Advento giesmių žinia

„Išganytojau tautų“ (Krikščioniškos giesmės, 5)
„Dievo Sutvėrėjo jau Sūnus atėjo“ (Krikščioniškos giesmės, 8; Evangelikų giesmynas, 5)
„O, kaip galiu vertingai“ (Krikščioniškos giesmės, 1; Evangelikų giesmynas, 1)
„Dievui dėkui po visus“ (Krikščioniškos giesmės, 2; Evangelikų giesmynas, 4)
[citatos, jeigu ne kitaip pažymėta, iš Krikščioniškos giesmės; Evangelikų giesmynas - EG]

Dvi XVI amžiaus giesmės

Išganytojau tautų. Lotynišką himną „Veni redemptor gentium“ apie 386 m. sukūrė Milano vyskupas Ambrozijus. Himnas laikomas seniausia Advento giesme ir buvo dažnai verčiamas į kitas kalbas, taip pat ir 1523 m. Martyno Liuterio išverstas į vokiečių. Kitais metais giesmės vertimas pirmą kartą buvo išspausdintas Erfurto giesmyne („Nun komm der Heiden Heiland“, paž. „Ateik, pagonių Išganytojau“).

Jau pats pavadinimas išreiškia pagrindinę giesmės žinią: Jėzus Kristus yra žydų ir pagonių, visų tautų žmonių Išganytojas, nes visos tautos yra puolę. Visoms reikia išganytojo – nesvarbu, koks tautos civilizacijos lygis, kokia jos galia ir istorija. Yra tik viena išrinktoji tauta – Izraelis. Bet ji nėra galingesnė, geresnė ar dorybingesnė už kitas. Ši tauta ypatinga visų pirma tuo, kad iš jos turėjo ateiti Mesijas, Išganytojas.

Mato evangelijos pradžioje Jėzus vadinamas „Abraomo sūnumi“ (Mt 1,1). Su Abraomu du tūkstantmečius prieš Jėzų Dievas buvo sudaręs sandorą. Jis pažadėjo Abraomui, kad jo ainiai sudarys didelę tautą; be to, visos tautos gaus palaiminimą per vieną Abraomo palikuonį (Pr 12,3; 22,18). Tas ypatingas palikuonis buvo Jėzus Kristus. Jame šis pažadas Abraomui pagaliau išsipildė.

Giedame „Nuostabiu užgimimu / Pasirodei tarp žmonių“ (1 posm.) ir „Žodis tapo žmogumi / Kad gyventume vilty“ (2 posm.). Pagal Jono evangelijos pradžią „Žodis“ (gr. Logos) yra Antrasis Trejybės Asmuo, taigi pats Dievas. Jis, amžinas Dievo Sūnus, „tapo žmogumi“. Ambrozijus pabrėžia, kad Jėzus Kristus yra ir Dievas, ir žmogus. „Tegul visas pasaulis stebisi“, – taip galima versti „Nuostabiu užgimimu“ pagal lotynišką ir vokišką tekstą. Tokio asmens gimimas „Ne iš valios vyriškos, / Bet iš Dvasios Šventosios“ (2 posm.) tikrai yra visiškai neįprastas ir turi kelti nuostabą.

Kodėl tai yra gera naujiena žmonėms? Kodėl šitas ypatingas žmogus suteikia viltį? Trečiame posme kalbama apie dangišką menę ir jos grožį, pažodžiui apie jos švarą. Tuo tarpu žmonės, nuodėmingi ir dvasiškai nešvarūs, niekaip negali patekti į šitokią šlovės pilnatvę. Kaip tada įmanomas artimas bendravimas tarp Dievo ir žmogaus? Vienintelė išeitis: Dievo Sūnus, tikrasis Dievas, kuris priėmė žmogaus kūną (ir sielą) ir atėjo pas žmones į žemę – „Pasirodei tarp žmonių“. Jėzuje pats Dievas prisiartino prie žmonių. Tokiu būdu Dievas žmonėms tapo ir vėl prieinamas. Tik per Jį, per dievažmogį Kristų, atsivėrė galimybė vėl gyventi visiškoje santarvėje su Dievu Tėvu.  

„Dieve, gimęs žmogumi, / Atpirkai mus mirtimi“ (3 posm.). Dievas priėmė žmogaus prigimtį ar įsikūnijo su tam tikru tikslu. Jėzus atėjo tam, kad užaugtų ir kad savo gyvybę atiduotų kaip išpirką (Mt 20,28; Mk 10,45). Dievo Sūnus atėjo į mūsų pasaulį tam, kad už mus numirtų. Pats Jėzaus atėjimas į šį pasaulį, Jo gimimas Betliejuje, dar nėra išganymas. Jėzus turėjo gimti ir atlikti tam tikrus darbus – kentėti, mirti ir prisikelti. Jeigu tikime į Jėzų ir tikėjimu priimame „visas Jo geradarystes“ (Heidelbergo kat., 20), galime pritarti ir šiai giesmės eilutei: „Jau tamsos aš nebijau / Nes tikėjimą gavau“.

Dievo Sutvėrėjo jau Sūnus atėjo. Šalia Vokietijos ir Šveicarijos yra dar vienas Reformacijos lopšys: tai Bohemija ir Moravija, šiandieninėje Čekijoje. Reformų pradininkas šioje šalyje XV a. pradžioje buvo Janas Husas. Apkaltintas erezijomis, 1415 m. Husas buvo sudegintas ant laužo. Vis dėlto husitų judėjimas nesustojo ir plito toliau. Vienu husitų sparnu tapo Bohemijos brolija, lot. Unitas Fratrum. XVI a. brolija užmezgė ryšį su liuteronais ir reformatais. Dėl kontrreformacijos, dauguma Bohemijos brolių buvo priversti palikti šalį. Taip emigracija juos nuvedė į Lenkiją, LDK, Vokietiją. Šiandien brolijai (dažnai vad. „Moravijos bažnyčia“) visame pasaulyje priklauso per milijoną tikinčiųjų – vien Afrikos valstybėje Tanzanijoje jų gyvena virš pusės milijono!

Tarp vokiškai kalbančių Bohemijos brolių Reformacijos pradžioje veikė iš Silezijos kilęs pamokslininkas ir giesmių kūrėjas Michaelis Weisse‘ė. Kaip ir kiti evangelikai, brolija akcentavo bendruomeninį giedojimą. Weisse‘ė buvo H. Cvinglio (t.y. reformatų) mokymo šalininkas; kiti brolijos nariai labiau krypo į liuteronybę. 1531 m. jis parengė pirmąjį brolijos giesmyną vokiečių kalba, kuris 1544 m. buvo pakartotai išleistas Niurnberge.

Giesmės turinys yra labai platus; tai tarsi nedidelė viso krikščioniškojo mokymo apžvalga. Iš karto pirmoje eilėje pabrėžiama, jog Kristus gimė tam, „Kad pagalbą teiktų / Nuodėmes atleistų“. Reformatų giesmyne išversta tiksliau: „Iš kalčių vaduoti“. Puolęs žmogus įkalintas nuodėmėje, todėl reikalingas išlaisvinimas (žr. Jn 8,34.36). Taigi jau giesmės pradžioje žvilgsnis nuo Kalėdų kreipiamas į Kristaus kryžių ir Jo mirties nuopelnus.

Dievo Sūnus atėjo žmonėms į pagalbą („Kad pagalbą teiktų“). Žinoma, tai tiesa, bet vok. sakoma „uns allen zu Frommen“ (šiandien ir vokiečiams sunkiai suprantamas žodis), galėtume versti ir „[Jis atėjo] mums visiems į naudą“. Dievas, Jo išganymas bei visos krikščionybės tiesos mums yra labai naudingos, teikia daugeriopą naudą. Krikščionybė – tai Gerosios naujienos religija, ji atkuria tikrąjį žmogiškumą, suteikia vilties ir džiaugsmo. Todėl nekeista, kad Heidelbergo katekizme stebėtinai dažnai kalbama apie mokymų naudą tikintiesiems.

Antras posmas rodo, kad Adventas yra ir atgailos metas. Eilutės gražiai pereina nuo Jėzaus atėjimo Betliejuje prie Jo dabartinio artumo ir kalbėjimo temos: „Eina Jis šiandieną / Į namus kiekvieno“. Ateina pas visus su raginamu atgailauti ir įtikėti: „Kviečia mus meilingai / Atsiverst širdingai“ (EG). Pažodžiui išvertus: Jis „moko žmones“ atgailauti. Jėzus kalba autoritetingai, bet Jis taip pat yra meilus, gailestingas ir kviečiantis mokytojas – be botago ir prievartos.  

Atgaila reiškia „Piktenybių vengti / Ir į tiesą žengti“. Originale rašoma, kad nuo „klaidos ir kvailumo“ (vok. „von Irrtum und Torheit“) būtina tolintis ir artintis prie tiesos. Jėzus kaip Mokytojas nori išlaisvinti mus ir iš įgimtos kvailystės ir sutrikusio mąstymo. Be Dievo ir tikėjimo žmogus gyvena mele, klaidžioja nežinomybėje ir stokoja išminties. Krikščioniškas tikėjimas parodo kelią į tiesą, leidžia suprasti gyvenimo prasmę ir tikslą.

Deja, originalo trečio posmo nėra lietuvių giesmynuose. Tai rimtas trūkumas, nes giesmės mokymų eilėje tame posme būtent akcentuojamas tikėjimas. Dievo Sūnus tiems atleidžia nuodėmes, kurie tikrai tiki, visišku pasitikėjimu Jo laikosi, rašo Weisse‘ė. Dėl to, kad nėra to posmo, ketvirtasis posmas apie sakramentus mūsų giesmynuose pašoko į trečiojo vietą. Originale pirma kalbama apie tikėjimą, nes jis yra pagrindas, o paskui eina sakramentai. Jie „Širdį nuramina, / Sielą atgaivina“ – kitaip sakant, jau esantį tikėjimą stiprina, bet jo nekuria (žr. Heidelbergo kat. 65 kl.).

Tikėjimas išryškinamas ir giesmės pabaigoje: „Duok stipriai tikėti / Ir Tave mylėti“ (7 posm.). Gaila, kad ketvirtame posme nebeminimas tvirtas tikėjimas (vok. „Die also fest glauben“). Bet reformatų giesmyne išliko kitas akcentas: „Su juo pasilikti / Viskuo jam patikti“. Iš tiesų tikintieji paklūsta Kristui iš dėkingumo už Jo dovaną – išganymą. Tikintysis įgyja naują motyvaciją paklusti Dievui; įgyja norą paklusti ir patikti Dievui.

Dvi XVII amžiaus giesmės

O, kaip galiu vertingai. Giesmės autorius vokietis Paulius Gerhardtas yra tarsi milžinas tarp evangelikų giesmių kūrėjų. Žinoma per 140 jo kūrybos giesmių, dešimtys vis dar tebegiedamos ir šiandien. Gerhardto giesmės pasižymi ne vien tik turtinga poetine kalba, bet ir teologiniu gyliu bei nuoširdumu. Tekstams didelę įtaką padarė XVII a. sunkumai – karas, maras ir artimųjų mirtys.

Gerhardtas gimė 1607 m. Saksonijoje, studijavo teologiją, dirbo mokytoju, 1651 buvo ordinuotas į liuteronų kunigus. Tėvai anksti mirė jam dar esant vaiku. Paties Gerhardto santuokoje su Ana Marija iš juodviejų keturių vaikų net trys numirė labai anksti. 1643 m. Gerhardtas persikėlė į Berlyną. Po Trisdešimtmečio karo siaubų šiame mieste tebuvo likę tik 5000 gyventojų – mažiau nei pusė ten gyvenusiųjų prieš karą. Berlyne kunigas susidraugavo su kantoriumi ir giesmių kūrėju J. Crügeriu, kuris sukūrė ir muziką šiai giesmei. Pirmą kartą ji pasirodė Crügerio 1653 m. laidos giesmyne.  

Jau giesmės pirmas posmas yra tikras poetinis ir teologinis šedevras. Eilėse girdime kalbant tikrai tikintį, Jėzų mylintį žmogų, kuris nuolankiai suvokia savo nevertumą – panašiai kaip Luko 7,6 romėnų šimtininko žodžiai Jėzui: „Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“ Gerhardtas sako, kad visas pasaulis Jo troško; Jis jau mano sielos puošmena (liet. giesmynuose tik „širdingai laukiame/laukiu“). Giesmės žodžiais prašoma Jėzaus „Apšviesk mane gerai“ (čia ir toliau EG), kad žinočiau, kas Dievui patinka. Dievo vidinis apšvietimas mums yra būtinas, kad apskritai galėtume Jį vertingai priimti. 

Ketvirtas ir penktas posmas poetiškais žodžiais išreiškia evangelikų išganymo mokymo esmę. Puolęs žmogus kenčia dėl nuodėmės naštos ir gėdos; jis „apkaltintas“ ir „apgėdintas“. Tada ateina Jėzus, išlaisvina, apdovanoja ir net „Garbe vainikavai; / Išaukštinai didžiausiai“. Tačiau dėmesio! Garbė ir didybė lieka paties Kristaus nuosavybė; žmogus čia nėra šlovinamas. Per tikėjimą į Kristų gaunu tai, ką turi Jis; arba tiksliau: tikinčiam žmogui įskaityti Kristaus nuopelnai. M. Liuteris yra gražiai pasakęs: „Jei tiki, tada turi, ką Kristus turi.“ Tikėjimas sujungia su Kristumi. Reformatorius veikale Apie krikščionio laisvę rašo: „Tai, ką tu­ri Kris­tus, yra ir krikščio­nio. Vi­sos gėrybės ir palaimi­ni­mai, ku­riuos tu­ri Kris­tus, priklau­so ir sie­lai, o vi­sas sie­los ydas ir nuodėmes Kris­tus pa­si­i­ma ant savęs.“ Jis pasiima sau mūsų kaltę ir gėdą, o mes gauname Kristaus garbę ir didybę. Liuteris tai vadina „nuostabiaisiais“ arba „džiaugsmingaisiais mainais“.

Penktas posmas aprašo Dievo motyvaciją gelbėti. „Tik meilė tai padarė“, nes Trejybės Dievas yra meilė (1 Jn 4,16). Pasaulį su savo neapsakomais vargais ir naštomis „Apglėbei taip karštai“.   

Nuo šešto posmo giesmė kreipiasi į vargstančią krikščionių bendruomenę (deja, liet. giesmynuose randame tik vienaskaitą: „tu, žmogau vargingas“; tik po to pereina prie „jūs“). Bendruomenės paguodai nuo septinto posmo kartojamas Advento žodis „Ateina“ (ir „ateis/ateik“ 10 posm.; visi dešimt posmų tik EG). Jėzus ateina iš meilės (7: „Ateina pilnas meilės / Iš valios jis geros / Nutildyt jūsų baimės, / Išgelbėt iš bėdos“); kaip išganytojas (8: „Neturite baugėtis / Dėl nuodėmių skolos, / Jūs galite tikėtis / Malonės jo didžios“); kaip karalius (9: „Ko paisot priešų balso / Ir bijot jų klastos? / Juk Viešpats jųjų narsą / Akimirkoj nušluos“); ir ateis kaip teisėjas (10: „Ateis pasaulio teisti, / Piktam skelbt pražūties, / Saldžios malonės skleisti / Visiems, kas jį mylės“).

Tokių sunkiasvorių Gerhardto giesmių yra ir daugiau mūsų liuteroniškame ir reformatiškame giesmyne. Jos vis dar rodo gerą pavyzdį mūsų dienų giesmių kūrėjams – panašiai kaip Rafaelis, Mikelandželas ir Diureris mūsų laikmečio tapytojams.

Dievui dėkui po visus. Kaip „Išganytojau tautų“ ir ši giesmė interpretuoja „Veni redemptor gentium“, tačiau žymiai laisviau negu M. Liuteris. Autorius yra Heinrichas Heldas, kilęs iš kilmingos Silezijos šeimos ir dirbęs teisininku Štetine bei kitose vietose.  

Pirmo ir antrojo posmo akcentas – Dievas tikrai laikosi savo žodžio. Tai, kas pranašauta Senajame Testamente, Jėzaus gimimu pildosi: „Žodį savo pildo Jis“ (EG: „Žodį tesi amžinai“). Mūsų tikėjimas remiasi tokiu Dievo patikimumu ir ištikimybe. Galime būti tikri, kad Dievas daro ir darys, ką Jis pažadėjo; Jis garantuotai nepersigalvos. Trečio posmo originalas taip pat pabrėžia, kad žmogiškos ir dieviškos kilmės Išganytojas „ištikimai atėjo“.

Antro posmo „sentėviai“ yra Senojo Testamento tikintieji. Jie „ilgėjosi karštai“ (EG) pažadų apie būsimąjį Išganytoją išsipildymo. Todėl jų atžvilgiu mes, krikščionys, esame privilegijuoti, nes jau galime žvelgti atgal į visus išganymo faktus (Jėzaus gimimą, mirtį, prisikėlimą). Neišverstame aštuntame posme yra nuoroda į patį pirmąjį išgelbėjimo pažadą Senajame Testamente: Pradžios 3,15 kalbama apie žmogų, kuris trupins šėtonui galvą, tačiau bus jo pažeistas. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus tai ir išsipildė (žr. 1 Jn 3,8).       

Originale dar labiau negu vertimuose pabrėžiamas žmogaus vargingumas. Neišverstas liko septintasis posmas, kuriame sakoma: paguosk mane, padėk mano mąstymui, nes esu silpnas ir nesupratingas. Penktasis posmas kalba apie mūsų širdį, kuri turi vien tik Jėzui priklausyti (taip originale). Mūsų prašymas „Išvaduok... iš nuodėmių valdžios“ (EG), pažodžiui skambėtų „apvalyk... nuo nuodėmių šūsnies [arba visos krūvos]“.   

Žodis Adventas reiškia atėjimą – Jėzaus Kristaus atėjimą į šį pasaulį kūdikio pavidalu, Jam gimus Betliejuje. Taip pat mes žinome, kad ateis diena, kai Jėzus ir vėl pasirodys, sugrįš „garbėje“ (7 posm.). Bet Advento žinia taip pat reiškia, kad Jis nori ir šiandien pas mus ateiti. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi“, sako Jėzus Apreiškimo 3,20. Kas atveria Jam duris, gali tarti giesmės ketvirto posmo žodžiais: „Sveikas, tu mana dalie / Ir išganymo viltie!“ (EG).

Jeigu įsileisime Jėzų į savo širdies būstą, įgysime naują šeimininką ir neteksime nepriklausomybės (žr. Heidelbergo kat. 1 kl.). Tikėjimo trokštantis žmogus su džiaugsmu tam pasiryžta ir pakviečia Jėzų: „Kelią sau pravesk svety / Ir manojoje širdy!“ (EG). Nenustebkime, kai šis kelininkas ims ir atvyks su visa savo technika. Bet ir neišsigąskime – Jėzaus valdymas, tvarkymas, valymas ir kelio tiesimas nėra ‘buldozerinis’ – Jis „romus“, „nuolankus“, „malonus“ ir „atlaidus“ (6 posm.).

 

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+375 655 43678

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Tomas Šernas

+370 655 43677

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dariusz Bryćko

+48 734 192095 

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius 

Gen. superintendentas

+370 655 43678 

Vicesuperintendentas

+370 686 66383 

Kanclerė

+370 699 04137 

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376