Prasidėjus kasmetei Maldų už krikščionių vienybę savaitei, kuri Šiaurės pusrutulyje tradiciškai minima sausio 18–25 d., ketvirtadienį, sausio 19 d. Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčioje vyko ekumeninės pamaldos. Šiltų, neformalių pamaldų metu savo įžvalgomis ekumeninės savaitės tema „Susitaikymas“ dalijosi dvasininkai, atstovaujantys plačiam, nuo kelis šimtmečius iki kelis dešimtmečius skaičiuojančių Lietuvos evangelinių bažnyčių spektrui: baptistų, metodistų, laisvųjų krikščionių, evangelikų reformatų, sekmininkų ir Tikėjimo žodžio bendruomenėms.

Po nuoširdžių Tikėjimo žodžio šlovintojų giesmių Šventojo Rašto motyvais (Tėve mūsų, Viešpats mano Ganytojas ir kt.) pirmasis maldos už krikščionių vienybę intencija dalijosi Vilniaus „Malonės“ baptistų bažnyčios pastorius Steve Davis. Susirinkusiems priminęs apaštalo Pauliaus žodžius Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki (Rom 1, 16) pastorius kalbėjo, kad Evangelija – tai vienintelis būdas pažinti Dievo meilę ir pasiekti tikrąją vienybę, kurios pagrindą sudaro Kristaus auka ir atleidimas. Tik žvelgdami į Kristų tapsime pajėgūs ir norėsime mylėti kitus ir kitokius, jiems atleisti ir juos priimti. Tam būtina mąstyti apie Kristaus Evangeliją, pamokslauti Kristaus (o ne savo) Evangeliją – gyventi Evangelija, kurios šviesoje skirtumai ir netobulumai nebėra kliūtis.

Jungtinės metodistų bažnyčios dvasininkas, misionierius Andrus Kask taip pat rėmėsi apaštalo Pauliaus žodžiais ... nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną (2 Kor 5, 16). Apaštalai ir, ko gero, ne vienas iš pirmųjų krikščionių galėjo pasigirti matę Jėzų kūne, tad Paulius įspėjo, kad svarbiausia, ne girtis Jėzaus pažinimu, bet tarnauti Jam. Neakcentuojant skirtumų, kuriuos visuomet lengviau pastebėti negu bendrumą, galima nuveikti kur kas daugiau – drauge, vienoje dvasioje veikdamos bažnyčios pajėgia patarnauti didesniam žmonių skaičiui, tradicinės ir naujosios bažnyčios gali dalytis patirtimi ir energija. Atminkime, kad Viešpats Jėzus visuomet buvo taikdarys...

Brolis Arnoldas Matijošius iš Naujojo Testamento baptistų bažnyčios kalbėjo, kad žvelgiant į evangelikų istoriją akivaizdu, jog Lietuvos evangelikų bažnyčios natūraliai susijusios viena su kita. 133 psalmėje rašoma apie nuostabius vienybę simbolizuojančius dalykus, skleidžiančius malonų kvapą ir gaivą – kvapnujį Aarono aliejų ir iš dangaus krintančią rasą. Ši vienybė nereiškia vienos bažnytinės institucijos, bendrų kanonų, teologinės sutapties, vienodo požiūrio į politiką, kultūrą, visuomenės aktualijas. Tikrąją vienybę kuria gebėjimas pro šiuos neesminius skirtumus įžvelgti bendrą mūsų bažnyčių tapatumą Kristuje. Juk vienybė – tai taip pat nepelnyta malonės dovana.

Laisvųjų krikščionių bažnyčios vyskupas Artūras Rulinskas savo maldos intenciją pradėjo žodžiais apie susiskaldymą. Apie pirmuosius Kristaus apaštalų susiskaldymus skaitome jau Mt 20 sk. ir Mk 10 sk.  – nesantaiką ir sumaištį tarp mokinių pagimdė mėginimas užsitikrinti geriausias vietas šalia Kristaus. Šie egoistiškai „geri“ Kristaus mokinių norai neišnyko ir iš šių dienų bažnyčių, kurios įvairiais būdais kovoja už privilegijas, siekia daryti įtaką, „su Jėzumi“ valdyti visuomenę. Visgi Jėzaus atsakymas mokiniams tiek tomis, tiek ir šiomis dienomis buvo kitoks: „Nežinote, ko prašote.  Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu?“ (Mt 20, 22).  Ne įtaka ar privilegijos, o Jo taurė suvienija mokinius – taurė, kuri simbolizuoja panieką, kančią, atstūmimą ir galiausiai mirtį ant kryžiaus. Mokiniai gėrė iš nežinios ir baimės taurės stovėdami prie tuščio kapo, gėrė ir nesupratimo taurės, kai Sekminių dieną buvo pripildyti Šventosios Dvasios, gėrė iš Kristaus taurės tarnaudami, dalydamiesi, žemiškosiomis gėrybėmis, išvaryti iš Jeruzalės, nekenčiami ir persekiojami... Šiandien, kai bažnyčia vis labiau išstumiama į visuomenės užribį, nesistenkime iš jo išsiveržti, o verčiau gerkime iš bendros Jo taurės.

Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas, kunigas Tomas Šernas džiaugėsi stiprėjančiais ryšiais tarp evangelinių bendruomenių, kurie, be kita ko, pasireiškia bendru Reformacijos 500 metų sukakties minėjimu. Jis pabrėžė, kad būdami kartu jaučiame bendrystę, o išsiskirstę kiekvienas sau ir būdami paskendę savo reikaluose greitai ją išbarstome. Pateikdamas pavyzdį apie tai, kaip pramonės eros pradžioje darbininkai, įvykus nelaimingam atsitikimui, lazdomis sudaužė garinę kuliamąją, užuot tiesiog ją išjungę, kunigas kalbėjo, jog nežinojimas, vieni kitų nepažinimas dažnai sukelia baimę ir agresiją, verčia elgtis neišmintingai. Teoriškai žinome, kad yra ...viena kaimenė, vienas ganytojas (Jn 10, 16), bet praktikoje iškilus nesutarimams „daužome“ vieni kitus. Mes, tikintieji, patys negalime pakeisti pasaulio, kuris yra nuodėmės pavergtas, tačiau galime atrasti sutarimą paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje (Ef 5, 21). Tokia vienybė – ne tik priimti, bet ir paklusti, Kristaus baimėje vertinti skirtumus – nėra formali, bet radikali ir paveiki.

Sekmininkų bažnyčios „Atsinaujinimas“ pastorius Nikolaj Tkačuk kalbėjo apie su vienybe susijusį paradoksą. Pastoriaus senelis, kuris taip pat tarnavo sekmininkų pastoriumi, dėl Evangelijos tarnystės sovietų buvo įkalintas. Drauge su juo kalėjo stačiatikių šventikas, baptistų ir septintosios dienos adventistų pastoriai. Kalėjimo sienos tarsi ištrynė nesutarimus dėl to, kokią duoną (raugintą ar neraugintą) laužyti, ar kokį vyną (su alkoholiu ar be jo) gerti švenčiant Viešpaties Vakarienę – minėdami Kristaus mirtį jie laužė kalėjimo duoną ir gėrė paprastą kompotą. Dar daugiau, solidarizuodamiesi su adventistų pastoriumi, šie įvairių konfesijų kaliniai ne tik nesistengė pakeisti jo požiūrio į šeštadienį, bet drauge atsisakydavo tą dieną dirbti. Visgi, išėjus į laisvę viskas pasikeitė – sienos vėl iškilo: stačiatikių dvasininkas „mažesniuosius brolius“ ėmė vadinti sektantais, adventistas primygtinai pabrėžė šabo šventimo svarbą išgelbėjimui.... Taigi laisvė bažnyčiai ne tik dovana, bet ir iššūkis džiaugiantis jos teikiamomis galimybėmis nepamiršti Kristaus aukos, Šventosios Dvasios malonės, meilės Dievui ir artimui. Tai yra tikrasis vienybės pamatas.

Apibendrindamas šias pamaldas Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius Darius Širvys vienybę iliustravo gražia istorija apie du brolius, kurie gyvendami netoli vienas kito ir vienas kitą mylėdami naktimis paslapčia nešė  vienas kitam dovanas – po maišą grūdų. Kokia nuostaba kiekvieną rytą aplankydavo šiuos brolius, kai jie perskaičiuodavo maišus.... juk jie dalijosi savo gėrybėmis ir turtino vienas kitą patys to nežinodami. Kol vieną naktį nesusidūrė akis į akį. Tuomet broliai padėjo maišus ant žemės ir apsikabino. Ir Dievas buvo su jais...

***

Kaip džiugu dalyvauti ekumeninėse pamaldose, į kurias susirenka tikintieji iš bendruomenių, galbūt negalinčių pasigirti gausa ar įtaka visuomenei, bet branginančių bendrystę su Kristumi. Gera būti tarp tų, kurie mąsto ne apie politinę vienybę, bet stengiasi nuolankiai vieni kitus pažinti, priimti skirtingumą kaip dovaną, ieškoti tikrojo vienybės pamato ir su Dievo baime mokosi paklusti vieni kitiems. Dėkojame Viešpačiui už šią nepelnytą malonės dovaną.

Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!
Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės.
Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia!
133 psalmė

Parengė Dalia Janušaitienė
Nuotraukos Gedos Žyvatkauskaitės ir Jordanos Kryžiūtės