Holger Lahayne

Tikintieji – tarnautojai
Visi tikintieji pašaukti tarnauti Dievui ir savo artimui. Šis tarnavimas reiškiasi Dievui atiduodant visą garbę, o artimui – nuoširdaus darbo pastangas (žr., pvz., Ef 4, 28; 1 Tim 5, 8; 6, 17–19); nuoširdus darbavimasis, idant kitam būtų geriau, yra tarnavimas. Bet visa, ką bedarytume, pirmiausiai turi tarnauti Dievo garbei (Kol 3, 17.22–23; 1 Kor 10, 31). Tarnavimas gali reikštis bet kokioje veikloje. Pamoksle apie Jn 21, 19–24 Martynas Liuteris netgi sako, kad 'sekuliarus' darbas kartais Dievui labiau patinka ir jam tarnauja negu religinis: „Pamaldi tarnaitė, paklūstanti savo šeimininko liepimui ir pagal savo pareigas šluojanti kiemą ar mėžianti tvartą, arba samdinys, taip pat nuolankiai ariantis ir vežantis, abu eina teisingu keliu ir tiesiai į dangų; o tas, kuris meldžiasi šventam Jokūbui, eina į bažnyčią, bet apleidžia savo tarnybą, nepadaro darbo, eina tiesiai į pragarą".

Kitur M.Liuteris taip pat rašo: „Net pati didžiausia vargšė samdinė gali džiaugtis širdyje tardama: štai aš verdu, skalbiu, valau. Kas gi man taip liepia? Taip liepia mano šeimininkas ir mano šeimininkė. Kas gi jiems davė valią man liepti? Dievas davė. Ei, tai reiškia, kad aš tarnauju ne vien šeimininkams, bet ir Dievui danguje. Argi čia ne palaiminimas!? Juk tai tas pats, lyg valgį virčiau danguje Dievui".

Tarnystė bažnyčioje
Bet tikintieji patarnauja ne tik bet kokiu savo darbu, tačiau ir specialiu veikimu bažnyčioje. Jėzus Kristus yra visos Bažnyčios galva ir jos autoriteto šaltinis. Reformatorius Jonas Kalvinas tvirtina: „Vien Kristus vadovauja Bažnyčiai, ir šį vadovavimą įgyvendina vien per savo Žodį" (Inst. IV,3,1). Subjektyviai Kristus veikia tikinčiuosiuose per Šventąją Dvasią, objektyviai – per skelbiamą Dievo žodį, mokymą bei sakramentus. „Dievas savo žodžiu mus išoriškai moko per savo dvasininkus [tarnautojus], tačiau viduje savo išrinktųjų širdis prižadina tikėjimui per Šventąją Dvasią; tad didžiausią visos šios malonės šlovę reikėtų skirti Dievui." (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,2)

O tikintieji dalyvauja Kristaus vadovavime. Prancūzų teologas A.Kuenas (g. 1921) pastebi: „Bet kokia krikščionių tarnystė yra tik Jėzaus Kristaus tarnystės tąsa per Jo Bažnyčios narius." (Tarnystės bažnyčioje) Po Kristaus, kuris yra galva ir prievaizdas, jie tarnaudami atspindi Jo kaip karaliaus, pranašo bei kunigo tarnystes. Naujojoje Sandoroje tarnystės jau nebėra griežtai pririštos prie ypatingų asmenų grupių, kaip kad Senojoje (levitai ir kunigai, Aarono palikuoniai). Dėl to, protestantai, pritardami M. Liuterio žodžiams, išpažįsta visuotinę kunigystę: „Iš tiesų visi tikintieji yra dvasininkai, ir tarp jų nėra jokio kito skirtumo, kaip tik pagal pareigas." (An den christlichen Adel deutscher Nation, 1520; žr. 1 Pt 2,9, Apr 1, 6). H. Bulingeris antrina: „Kristaus apaštalai iš tiesų visus, tikinčius Kristų, vadina kunigais, tačiau ne dvasinės tarnystės prasme, bet dėl to, kad visi tikintieji, per Kristų tapę karaliais ir kunigais, galime aukoti Dievui dvasines aukas." (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, XVIII,10)

Lietuvoje Andrius Volanas (1531–1610) taip pat patvirtino, kad vien Kristus yra tobulasis tarpininkas. Tikėjime ir per Šventąją Dvasią jis yra su visais tikinčiaisiais, vienintelis mokytojas ir vyriausiasis kunigas, anot A. Volano mokymo aiškintojo K. Daugirdo, „panaikinęs bet kokį esmės skirtumą tarp ‚pasauliečių' ir ‚dvasininkų'" (Andreas Volanus und die Reformation im Großfürstentum Litauen). Dėl to su šia privilegija koja kojon žengia „visų tikinčiųjų pareiga savarankiškai gilintis į tikėjimo dalykus"; „rūpestis teisingu Rašto supratimu tenebūna perleistas vien tik dvasininkijai"; pareiga šiuo rūpesčiu dalintis uždėta kiekvienam tikinčiajam.

Tad iš esmės ordinuotų patarnautojų pareigos nesiskiria nuo bendrosios visų tikinčiųjų tarnystės bažnyčioje (dėl to Antrame šveicariškąjame išpažinime lot. minister vertimas į liet. „dvasininkas" nėra tikslus; tinkamesnis neutralus žodis „tarnautojas", parodantis, kad kiekvienas tikintis žmogus, ne tik ordinuotas, savo tarnavimu atlieka dvasinį darbą). Specialiai paskirti tarnautojai kaip, pvz., ordinuotieji intensyviau dirba bendruomenėje; dažnai tai jų pagrindinis darbas ir pragyvenimo šaltinis. Bet esminis skirtumas yra ne tarp „dvasininko" ir „pasauliečio", o tik tarp tobulosios Kristaus tarnystės ir žmogiškojo patarnavimo visų jo mokinių.

Dėl to protestantai neskirsto Bažnyčios į (gr.) kleros, klerikalus, ir laikos, 'eilinius' tikinčiuosius. Protestantai visus tikinčiuosius laiko ir Dievo žodžio skelbėjais, ir disciplinos prievaizdais, ir gailestingumo skleidėjais, nes visi dalyvauja – nors skirtingais būdais! – Kristaus tarnavime. Todėl NT laiškuose akcentuojama bendra visų narių atsakomybė už visus bendruomenės gyvenimo aspektus. Neatsitiktinai didieji Pauliaus laiškai (Rom, 1–2 Kor, Gal, Ef) yra skirti ne vien bažnyčios atsakingiesiems, bet visiems. Nes visi tikintieji pašaukti tarnauti Viešpačiui (Rom 12, 11) – bendrai gyvenime, ir bažnyčioje. O tiems, kurie linkę dvasininkiją kelti ir sureikšminti, Antras šveicariškasis išpažinimas turi perspėjimą, kad „sinoduose reikėtų kruopščiai tirti dvasininkų mokymą ir gyvenimą" (XVIII,22).

Tarnautojai ir jų užduotys
Veikimo įgaliojimus Kristus yra suteikęs visai Bažnyčiai. Bet tai neprieštarauja faktui, jog jo autoritetas įgyvendinamas tvarkingu būdu per tam tikras struktūras bei paskirtus vykdytojus. Jau pirmosiose bendruomenėse Jėzaus apaštalai pašaukė konkrečius tarnautojus, paskyrė vyresniuosius (Apd 14, 23). Iš laiškų žinome, kad tarp visų „šventųjų" buvę ir prievaizdų (presbiterių), ir diakonų (žr., pvz., Fil 1, 1). Apaštalas Paulius arba paskirtasis vyresnysis Timotiejus buvę ypatingi Dievo tarnai tarp visų tarnautojų, t. y., tikinčiųjų (Ef 3, 7; 1 Tim 4, 6). Dievas visada naudojosi tokiais patarnautojais „savo Bažnyčiai kurti ir steigti, taip pat jai valdyti ir saugoti; jais tebesinaudoja ir dabar bei naudosis ateityje, kol egzistuos Žemėje Bažnyčia." (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,1)

Šie tarnautojai iš visų kitų skiriasi visų pirma tuo, kad viešai, t. y., visos bažnyčios ar bendruomenės vardu, veikia – pamokslauja, moko ar atlieka kitus patarnavimus. Tam jie yra paskirti ir deramai pašaukti. Savo tarnyste jie neįgauna tikros valdžios bažnyčiai ir nesudaro jokio ypatingo luomo, kaip kad Romos katalikų bažnyčioje. Protestantų tarnautojai yra ne sacerdotes (kunigai/šventikai), o ministri (tarnai). H. Bulingeris pastebi: „Taigi apaštalas nori, kad laikytume dvasininkus tarsi tarnais." Jis palygina juos su irklininkais, triūsiančiais ranka rankon su visais (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,11). Ypatingų tarnautojų pirminė užduotis padėti kitiems tarnautojams, t. y. visiems, idant Kristaus kūnas, jo Bažnyčia darniai statydintųsi ir augtų (Ef 4, 11–16).

Protestantų teologija tradiciškai atskiria specialiąsias tarnystes, praktikuotas tik ankstyvosios Bažnyčios laikais, tokias kaip apaštalo ar pranašo, nuo įprastinių, buvusių ir tada, ir išsilaikiusių iki mūsų dienų. Tokios pagal NT būtų vyresniojo bei diakono tarnystės.

Sąvokos „vyresnieji" arba „vyskupai" (gr. presbyteroi ir episkopoi) NT dažniausiai vartojamos sinonimiškai (žr. Apd 20, 17.28; Tit 1, 5.7). Ir reikalavimai jomis pavadintiesiems keliami praktiškai identiški (žr. Tit 1, 5–9; 1 Tim 3, 1–7). Sąvoka „vyresnysis" labiau akcentuojama asmens iškili padėtis, pvz., dėl garbingo amžiaus. Sąvoka „vyskupas" labiau pabrėžia funkciją, konkrečias pareigas. Šiandien pastarasis žodis turėtų būti verčiamas „prievaizdas". H. Bulingeris aiškina: „Pradžioje Bažnyčią bendrai valdė vyskupai arba presbiteriai" (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,16). NT bažnyčioje nebuvo jokios vienvaldystės (nevadovavo nei atskirai vienas vyresnysis, nei vyskupas). Visa bažnyčios valdžia buvo pliurali. Monarchinis valdymas (susidedantis iš popiežiaus, vyskupų ir kunigų hierarchijos) išsivystė vėlesniais laikais.

Vyresniųjų užduotis rūpintis visais bažnyčios nariais. Dažnai vyresnieji lyginami su kaimenės ganytojais (Apd 20, 28 arba 1 Pt 5, 1–4). Jėzus yra gerasis ganytojas, sielų sargas (Jn 10, 11; 1 Pt 2, 25); bet ir jo Bažnyčios tarnai yra „ganytojai ir mokytojai" (Ef 4, 11). Tad apibendrintai galima teigti, kad visi vyresnieji yra pastoriai (nuo lot. pastor – ganytojas). Jų pagrindinė užduotis žiūrėti tvarkos ir mokyti (1 Tim 3, 2; 4, 13; 1 Kor 12, 28) bei saugoti bendruomenę nuo klaidamokslių (Ef 4, 14; 1 Tim 1, 10; 2 Tim 4, 3; Hbr 13, 9). H. Bulingeris vėl sako: „Dvasininkų pareigos yra įvairios, tačiau dažniausiai jos suvedamos į dvi, kuriose numanomos ir visos kitos: evangelinį Kristaus mokymą ir teisėtą sakramentų teikimą. Dvasininkų pareiga yra suburti šventą susirinkimą, jame dėstyti Dievo žodį ir visą mokymą derinti su Bažnyčios reikalais bei nauda, kad tai, ko mokoma, padėtų klausantiesiems ir ugdytų tikinčiuosius." (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,18)

Pagal reformatų tradiciją vyresnieji, presbiteriai, ganytojai, mokytojai viso labo tėra tik skirtingi iš esmės vienos tarnystės pavadinimai. Nes tik taip reiktų suprasti ir H. Bulingerį: „dabar bažnyčių tarnus bus galima vadinti vyskupais, presbiteriais, ganytojais ir mokytojais" (XVIII,5; žr. ir Kalvino Inst. IV,3,8). Ar, pagal 1 Tim 5, 17, reiktų atskirti tarp vyresniųjų, skelbiančių Dievo žodį ir mokančių (teaching elders pas presbiterionus) ir vyresniųjų, kurie to nedaro, o veikia vien tik Bažnyčios disciplinos ir tvarkos srityje (ruling elders), šiandien aiškaus sutarimo nėra. Dauguma reformatų bažnyčių laikosi skirstymo į „tarnus" (pastoriai; lot. Verbi Dei minister, V.D.M. – Dievo žodžio tarnas), „vyresniuosius" (visus kitus vyresniuosius, išskyrus pastorius) ir „diakonus" (apie visas tris grupes žr. Nyderlandų išpažinimą, 30–31; Confessio Gallicana / Hugenotų išpažinimą, 29). J. Kalvinas dažniausiai laikėsi skirstymo į ganytojus (pastorius) ir mokytojus (pastarieji vien tarnauja Dievo žodžiu bei vykdo katechezę, žr. Inst. IV,3,4). 1561 metų Bažnyčios tvarkoje tarnystes jis suskirsto į keturias grupes: pastorių, mokytojų, vyresniųjų ir diakonų.

Šiame trijų (arba keturių) tarnautojų grupių modelyje, vyresniųjų grupei dažniausiai atitenka įpareigojimas rūpintis bažnyčios displinos reikalais. Bet A. Volanas, deja, nieko nepasako nei apie bažnyčios discipliną, nei, pavyzdžiui, mini gyvenimo būdo patikrą gauti leidimui priimti Šventosios vakarienės sakramentą, kaip tai daro J. Kalvinas. „Nerasime A. Volano raštuose jo nuomonės apie vyresniųjų tarnystę... Taip pat Volanas mažai pasako ir apie diakonų tarnavimą", pastebi K. Daugirdas. Bažnytinėmis tarnystėmis jis numato vien tik kunigystę/pastorystę (pastores) bei mokytojų veiklą. Kunigų užduotims priskiria pamokslavimą, sakramentų teikimą, sielovadą bei tikinčiųjų drausminimą; mokytojams paveda rūpybą teisinga Dievo žodžio sklaida, kurią jie vykdo pamokomis, žodiniais bei raštiškais mokymais. Tačiau vis dėlto priėmus, kad visi vyresnieji yra pastoriai ir atvirkščiai, tarp A. Volano bei J. Kalvino mokymo šiuo klausimu tokio didelio skirtumo, koks galėtų atrodyti, nerastume.
1 Tes 5, 12 vyresniųjų tarnystes pažymi veiksmažodžiais dirbti, vadovauti ir teikti pamokymus. Specialieji tarnautojai bažnyčioje dirba specialius, didesnio intensyvumo reikalaujančius darbus, skirtus visos bažnyčios labui (žr. Apd 20, 35); bruožas, kuris juos atskiria nuo kitų tarnautojų, dažniausiai yra visos darbo dienos veikla bendruomenėje. Bendras biblinis principas byloja, kad aukštesnė pareiga ir didesnė atsakomybė reikalauja intensyvesnio darbo. H. Bulingerio santrauka: „Dvasininkų pareiga, sakytume, yra mokyti nepatyrusius, taip pat raginti ir skatinti delsiančius ar per lėtai žengiančius, kad paskubėtų Viešpaties kelyje guosti ir stiprinti silpnadvasius, paremti juos kovoje prieš visokius šėtono gundymus, barti nusidedančius, grąžinti į kelią klystančius, pakelti puolusius, įveikti prieštaraujančius, galiausiai išvyti vilkus iš Viešpaties avidės, protingai ir griežtai peikti nedorybes ir nedorėlius, neužsimerkti ir netylėti piktadarybės akivaizdoje." (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,18)

Net jei, anot H. Bulingerio, apie tarnautojų „viešpatavimą" ir nėra ko kalbėti (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,14), specialieji tarnautojai vis viena yra autoriteto asmenys, nes vadovauja (Apd 15, 22; 1 Tes 5, 12; Hbr 13, 17) ir drausmina („bark, drausk, ragink", 2 Tim 4, 2). Dėl to jų nurodymams paprastai dažniausiai paklūstama (Hbr 13, 17; 1 Kor 16, 15–16). Taip pat jiems rodoma pagarba (1 Tes 5, 12; 1 Tim 5, 17; Gal 6, 6), nes „per juos [t.y. jų tarnystę] Dievas mums teikia išganymą" (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,1). Kita vertus, H. Bulingeris taip pat perspėja: „reikia saugotis ir to, kad nepriskirtume dvasininkams ir jų tarnystei per daug reikšmės" (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,2). Tarnautojų autoritetas pavaldus, palenktas ir apribotas Dievo žodžio: „Dvasininkai iš tikrųjų valdo Bažnyčią ir tikrai viską Bažnyčioje daro taip, kaip savo žodžiu nurodė Viešpats." (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,15)

Pastorių bei visų ordinuotųjų viešpatavimas dar ir dėl to nėra galimas, kad „dangaus karalystės raktai" atiduoti ne vien tik į jų rankas (žr. Heidelbergo katekizmas, kl. 83–85). Bažnyčios drausmę, vieną iš pagrindinių bažnyčios tarnysčių, reformatų bažnyčiose vykdo visi vyresnieji, tad ne vien tik vienas ar keli išskirtiniai asmenys (žr. Mt 18, 15s).

Kaip jau pastebėta, visos Naujosios Sandoros tarnystės yra diakoninė veikla, nes žodis „tarnystė" yra ne kas kita, kaip gr. diakonia vertimas. Bet naujatestamentinė Bažnyčia, be vyresniojo tarnystės, žino dar ir diakono tarnystę, kuri labiau yra socialinės prigimties. Visi materialieji reikalai (finansai, šalpa) taip pat yra svarbi krikščioniška veikla, kurios nereiktų nuvertinti ir laikyti mažiau dvasiška ar net „pasaulietiška". Diakonų tarnyste įtvirtinama visa bažnyčios socialinė veikla, kuri pirmiausiai yra nukreipta į vietinę bendruomenę ir tarnauja jos nariams. Bažnyčios pareiga pasirūpinti skurstančiaisiais – bet pirmiausiai savo rate, artimojoje aplinkoje.

Diakono tarnystės pagrindai visų pirma yra išdėstyti 1 Tim 3, 8–16 bei Apg 6, 1–6, kur aprašomas pirmųjų diakonų paskyrimas (nors žodis „diakonas" čia nevartojamas). Matome, kad reikalavimai diakonams labai mažai kuo skiriasi nuo vyresniųjų; iš jų nereikalaujama tik vienintelės kvalifikacijos – gebėjimo mokyti. Tai paaiškina ir Apd 6, kur diakonai paskiriami pagelbėti apaštalams (paskui ir jų sekėjams pastoriams bei vyresniesiems), kad šie neapleistų savo tiesioginių pareigų – tarnavimo Žodiu bei mokymo. Socialinė pakraipa, be abejo, yra pati svarbiausia diakono veikloje, tačiau tai nereiškia, kad vienintelė (žr. Apd 6, 8s ir 8, 4s, Stepono ir Pilypo evangelistinė veikla).

Deja, Bažnyčios istorijoje diakono tarnystė dažnai būdavo arba išvis užmirštama, arba iškraipoma. Diakonas, iš tarno vargšams, paverčiamas patarnautoju kunigams bei vyskupams. Romos katalikų bažnyčioje ir šiandien diakonai yra daugiau kunigų asistentai. Kai kuriose evangelinėse bažnyčiose diakono pozicija laikoma laipteliu į kunigystę, taigi su bibliniu turiniu neturinti nieko bendro.

Reformatų bažnyčios labai anksti susiprato diakono tarnystę sugražinti į socialinio patarnavimo lauką. J. Kalvinas, antrindamas M. Buceriui, tarnautojo bažnyčios vargšams darbą vadina „šventu reikalu". Ženevos bažnyčios tvarkoje (1561) rašoma: „Senojoje bažnyčioje visuomet buvę dviejų rūšių diakonų: vieni, kurių uždavinys buvo rinkti šalpą vargšams, ją dalinti bei apskaityti, taip pat ir priimti labdarą, palikimą, mokesčius bei rentas. Kiti buvo įpareigoti rūpintis ligoniais, juos slaugyti bei valgydinti vargšus." Taip pat ir Institutio J. Kalvinas kalba apie dvejopą diakonatą: „Vieni [diakonai] tarnauja bažnyčiai, tvarkydami vargšų reikalus, kiti – vargšais tiesiogiai pasirūpindami" (Inst. IV,3,9).

Taip pat reformatų bažnyčios, pasiremdamos tokiomis Rašto vietomis kaip Rom 16, 1, kuriose tiesiogiai minimos diakonės moterys, į diakono poziciją priima ir moteris (žr. ir 1 Tim 5, 9–10). Ar 1 Tim 3, 11, tariant „moterys", omenyje turimos diakonų vyrų žmonos, ar moterys diakonės, nėra tiksliai aišku. Tačiau štai, pavyzdžiui, Nyderlanduose jau nuo 1600 metų diakono tarnystei ir net jos vadovavimui bažnyčiose kviečiamos ir moterys.
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios tarnautojai

J. Kalvinas bažnytinės tvarkos klausimams yra palikęs gana daug laisvės, atsižvelgdamas į tautų papročius bei tradicijas (Inst. IV,10,30–31). Bet „bendrųjų taisyklių", anot reformatoriaus, reiktų laikytis visiems vienodai. Kaip tai galėtų atrodyti Lietuvoje?
Mūsų krašte tarnautojai Žodžiu ir sakramentais pavadinti čia plačiai paplitusiu ir įsišaknijusiu žodžiu „kunigas". Bet štai H. Bulingeriui toks pavadinimas nepriimtinas (Antras

šveicariškasis išpažinimas, XVIII,11). Pagal jį tinkamesnė alternatyva būtų „ganytojas" arba „pastorius". Bet siekiant mūsų bažnyčiose vis dėlto išlaikyti pavadinimą „kunigas", jį reiktų kuo kruopščiau ir aiškiau atriboti nuo Romos katalikų sampratos, ypač atsižvelgiant į vienvaldystės pavojų. Lietuvoje taip pat įsitvirtinusi ir perskyra tarp „dvasininkų" bei „pasauliečių", kurią, žvelgiant iš evangelinės perspektyvos, labai sunku pateisinti. Žymiai priimtiniau ir visiškai pakankama būtų atskirti tik ordinuotus tarnautojus („Žodžio tarnai") nuo neordinuotų.

Naujojo Testamento pavyzdį atitinka, kad kuratoriai, t. y., bažnyčios vyresnieji, yra ir kunigai, ir neordinuoti tarnautojai. Kartu su seniūnais jie visi vadovauja bažnyčiai. Visi kuratoriai, panašiai kaip presbiterionų bažnyčiose elders, vadovavimo autoriteto atžvilgiu laikomi vienodo lygmens. Neordinuotų kuratorių tarnystės reikšmė dar gali būti padidinama suteikiant jiems daugiau pareigų bei atsakomybės (pvz., jie galėtų pagal savo dovanas kuruoti kokią nors bažnytinio gyvenimo sritį).

Greta kunigų Žodžiu patarnauja katechetai (nuo gr. katecheo – mokyti) ir lektoriai („skaitytojai"). Tradiciškai abi tarnystės (ypač lektoriaus) yra pakopos į kunigystę. Bet nėra jokių priežasčių, dėl ko juodvi negalėtų gyvuoti ir kaip savarankiškos bei baigtinės tarnavimo pozicijos. Ordinuoti katechetai iš dalies atlieka kunigo darbus, bet veikia jo priežiūroje. Pilniau išpildydami savo pavadinimą, jie galėtų ir labiau koncentruotis į mokymą bei ugdymą – katechezę. Tuo jie priartėtų prie J. Kalvino „mokytojo" (pranc. docteur, lot. doctor) arba presbiterionų teachers (mokytojai) sampratos.

Lektoriai šioms pareigoms viešai šaukiami, suteikiant leidimą pamokslauti, aiškinti Bibliją ir mokyti. Bažnyčiai jie nevadovauja, nes nėra vyresnieji. Tradiciškai šią tarnystę atitinka švintėjai (pas liuteronus sakytojai). Taip pat bažnyčios vardu darbuojasi ir tikybos mokytojai. Ir jie (jei nėra kunigai ar katechetai) šiai tarnystei pašaukiami tam tikra nustatyta tvarka.

Diakonai visų pirma darbuojasi socialinėje bei sielovados srityje. Dėl to jų veikla, be abejo, iš dalies susijusi ir su Dievo žodžio aiškinimu. Bažnyčios vadovavimas į jų pareigas neįeina.

Reikalavimai tarnautojams
Reikalavimai vyresniesiems aiškiai yra išdėstyti 1 Tim 3, 1–7 ir Tit 1, 5–9. Visų pirma, kaip jau minėta, iš jų reikalaujama gebėjimo mokyti (1 Tim 3, 2; žr. ir Apd 20, 27); vyresnieji privalo būti išsiugdę aiškų ir tvirtą supratimą apie tikėjimo dalykus. Greta žinių, būtinai reikalaujama ir tam tikrų charakterio savybių; kad būtų „ne savavaliautojas, ne karštabūdis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis, bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardęs"; net norima, kad būtų „be priekaištų" (Tit 1, 7–8). Visa tai implikuoja tam tikrą patirtį arba dvasinę brandą (ne „naujatikis", 1 Tim 3, 6), dėl to vyresniojo tarnystei žmogus negali būti skiriamas per anksti arba skubotai (1 Tim 5, 22).

Gebėjimai, patikimumas ir, ypač, pavyzdingumas (žr. 1 Pt 5, 3; 1 Tim 4, 12; Tit 2, 7) yra pagrindiniai reikalavimai vyresniajam. Įdomu ir tai, kad ypatingas dėmesys kreipiamas ir į kandidato šeimynines savybes. Nors 1 Tim 3, 2 („kartą vedęs" / „vienos žmonos vyras") reikšmė diskutuotina (ar atmetama vien poligamija, ar taip pat ir pakartotinė santuoka), visvien iš to aišku, kad vyresnysis privalo būti ištikimas sutuoktiniui. Jo vaikai turi būti paklusnūs tėvams (1 Tim 3, 4), bet nebūtinai tikintys (Tit 1, 6 kalbama apie „tikinčius vaikus", tačiau gr. pistos reiškia ir ištikimas, patikimas).

Bendrai pabrėžiama, kad vyresnieji turi būti gerbiami žmonės (turėti „gerą vardą", 1 Tim 3, 7), nepriekaištingos moralės („nepeiktini", 1 Tim 3, 2). Juk Bažnyčios reputacija ir priklauso nuo jai vadovaujančiųjų. Teologas A. Kuenas pabrėžia: „Vyresnysis privalo būti nuolat tobulėjantis, šventėjantis, panašėjantis į Jėzų Kristų žmogus, tvirtai besilaikąs tikrojo mokymo, tai yra, esantis tvirto tikėjimo ir teisingų įsitikinimų; privalo savo bendruomenėje nesielgti kaip viešpats ar valdovas, o kiekvienam būti pavyzdžiu."

Visa tai, kas skirta vyresniesiems, iš esmės pasakytina ir apie diakonus (išskyrus, kaip minėta, mokymo dovaną).

H. Bulingeris apibendrina: „Tegu bažnyčios tarnai būna pašaukiami arba išrenkami teisėtuose bažnytiniuose bažnyčios tarno rinkimuose, t. y. tegu būna sąžiningai Bažnyčios arba Bažnyčios paskirtų žmonių renkami teisėta tvarka, be triukšmo, kivirčų ir kovos. Tegu būna išrenkami ne bet kokie žmonės, o gabūs, pasižymintys teisingu ir šventu išsilavinimu, pamaldžia iškalba, paprasta išmintimi, galiausiai išsiskiriantys saikingumu ir garbingu gyvenimu pagal apaštalų taisyklę, kurią apaštalas išdėsto Pirmo laiško Timotiejui 3 sk. ir Laiško Titui 1 sk." (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,8)

H. Bulingeris mini išsilavinimą, kuris reikalingas atitinkamai pagal tarnystę. Tradiciškai protestantų bažnyčios iš visų tarnautojų Žodžiu reikalauja gero teologinio išprusimo. Vienas kelias į jį – aukštasis išsilavinimas. Lietuvos reformatų bažnyčia jau daugelį metų kunigystės prielaida kelia universitetines teologijos studijas. Tai visai nepeiktinas reikalavimas, tačiau jo akivaizdoje tebūnie priminta H. Bulingerio žodžiais: „Tuo tarpu pripažįstame, kad nekaltas kai kurių senosios Bažnyčios ganytojų paprastumas kitados Bažnyčiai teikė daugiau naudos, negu kai kurių įvairialypis, įmantrus ir subtilus, tačiau truputį per sudėtingas mokymas. Todėl šiandien neatmetame garbingo, tačiau, žinoma, ne neišmanėliško kai kurių paprastumo." (Antras šveicariškasis išpažinimas, XVIII,9)

Todėl išsimokslinimo neturėtume pervertinti. Tačiau, kita vertus, kodėl jo, kad ir paprastesnio, nepareikalavus ir iš visų tikinčiųjų. J. Kalvino didysis troškimas buvo visų bažnyčios žmonių apšvieta. Tam buvo sukurti ir šiandien mes turime katekizmus. Jų tikslas – mūsų supratimo auginimas. „Dievo Bažnyčia niekada neatsilaikys, jeigu neturės katekizmo; nes šis prilygsta sėklai, kuri užkerta kelią visam pasėliui sunykti..." Taip 1548 metais rašė J. Kalvinas laiške Anglijos hercogui Somersetui. Anot J. Kalvino, katekizmai ypač turi tikslą „mokyti visą tautą [t.y. visus Bažnyčios žmones], kad jie turėtų naudos iš pamokslų ir gebėtų pastebėti, jeigu kada koks apsimetėlis imtų skleisti svetimą mokymą." Gebėti blaiviai mąstyti, atskirti ir atsirinkti – svarbus J. Kalvino tikslas visiems. „Kada ką begirdėtume, mes visada turime kuo remtis [būtent Biblija], kad pažiūrėtume kritiškai, ar Dievas tikrai taip sakęs, ar ne." Kiekvienas bažnyčios lankytojas buvo raginamas svarstyti ir tikrinti. Nes bažnytinis mokymas nėra tas, kuris „nebegalėtų būti svarstomas" ar net supeiktas. Jam galima ir reikia prieštarauti, ypač tada, kai Bažnyčia liepia daugiau „negu Viešpats savo žodyje yra apreiškęs" (Inst. IV,8,15).

Iš to išplaukia, kad kiekvienas bažnyčios narys yra pašauktas nuolat gilintis Biblijos, katekizmų bei teologijos žinias (žr. ir Volano pastabas pradžioje). Ir visi bažnyčios tarnautojai – ne vien tik kunigai – turėtų įsigyti nors kokį formalų teologinį išsilavinimą. Reikalinga reikalavimus ordinuotiems tarnautojams pritaikyti prie naujų situacijų (suteikti galimybę ir be universitetinio teologijos išsilavinimo tapti Žodžio tarnu), kartu raginant ir visus tarnaujančiuosius įsigilinti į teologijos pagrindus.