). Adomas ir Ieva žinojo, kad kažkas iš esmės pasikeitė. Jie nebebuvo tobulas Dievo atvaizdas... ir jie žinojo, kad Dievas viską mato. Taigi kartu su nuodėmę atėjo ir sugadinti santykiai, gėda, slapstymasis, savęs gynimas ir kito kaltinimas.

Metams bėgant, vienai kartai keičiant kitą, žmonija vis tolo ir tolo nuo originalo ir vis mažiau atspindėjo Dievą. Kaip užterštumas apsunkina gebėjimą pamatyti žvaigždes ir tyrą Dievo atspindį kūrinijoje, taip Dievo atvaizdas žmoguje buvo subjaurotas ir sugadintas. Nuodėmė sutraiško ir sunaikina gražų, iš žemės padarytą žmogų, kuris buvo suformuotas pagal Dievo panašumą. Mes nebeprimename Dievo kaip Jo tikri sūnūs ir dukterys. Mes nebegalime pilnai matyti Jo šventos meilės, gerumo ir tiesos tyrumo. Mums daug sunkiau įsivaizduoti ar prisiminti, koks yra Dievas.

Tam, kad suvaldytų daroma žalą, Dievas iš savo gailestingumo mirtį padarė nuodėmės pasekme. Nors iš pirmo žvilgsnio mums tai atrodo žiauru ir neatleistina, tačiau iš tiesų mirtis apriboja nuodėmę. Nuodėmė nesitęs amžinai, vieną dieną ji pasibaigs. Dievas ne tik apribojo nuodėmę, bet Jis taip pat padarė, kad būtų įmanoma žmonėms vėl būti pakeistiems į tikrą Dievo atvaizdą ir turėti santykius su Juo. Biblijoje rašoma: „Atpildas už nuodėmę- mirtis, o Dievo dovana- amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Romiečiams 6, 23).

Ar pameni, kad šių straipsnių seriją pradėjome su istorija apie mergaitę, kuri buvo atskirta daugybės kilometrų nuo savo tėčio? Ką, laikui bėgant, jam reikėjo daryti, kad savo dukrai jis padėtų atsiminti jo akyse spindinčią meilę ir švelnumą jo balse?

Su ta pačia problema susidūrė ir Dievas, kai nuodėmė Jį atskyrė nuo mylimų žmonių, kuriuos Jis sukūrė. Ką jam reikėjo daryti? Sumokėjęs nepaprastą kainą, Jis padarė tai, kas buvo būtina, kad atstatytų tuos santykius. Jis tarp savo žmonių atsiuntė gyventi savo Sūnų. Žmonės dar kartą turėjo galimybę pamatyti, kaip atrodo Dievas. „Mes regėjome Jo šlovę“- sušuko Jonas, „šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos“ (Jono 1, 14). Kiti mokiniai apie Jėzų rašė: „Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas“ (Hebrajams 1, 3) ir „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis“ (Kolosiečiams 1, 15). Žmonės galėjo žiūrėti į tobulą žmogų ir vėl patirti, koks yra Dievas!

Tačiau Jėzus ne tik buvo regimas „Dievo atvaizdo“ priminimas. Jis taip pat padarė tai, kas buvo būtina, kad atstatytų mūsų santykius su Dievu. Nepamirškime, kad nuodėmės alga yra mirtis ir amžinas atskyrimas nuo Dievo. Kai Jėzus mirė ant kryžiaus, Jis atvėrė kelią į visišką sutaikinimą. Jis sumokėjo pilną kainą už mūsų nuodėmes. Paulius paaiškina: „Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, [Dievas] padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Korintiečiams 5, 21).

Galbūt tu esi girdėjęs daugybę religinių terminų, naudojamų, kai žmonės kalba apie tapimą krikščionimi: atgaila, atsivertimas, tikėjimas, atgimti iš naujo. Laikui bėgant visi šie terminai gali skambėti kaip kažkokie žargonai ar keista Biblijos fundamentalistų kalba.

Bet apie ką tie visi žmonės kalba? Ką jie turi omenyje, ir ar tai yra tiesa? Kaip įmanoma susitaikyti su Dievu? Paulius labai paprastai paaiškina Apaštalų darbų 3, 19: „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų panaikintos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų atgaivos laikai“. Pripažink tiesą, kas atsitiko Dievo atvaizdui. Suprask, kad tavo DNR pasikeitė. Nuoširdžiai pripažink savo nuodėmingumą. Pasitikėk, kad Jėzus mirė už tave, apsisuk ir sek Juo taip, kaip tai padarė Jo mokiniai.

Šventoji Dvasia pripildys tavo širdį ir po truputį pradės tave keisti. Tai panašu į senojo „aš“ mirtį ir naujojo „aš“ atgimimą ir atstatymą pagal Dievo atvaizdą. Būtent tokius išsireiškimus Jėzus naudojo, vieną naktį kalbėdamas su Nikodemu. „Jei kas negims iš naujo,”- tarė Jėzus, “negalės regėti Dievo karalystės”.

„Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena­ praėjo, štai visa tapo nauja“- Paulius rašė tikintiesiems Korinte. O bažnyčiai Efeze jis laiške rašė: „kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“

Tai ir yra santykių su Dievu atstatymo paslaptis. Jokio atstumo, atskyrimo, gėdos ar slapstymosi. Šventajai Dvasiai po truputį keičiant ir formuojant mūsų širdis, mumyse ir vėl atstatomas Dievo atvaizdas. Mūsų tapatybės yra atstatomos ir mes be baimes galime žvelgti į savo Tėvo veidą ir atpažinti, kas mes esame Jo atžvilgiu.

 

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43677

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Sigita Veinzierl  

8 681 66661

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Arthur Laisis

8 634 35242

Romas Pukys

8 650 50302

Tomas Sakas 

 (akademinėse atostogose)




         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas