Holger Lahayne
"Moterys, jei turite vadovavimo dovaną, dėl Dievo meilės, vadovaukite!" Šiais žodžiais Johnas Ortbergas kreipėsi į klausytojus, susirinkusius lapkričio mėnesį į Pasaulinę lyderystės konferenciją (PLK), surengtą net trijuose Lietuvos didmiesčiuose. J. Ortbergas, Kalifornijos vienos presbiterionų bažnyčios pastorius bei "Willow Creek" įkūrėjo Billio Hybelso bendražygis, šį sakinį ištarė konferencijoje apžvelgdamas biblinę Esteros knygą. J. Ortbergas, kelių bestselerių autorius, Esterą nurodė kaip moterį, "kuri, tarsi netyčia iškilusi iki karalienės, dėl nuolankumo ir sumanumo ne tik įgyja oficialų titulą, bet tampa tikra vadove, kurios iniciatyva ir gebėjimas panaudoti turimą įtaką veda žydų tautą į išgelbėjimą."

 

Gražina Bielousova, jau net penktą kartą dalyvavusi PLK, parašo straipsnį "Pasaulinė lyderystės konferencija: Geroji naujiena moterims?" (btz.lt, bernardinai.lt), kuriame susižavėjusi aptaria ir minėtąjį J. Ortbergo pranešimą, darydama džiugią išvadą: "Aš dar niekada nesu buvusi evangeliškosios bažnyčios organizuotame viešame renginyje, kuriame taip atvirai ir tiesiai būtų skambėjusi žinia moterims: pasauliui ir bažnyčiai reikia ne tik jūsų dalyvavimo, bet ir jūsų vadovavimo!"

Kolegė iš EBI džiaugiasi, kad nebuvo apsiribojama "politiškai korektiškais ir labai mandagiais pasisakymais"; kad, ne taip kaip įprastais atvejais, nebuvo kalbama apie nevienodus moterų vadovavimo Bažnyčioje vertinimus ir moterys nebuvo raginamos vien "vadovauti vaikų tarnystėms, paauglių ugdymui ar imtis iniciatyvos šeimose..." Apskritai ji labai giria bendrą šių metų PLK dvasią: "Nuo pat pirmojo pranešimo, kurį tradiciškai skaitė "Willow Creek" bažnyčios pastorius ir konferencijos iniciatorius Bilis Hybelsas, skambėjo aiški žinia: moterys taip pat gali būti pašauktos būti vadovėmis." Dėl to ji pajuto įsižiebusią viltį, "kad jei vienas svarbiausių evangelikų pastorių viešai remia moterų vadovavimą, pats renkasi moteris vadovauti ne sausainių kepimo vakarėliams ar mezgimo būreliams, bet esminėms bažnyčios tarnystėms, šioje srityje galime laukti tam tikro proveržio."

B. Hybelso "Willow Creek Community Church" nuo pat įkūrimo pradžios 1975 m. praktikuoja visišką moterų lygiateisiškumą. Tai yra visos bažnytinės tarnystės moterims neribotai atviros. Nuo 1997 m. tokiai egalitarinei pozicijai privalo pritarti ir visi tarnautojai, siekiantys užimti pareigas bažnytinėje struktūroje. Dėl to nė kiek nestebina ir šis PLK akcentas. Tačiau tiek džiaugsmo, kiek G. Bielousovai, toks plakatiškas stilius a la Ortberg, deja, kelia ne visiems. Tarp jų būsiu ir aš. Ir ne dėl "mačizmo" priežasčių, o dėl to, kad netikiu, jog šitokiu būdu galima pasiekti to viltingojo proveržio. Maža to: šis klausimas labai plačiai atvėrė esminį PLK trūkumą, apie kurį nedelsiant būtina pasvarstyti.

Moterys, vadovaukite! Leiskite moterims vadovauti! Ką ir besakyti apie tokius neapibrėžtus šūkius?.. Aš J. Ortbergo pranešimo negirdėjau. Nebuvau ir penkis kartus PLK (nors pastarųjų trejų metų renginių pranešimai man yra žinomi). Neneigsiu, kad tikriausiai ir daugelį naudingų įžvalgų iš Esteros knygos pranešėjas savo auditorijai bus pateikęs. Tačiau esminis reikalas sukasi ne aplink įžvalgas, o apie išvadas, iš Esteros knygos keliamas šiandienos gyvenimui. Vargu ar J. Ortbergas bus tyčia norėjęs vienareikšmiškai pabrėžti: moterys, vadovaukite ir bažnyčiose! Ir būtinai visose! (Nors angl. sakinyje bažnyčia minima: "And just by the way, if you are a woman and God gifted you to lead, for God's sake, for the church's sake, for the sake of the sorry dark world – lead!") Be to, man nėra žinoma, kad ir kiti kalbėtojai šiuo klausimu būtų kaip nors akcentuotai pasisakę. Tačiau G. Bielousovos tekstas rodo, kad moterų vadovavimo idėja be jokių svyravimų, lengvai buvo permetama ir į bažnyčių sferą: ir bažnyčioms reikia moterų vadovavimo. Iš tiesų dauguma PLK dalyvių buvo bažnyčių nariai, nemažai net iš vadovybių. Tad jie ir pranešimų klausėsi būtent bažnytininko ausimis. Ir ką išgirdo? Ogi leiskite moterims vadovauti bažnyčiose. Žinant "Willow Creek" politiką, galima nujausti, jog ir siekta buvo, kad klausytojo ausis būtent šią žinią ir išgirstų.

Iš Esteros knygos tikrai galima pasidaryti išvadų apie vadovavimą; Estera tikrai buvo ta, kuri pademonstravo puikių tos srities gebėjimų. Tačiau ar iš šios Senojo Testamento knygos tikrai galima daryti išvadą, kad moterys gali ir turi vadovauti visur? Ar iš šios knygos tikrai galima daryti tiesioginių išvadų apie bažnytinio vadovavimo struktūras? Manau, kad ne. Taigi mes jau prie mano minėtosios problemos, kuri, mano nuomone, PLK yra viena iš svarbiausių ir labai rimta.

PLK pranešimuose dažniausiai kalbama apie "organizacijas", veikiančias pagal panašius (arba netgi tuos pačius) principus. Nes ir tikslo to paties siekiama – įtikti visiems: pastoriams, politikams, verslininkams ir kitiems. Tad konferencijos filosofija paprasta: visos organizacijos yra organizacijos ir veikia pagal vienodus vadovavimo principus. Bažnyčia taip pat. Jei bažnyčia nori gero vadovavimo, turi tik mokytis iš geriausių vadovų – nesvarbu, kokios srities – bei perimti jų vadovavimo principus.

Tačiau toks mąstymas ir yra pirmasis suklupimo akmuo, ties kuriuo prasideda mano minėtoji problema. PLK sykiu su visais pranešėjais ar pamiršo, ar tiesiog nepaiso, kad Dievas, sukūręs šį pasaulį, jam tvarkyti įsteigė keturias institucijas: valdžią, darbą, šeimą ir bažnyčią. Kiti kalba ir apie daugiau nei keturias bei kitaip jas vadina (pvz., D. Bonhoefferis vadina "mandatais", M. Liuteris "valdžiomis"), tačiau esmė išlieka ta pati. PLK, nepaisydama šių institucijų, tikslų nei veikimo principų, ima ir suplaka jas į vieną. Nuolat kalbėdama apie "organizacijas" leidžia suprasti, kad įmonės, gamyklos, valstybinės įstaigos, bažnyčios ir t. t. iš esmės visai nesiskiria. Pastarųjų metų pranešimuose nė iš vieno kalbėtojo lūpų negirdėjau nė žodžio apie rimtus šių institucijų skirtumus; G. Bielousova mane pataisys, jei suklysiu tvirtindamas, kad PLK dar niekas nėra sakęs ir akcentavęs, jog, pavyzdžiui, vadybos principų negalime taikyti 1:1 ir krikščionių bendruomenėse. O pasakyti turėjo, nes skirtumai tarp Dievo institucijų, kad ir nėra absoliutūs, tačiau esminiai.

Visose institucijose praktikuojamas paklusnumas autoritetui, tačiau labai nevienodai. Antai vaikų paklusnumas tėvams labai skiriasi nuo piliečių paklusnumo valstybei, nuo darbuotojų paklusnumo darbdaviui, nuo bendruomenės nario paklusnumo bažnyčios vyresniesiems; esama ir rimtų skirtumų tarp vaikų paklusnumo tėvams ir žmonos paklusnumo vyrui.

Įmonės vadovas, jeigu jis sykiu yra ir jos savininkas, turi labai platų galių lauką. Gali nustatyti įmonės tikslus, priimti investicinius sprendimus, įdarbinti specialistus arba jų atsisakyti. Jį savotiškai galima pavadinti įmonės valdovu – ir visiškai teisėtai. Nes įmonė yra jo nuosavybė, už kurią jis atsako ir viskuo rizikuoja. Visai kitaip bažnyčioje. Tiesa, ir ji turi valdovą – Jėzų Kristų. Visa kita, visa bažnyčios vadovybė bei tarnautojai yra tik jo pavaldiniai. Žinoma, taip pat turintys autoritetą, tačiau labai ribotą. Pastoriai, vyresnieji ir mokytojai gali bendruomenei privalomu reikalavimu versti tik tuos dalykus, kuriuos numato Biblija. Nieko daugiau. Bažnyčia nėra jų nuosavybė, su kuria elgtųsi kaip panorėję. Labai pavojinga, kai pastorius į bendruomenę žiūri tarsi į savo "projektą" ir su ja visiškai susitapatina. Dėl to neatsitiktinai Naujasis Testamentas numato kolektyvinį bažnyčios vadovavimą.

Visai įdomu pažvelgti ir į kitus skirtumus tarp institucijų. Bet verčiau grįžkime prie moterų ir vyrų klausimo. Senajame Testamente perskaitytume ne vieną istoriją apie moters vadovavimą. Mažiau apie tokį išskirtinį kaip teisėjos Deboros. Dėl to dauguma evangelikalų teologų įsitikinę, kad moterys gali vadovauti valstybėje bei ekonomikoje. Istorijoje, deja, net ir tai buvo ginčytina (prisiminkime Johno Knoxo gana piktą knygą apie Anglijos karalienės Elžbietos II valdymą). Dėl moterų vadovavimo bažnyčiai nei istorijoje, nei dabar sutarimo nebuvo ir nėra. Teologų, siekiančių Biblijai išlikti ištikimais, nuomonės išsiskiria.

Ar bažnytinėse struktūrose moterys turėtų būti kviečiamos į vadovavimo pozicijas? Paprasčiau: ar moterys gali tapti, pvz., pastorėmis, kunigėmis? Tarp evangelikalų dėl atsakymo rungiasi dvi stovyklos: egalitarai, kuriems atstovauja ir "Willow Creek", pasisako už neribojamą visų vadovavimo pozicijų atvėrimą moterims. Ir komplementarizmo atstovai (lot. complementum – papildymas), kurie "brėžia liniją", t. y. tam tikras tarnystes palieka vien vyrams. Tos linijos braižomos labai įvairiai (pvz., pagal tai, ar moterims galima pamokslauti arba apskritai mokyti; jei galima, tai kur ir kam?). Vienu žymiausių komplementaristų laikomas Johnas Stottas (žr. "Moterys, vyrai ir Dievas", "Prizmė" 99/1). Šis anglikonų kunigas ir teologas sako: "Aš vis dar nemanau, jog Biblijos atžvilgiu būtų tinkama moteriai tapti vikare [vicar – anglikonų bažnyčios kunigas/klebonas] ar vyskupe..." J. Stottas pasisako už vadovaujamą veikimą mišraus kolektyvo, vedamo tik vyriškosios lyties atstovo. Jis neatmeta moterų ordinacijos, tačiau tik tam tikroms tarnystėms. Kiti, kaip J. Piperis ar W.A. Grudemas (abu yra "The Council on Biblical Manhhod and Womanhood", CBMW, atstovai) liniją brėžia glausčiau. Moterų ordinavimą pastoracinei tarnystei atmeta ir T. Kelleris (knygos Už ir prieš Dievą autorius) bei visa JAV "Gospel Coalition", savo teologiniuose pagrinduose įtvirtinusi komplementaristinę poziciją.

Tačiau mano tikslas nėra išsamiai išanalizuoti linijų braižymo vietas bei jų pagrindimą Biblija. Tai labai plati ir rimta tema, apimanti egzegezės, hermeneutikos ir istorinės teologijos klausimus. Juolab kad ir PLK, ko jau ko, bet teologine būti tikrai nenori – juk ten kalbama apie lyderystę, o ne apie teologiją (pabrėžiama viename straipsnyje)! Iš dalies tai ir visiškai suprantama, kitaip juk nesurinktų tokios plačios auditorijos. Bet kai šitaip vengiama teologijos, dažnai darosi sudėtinga kalbėti apie tikėjimo ar bažnytinius dalykus. Kai kratomasi teologijos, verčiau ir nemesti į apyvartą tokių sakinių, kurie leistų suprasti: nedrauskite moterims vadovauti bažnyčiose. Tokie sakiniai stačiai alsuoja teologija, prašyte prašosi rimto, aiškaus, svaraus teologinio pagrindimo. O PLK jo nėra. Ir tai smarkiai nuvilia.

Iš G. Bielousovos straipsnio matosi, kad autorei svarbu egzegezės reikalai. Tačiau tai ir viskas. "Esu tikra, kad tie tikintieji, kurie draudimą moterims vadovauti grindžia Šventuoju Raštu, puikiai išmano apie tai kalbančias eilutes – ir II laišką Timotiejui, ir I laišką korintiečiams. Tačiau Džono Ortbergo, paskutiniojo konferencijos pranešėjo, žinia, paremta Esteros knyga, nebuvo mažiau bibliška nei Dievo žodžiu grįsti draudimai.", – svarsto autorė. Gali būti, kad J. Ortbergo pranešimas tikrai nebuvo mažiau bibliškas. Tačiau čia ne tai ginčijama. Klausimas štai koks: ar pats J. Ortbergas bei jo klausytojai iš Esteros knygos padarė teisingas išvadas apie moterų vadovavimą bažnyčioje? Visiems reikėtų sutikti, kad minėtieji NT laiškai tiesiogiai kalba apie šią temą ir dėl to leidžia tas išvadas padaryti kur kas lengviau.

Kiekviena teologinė pozicija turi savo biblinius tekstus. Net ir erezijos juos turi. Tik klausimas, kuri jį aiškina teisingai? Šį klausimą ypač būtina užduoti, kai ieškome atsakymų apie bažnyčios vadovavimą. Tačiau ypač egalitarai linkę sukti trumpiausiu keliu, kaip ir Elke Werner per Trečiąjį pasaulinį evangelizavimo kongresą 2010 metais Keiptaune. Ji smarkiai supeikė evangelikalų judėjimo elgesį: "Mes moteris atkirtome nuo vadovavimo pozicijų – ir vien tik todėl, kad jos yra moterys." Ši tarptautinio "Lozanos judėjimo" darbo su moterimis skyriaus vadovė įsitikinusi, kad Šventoji Dvasia apdovanoja visomis dovanomis ir moteris, dėl to bažnyčiose visas visų dovanas ir turėtume išnaudoti. Paprasčiau tariant, jei Dvasia apdovanojo ir moterį pastorystės ar vadovavimo dovanomis, tai kodėl daugelis sako, kad tos dovanos nereiktų išnaudoti? Tai ir visas argumentas.

Ir G. Bielousovos straipsnyje nerandu jokio teologinio argumento, kaip tik tai, kad Dievas pašaukia ir moteris, dėl to bažnyčiose turi būti atitinkamai elgiamasi: kiekviena narė turi būti laisva "atsiliepti į Dievo pašaukimą"; "Dievas vis tiek randa būdų, kaip jas [moteris] panaudoti"; turėtų būti sudaromos sąlygos, "kad jos galėtų atsakyti į Dievo pašaukimą"; reikia "leisti Dievui daryti savo darbus per ją". O pabaigoje: "Ar bažnyčioje atsiliepti į savo pašaukimą gali visi ir visos, kurie girdi Dievo kvietimą?"

Jokių abejonių, kad ir moteris Dievas pašaukia įvairių įvairiausioms tarnystėms, aprūpina gausiomis ir įvairiomis dovanomis bei gebėjimais, nori jas bažnyčiose panaudoti, o iš bažnyčių tikisi adekvačios reakcijos. Deja, šie abstraktūs bendrieji teiginiai nerodo, jog savaime suprantama, kad moterys pašaukiamos visoms ir toms pačioms tarnystėms kaip ir vyrai. Tokius teiginius pirma reikia įrodyti. O jei be įrodymų tiesiog imama jais švaistytis, tai jie skaudžiai kerta tiems, kurie laikosi kitos nuomonės – nepritariantieji padaromi Dievo priešininkais, trukdančiais jam įgyvendinti savo planus, besikišančiais į Dievo darbą. Tai byloja ir G. Bielousova: "Dievas vis tiek randa būdų, kaip jas [moteris] panaudoti". Suprask, Dievas trukdomas patriarchinės vyrijos, dėl to priverstas vargintis ieškodamas būdų, kaip ją apeiti.

Ir tai nė kiek neperdėta, kadangi, deja, "patriarchinių blogiečių" vanojimu užsiima ir K. G. Jonesas knygoje Tikinti bažnyčia: ko galime pasimokyti iš anabaptistų ir baptistų. Šis anglų teologas bei pastorius akcentuoja anabaptistų ir baptistų antiklerikalizmą, antiautoritarinio valdymo kritiką ir prie viso to priduria: "anabaptistų modelis meta iššūkį patriarchinėms struktūroms". K. G. Jonesas, remdamasis baptistų teologe Rut Guldborn, klausia: "Ar tikrai esame besirenkanti bažnyčia, sudaryta iš moterų ir vyrų, jaunų ir senų, kurioje vertinama ir pagal evangelijų pavyzdį panaudojama kiekvieno jos nario tarnystė? O gal esame įstrigę spąstuose patriarchinio mąstymo, kurį mums paliko pasaulietiška krikščionija ir kurio reformatoriai taip ir nereformavo?" Pastarasis klausimas, žinoma, yra dūris į pašonę reformacijos bažnyčioms, liuteronams ir reformatams, apie 400 metų nepraktikavusiems moterų kunigystės. Knygos skyriaus pabaigoje klausimas pajuodintu šriftu: "Mažiausiai šešiasdešimt procentų baptistų bažnyčių narių yra moterys. Ar tai atsispindi mūsų bažnyčių, asociacijų ir sąjungų vadovavimo struktūrose? Ar nesame, kaip kad pareiškė Rut Guldborn, įkliuvę į patriarchinio mąstymo spąstus?"

Arba bažnyčia leidžia moteris iki pat aukščiausio vadovavimo laiptelio, arba yra įkliuvusi "į patriarchinio mąstymo spąstus". Deja, šitokios alternatyvos yra visiškai klaidingos, o manipuliatyvus jų pobūdis ne tik nepadeda, bet net ir kenkia. Dėl to drįstu pastebėti, kad toks slaptas kirtis žemiau juostos visiems komplementaristams tikrai nevertas buvusio garbingos teologinės institucijos rektoriaus vardo. Tikras vargas, kad egalitarai pastaruoju metu jau ieško ne pagrįstų argumentų, o Werner ir Joneso stiliumi vis labiau savo pažiūras bando prastumti.

B. Hybelsas ir PLK žadina G. Bielousovai "proveržio" viltį lyčių klausimu. Bet būtent iš "Willow Creek" rimto proveržio mažiausiai ir reikėtų laukti. Bažnyčia, kaip minėta, išties yra visiškai egalitarinė. Ir tebūnie. Jos teisė. Tačiau apie ją pasakytina ir daugiau: W. Grudemas leidinyje "CBMW News" (1997, gruodis) nurodo, kad egalitarinės pozicijos privalo laikytis ne tik vadovai, bet ir bažnyčios nariai, nes iš jų reikalaujama "džiugiai", t. y. visiškai nuoširdžiai, be vidinių dvejonių, paklusti moterų mokymui bei vadovavimui (angl. joyfully submit). Taip pat šiuo klausimu viename iš bažnyčios dokumentų, sudarytų 1996 metais, literatūros sąraše pateikiamos vien egalitarinio turinio knygos, o W. A. Grudemo (su J. Piperiu) sudarytas bestseleris Recovering Biblical Manhood and Womanhood nei siūlomas, nei minimas. Jo nenusipirksi ir bažnyčios knygyne. Visa tai rodo, kad "Willow Creek" bažnyčioje konkurencinė pozicija nepageidaujama ir tiesiog ignoruojama. Ir nematyti ženklų, kad tokia laikysena mūsų dienomis būtų pasikeitusi.

Ir pats W. A. Grudemas, teologijoje tikrai ne koks karštakošis, o kaip tik ryšių mezgėjas ir palaikytojas, pasakoja vieną nutikimą 1997 metų pavasarį. Tuosyk tuometinis prestižinės "Trinity Evangelical Divinity School" sisteminės teologijos katedros vedėjas Bruce'as Ware'as dėstė "Willow Creek" bažnyčioje kursą apie Trejybę. Kaip įprasta, jis atsivežė studentams parduoti ir kurso vadovėlį – W. A. Grudemo Sisteminę teologiją. Tačiau knygą pardavinėti bažnyčios pastate jam buvo uždrausta. Mat joje – 19 puslapių iš 1262 – pristatoma komplementaristų pozicija. Tad draudimas ne tik juokingas, bet ir daug ką pasakantis. Sako, kad apie evangelikalių pozicijų pliuralumą "Willow Creek" vadovybės sluoksniuose negali būti nė kalbos. Dėl to ir teologijos praktikos (t.y. kokiu būdu formuoti teologines pozicijas) iš šios bažnyčios verčiau nesimokyti.

Tačiau aš nesiekiu ir nenoriu per griežtai vertinti B. Hybelso, kuris, mano manymu, tikrai yra puikus pastorius, didis ir nuoširdus evangelistas bei bažnyčios statytojas. Daugybės dalykų galima pasimokyti ir iš jo kaip asmens, ir kaip konferencijų pranešėjo. Jis ir puikus veiklumo drąsintojas bei vadovas – tačiau, matyt, kaip tik dėl to ir tipiškas "PastorPreneur" (iš angl. entrepreneur – verslininkas) pavyzdys, savo bažnyčioje besilaikantis ir griežtos vadybos tvarkos. Tad nieko keisto, kad jo plačioje širdyje neatsiranda vietos teologijai. O dėl to jau ir logiška, kad PLK neprisimena ir visai nemini praeities teologinio palikimo. Jei dėl konferencijos dalyvių verslininkų gal tai ir nesvarbu, bet dėl bažnyčių atstovų – tikras nuostolis. Juk kaipgi, aptariant šitokią reikšmingą temą kaip vadovavimas bažnyčiai, gali būti nesvarbu praeities tradicija, senieji išpažinimai ir šimtmečiais kaupta išmintis? Kodėl lyčių klausimu sukama trumpiausiu keliu ir net nepasidomima, kad beveik du tūkstantmečius, maždaug iki XX a. vidurio, bažnyčia moterų kunigystę (pastorystę) beveik unisonu skelbė nepriimtina? Nejaugi vien tik iš grynai patriarchinių įsitikinimų?

Ir B. Hybelsas eina trumpiausiu keliu, nesivargindamas teologijos istorijos analize, o savo požiūrį į moterų vadovavimą daugiausiai grįsdamas vien teigiama savo praktikos patirtimi. Ir apskritai labai ryškus jo polinkis į pragmatizmą: viskas, kas funkcionuoja, yra gerai. Deja, pagal šitą taisyklę argumentuoja ir G. Bielousova: esant visiškai lyčių lygybei, bažnyčia galėtų "žymiai efektyviau... atsakyti į pasaulio poreikius" ir "kur kas įtaigiau skelbti Evangeliją".

Apie tai prieš daugelį dešimtmečių jau yra pasisakęs ir C. S. Lewisas knygoje God in the dock. Esė "Moters pastoriavimas bažnyčioje" jis rašo: "Iš pirmo žvilgsnio, protingesni atrodo reformų šalininkai". Juk ir mes patys matome, "kad vis daugiau profesijų moterys geba puikiai atlikti begales dalykų, seniau patikėtų tik vyrams." Dėl to Lewisas klausia: "Tad kas gi, be mūsų tradicinių įsitikinimų, dar trukdo pasinaudoti šiais neišmatuojamais rezervais, galinčiais įsilieti ir pastoracinį tarnavimą, jei tik moteris pastatytume į vieną lygmenį su vyrais?"

Atrodo, kad ir Lewisui visai priimtinas efektyvumo argumentas. Tačiau jis mato svarbesnį dalyką: kad abi lytys skirtos "simboliškai atspindėti Dievo paslėptuosius dalykus". "Tad kurį laiką, iki Viešpaties sugrįžimo, tik vyriškojo aprėdo nešiotojai gali būti Dievo reprezentantais bažnyčioje". Šiai nuomonei, žinoma, galima ir nepritarti. Tačiau nereiktų elgtis taip, tarsi lyčių klausimas būtų absoliučiai paprastas. O gal sakysite, kad ir C. S. Lewisas, šis didis, itin nepriklausomas bei kūrybingas mąstytojas taip pat buvo "įkliuvęs į patriarchinio mąstymo spąstus"?

Jau prieš 50 metų britas Harry'is Blamiresas knygoje The Christian Mind: How Should Christians Think? apgailestavo dėl krikščionių mąstymo apleidimo: "Krikščionių mąstymas [mind] pasidavė laiko dvasiai. Kaip dar niekad krikščionijos istorijoje, jis pasidarė silpnas ir bestuburis. Net žodžių sunku surasti XX a. Bažnyčios intelektiniam ištižimui apsakyti... Modernusis krikščionis kaip mąstanti būtybė atsidavė sekuliarizmui." Johnas Stottas knygos Issues Facing Christians Today skyriuje "Ar mes sugebame mąstyti nuosekliai?" remiasi Blamires'o žymiąja knyga ir taikliai pastebi: "jeigu norime teisingai gyventi, turime teisingai mąstyti" (angl. "If we want to live straight, we have to think straight").

Kaip teisingai mąstyti apie lyčių santykį bažnyčiose? Kokia tarnysčių struktūra jose turėtų būti įtvirtinta? Kiek ir kokių galių suteikti tarnautojams? Kas kokių tarnysčių turėtų imtis? Kokias tarnystes priskirti moterims? Apie visus šiuos ir dar daugiau klausimų būtina kuo rimčiau ir giliau pamąstyti. Būtina susipažinti ir su įvairiais atsakymais į juos, o nepatinkančių lengvabūdiškai neignoruoti. Būtina visus argumentus įvertinti ir aptarti jų biblinį pagrindimą.

Deja, Lietuvos bažnyčioms šiuos dirvonus dar arti ir arti. Nežinau nė vienos, kuri jau turėtų suformulavusi aiškų ir gerai Biblija pagrįstą požiūrį į moterų ordinaciją. Nes šiandien jau nepakanka vien remtis konservatizmu: mes tradiciškai neordinuojame moterų. Kaip ir lygiai taip pat nepakanka tiesiog šokti ir plaukti sykiu su srove.

Tačiau rimti požiūriai formuojasi ir formuluojami tik ten, kur egzistuoja tvirti įsitikinimai. O įsitikinimai iš dangaus nenukrinta. Bažnyčiai kaip Dievo institucijai, skirtingai nuo kitų, reikia ne tik tokių vadovų, kurie būtų susipažinę su pažangiausiais vadybos principais; žinoma, reikia ir tokių. Bet manau, užvis labiau jai reikia tokių, kurie turi aiškius teologinius įsitikinimus – kad ir kokios pakraipos. Nes juk bažnyčių vadovai dar ir ganytojais vadinasi. O ganytojas (nesvarbu, vyras ar moteris) bus geras tik toks, kuris sugebės savo avis ir sočiai priganyti, ir apginti nuo vilkų. Ar PLK, J. Ortbergas ir kiti suteikė savo klausytojams, kurių nemaža dalis buvo bažnyčių ganytojai, teologinių įrankių susirasti sočiausias ganyklas bei išsaugoti savo kaimenes nuo šių dienų piktojo išpuolių? Nemanau. Be abejo, PLK pasakė daug tiesos ir stipriai padrąsino. Bet kad atvertų vartus bažnytiniam moterų vadovavimo proveržiui, nematau galimybių. Nes neįmanoma to padaryti be teologijos. Be teologijos šis proveržis būtų visai ne proveržis, o tik bėgimas skardžio link. Užtat manau, kad PLK kūrė ir kuria klaidingą iliuziją, jog viską įmanoma tvarkyti pagal vieną (vadybos) formulę, taip bažnyčiai ne padėdama, o iš dalies net padarydama nuostolį. Nes nugręžia nuo būtinojo, teologijos, kelio.

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas