2022 metais sausio 11 d. Konstantinopolio patriarchatas į savo šventųjų kalendorių įtraukė Vilniuje veikusį šventąjį Kirilą Loukarį. Pirmą kartą jį kanonizavo Aleksandrijos patriarchatas (2009 m.).

1572 m. gimęs Venecijos valdomoje Kretoje, Kirilas jaunystėje daug keliavo po Europą, studijavo protestantizmo centruose – Ženevoje ir Vitenberge, kažkuriuo metu tapo Ostrogo (tebeveikiantis ortodoksų vienuolynas, dab. priklauso Juodkalnijai, Ref. Žinia past.) dvasinės akademijos rektoriumi, buvo įšventintas dvasininku.

1596 m., po Breste pasirašytos unijos, Aleksandrijos patriarchas šešeriems metams išsiuntė Kirilą tarnauti į Vilnių (jam tebuvo dvidešimt ketveri), kur jis tapo vietinės ortodoksų akademijos rektoriumi. 1601-aisais dvidešimt devynerių Kirilas buvo išrinktas Aleksandrijos patriarchu ir paliko Vilnių. Po dvidešimties metų tarnystės Aleksandrijos katedroje, jis buvo išrinktas Konstantinopolio patriarchu. Atone (gr. Athōs, rus. Афон, dabar – ortodoksų vienuolių sritis Graikijos šiaurės rytuose, Chalkidikės pusiasalyje, Ref. Žinia past.) jis įkūrė dvasinę seminariją, Stambule – pirmąją graikakalbę spaustuvę, rūpinosi teologinės minties sklaida bei švietimu. Tuo metu kilo kontroversija dėl jo pažiūrų – patriarchas kaltintas protestantizmu, jam buvo priskiriama Katekizmo, paveikto Reformacijos idėjų, autorystė (pats jis autorystę neigė).

Romos katalikai tuo metu Stambule vykdė aktyvią misiją, tad patriarchas atsidūrė tarp dviejų ugnių: katalikiškų valstybių ambasadoriai skundė jį sultonui, ortodoksų zelotai kaltino protestantizmu. Patriarchas kelis kartus buvo nušalintas nuo tarnystės, bet iš esmės sultonas jį toleravo. Tačiau kai 1638 m. sultonas ruošėsi išvykti į karą su Persija, buvo paskleistas melagingas gandas, esą patriarchas nori pakurstyti ortodoksus kazokus sultonui išvykus sukelti maištą. Apsidraudimui sultonas įsakė savo janyčarams (privilegijuoti osmanų kariai) suimti ir pasmaugti patriarchą. Taip baigėsi šventojo žemiškasis gyvenimas. Netrukus po mirties prasidėjo jo kultas. Eugenijus Etolietis parašė pamaldų tekstus, bet, suprantama, iki Osmanų imperijos žlugimo apie jo oficialią kanonizaciją negalėjo būti nė kalbos.

Šv. Kirilo Kretiečio atminimas – birželio 27 d. (pagal naują kalendorių – liepos 10 d.).

Kirilas Lukaris – žmogus, branginęs Bibliją

Buvo 1638 metų vasaros diena. Žvejai, plaukioję Marmuro jūroje, netoli Osmanų imperijos sostinės Konstantinopolio (šiuolaikinis Stambulas), išsigando pamatę bangų nešamą lavoną. Jie nustėro, kai, atidžiau įsižiūrėję, atpažino pasmaugtą Konstantinopolio patriarchą, Stačiatikių bažnyčios vadovą. Tokia tragiška buvo žymaus XVII amžiaus religinio veikėjo Kirilo Lukario gyvenimo pabaiga.

Lukaris neišvydo tos lauktos dienos, kai buvo išleistas Krikščionių Graikiškųjų Raštų vertimas į šnekamąją graikų kalbą. Neišsipildė ir kita jo svajonė – matyti Stačiatikių Bažnyčią, grįžusią prie evangelinio paprastumo. Kas buvo šis vyras? Kokios kliūtys jo tykojo, bandant įgyvendinti tas svajones?

Pasibaisėjęs neišprusimu

Gyvendamas Lenkijos-Lietuvos valstybėje, Lukaris matė, kokia apgailėtina buvo stačiatikių dvasininkų bei parapijiečių dvasinė būklė dėl jų neišprusimo. Sugrįžęs į Aleksandriją bei Konstantinopolį, jis sunerimo išvydęs, jog kai kuriose bažnyčiose nebebuvo net sakyklos, iš kurios skaitydavo Raštą!

1602 metais Lukaris atvyko į Aleksandriją ir tapo patriarchu, pakeitęs šiame poste savo giminaitį Meletiją. Jis ėmė susirašinėti su įvairiais Europos Reformacijos teologais. Viename laiške Lukaris rašė, jog Stačiatikių bažnyčia laikosi daugelio klaidingų dalykų. Kituose laiškuose jis pabrėžė, jog Bažnyčia turi atsisakyti prietarų, pereiti prie evangelinio paprastumo ir remtis vien Šv. Rašto autoritetu.

Lukariui nerimą kėlė ir tai, kad Bažnyčios Tėvų dvasinis autoritetas buvo toks pat svarus kaip Jėzaus bei Jo apaštalų žodžiai. Nebegaliu daugiau klausytis tų, kurie teigia, esą žmonių padavimai prilygsta Šv. Raštui, – rašė jis. Dar pridūrė, jog atvaizdų garbinimas yra pragaištingas dalykas. Jis sakė, jog melstis šventiesiems yra vienintelio Tarpininko – Jėzaus įžeidimas.

Prekyba patriarcho sostu

Dėl tokių minčių ir antipatijos Romos katalikų bažnyčiai jėzuitai bei sąjungos su katalikais troškę kai kurie stačiatikiai ėmė nekęsti Lukario ir jį persekioti. Nepaisant tokio priešiškumo, 1620 metais Lukaris buvo išrinktas Konstantinopolio patriarchu. Tuo metu stačiatikių patriarchija buvo pavaldi Osmanų imperijai. Jos vyriausybė už pinigus mielai nušalindavo patriarchą ir paskirdavo naują.

Lukario nelaimei, daugiausia jėzuitai ir visagalė baisioji popiežiaus Congregatio de Propaganda Fide (Tikėjimo propagandos kongregacija) šmeižė ir rezgė užmačias prieš jį. Šiam tikslui jėzuitai naudojosi viskuo – klasta, apkalba, meilikavimu bei kyšiais, veiksmingiausia priemone laimėti [Osmanų] didikus, – rašoma veikale Kyrillos Loukaris. Todėl 1622 metais Lukaris buvo ištremtas į Rodo salą, o postą už 20 tūkst. sidabrinių nusipirko Grigalius iš Amasijos. Šiam neįstengus sumokėti pažadėtos sumos, patriarchatą perpirko Antimas iš Adrianopolio, bet vėliau atsistatydino. Neįtikėtina – Lukaris vėl buvo paskirtas patriarchu.

Atgavęs postą, Lukaris pasiryžo lavinti stačiatikių dvasininkus bei eilinius tikinčiuosius, o tam reikėjo išleisti Biblijos vertimą bei teologinių traktatų. Jo pastangomis ir Anglijos ambasadoriaus protekcija į Konstantinopolį buvo atgabenta spausdinimo mašina. Tuoj pat, 1627 metų birželį, priešai apkaltino Lukarį naudojant spausdinimo mašiną politiniams tikslams ir galiausiai ją suardė. Lukariui teko kreiptis į Ženevos spaustuves.

 Krikščioniškųjų Raštų vertimas

Didžiulė pagarba Biblijai ir Jos mokomoji galia skatino Lukarį palengvinti šios knygos kelią pas paprastus žmones. Jis matė, kad originalo kalba, kuria buvo parašyta įkvėpta graikiškoji Biblijos dalis, yra nebesuprantama eiliniam žmogui. Todėl pirmiausia Lukaris pavedė išversti Krikščionių Graikiškuosius Raštus į tuo metu vartojamą graikų kalbą. Maksimas Kalipolitas, išsimokslinęs vienuolis, sėdo prie darbo 1629-ųjų kovą. Daugelis stačiatikių manė, kad versti Raštą yra papiktinimas net tuo atveju, kai turimas vertimas nesuprantamas. Norėdamas juos nuraminti, Lukaris paruošė tekstą lygiagrečiai originalo bei šnekamąja kalbomis ir prirašė tik keletą pastabų. Kadangi Kalipolitas mirė vos baigęs darbą, Lukaris pats skaitė korektūrą. Tas vertimas buvo išspausdintas netrukus po Lukario mirties – 1638 metais.

Nepaisant Lukario apdairumo, vertimas sukėlė nepritarimo audrą vyskupų tarpe. Lukario meilė Dievo Žodžiui buvo ypač matoma iš Biblijos vertimo įvado. Jis rašė, kad Šv. Raštas šnekamąja kalba yra mums saldi žinia iš dangaus. Jis patarė žmonėms susipažinti su visu [Biblijos] turiniu ir pasakė, kad neįmanoma kitaip sužinoti apie tikėjimą tiksliai, ... kaip tik per šventąją Dievo Evangeliją.

Tuos, kurie draudė tyrinėti Bibliją ir kurie atmetė originalo vertimą, Lukaris griežtai kritikavo: Jei kalbėsime ir skaitysime, ko nesuprantame, laidysime žodžius vėjais. Įvado pabaigoje jis rašė: Skaitydamas šią šventą Dievo Evangeliją savo kalba, semkis palaimų... ir tegu Dievas apšviečia tavo kelią į gėrį (plg. Patarlių 4,18).

Tikėjimo išpažinimas

Suorganizavęs Biblijos vertimą, Lukaris žengė kitą drąsų žingsnį. 1629 metais Ženevoje jis išleido Tikėjimo išpažinimą, kuriame išdėstė savo paties įsitikinimus, ir vylėsi, kad juos priims Stačiatikių bažnyčia. Knygoje Stačiatikių bažnyčia rašoma, kad Išpažinime atsisakoma stačiatikių kunigijos doktrinos bei visų šventųjų ordinų, taip pat smerkiamas paveikslų garbinimas ir meldimasis šventiesiems, nes tai yra stabmeldystė.

Išpažinime yra 18 straipsnių. 

Antrajame iš jų tvirtinama, kad Šv. Raštas yra Dievo įkvėptas ir autoritetu pranoksta Bažnyčią. Jame sakoma: Esame įsitikinę, jog Šventasis Raštas yra duotas Dievo... Tikime, jog Šventojo Rašto autoritetas didesnis už Bažnyčios. Yra didelis skirtumas, kieno esi išmokytas: Šventosios Dvasios ar žmogaus./(2 Tim 3,16/.

Aštuntajame bei dešimtajame straipsniuose rašoma, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Tarpininkas, Vyriausiasis Kunigas ir surinkimo Galva. Lukaris rašė: Esame įsitikinę, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus sėdi savo Tėvo dešinėje ir užtaria mus, nes jis vienintelis yra tikras ir teisėtas vyriausiasis kunigas bei tarpininkas /Mt 23,10/.

Dvyliktajame straipsnyje tvirtinama, kad Bažnyčia gali klysti laikydama melą tiesa, bet ištikimų tarnų pastangomis apšviestiems Šventosios Dvasios galima iš to išsivaduoti.

Aštuonioliktame straipsnyje Lukaris tvirtina, kad skaistykla yra vien fantazijos vaisius: Neabejotina, jog prasimanymas apie Skaistyklą nepriimtinas.

Išpažinimo priede pateikta daug klausimų ir atsakymų. Jame Lukaris pirmiausia pabrėžia, kad visi tikintieji turi skaityti Šv. Raštą, o to nedaryti krikščioniui žalinga. Be to, jis pataria atsikratyti apokrifų.

Ketvirtas klausimas toks: Kokia turėtų būti mūsų nuomonė apie paveikslus?

 Lukaris atsako: Mus moko Dievo Šventasis Raštas, o jame aiškiai sakoma: ‛Nedirbsi sau drožinio, nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, ar čia, žemėje. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų /Iš 20, 4-5/, nes mes turime garbinti ne kūrinį, o dangaus ir žemės Kūrėją ir tik Jam lenktis. ... Šventajame Rašte... uždraustą [paveikslų] garbinimą mes atmetame, kad vietoje Kūrėjo bei Meistro negarbintume dažų, meno dirbinių, kūrinių.

1638 metais jėzuitai drauge su savo bendrininkais stačiatikiais apkaltino Lukarį Osmanų imperijos išdavyste. Sultonas įsakė jį nubausti mirtimi. Lukarį suėmė ir 1638 metų liepos 27-ąją įsodino į valtį neva nugabenti į tremties vietą. Kai tik valtis išplaukė į jūrą, jį pasmaugė, užkasė pakrantėje, vėliau atkasė ir įmetė į jūrą. Kūną surado žvejai ir paskui draugai jį palaidojo.

Daugiau: http://www.crivoice.org/creedcyril.html