Šėtonas bevaisis, jis nieko nesukuria, meluoja, žudo ir gąsdina. Gali būti, kad Putinas apsimeta neadekvačiu, kad dar daugiau bijotum. Karo absurdas paraližuoja protą ir net emocijas. Dažnas esame viduje tarsi sustingę. Mūsų logiškas mąstymas ir vaizduotė nuolatos mus „gina“ nuo to, kas mums nepatinka. Tarsi palaiko „vidutinę temperatūrą“, kad mūsų savijauta išlaikytų įprastinį komforto lygį. Norime pusiausvyros, tai normalus kūniškas mąstymas.

Tačiau mes ne tik kūnu esame pašaukti rūpintis. Paulius dar paryškina bent du kartus Laiškuose rašydamas apie pilvą : Jų galas – pražūtis, jų dievas - pilvas ir jų garbė - gėda. Jie temąsto apie žemiškus dalykus. (Fil 3,19) 

Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.
Tu gi sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia’, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. (Apr 3, 15-17)

Šiuos žodžius galime daug kam pritaikyti. Jėzus tikrai ėjo pas skurdžius, apgailėtinus, aklus ir nuogus. O tie apgailėtini, dvasine prasme, esame ir mes. Taigi Jis galvoje turėjo ir mus. Dvasios plotmėje visi mes esame vargšai, visi ko nors stokojame. Mums reikia atrasti Jėzų kaip kelią į laisvę, atsigręžti į Jį, priimti Jo malonę ir pagalbą – antgamtinę galią, išmintį ir vadovavimą.

Tad mūsų varganumas tegul neatima drąsos. Verčiau džiaukimės dėl jo. Kodėl? Nes suprasdami savo drungnumą ir menkumą Jėzuje, mes galime suprasti ir kitus. Per Jėzų ir Jame gauname visa, ko mums reikia.

Nebijokime. Mylėkime. Melskimės dėl Ukrainos ir visų žmonių. Melskimės dėl taikos. Prisijunkime prie maldų 22 valandą. Būkime ne drungni.