Kun. Holger Lahayne

Protestantizmui būdinga didelė įvairovė. Netrukus po Reformacijos pradžios susiformavo pagrindinės atšakos liuteronai, reformatai ir krikštytojai, iki XVIII a. susiformavo anglikonų, baptistų ir metodistų bažnyčios. O kur dar nuo 1900-ųjų atsiradę judėjimai kaip, pavyzdžiui, sekmininkai – šiandien jau pats skaitlingiausias protestantų sparnas!

Tad dera iškelti rimtus klausimus: Ar egzistuoja bendras protestantų mokymas? Kas juos visus vienija? Ar įmanomas jų sutarimas ir bendra veikla?

Evangelijos šerdis   

Patys protestantai save anksti pradėjo vadinti „evangelikais“. Jau Martynas Liuteris dažnai vartojo žodį „evangelinis“. Tai labai prasmingos sąvokos, kadangi jos tiesiogiai išreiškia viso XVI a. Reformacijos judėjimo esmę: biblinės Evangelijos apvalymas nuo klaidingų priedų ir jos skleidimas. Sąvoka „evangelikai“ protestantizmo šalininkams apibūdinti įsitvirtino nuo XVII a., vėliau tapo kai kurių bažnyčių pavadinimo dalimi. Šiandien mūsų šalyje veikia, pavyzdžiui, „Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia“, „LR Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga“ ar į LEBB susivieniję evangelinės bažnyčios.

Žinoma, esama rimtų skirtumų tarp protestantiškų konfesijų, visų pirma, dėl krikšto ir Viešpaties vakarienės supratimo. Bet yra ir bendras reformatoriškos teologijos paveldas. Jo santrauką išreiškia penki lotyniški teiginiai arba postulatai, prasidedantys žodžiu sola („vien“): sola Scriptura – „vien tik Raštas“, sola fide – „vien tik tikėjimas“, sola gratia – „vien tik malonė“, solus Christus – „vien tik Kristus“, ir soli Deo gloria – „vien tik Dievui garbė“. Jie yra palaikomi iš esmės visų iš Reformacijos kilusių bažnyčių.

Tokiems įsitikinimams ištikimi protestantai sutaria dėl pagrindinių ar esminių mokymų apie  Dievą, žmogų ir jų santykį – apie Evangeliją. Visų pirma evangelikai vieningai moko, kad žmogus negali pats išsigelbėti. Net mūsų geri darbai yra nuodėmės suteršti. Juk po nuopuolio žmogus linkęs į blogį, net jo valia nuodėmės pavergta. Heidelbergo katekizmas (1563), apibūdindamas vargingą puolusio žmogaus būklę, nevengia aiškių žodžių: „iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo nekęsti“ (5 kl.).

Tokiame nuodėmingo žmogaus didelio vargo fone išryškėja Evangelijos žinia: Geroji naujiena skelbia, jog pats Dievas prisiartina prie nusidėjėlių, kad juos išgelbėtų, nes Jis yra tai, ko pirmiausiai jiems reikia. Dievas nepaliko žmonių likimo valiai, nes Jis yra, kaip rašė Ciuricho reformatorius Ulrichas Cvinglis, Aukščiausiasis Gėris ir „visų gėrių Šaltinis“. Belgiškasis išpažinimas (1561) taip pat pabrėžia Dievo gerumą: Matydamas žmogų, „panirusį ir į fizinę, ir į dvasinę mirtį, gerasis Dievas dėl savo nuostabios išminties ir gerumo nutarė jį surasti, nors tas visas drebėdamas bėgo nuo Jo“. Dievas pažadėjo Gelbėtoją ir atsiuntė savo Sūnų, Jėzų Kristų, kad Jis „sutraiškytų žalčiui galvą [žr. Pr 3,15] ir žmogų palaimintų“ (XVII).

Gelbėdamas žmones Dievas ne vien tik rodo savo gerumą, bet ir galią. Dievo Sūnus pasirodė kaip tikras blogį nugalintis „Gyvatmušys“_[1]. Maloningasis Dievas savo Šventąja Dvasia viską atkuria iš naujo. Jis suvereniai atgimdo žmogų, suteikia jam naują gyvenimą ir pakeičia širdį. Galinga malonė pati suranda dvasinį numirėlį, akląjį, pražuvėlį, kaip savo žymioje giesmėje „Nuostabi malonė“ („Amazing Grace“) gražiai išreiškė J. Newtonas (1725–1807): „Malonė Dievo suteikta / Man vargšui taip didi! / Pražuvęs, aklas aš buvau, / Mane surado ji.“ Taigi Evangelijos šerdis yra pats triasmenis Dievas, kuris per savo Evangeliją apreiškia tiesą, Sūnuje dovanoja atpirkimą ir per Dvasią sukuria naują gyvenimą.

Evangelinės vienybės vizija

Dievas išgelbsti žmones vien iš malonės, vien dėl Kristaus ir vien per tikėjimą. Kertinį mokymą apie išteisinimą (arba nuteisinimą) gerai apibendrina Augsburgo tikėjimo išpažinimo (1530) ketvirtas straipsnis ar Heidelbergo katekizmas: „Dievas man, ne už nuopelnus – vien iš savo malonės, dovanoja ir įskaito tobulą Kristaus atlygį, teisumą ir šventumą [...] – jei tik šias geradarystes priimu tikinčia širdim.“ (60 kl.)

Tikėjimu, t. y. nuoširdžiu pasitikėjimu, esame ne vien tik išteisinti ir apvalyti nuo visų nuodėmių. Per tikėjimą tampame Dievo vaikais (Gal 3, 26) ir esame sujungiami su Jėzumi Kristumi: Jis yra mumyse (Gal 2, 20) ir mes esame Jame (Jn 14, 20). Per Dvasią ir tikėjimą su Kristumi suvienyti žmonės sudaro Kristaus kūną. Evangelikų supratimu visuotinė Bažnyčia iš esmės yra tikrų tikinčiųjų, Dievo išrinktų žmonių bendruomenė. Jai priklauso tikintieji iš įvairių bažnyčių, konfesijų ir denominacijų, kadangi juos visus vienija vienas dvasinis ryšys. Ši vienybė Jėzuje Kristuje dvasiniu būdu jau egzistuoja.

Jėzus prieš suėmimą meldėsi už mokinius ir jų vienybę: tegul visi bus viena (Jn 17,21). M. Lloydas-Jonesas (1899–1981), aiškindamas šią eilutę, pabrėžė, kad vienybė yra vien tarp tų, kurie atgimdyti naujam gyvenimui. Britų pamokslininkas rašo: „Tie, apie kuriuos Jėzus kalba aiškindamas vienybę, [...] yra tie, kurie priėmė Dievo žodį – Jo žodį, Jo mokymą, o ypač tai, ką Jis apie save skelbė. Jie Jį atpažino, suprato, kad Jis atėjęs nuo Dievo, idant atliktų visa tai vardan jų. [...] Tad vienybė, apie kurią Jis kalba, taikytina tik tiems, kurie priima ir tiki Žodį, šiandien mūsų vadinamą Evangeliją [...].“ (Unity in truth)

Taigi visi tie, kurie tiki Evangelija, visi Evangelijos žmonės, turi vienybę su Jėzumi ir yra pašaukti išreikšti vienybę su kitais tikinčiaisiais. Visi tikintieji – ir vien jie – čia ir dabar sudaro visuotinę Bažnyčią.

Romos katalikų vienybės supratimas kitoks. Kunigas ir teologas R. J. Neuhausas (1936–2009) apie „katalikiško skirtumo esmę“ sako: „Katalikams tikėjimas į Jėzų Kristų ir tikėjimas į Bažnyčią sudaro vieną tikėjimo veiksmą“ (in: Evangelicals and Catholics Together). Populiarus JAV vyskupas R. Barronas „katalikiškos Bažnyčios sampratos esmę“ apibūdina taip: „Bažnyčia yra Jėzaus įsteigtas sakramentas, Kristaus būties, gyvenimo ir dvasios dalininkė“; Kristus ir Bažnyčia „yra vienis“ (Katalikybė).

Pagal katalikų mokymą „Bažnyčia ir Kristus yra viena“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 795). Bažnyčia yra gyvasis Kristus. Evangelikai akcentuoja, kad vien Kristus yra Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių; vien tikėjimas į Jį per Dvasią ir tikėjimą išgelbsti – solus Christus. Žinoma, tarp Kristaus ir Bažnyčios yra artimas ryšys ar sąjunga, bet jų negalima sumaišyti. Tuo tarpu Romos katalikai savotiškai prideda prie Kristaus Bažnyčią – ji suvokiama kaip padidintas, išplėstas Kristus arba Jo tąsa. Tokiu būdu tarp Dievo ir žmonių įsiveržia Bažnyčia.  

Visa tai reiškia, kad Romos katalikams vienybė su Kristumi neatsiejama nuo vienybės su Bažnyčia – ir būtent su Romos bažnyčia. Nes visuotinė ar „vienatinė Kristaus Bažnyčia [...] laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 816). Anot katalikų, tikroji vienybė yra vienybė Romos bažnyčioje – tai regima sakramentinė ir institucinė vienybė, pripažįstant popiežių vadovu.

Evangelikai įsitikinę, kad vienybės raištis nėra nei organizacija ar institucija nei kokia nors dvasinė tarnystė kaip popiežiaus. Vienybės raištis yra tikrų tikinčiųjų tikėjimas į Evangeliją, nes jie per Kristų yra sutaikyti su Dievu ir Dvasios sujungti į vieną Bažnyčią, pastatytą ant Evangelijos uolos.

Aljansas bendram Evangelijos skelbimui

Geros naujienos turi būti skelbiamos. Todėl ir Jėzus ragino mokinius ir visus tikinčiuosius: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28,19). Bažnyčios veikla turi vieną didelį tikslą: skelbti Evangeliją ir siekti, kad netikintieji priimtų tikėjimą, prisijungtų prie vietinės bendruomenės, taptų mokiniais ir vis labiau panašėtų į Jėzų Kristų.

Bažnyčia turi būti aktyvi, eiti pas žmones ir rūpintis savo augimu. Reformatų teologas K. Barthas (1886–1968) pabrėžė, kad pamaldos ir teologija, liturgija ir sakramentai tarnauja šiam vienam pašaukimui. Bažnyčia ir jos veiklos nėra savitiksliai, „Bažnyčia gyvena savo skelbimo misija“ (Dogmatik im Grundriß). Be to, daryti mokiniais yra visų tikinčiųjų atsakomybė. Visi krikščionys pašaukti būti „žmonių žvejais“ (Mt 4,19).

Krikščionys visais laikais siekė paklusti misijų paliepimui, anksti su Evangelijos žinia misionieriai keliavo net iki Indijos ir tolimosios Azijos. Viduramžyje vienuoliai iš Airijos evangelizavo Europos žemyno tautas kaip vokiečius. Reformacija suteikė naują impulsą misijų veiklai. Tik tada Evangelija tikrai prasiskverbė į daugelį Europos tautų.

XVI amžiaus viduryje Šveicarijos miestą Ženevą, kuriame ilgai veikė Jonas Kalvinas, galima laikyti ne tik pabėgėlių, bet ir misijų centru. Iš šio miesto buvo išsiųsti keli šimtai pastorių misionierių, ypač į Prancūziją. Dėl šios intensyvios misionieriškos veiklos per kelis dešimtmečius Kalvino gimtajame krašte buvo įsteigta šimtai protestantų bendruomenių. Buvo siekiama evangelizuoti Prancūziją, likusią Europą ir Naująjį pasaulį. Reformatorius net paskatino 1555 m. surengti misiją į Braziliją, tačiau ji buvo nesėkminga.

Naujas Kristaus Evangelijos skleidimo etapas prasidėjo apie 1800-uosius – tarpbažnytinis krikščionių bendradarbiavimas. Pasaulio evangelizavimo tikslai ir iššūkiai kaip, pvz., Biblijos platinimas, paskatino krikščionis, Evangelijos žmones, vienytis bendram darbui. Buvo aiškiai suprasta, kad evangelikų konkurencija misijinės veiklos lauke trukdo Dievo karalystės plėtrai. Per kelis dešimtmečius atsirado visa eilė organizacijų, suvedusių įvairių bažnyčių tikinčiuosius konkrečiai veiklai_[2].

Misijų dvasia taip pat ragino evangelikus burtis ir į pirmąjį reikšmingą bei platų tarptautinį tarpkonfesinį sambūrį – „Evangelikų aljansas“ (Evangelical Alliance). 1846 metų vasaros pabaigoje Londone susirinkę 922 įvairių bažnyčių atstovai iš Europos bei Šiaurės Amerikos įkūrė Pasaulio evangelikų aljansą. Pirmieji Aljanso įkūrėjai buvo presbiterijonai, kongregacionistai, metodistai, baptistai ir anglikonai. Buvo siekiama ne sukurti vienybę, o pripažinti ir išreikšti jau esamą. Ši vienybė egzistuoja nepriklausomai nuo kiekvieno asmens bažnytinės priklausomybės.

Šiandien Pasaulinis evangelikų aljansas (WEA) atstovauja apie 600 milijonų tikinčiųjų beveik 150 nacionalinių aljansų devyniuose pasaulio regionuose. Aljansai skiriasi nuo Pasaulinės Bažnyčių Tarybos (WCC) tuo, kad tai nėra bažnyčių, o tikinčiųjų sąjunga. Be to, aljansai nuo įkūrimo pradžios remiasi bendrais tikėjimo nuostatais ar pagrindais, atspindinčiais evangelinių bažnyčių esmines tiesas_[3]. Jie pabrėžia Biblijos autoritetą, Jėzaus Kristaus didybę ir viršenybę, Jo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo istoriškumą, asmeninį tikėjimą ir atsivertimo būtinybę, evangelizacijos prioritetą bei dvasinės bendrystės ir maldos svarbą. 

Šalių aljansai tvarkosi savarankiškai, bet jie veikia kaip bendradarbiavimo platformos ir Evangelijos skelbimo katalizatoriai. Jie rengia, pavyzdžiui, maldos savaites ir konferencijas, remia bendrus evangelinius misijų, žiniasklaidos, socialinio darbo, švietimo bei teologinius projektus, rūpinasi persekiojamais krikščionimis ir religinėmis mažumomis. Konkretūs darbai rodo, kad Evangelijos žmonės, vedami Šv. Dvasios ir Šventojo Rašto pagrindu, geba susitarti dėl svarbiausių mokymo ir etikos klausimų.

Apie Lietuvos nacionalinį aljansą pradėta mąstyti 2002 m. Šiuo metų šalies evangelikų lyderiai aptaria tolimesnius žingsnius link Lietuvos aljanso įkūrimo. Evangelinių bažnyčių vadovų bendri pareiškimai dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo (2021) ir Civilinės sąjungos įteisinimo projekto (2022) suteikia viltį, kad ir ateityje naujų iššūkių akivaizdoje Evangelijos žmonės gebės susitarti ir išreikšti vienybę bei kartu liudyti Evangeliją.

(Šaltinis: „Gyvieji šaltiniai“, 2024/2)

[1] Žr. Kevin DeYoung, Pati svarbiausia istorija. Kaip Gyvatmušys sugrąžina mus į sodą, RLC, 2023.

[2] Pvz., „London Missionary Society“, 1795; „British and Foreign Bible Society“, 1804.

[3] Žr. „Basis of  Faith“, www.europeanea.org/about-eea/