Ne kartą pastebėjau, kad dalis lietuviškos patriotinės konservatyvios politinės minties atstovų linkę laikyti išskirtinai katalikišką konfesiją konservatyvios pasaulėžiūros sergėtoja, o protestantizmą linkę priskirti liberalizmo stovyklai. Jau ne vieną dešimtmetį tarp katalikų intelektualų gyvuoja naratyvas, kildinantis modernaus liberalizmo idėjas iš protestantiškos dirvos.

XXI a. naujausio pavidalo liberalizmą, kuriam būdingas radikalus nutolimas nuo tradicinių autoritetų, globalizacijos skatinimas (atmetant tautinės valstybės idėją), perdėtas individualizmo akcentavimas bei moralinis reliatyvizmas, ne vienas katalikų mąstytojas laiko nenumatyta XVI a. protestantiškos Reformacijos pradėtų pokyčių išdava.

Dauguma istorikų patvirtintų, kad Reformacija pakreipė Vakarų civilizacijos istorinę tėkmę, paskatindama reikšmingus pokyčius įvairiose kultūros srityse. Visgi pirminis ir svarbiausias XVI a. kilusio judėjimo tikslas buvo ne kultūrinės / politinės reformos. Reformacija prasidėjo kaip krikščioniško tikėjimo atnaujinimo sąjūdis, visų pirma siekęs ganytojiškų tikslų.

Kalbant apie Reformacijos idėjas visų pirma reikėtų sutelkti dėmesį į teologijos sritį.  Reformacija kilo būtent dėl to, kad Liuteris ir kiti reformatoriai suabejojo, ar Romos katalikų bažnyčioje (RKB) skelbiami kai kurie svarbūs mokymo punktai atitinka Šv. Rašto žinią.

Išgryninto, autentiško krikščioniško mokymo paieškų procese buvo suformuluoti trys fundamentalūs Reformacijos principai, nusakantys naujai prikeltus biblinius teologinius akcentus, kuriuos viduramžiška bažnyčia buvo užmiršusi: 1) tikinčiųjų išteisinimas vien per tikėjimą, o ne per darbus; 2) tikinčiųjų visuotinės kunigystės idėjos priešpastatymas kunigų luomo išskirtinumo idėjai; 3) Rašto pirmenybė tradicijos atžvilgiu, arba taip vadinamas Sola Scriptura principas (iš lot. „vien tik Raštas“).

Minėto istorinio naratyvo, vaizduojančio modernų liberalizmą kaip augalą, užaugusį Reformacijos dirvoje, autoriai dažniausiai savo dėmėsi koncentruoja į Sola Scriptura principą. Vienas iš argumentų yra tas, kad Sola Scriptura iš esmės susilpnino Bažnyčios, kaip teologinės ir moralinės tiesos išaiškintojos, reikšmingą vaidmenį vakarietiškose visuomenėse.

Iki Reformacijos RKB Magisteriumo į tradiciją besiremiantis monopolinis autoritetas aiškinant tikėjimo tiesas buvo vienu esminiu veiksniu išlaikančiu doktrininę vienybę ir moralinį aiškumą. Katalikų mąstytojų nuomone, kadangi Reformacija atmetė Magisteriumo ir tradicijos autoritetą bei pradėjo akcentuoti atskiro tikinčiojo priedermę pačiam skaityti ir suprasti Bibliją, tai atvėrė duris skirtingų teologinių aiškinimų įvairovei.

R. Dulskio teigimu: „<…> [dėl Sola Scriptura nuostatos] protestantizmas netenka bendros krikščioniškos doktrinos pagrindo, kyla klaidingų Biblijos komentarų ir krikščioniško mokymo redukavimo grėsmė“ (Dulskis R., Ekumeninė krikščionybė: krikščioniškas pašaukimas protestantizme. Vilnius: Aidai, 2011, p. 148).

Sola Scriptura principo diegimas prilyginamas reliatyvizmo „Pandoros skrynios“ atvėrimui, sukūrusiam interpretacijos subjektyvumo problemą, ardančią vieningą visuomenės religinių ir moralinių vertybių pagrindą. J. Ratcingeris (popiežius Benediktas XVI) savo raštuose užsimena, kad protestantiška Sola Scriptura koncepcija sumenkino tradicijos autoritetą, kuris yra vienas esminių faktorių, saugančių nuo reliatyvizmo; todėl Sola Scriptura laikytinas vienas iš veiksnių,sukėlusių vertybių krizę (Ratzinger J., The Theology of the Liturgy. Ignatius Press, 1995).

Atsakant į minėtus kaltinimus, mestus protestantizmo pusėn, visų pirma reikėtų sugriauti kelis mitus – neteisingus Sola Scriptura termino išaiškinimus, plačiai išpopuliarėjusius tarp katalikų (ir netgi tarp dalies šiuolaikinių evangelikų), išsamiau paaiškinant, ką šis terminas iš tikrųjų reiškia. 

Reformacijos pradininkai buvo įsitikinę, kad tikrasis krikščioniškas tikėjimas gimsta, auga ir duoda vaisių tik tada, kai žmogus asmeniškai išgirsta, susipažįsta ir gerai suvokia Evangelijos tiesas. Todėl Bibliją reformatoriai įvardijo pagrindiniu kelrodžiu tikėjimo kelyje, kiekvieno krikščionio pagrindiniu tikėjimo vadovu. Evangelija – iš dangaus atėjęs apreiškimas, neįkainojama šventenybė, suteikta žmonijai, pradžioje buvo patikėta apaštalų bažnyčiai.

Tačiau vėlesnėse kartose šis paveldas nėra gaunamas iš „pirmųjų rankų“, t. y. Evangelija „nenukrenta“ tiesiai iš dangaus kiekvienai naujai kartai, bet atrandama visų pirma Biblijoje – užrašytame Dievo Žodyje. Kadangi per visą istoriją buvo skelbiamos ir įvairios „kitokios evangelijos“ (pagal 2 Kor 11, 4), prieštaraujančios apaštalų mokymui, kiekvienoje kartoje Bažnyčia privalo uoliai ir rūpestingai gilintis į Šventąjį Raštą, idant šis dieviškas palikimas – biblinė Evangelija – taptų paveldėjimu skirtingų laikmečių krikščionims.

Protestantiškose bažnyčiose Šventojo Rašto skaitymas, supratimas ir įsiminimas tapo ne vien tik kiekvieno krikščionio teise, bet ir pareiga. Iki Reformacijos buvusi vien dvasininkų knyga Biblija tapo visų žmonių knyga. Reformacijos dėka daugelis galėjo prisiartinti prie pagrindinio dieviškos tiesos šaltinio. Šūkis Sola Scriptura išreiškė šį vieną iš pagrindinių Reformacijos siekių.

Daug kas iš protestantizmą kritikuojančių stovyklos painioja terminus Sola Scriptura su Solo Scriptura. Terminas Solo Scriptura (skiriasi viena raidė) naudojamas apibūdinti kraštutinį požiūrį, neatitinkantį klasikinės Reformacijos nuostatų. Jis reiškia bet kokio kito Dievo pažinimo šaltinio atmetimą (taip pat ir krikščioniško tradicinio paveldo), pripažįstant vien tik Bibliją.

Tenka pastebėti, kad dažnas protestantizmo kritikas (kartais dėl informuotumo stokos) sutapatina Reformacijos Sola Scriptura su minėtu kraštutiniu požiūriu, tokiu būdu vaizduodamas protestantizmą kaip tradicijas griaunančią „šiaudinę baidyklę“. Iš tikrųjų šūkis Sola Scriptura XVI a. įkūnijo protestą ne prieš Bažnyčios paveldą apskritai, bet prieš viduramžiškos bažnyčios tradicionalizmą – nepagrįstai perdėtą žmogiškos tradicijos išaukštinimą (susakralinimą), kai tradicijos autoritetas buvo prilygintas Rašto autoritetui.

RKB faktiškai pajungė Bibliją tradicijai, pastarąją paskelbdama vienintele Biblijos išaiškintoja, kurią patvirtina tariamas consensus patrum  (iš lot. „bendras tėvų sutarimas“). Žvelgiant per istorijos prizmę galima atsekti, kad vėlyvaisiais viduramžiais buvo intensyviai tolstama nuo patristinės tradicijos sampratos – tradicija ėmė įgauti Raštą papildančią, praplečiančią prasmę.

Buvo diegiama idėja, kad ne viskas, ko reikia bažnyčiai, buvo apreikšta Rašte, todėl tradicija įgijo papildomo apreiškimo požymių. Sola scriptura  šūkis visų pirma išreiškė reformatorių nepritarimą šiai vėlyvaisiais viduramžiais susiformavusiai koncepcijai, pagal kurią Bažnyčios tradicija (žmogiškasis palikimas) iškeliama kaip lygiavertis autoritetas Šventajam Raštui (dieviškajam apreiškimui).

Tradicionalistinė koncepcija kėlė pavojų Šv. Rašto mokymo grynumo išsaugojimui, nes atvėrė galimybę teikti autoritetingą statusą iš subjektyvių žmogiškų išmąstymų kilusioms doktrinoms, neturinčioms aiškaus patvirtinimo Šv. Rašte. Bibliją reformatoriai paskelbė prioritetine norma, pagal kurią galima sutikrinti bet kokį tradicinį mokymą.

Neteisinga teigti, kad protestantai atmetė tradicinį Bažnyčios paveldą – iš tiesų jie stengėsi subordinuoti, t.y. sutikrinti šį paveldą su Dievo Žodžiu, pabrėždami Biblijos autoriteto pirmumą. Reformacijos santykį į krikščionišką tradiciją nusako pirmieji jos šūkiai – Ad fontes (iš lot. „atgal prie šaltinių“) ir Christianismus renascens (iš lot. „krikščionybės atgimimas“). Šie šūkiai  nusakė reformatorių įsitikinimą, kad krikščionybę įmanoma reformuoti tik atsigręžus ir sugrįžus prie pirmųjų amžių bažnyčios mokymo ir praktikos.

Pasak istoriko Filipo Šafo (Philip Schaff): „Reformacija sugrįžo prie pirminių principų tam, kad galėtų žengti į priekį. Ji leido savo šaknis giliai į praeitį, kad neštų gausius ateities vaisius. <…> Pradinė krikščionybė ne tik buvo atgaivinta, bet ir suvokta ir pritaikyta giliau nei ankstesniais laikais“ (Schaff Ph., „Reformacija. Bendroji apžvalga (III d.). Reformacijos dvasia ir tikslas“).

Dėl šios priežasties neteisinga protestantišką mokymą vadinti „naujovišku“, atsiradusiu XVI amžiuje. Reformacijos teologijoje atsispindėjo svarbiausi senieji tikėjimo išpažinimai bei Bažnyčios tėvų mokymas – Atanazo, Augustino, Irenėjaus, Tertulijono ir kitų. Ypatingai buvo siekiama nenukrypti nuo patristiniame amžiuje suformuluotų esminių visuotinės krikščionybės doktrinų – apie Trejybę, dvejopą Kristaus prigimtį, atpirkimą per Kristaus auką ir kt.

Ad fontes šūkiu besivadovaujantys teologai ieškojo autentiško, Jėzaus ir apaštalų palikto pirminio tikėjimo mokymo, kuris nebūtų „užterštas“ vėlesnių amžių žmogiškais „papildymais“. Reformatoriai siekė naujai aktualizuoti užmirštas senas tiesas, norėjo priminti apaštalų ir Bažnyčios tėvų laikų tikėjimo gyvybingumą, vidinę jėgą ir sugrąžinti šias krikščioniškas charakteristikas į XVI a. bažnyčią. Dėl to galima teigti, kad Reformacijos judėjimas, dėl savo stipriai išreikšto siekio išgryninti pirminės krikščionybės autentišką palikimą, pasižymėjo net tradiciškesnėmis nuostatomis nei RKB.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad dauguma reformatorių sutiko, jog bažnyčia yra atsakinga už Šventojo Rašto aiškinimą; protestantai neatmetė bažnytinių mokymo tarnysčių, nei paklusnumo joms (Lahayne H., „Penki „vien tik“ – Reformacijos idėjų santrauka“ in Reformacija praeityje ir dabar. Vilnius: Ganytojas, 2017, p. 58). Protestantiškose bažnyčiose svarbiu tikinčiųjų ganymo instrumentu buvo katekizmai ir tikėjimo išpažinimai – pagrindinių Biblijos tiesų santraukos, kurios brėžė mokymo gaires, palaikančias doktrininę vienybę.

Dar vienas labai svarbus aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – Sola Scriptura šūkis taip pat išreiškė reformatorių protestą prieš scholastų (ypač tomistų) bandymus sujungti antikinę filosofinę mintį su krikščioniškąja teologija, bei prieš Renesanso humanistų inicijuotą pasaulėžiūrinio axis mundi paslinkimą nuo teocentriškumo link antropocentriškumo.

M. Liuteris karštai kritikavo Tomo Akviniečio projektą integruoti Aristotelio filosofiją į katalikiškąją teologiją. Mažai žinomas faktas, kad prieš paskelbdamas įžymiąsias 95 tezes, žyminčias Reformacijos pradžią, Liuteris pirmiau paskelbė 97 tezes, nukreiptas prieš žalingą aristotelizmo įtaką Bažnyčios mokymui (Širvys D., „Biblinio pamokslavimo eskizai“. In: Reformacija praeityje ir dabar. Vilnius: Ganytojas, 2017, p. 72.).

Reformatorius taip pat kritikavo Akvinietį ir dėl perdėto žmogaus racionalumo išaukštinimo – dėl pernelyg optimistiško požiūrio į žmogaus gebėjimą autonomiškai (be tikėjimo apreiškimu) suprasti fundamentalias tiesas. Toks optimizmas kilo iš klaidingo įsitikinimo, kad įmanoma mąstymą atriboti nuo nuodėmingos žmogiškos prigimties poveikio. Anot reformatorių tokia prielaida prieštaravo bibliniam apreiškimui apie nuopuolį, kuris pažeidė ir žmogaus gebėjimą tinkamai suprasti svarbiausias tiesas apie Dievą, žmogų, pasaulį. 

Žinomas XX a. krikščionybės apologetas Frensis Šėferis (Francis Schaeffer) teigė, kad minėtosios Akviniečio idėjos turėjo didelės įtakos Renesanso judėjimui. Įkvėpti Akviniečio minčių apie proto vaidmenį, Renesanso mąstytojai siekė stiprinti sekuliarių mokslų autonomiją nuo teologijos.

Renesanse galime aptikti pirmuosius bandymus iškelti žmogaus racionalumą virš dieviškojo apreiškimo. F. Šėferio nuomone, būtent Akvinietis (ne Liuteris) yra atsakingas už nenumatytą šalutinį poveikį vakarietiškos mąstysenos poslinkiams, pasireiškusiems pirmiausia renesansiniame humanizme, vėliau Apšvietos epochos sekuliariame humanizme (Schaeffer F., Trilogy. Crossway, 1990; Schaeffer F., How should we then live. Crossway, 2022).

Straipsnio įžangoje minėjome katalikų intelektualų ratuose išpopuliarėjusį naratyvą apie istorinį protestantizmo vaidmenį katalizuojant procesus, nuvedusius link moralinio reliatyvizmo atsiradimo. Viena iš svarbių šio naratyvo sudedamųjų dalių yra Reformacijos ir Renesanso idėjinės bendrystės pabrėžimas. Pavyzdžiui, filosofas V. Radžvilas teigia: „Vadinamasis renesansinis humanizmas ir protestantiškoji reformacija buvo „dvi tos pačios monetos pusės“, tai yra du pirmieji šio projekto [modernybės] įgyvendinimo žingsniai.

Juos gelminiu ryšiu susiejo bendra idėja, kuri yra viso modernybės projekto varomoji jėga: šitas pasaulis, kuriame mes, žmonės, gyvenome tūkstančius metų ir kurį mes, krikščionys tikime esant Kūrėjo pašauktą iš Nieko, yra iš pagrindų „netikras“, jis yra fundamentali klaida“ (Radžvilas V., „Kodėl pralaimime kovą dėl šeimos? (II)“).

Paminėtos „gelminiu ryšiu susietos bendros idėjos“ priskyrimas Reformacijai yra netiksli atribucija, kurią nesunku paneigti įdėmiau pasigilinus į pamatines Reformacijos idėjas. Reformacija ir Renesansas buvo svarbios Europos istorijai epochos, kurios nors ir chronologiškai susitiko XVI a., tačiau išsiskyrė savo požiūriais į Dievą, žmogų, pasaulį. Šių dviejų judėjimų idėjiniai skirtumai ryškiai atsiskleidė Liuterio ir renesansinio humanisto Erazmo Roterdamiečio disputuose apie žmogaus (ne)laisvą valią.

Savo veikale „Apie laisvą valią“ Erazmas teigė, kad žmogus turi galimybę bendradarbiaudamas su Dievu siekti dorybės ir būti atsakingas už savo gyvenimo eigą ir galutinį išganymą, nes turi laisvą valią. Nors jis ir pripažino žmogaus nuodėmingumą bei Dievo malonės svarbą, požiūris į žmogišką prigimtį buvo iš esmės optimistinis.

Liuteris, remdamasis bibliniu apreiškimu, prieštaravo šiam optimistiniam vaizdiniui. Savo veikale „Apie pavergtą valią“ (Lietuvių kalba išleistas sutrumpintas šio veikalo variantas: Liuteris M., Gimę vergais, Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2006) Liuteris atmetė Erazmo laisvos valios idėją, tvirtindamas, kad valia yra nuodėmingumo vergystėje; kiekvienas žmogus yra beviltiškoje būsenoje, savarankiškai savo valia negalintis pasirinkti gėrio, o jo vienintelė viltis yra tik Dievo malonė, suteikiama dėl Kristaus atlikto atpirkimo.

Klasikinė Reformacija iš esmės nesutiko su Renesanso humanistų požiūriais ne vien į žmogiškąją valią, bet ir į autonomiško proto gebėjimą suprasti svarbiausias tiesas. Reformacija diegė visiškai kitokią – teocentrišką pasaulėžiūrą, kurioje centrinėje vietoje yra suverenaus visavaldžio Dievo valia, apreikšta per užrašytą Dievo Žodį – Bibliją.

Visų dalykų matas yra pats Dievas; jis per apreiškimą nustato moralinius absoliutus, vertybes, prasmes. Tiesos pažinimas negali būti atskirtas nuo tikėjimo dievišku apreiškimu. Reformatoriai kūrė visai kitokį žmogaus orumo, vertingumo, gyvenimo pilnatvės atstatymo projektą, kurio fundamentas yra nekintamos, visuotinės tiesos, užrašytos Biblijoje. Jie tikėjo, kad žmogus gali atrasti savo vertę bei tikrąją laisvę neatsižadėdamas biblinių moralinių absoliutų ir nepasiduodamas į antropocentrizmą.

Būtent dėl teocentriškos nuostatos, dėl Sola Scriptura principo, pabrėžiančio Dievo apreiškimo, kaip pagrindinio tiesos šaltinio, pirmumą, Reformacija idėjiškai nėra gimininga Renesansui (nėra tos pačios monetos antroji pusė), atvirkščiai, Reformaciją galima būtų priskirti prie „opozicinės frakcijos“, siūlančios reformų projektą, savo gelminėse nuostatuose prieštaraujantį renesansinio humanizmo posūkiui į antropocentrizmą.

Renesanso inicijuotas vyraujančios pasaulėžiūros pertvarkymo projektas buvo vėliau intensyviai vystomas ir plačiau diegiamas vakarietiškoje kultūroje XVII–XVIII a. Apšvietos epochos mąstytojų pastangomis. Apšvietos atstovai drąsiau kritikavo per daugelį šimtmečių nusistovėjusį požiūrį, kad moralę lemia dieviški įsakymai ar išoriniai autoritetai. Jie dar stipriau pabrėžė individo proto autonomišką gebėjimą pažinti tiesą visose srityse, įskaitant religiją ir moralę.

Autonomiškumo akcentavimas ilgainiui nuvedė prie idėjos, kad moralinės tiesos nėra universalios, bet gali skirtis priklausomai nuo kultūrinių, socialinių ir individualių kontekstų. Šios pliuralizmo koncepcijos užuomazgos darė tiesioginę įtaką šiuolaikinio liberalizmo, pripažįstančio daugybę vienodai galiojančių moralės sistemų, raidai.

Nors ne visos bažnyčios, save priskiriančios protestantiškai konfesijai, istorijos eigoje ėjo pirmųjų reformatorių nubrėžta kryptimi, tačiau tos, kurios liko ištikimos klasikinės Reformacijos programai bei Sola Scriptura principui, įvairiais laikmečiais priešinosi (ir priešinasi) reliatyvistinėms tendencijoms, gynė (ir gina) tikėjimą universaliomis moralinėmis tiesoms, apreikštoms Šv. Rašte.

Post scriptum dalyje vertėtų paminėti, kad Reformacijos Sola Scriptura paliko žymų pėdsaką Lietuvos tautinės savimonės raidos istorijoje. Reformacijos šalininkai, besivadovaudami Sola Scriptura principu, siekė sudaryti sąlygas kuo didesniam žmonių ratui pažinti Šv. Rašto tiesas. Neatsiejama šio siekio dalis buvo intensyvus švietimo skatinimas, taip pat Biblijos bei kitokios dvasinės literatūros vertimų į įvairias tautines kalbas leidyba.

Tai suteikė postūmį įvairių Europos tautų raštijos vystymuisi, o kai kur ir atsiradimui. Liuteronų dvasininko Martyno Mažvydo išleista pirmoji spausdintinė knyga lietuvių kalba „Katekizmas“ buvo reikšmingas žingsnis lietuvių kalbos, kaip tautinės tapatybės sudedamosios dalies, formavimęsi. Įvairios kitos Lietuvių protestantų išleistos knygos lietuvių kalba (pvz., J. Bretkūno „Postilė“, K. Donelaičio „Metai“ ir kt.) padėjo formuotis ankstyvajai lietuviškajai literatūrai.

Lietuvos Reformacijos epochoje XVI–XVII a. protestantų skatinama visuotinio raštingumo programa (sukurdama konkurencinę įtampą) paspartino LDK švietimo sistemos susiformavimą. Reformacijos išvakarėse vietinė švietimo sistema buvo pasiekusi tik pradinę pakopą, tačiau praėjus beveik pusei amžiaus nuo protestantiškų iniciatyvų pradžios buvo sukurta pilna (trijų pakopų) švietimo sistema.

Tai tapo labai svarbiu veiksniu mūsų kultūros raidoje ir tautinio tapatumo formavime (Lukšaitė I., „XVI–XVII a. Reformacijos Lietuvoje reikšmė: naujovių keliai“).