Roxanne Stone

Kiekvieną savaitę penkerius metus rinkdavomės Biblijos studijoms, tačiau į bažnyčią eidavome retai. 2002-2007 metais mūsų maža grupelė virto didžiule, „kartu gyvenančia" grupe. Kartu leisdavome laiką savaitgaliais, atostogaudavome, kai kurie mūsų dirbo toje pačioje krikščioniškoje leidykloje. Kartą per savaitę rinkdavomės namuose, gamindavome maistą ir kalbėdavome apie Bibliją. Mes visi buvome krikščionys, kurie anksčiau lankė bažnyčią ir nuoširdžiai tikėjo Dievu. Tačiau, nelankydami bažnyčios, mes tapome „bažnyčia" vienas kitam, bent jau taip manėme.

Y karta („Barna" grupės teigimu, Y karta vadinami gimusieji nuo 1984 iki 2002 metų) sako:

„Mes esame dvasingi, bet ne religingi.
Susitinkame su Dievu gamtoje.
Mūsų draugai yra mūsų bažnyčia.
Mylime Jėzų, bet ne bažnyčią."

Puikus, išsilavinęs, verslus jaunimas ir „tu viską gali" auklėjimas įtikino mus, kad mes galime kontroliuoti ir savo dvasinį augimą. Mūsų formavimosi metais evangelinės bažnyčios kultūra mus išmokė, kad svarbiausia - asmeniniai santykiai su Jėzumi. Bažnyčia mūsų mintyse buvo lyg plūduras asmeniniam tikėjimui. Jei bažnyčia mūsų „nemaitina", mes galime laisvai, jei tik nesaisto jokie įsipareigojimai, eiti kitur.

Kadangi mūsų maža grupė dvasiškai mus maitino, mes negalvojome apie tai, ką kiekvieną sekmadienį prarandame: sakramentus, bendruomenę, kurią sudaro įvairių kartų žmonės, autoritetus. Be to, mes bet kada galėjome parsisiųsti pamokslų internetu.

Maniau, kad tuo metu nebuvo daugiau tokių atsitraukusių krikščionių. Šiandien, žvelgdama iš savo, kaip tyrėjos ir religiniu gyvenimo besidominčios žurnalistės, perspektyvos suvokiu, kad tokių, kurie bandė iš naujo apibrėžti savo krikščionišką gyvenimą, buvo ir daugiau. Nesuskaičiuojama daugybė X ir Y kartos atstovų, daug išgyvenusiųjų rugsėjo 11-osios tragediją JAV pradėjo skeptiškai žiūrėti į institucijas ir ėmė ieškoti „autentiškos" bendruomenės.

„Barna" tyrimų grupės duomenimis, beveik 6 iš 10 išgyvenusiųjų rugsėjo 11-osios tragediją, tam tikrame savo gyvenimo etape paliko bažnyčią, nors buvo joje užaugę. Bažnyčios lankomumas mažėja su kiekviena karta, taip yra ir kalbant apie Y kartos žmones. 2004 metais (kai tik susikūrė mūsų grupelė), 44 proc. apklaustų Y kartos atstovų teigė nesilankę bažnyčioje paskutiniuosius šešis mėnesius. Šiandien šis skaičius išaugo iki 55 proc.¹

Tačiau susikūrusi mūsų grupelė atspindėjo ne tik šią tendenciją - daugiau nei pusė mūsų buvo moterys.

Istoriškai vyrai ne taip reguliariai lanko bažnyčią nei moterys. Didžiausias toks lyčių skirtumas pastebėtas 2003 metais, kai net 60 proc. vyrų nelankė bažnyčios. Šiandien šis skaičius yra kiek sumažėjęs - iki 54 proc. Kitaip tariant, atotrūkis tarp lyčių sumažėjo 8-20 procentinių punktų.

Kodėl moterys išeina iš bažnyčios? Dauguma (net 85 proc.) šių bažnyčios nelankančių moterų yra lankiusios bažnyčią, tačiau vėliau nusprendė, kad tai ne joms.

Koks mano vaidmuo bažnyčioje?

Nors Erina Lein niekada nenustojo lankyti bažnyčios, tačiau ji, kaip ir kiti jos kartos atstovai nueidavo į bažnyčią tik retkarčiais. Ji taip ir nepasišventė vienai bažnyčiai, nors jos vyras buvo pastorius. Tačiau neseniai išleidusi knygą „Pamokos, išmoktos baiminantis įsipareigoti lankyti bažnyčią", E. Lein teigia, kad dabartiės moterys ne tik rečiau lanko bažnyčią, bet ir rečiau dalyvauja kitose, tradicinėse socialinės veiklos srityse. „Moterys atidėlioja santuoką, neskuba susilaukti vaikų, o šie du dalykai istoriškai stiprindavo abiejų lyčių jaunuolių ryšį su bažnyčia, - teigia ji. - Taigi mūsų nenoras „prisirišti" prie žmonių natūraliai veikia ir mūsų nenorą prisirišti prie vietos."

Jaunuoliai ne tik neskuba tuoktis ir susilaukti vaikų, bet atidėlioja ir kitas „įsitvirtinimo" formas, pavyzdžiui, ilgalaikę karjerą. Jie labiau linkę nuolat keisti darbus (kartu ir gyvenamąją vietą). 9 iš 10 Y kartos atstovų nesitiki likti viename darbe daugiau nei trejus metus.² Kitaip tariant, nėra daug veiksnių - socialinių ar ekonominių, kurie įpareigotų ar susaistytų Y kartos atstovus. Paskutinėje „Barna" tyrimų grupės studijoje apie tapatybę Y kartos atstovai žymiai rečiau nei kitų kartų atstovai tiriamus veiksnius (šeima, tikėjimas, šalis, miestas, valstybė, etniškumas, karjera) nurodė kaip svarbiausius jų tapatybei.

Šis visos kartos juntamas nelaisvės jausmas nepadėjo jaunimo pritraukti į bažnyčias - jau nekalbant apie moteris, kurios jaučia tokią beprecedentę socialinę nelaisvę. „Kadangi moterys siekia kaip ir vyrai turėti galimybę rinktis, kada turėti vaikų, kur gyventi ar kaip užsidirbti pragyvenimui, normalu, kad vis labiau silpsta ir tas priklausymo vienam nuo kito jausmas, kuris antropologiškai buvo priskiriamas vyrams", - sako Lein.

Be to, autorė teigia, kad moterys įgauna vis tvirtesnes pozicijas visose visuomeninio gyvenimo srityse: ekonomikoje, karjeroje, švietime. Moterys ima naujau suvokti savo profesinį pašaukimą, nors to bažnyčia niekada anksčiau neskatino. „Turėdamos geresnį išsilavinimą, moterys turi daugiau galimybių prisidėti prie visuomenės gerovės, - sako ji. Kodėl turėčiau (arba kodėl geriau) naudoti savo dovanas bažnyčioje nei, pavyzdžiui, dirbdama dvasininko padėjėja ar feminisčių rašytojų bendruomenėje, kurios veikloje dalyvauju? Būdama jauna, aš pastebiu, kad mano balsas ir veikla reikšmingesnė ne bažnyčioje, bet už jos sienų. Retai kada sudvejodavau, ar verta vykti į komandiruotę ar skirti viešoms paskaitoms vieną ar net du savaitgalius per mėnesį, nes atrodė, kad tokia kūrybinė saviraiška man teikia daugiau gyvenimo džiaugsmo nei žmonės, kuriems tarnavau bažnyčioje.

Neseniai ordinuota tarnautoja ir „Faith Matters Network" (Tikėjimas yra svarbus) tinklo įkūrėja bei vykdomoji direktorė Dženiferė Beili pastebėjo, kad net teologinės seminarijos skatina jaunuolių norą tarnauti už tradicinės bažnyčios sienų. Ji sako, kad tik maždaug trečdalis jos seminarijos studentų (Vanderbilt University Divinity School) planavo tarnauti vietos bažnyčiose. Kitas trečdalis mokėsi, kad patektų į pelno nesiekiantį sektorių, o likęs trečdalis - kad įgytų akademinį išsilavinimą. „Ir teologinėse seminarijose mokoma, kad tarnauti galima įvairiausiais būdais, ne tik pamokslaujant už sakyklos sekmadienio rytais, - sako Beili. - Taigi mes, kurie pasiliekame šiose institucinėse struktūrose, taip pat norime praplėsti suvokimą, kas yra tarnystė XXI amžiuje. Nes institucijos, kokios jos iki šiol buvo, nebeveikia."

Kaip bažnyčia dera mano gyvenime?

Šie didžiuliai pokyčiai - atidėliojimas kurti šeimą, skepticizmo augimas institucijų atžvilgiu ir individų atsiskyrimas nuo tradicinių socialinių struktūrų - turi įtakos ir bažnyčios lankymui. Deja, tai tik patvirtina mūsų laikų raudą: mes iš tiesų esame labai labai užimti.

Pagal „Barna" tyrimų grupės atliktą tyrimą Keitės Haris knygai „Įdomios moterys", 72 proc. moterų jaučiasi išsunktos, 58 proc. pavargusios, o 48 proc. - per daug įsipareigojusios. Jei kalbėtume apie mamas, namuose auginančias vaikus, situacija būtų dar liūdnesnė. Beveik 9 iš 10 moterų (88 procentai) sako, kad jos nori pagerinti bent vieną savo gyvenimo sritį. Ir, žinote, kokią sritį jos nurodo dažniausiai (be darbo, šeimos ir draugų)? Bažnyčią.

„Nuolatinis judėjimas, pavyzdžiui, išvykos, savaitgalio kelionės, mokyklos draugų susitikimai, maratonas ir kt., trukdo jaunuoliams suvokti priklausymo bažnyčiai prasmę, - sako Lein. - Ir yra tiek daug patrauklių dalykų, kuriais gali užsiimti moterys, nesikankindamos dėl to, ką esą galime ir ko negalime daryti, būdami vyrai ar moterys.

Renė dirba projektų vadove vienoje Niujorko reklamos agentūrų. Kilusi iš Filadelfijos, 15 metų gyveno Niujorke, tačiau tik šiais metais pradėjo lankyti bažnyčią. „Iš pradžių, tik atvykusi į Niujorką, dažnai grįždavau į namus, - sako ji. - Tuomet apsilankydavau bažnyčioje, kurią lankė mano tėvai Tačiau, kalbant atvirai, čia niekada neieškojau bažnyčios."

Bažnyčia Renės vaikystėje vaidino svarbų vaidmenį. „Nenoriu būti stereotipiška, tačiau bažnyčia yra tikras juodaodžių šeimų centras, - sako ji. - Sekmadieniais mūsų šeima - dukterėčios ir sūnėnai, pusbroliai ir pusseserės, tetos ir dėdės - visada susirinkdavo kartu. Visas gyvenimes sukdavosi apie bažnyčią. Taigi, iš tiesų, aš išaugau bažnyčioje. Mano tėvai ten turėjo savo kėdes, tiesiogine prasme. Ir taip yra iki šiol."

Tačiau dėl gyvenimo mieste tempo Renė negalėjo reguliariai lankyti bažnyčios. Nebuvo taip, kad ji sąmoningai būtų nusprendusi nebelankyti bažnyčios, paprasčiausiai ji norėjo daugiau laiko praleisti su savo šeima, namuose. „Keista, - sako Renė, - bet aš niekada iš tiesų bažnyčios neieškojau." Ji atsisiųsdavo Andy Stanley ir T. D. Jakes pamokslų ar žiūrėdavo pamaldas internetu per „Bethel" televiziją. Šeimai neskatinant prisijungti prie bažnyčios ir skubiai rasti bendruomenę Niujorke, ji tiesiog klausė pamokslų internetu. Be to, ji tai darydavo jai patogiu metu - sporto klube ar prieš eidama miegoti. (Net į tą bažnyčią, kurioje Renė lankosi šiuo metu, ji pradėjo eiti po to, kai daugiau nei metus klausėsi pastoriaus pamokslų internetu).

Tik susilaužiusi kulkšnį ir kelis mėnesius pragulėjusi lovoje, Renė pajuto, kad galbūt norėtų kai ko daugiau: „Susilaužiusi kulkšnį, supratau, kad mano draugai buvo kartu tik tada, kai man sekėsi, - sakė ši moteris. - Tai užgavo mano jausmus. Tad kai pradėjau eiti į bažnyčią, buvo nuostabu tiesiog sėdėti ir bendrauti su žmonėmis. Buvau įpratusi dalyvauti vakarėliuose, tačiau visa tai buvo netikra. Bažnyčios žmonės buvo nuoširdūs ir dalinosi tikrais savo jausmais. Man atrodė, kad jų istorijos buvo tikros, o ne išgalvotos. Ši maža bažnyčia - tai saugiausia vieta mieste."

Bailey atkartoja tai, pabrėždama tikėjimo institucijų skatinimą rūpintis bendruomenės nariais. „Žmonės vis dar ieško prasmės, - sako ji. - Daugeliui krikščionybė - tai prasmės ieškojimas. Tokios augančios tikinčiųjų grupės sugebėjo sukurti buvimo kartu, priklausymo ir reikšmingumo sistemą, į kurią žmonės nori įsitraukti."

O kas, jei prarasiu tikėjimą?

Net ir nelankydamos bažnyčios, Renė ir Erina išliko krikščionės. Jos atstovauja daugumai bažnyčios nelankančių moterų. 62 procentai bažnyčios nelankančių moterų save laiko krikščionėmis, net jei jos nelankė bažnyčios paskutiniuosius pusę metų. Tačiau skaičius tų, kurios paliko ne tik bažnyčią, bet ir tikėjimą, auga, ypač tarp jaunesnių krikščionių. Tik 46 procentai bažnyčios nelankančių Y kartos moterų laiko save krikščionėmis. Moterų, kurios laiko save ateistėmis ar agnostėmis, skaičius išaugo nuo 8 proc. 2000 metais iki 11 procentų šiandien.

Džesika Misener, Y kartos atstovė, dirbanti „BuzzFeed" redaktoriaus pavaduotoja San Franciske, 2014 m. parašė straipsnį apie išėjimą iš evangelinės bažnyčios ir savo tikėjimą. Straipsnyje „Kodėl vėl norėčiau būti atgimusia krikščione" ji aprašo, kaip ji leido laiką Jeilio teologijos mokykloje (Yale Divinity School) ir kaip jos studijos paveikė jos pažiūras, ypač jos požiūrį į Bibliją. Ji pradėjo abejoti dėl Šventojo Rašto neklaidingumo, ir tie klausimai nuslopino jos tikėjimą. Tai buvo jos atsitraukimo nuo krikščionybės pradžia ir, kaip ji pati apibūdina, „ne tiek daug agnosticizmo, kiek dvilypumo link."

Baigusi mokyklą Džesika toliau lankė bažnyčią. Ji persikėlė į Niujorką ir lankė „Jay Bakker's Revolution" bažnyčią Brukline. „Tai buvo bene mėgstamiausia mano „poevangelinės bažnyčios" (post-evangelical church) bendruomenė, - sako ji. - Ten rinkosi žmonės, kurie kaip ir aš atsitraukė nuo konservatyvios praeities ir bandė suprasti, kaip išlikti dvasingais krikščionimis. Manęs daugiau niekas nekaltino manęs, jei sakydavau, kad nežinau, ar vis dar tikiu Dievu." O galiausiai Džesika pradėjo jaustis „esą nesąžininga" reguliariai lankyti bažnyčią.

Greta abejonių Biblija, Džesika apibūdina vis didėjantį nepatogumą, kalbant apie evangelikų „juodai baltą tikėjimą", teigiantį, kad visos gyvenimo problemos kyla, kai žmogus nusisuka nuo Dievo. „Tačiau, - sako ji, - kai turite draugų gėjų ar kolegų, kurie gyvena nesusituokę, kitatikių arba netikinčių draugų, kurie laimingai gyvena, darosi sunku skirstyti, kas su tavimi, o kas prieš tave, krikščionis prieš nekrikščionis."

Džesikos dvejonės dėl jos tikėjimo ir kovos su bažnyčia būdingos daugeliui Y kartos atstovų. Beveik 3 iš 10 šios kartos atstovų, kilusių iš krikščionių šeimų, t. y. 29 proc. jų teigia jaučią verčiami rinktis tarp tikėjimo ir draugų. Tiek pat jaunuolių mano, kad krikščionys bijo kitaip manančiųjų ar kitų religijų atstovų. Ir beveik 4 iš 10 (38 proc.) sakosi patyrę, kad bažnyčios nepriima gėjų ir lesbiečių.

Būdama redaktore, praeityje dirbau su Džesika ir mane suintrigavo jos kelionė, ypač pripažinimas, kad ji labai pasiilgo su evangeliniu tikėjimu susijusių išgyvenimų. Neseniai parašiau jai el. laišką ir pasiteiravau, kur ji yra šiuo metu, praėjus keleriems metams po jos straipsnio. „ Deja, išspausdinus straipsnį „BuzzFeed" ir gavusi neapykantos kupinų laiškų aš supratau, kad nenoriu grįžti į bažnyčią, - sakė ji. - Dauguma krikščionių laiškų buvo gražūs, tačiau keli jų buvo itin nemalonūs, ir jie tikrai nepaskatino manęs grįžti atgal į bažnyčią."

Tačiau Džesika pripažįsta, kad jai vis dar sunku paleisti tą gyvenimo dalį. „Aš vis dar pasiilgstu bažnyčios, - sako ji. - Daugelis buvusių tikinčiųjų turi savy „mikroschemą", primenančią jiems apie bažnyčią (kai kurios priežastys yra, iš tiesų, labai pagrįstos!). Aš niekada nebūsiu tokia kaip jie. Mačiau, kad religija padarė daug blogo, tačiau suvokiau, kad ir daug gero. Manau, tikroji tikėjimo vertė yra tai, kad jis nuolat primena, jog yra kai kas daugiau nei tik mes patys, kad pasaulis nėra sukurtas tik tam, kad tenkintų egoistinius mūsų troškimus. Aš vertinu religines ar nereligines tradicijas, kurios skatina mane iš naujo pasvarstyti apie įgimtą savanaudiškumą."

Šiandien Džesika laiko save nereliginga, nelanko jokios bažnyčios ir neturi asmeninio maldos gyvenimo. „Neatmetu galimybės, jog ateityje tai gali pasikeisti", - sako ji.

Kelias atgal

Iš šios mažos grupelės, kurios dalimi tiek daug metų buvau, trys iš septynių grįžo į bažnyčią - viena iš jų aš. Kai kalbuosi su žmonėmis apie tai, kad jaunuoliai vis rečiau lanko bažnyčią, tarp eilučių girdžiu: „Kai susituoks ir susilauks vaikų, grįš į bažnyčią." Galbūt iš dalies tai yra tiesa - toks pasikartojantis ciklas išties buvo pastebėtas, stebint kartas. Tačiau taip gali ir nenutikti - tai liudija daug mano grupės draugų. Santuokos ir vaikų atidėliojimas reiškia, kad metai tarp vidurinės mokyklos ir galutinio „įsitvirtinimo" pailgėjo, ir ne trejais ar ketveriais metais, bet dešimtmečiu ar daugiau. Ir šie metai, asmenybės formavimosi metai, praleidžiami ne bažnyčioje.

Nors sakome sau, kad galime patys ieškoti Jėzaus bei dvasiškai augti ir bažnyčios tam nereikia, tačiau faktai teigia priešingai. Įrodyta, kad atsiskyrę nuo bažnyčios (net ir toliau laikydami save krikščionimis), žmonės nesiima su tikėjimu susijusios veiklos: neskaito Biblijos, nesimeldžia, nesavanoriauja ir neaukoja labdarai. Nors koreliacija niekada neprilygsta priežastiniam ryšiui, tačiau tai yra svarbus rodiklis, į kurį turėtume atkreipti dėmesį. Nesvarbu, pritariame ar ne, tačiau lankydami bažnyčią tikintieji įsišaknija tikėjime ir reguliariai jį praktikuoja.

Jei reikėtų duoti patarimą dešimt metų jaunesnei merginai, pasakyčiau, kad reikėtų investuoti į „alkanas" dvasinių sekėjų grupeles. Taip pat paraginčiau nenustoti lankyti bažnyčios, nesvarbu, kaip ji šiuo metu jaustųsi - sudužusi, su trūkumais ir pilna žmogiškųjų silpnybių. Manau, kad neįmanoma mylėti Jėzaus, bet nemylėti Jo nuotakos. Negali būti sveiko dvasingumo, atsiskyrus nuo tikėjimo praktikos. Ieškant Dievo šiame pasaulyje, visus raginu būtinai susirasti bažnyčią - tai Jo pažadėtosios rankos ir kojos. Kristaus kūnas yra gyvas ir veikia čia ir dabar.

Iš http://www.todayschristianwoman.com/ vertė Asta Glinskaitė