Tomas Šernas

Rūta Vanagaitė neseniai pristatė savo sudarytą ir parašytą knygą "Mūsiškiai". Knygos pradžioje – dvi jaunų vyrų nuotraukos. Vienoje - jaunas žydų sportininkas, kuris olimpinėse žaidynėse kovojo už Lietuvą. Antroje - jaunas lietuvis, leitenantas, kuris vykdė žydų žudynes ir joms vadovavo. Abu mūsiškiai. Lietuvoje 1941-1944 m. buvo išžudyta beveik visa žydų bendruomenė - apie 200 tūkst. žmonių.

Šios knygos pristatymas žiniasklaidoje sulaukė didžiulio dėmesio. Po knygos anonso daugybė komentatorių, net knygos neskaitę, pasisakė agresyviai ir neadekvačiai.

Neišvengiamai kilo mintis, jog tokie komentatoriai tikrai nėra krikščionys. Net pažįstami išsilavinę žmonės šiuo klausimu galvoja ir reiškiasi taip, lyg jiems būtų  ant proto ir širdies uždėtas koks nematomas informaciją ribojantis filtras. Todėl galime klausti – ar įmanoma suvokti, koks tai "filtras"? Ar galima istoriją vertinti krikščioniškai? Ar tai būtų objektyvu?

Filosofas Vytautas Radžvilas teigia, kad „ kaip save suvokiame, tokie ir esame". Verta suvokti šį teiginį ir nebūti naiviai įsitikinusiais, kad istorija tėra vienas iš daugelio socialinių mokslų, kuris leidžia žmogui įgyti žinių, bet nėra svarbus egzistencine prasme. Kaip tik yra priešingai:
„Jeigu save laikai, tarkime, grynai istorijos dėsnių nulemta būtybe, būsi vienoks. Jeigu manome, kad turime tam tikrą valios laisvę, būsime kitokie. Todėl nesunku suprasti, kad vienokios ar kitokios istorijos koncepcijos diegimas lemtingai veikia tautos ir valstybės būklę", - sakė mokslininkas. Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ajokubaitis-lietuvos-respublika-nera-ldk-tesinys.d?id=58725361

Nuo žmogaus savivokos priklauso jo pasaulėjauta, jo dalyvavimas istorijoje ir jos suvokimas. Šio straipsnio tikslas yra pabandyti klausti - kas lemia netikinčio žmogaus savivokos pamatą. Kuo skiriasi tikinčio biblinio monoteisto savivoka, kas sudaro krikščionio savivokos esmę?

„Vasara"

Mūsų karinio rengimo dėstytojas majoras Libermanas, kaip įprasta tarp dimisijos karininkų, mėgdavo atskleisti jaunimui dalelę savo gyvenimiškos išminties. Mėgstamiausios majoro auksinės mintys, kuriomis geranoriškai dalindavosi, buvo kelios. Viena iš jų - jo įdomus pastebėjimas apie žmogaus gyvenimą. Žmogus iš tikrųjų gyvena tik vasaros metu, o visą kitą laiką jis laukia vasaros – sakydavo Libermanas. Pagalvojus, su šia mintimi galima sutikti. Vasarą dienos šiltos, ilgos. Vasarą daug šviesos, gieda paukščiai ir dūzgia vabzdžiai. Vasara, vasara. Nuo pat vaikystės iki žilos senatvės su vasariškais atsiminimais, kaip „šilčiausiais", yra susijęs visas dažno žmogaus gyvenimas. Visą kitą laiką žmogus laukia vasaros. Laukia, svajoja, planuoja. Mes laukiame ne tik pačios vasaros, bet ir viso to, ką ji mums simbolizuoja.

Populiarios psichologinės nuostatos mums teigia: gyvenkime „vasarą", gyvenkime gerais atsiminimais, užmirškime viską, kas buvo bloga. Žmogaus gyvenimas yra trumpas, niekas nenori gyventi blogais, traumuojančiais atsiminimais. Geriau galvoti apie tai, kas buvo gera, turi likti tik pozityvūs, malonūs atsiminimai. Kyla klausimas – kodėl?

Pasaulio ir gyvenimo beprasmybės matrica*

* 1. tech. plokštelė su įspaustu ar išpjautu ženklu lieti ar štampuoti.
   2. tech. raidžių rinkinio nuospaudas, iš kurio spausdinama.
   3. mat. stačiakampė tam tikrų elementų lentelė.

Žmogaus elgesys priklauso nuo jo požiūrio į gyvenimą ir pasaulį. Kartais religijos filosofai pasišneka su psichologais apie būties ir realybės ribas. Kas yra realu, o kas ne? Psichologai sako baimės kamuojamam pacientui - nebijok, matai, nieko neatsitiko! Tą patį motinos sako įsibaiminusiems vaikams – tavo baimė nepagrįsta, tu bijojai, bet nieko neįvyko. Žmogaus sustiprinimas, terapija remiasi nuostata, kad realybėje „nieko" nebuvo, realūs tik akivaizdūs dalykai. Religijos filosofas pataiso – kaip tik realybėje yra „niekas", nereikia apsimesti, kad jo nėra. Žmonės nuo vaikystės tai jaučia, todėl psichologų pareiga pacientus mokyti gyventi žinant, kad „niekas" yra. Tą „nieką" galime atpažinti iš baimės suklysti, iš nebūties ir beprasmybės pojūčio, kuris yra šalia kiekvieno žmogaus. Tad jeigu giliai pasąmonėje esti nuostata, kad pasaulis yra chaotiškas, o mūsų gyvenimas neturi prasmės, tai belieka visa tai primiršti, paimti į skliaustus, ir aistringai rinkti savo „vasaras".

Iš tos pačios „nieko" šaknies kyla ‚humanizmas", kuris sutinka su nuostata, kad pasaulis ir būtis yra visai beprasmiai dalykai. Prasmė yra tik žmoguje, todėl viską matuokime žmogumi ir jo sveiku protu. Kai „humanistas" susiduria su sistemingomis masinėmis žudynėmis, jis to negali paaiškinti „sveiku protu". Argi šimtai lietuvių, kurie Antrojo Pasaulinio karo metu šaudė žydus, buvo nesveiko proto? Argi tie tūkstančiai lietuvių, dalyvavusių 200 000-čių žydų turto grobstyme, buvo nesveiko proto? Iš tos pačios šaknies kyla nacionalizmas ir kiti „izmai". Seka tokia – kadangi pasaulis chaotiškas ir gyvenimas beprasmis, o viską matuoti žmogaus gėriu yra sudėtinga, tai vienintelė įmanoma prasmė yra tautos ar nacijos likimas. Labai panašios ir kitokios ideologijos, tik vietoje žmogaus ar tautos likimo prasmės prie tos pačios šaknies priklijuojamos kitokios galutinės prasmės, pav., komunizmas, internacionalizmas, laisvoji rinka ir panašiai. Nors viskas atrodo labai skirtingai - humanistas pasaulį matuoja žmogumi, nacionalistas ieško nacijos gerovės ir garbės, - šaknis bei esmė lieka ta pati. Tai pasaulio ir gyvenimo beprasmybės matrica.

Šią matricą ištverti sunku, todėl žmogus jaunystėje „pamaldžiai" kreipiasi į ateitį, tikėdamas, jog "ateityje bus geriau", o senatvėje gerumą mato praeityje. Senjoras nori gerų atsiminimų apie praeitį. Savo gyvenimo saulėlydyje jis nori patirti, kad jo istorija, jo gyvenimas nebuvo beprasmiai, o buvo naudingi vaikams, idėjai ar tautai. Turbūt iš beprasmybės jausmo kylantis nuolatinis „vasaros" poreikis yra supratimo raktas į tai, kad žmonės, tautos ir valdžios labai jautriai reaguoja į jų įprastos „geros" istorijos keitimą. Gal būt tai ir yra tas nematomas dvasinis proto ir širdies „filtras"? Turbūt todėl Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, žmonės įnirtingai polemizuoja dėl kiekvieno sakinio, apibūdinančio lietuvių kaltę žydų žudynėse. Žmonės visada nori gyventi geroje ir teisingoje istorijoje.

(Bus daugiau)