Dr.doc.Ingė Lukšaitė (Dmitrijaus Radlinsko nuotr. | Alfa.lt)

Dr. doc. Ingė Lukšaitė

Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Trumpai tariant, Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Ši pažiūra vyravo ir tarpukario Lietuvos katalikiškos pakraipos istorikų (A. Aleknos, S. Sužiedėlio) [1] darbuose.

Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką. [2] Kai kurie katalikiškos krypties istorikai (J. Purickis) [3] ir protestantų istorikai (J. Šepetys, K. Gudaitis) [4] žvelgė į ją kaip į Lietuvos istorinės raidos etapą, turėjusį savo gilumines priežastis. Šiai pozicijai pritarė dauguma Lietuvos pokario ir dabartinių istorikų, nurodydami skirtingas svarbiausias Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastis.

Dėl Reformacijos pradžios Lietuvoje istorikai iš esmės sutaria – tai XVI a. 4 dešimtmetis: 1536 m. Šilalėje evangeliškus pamokslus jau sakė Jonas Tartilavičius Batakietis, 1539–1542 m. Vilniuje veikė Abraomas Kulvietis, įkūręs mokyklą; į liuteronų pusę linko Jonas Radvila, Kęsgailas ir kt. Dėl Reformacijos pabaigos Lietuvoje vieningos nuomonės nėra. Lietuvos tarpukario istorikai ir dauguma emigravusių iš Lietuvos pokario metais istorikų bei kai kurie pokario Lietuvos ir Lenkijos istorikai (S. Sužiedėlis, Z. Ivinskis, J. Šepetys, J. Tumelis, M. Kosmanas ir kt.) buvo linkę Reformacijos pabaigą matyti jau tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, Kontrreformacijos pradžios laikotarpį priskirdami jau nebe Reformacijos raidai; dauguma jų paskutinio XVI a. ketvirčio procesus priskyrė Kontrreformacijai, kaip dominuojančiai jėgai. Iki XX a. 6 dešimtmečio XVII a. istorija buvo labai mažai tyrinėjama. Tik nuo XX a. 6 dešimtmečio tyrinėtojai pradėjo atidžiau nagrinėti to šimtmečio reiškinius. R. Krasauskas atkreipė dėmesį į evangelikų bažnyčias XVII amžiuje [5], K. Gudaitis rašė evangelikų bažnyčios istoriją iki XX a. vidurio, J. Kregždė aptarė jos istoriją iki XVIII a. pabaigos.

Yra pagrindo skirti Reformaciją – gilų pagrindą turėjusį visuomeninį, religinį, kultūrinį judėjimą – nuo jos suformuotų evangelikų bažnyčių tolimesnės istorijos XVII–XX amžiuje. Reformacijos pabaiga siūlyčiau laikyti XVII a. vidurį: 1658 m. Lenkijos–Lietuvos valstybės seimas paskelbė baniciją arijonams, XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija buvo kultūrinio ir politinio periodo pabaiga, kuri parodė silpnąsias valstybės ir visuomenės struktūros puses, sukrėtė visuomenę, sunaikino prieš karą turėtą materialinę kultūrinio gyvenimo bazę, o kartu ir pakeitė jėgų santykį visuomenėje. Po šių įvykių naujos protestantų bendruomenės jau nebesisteigė, evangelikų bažnyčių tinklas buvo sugriautas ir jis nebepajėgė visas atsikurti, naujos bažnyčios nebebuvo statomos, o svarbiausia – sumažėjo, nors visai ir neišnyko, evangelikų įtaka Lietuvos visuomeniniams procesams.

Svarbiausi kriterijai Reformacijos Lietuvoje trukmei nustatyti turėtų būti jos aktyvumas, kuriamoji, visuomenės procesus formuojanti galia; ši galia nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio veikė daugelį visuomeninio gyvenimo sričių, versdama mobilizuoti jėgas, nuolat sekti atsirandančias naujoves, į jas atsižvelgti ir bandyti pritaikyti Lietuvoje arba jas kurti. Laikotarpį, per kurį reformacijos galia Lietuvos visuomenėje buvo dominuojantis veiksnys, galima vadinti Reformacija. Ne kiekvieną šimtmetį, kurio metu buvo sparčiai kuriamos naujovės, laikytume Reformacijos šimtmečiu. Reformacija vadiname procesus, kuriuos XVI–XVII a. sukėlė bažnyčios ir tikėjimo reformos. Laikantis tokio požiūrio, Reformacija kaip aktyvus visuomeninis, religinis, kultūrinis judėjimas Lietuvoje truko apie 100 metų. Tokia periodizacija neatitinka Vokietijoje ir Šveicarijoje – Reformacijos kilmės kraštuose – priimtos istoriografijos. Tačiau žvelgiant į Reformacijos Lietuvoje raidos ypatybes yra pagrindo periodizuoti ją kitaip nei kaimyniniuose kraštuose.

Reformacija Lietuvoje prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. pirmojo ketvirčio labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių: teismų sistemoje, valstybės valdyme, o ypač kultūros raidą organizuojančiose institucijose bei kultūrinio gyvenimo turinyje, kurį tuo metu formavo katalikų bažnyčia. Visuomenėje buvo ryškiai subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis. Per šį šimtmetį pastebimas didelis atvirumas naujovėms. Stengiamasi suvokti, ko reikia amžininkams, mobilizuojamos intelektualinės jėgos kūrybiškai patenkinti visuomenės poreikius, kartu juos formuojant. Kitą panašaus pobūdžio laikotarpį, kurio metu buvo pasiekta panaši intelektualinė įtampa, Lietuva išgyveno tik XIX šimtmetyje, jau praradusi valstybingumą, siekusi išlikti kaip tauta ir kurti valstybę. Dabar, po 300 metų, žvelgdami į šimtmetį, kuriame kūrybines galias formuojanti jėga buvo Reformacija, galime blaiviai įvertinti jos sėkmes ir nesėkmes, išsiaiškinti, ko nepajėgta buvo tada padaryti. Mūsų amžininkams, atsidūrusiems visuomenės pertvarkymo situacijoje, tai neprilygstamos patirties sankaupa, nepakankamai mūsų įvertinta ir suvokta.

Pabandykime sutelkti dėmesį ir atidžiau pasvarstyti, ką davė Reformacijos šimtmetis Lietuvai, koks šio istorinio reiškinio užmojis ir mastas, kur jo galia bei silpnumas.

Pirmasis Reformacijos etapas Lietuvoje – XVI a. 4–5 dešimtmečiai – rėmėsi liuteronų idėjomis. Evangelikų palyginti dar buvo negausu, tačiau jų veikla buvo itin rezultatyvi. Pirmieji liuteronybės pasekėjai Didžiojoje Lietuvoje buvo visų kilmingųjų luomo sluoksnių atstovai, miestiečiai bei miestelėnai: turtingieji žemvaldžiai Kęsgailas, Jonas Radvila, vidutiniai bajorai Venclovas Agripa, Abraomas Kulvietis, neturtingi bajorai Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis ir kt. Pastarieji – neturtingi, bet asmeniškai laisvi, protiniu darbu pelnę duoną žmonės buvo tuo metu kūrybiškiausioji ir ženkliausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikusi Lietuvos protestantų dalis. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusios asmenybės padėjo pagrindus trims iš esmės naujiems reiškiniams Lietuvos kultūroje: l) nescholastinės teologijos atsiradimui, 2) rašto lietuvių kalba viešam įteisinimui, t. y. knygų lietuvių kalba parengimui, 3) švietimo sistemos, jos institucijų bei turinio pertvarkymui.

Pirmas jų sukurtas naujas Lietuvos padangėje kultūros reiškinys buvo teologijos teiginius interpretuojantys tekstai. Tai Stanislovo Rapolionio daktarato gynimas Vitenberge De poenitentia („Apie atgailą“) 1544 m., labai gera ir tiksli M. Liuterio (Luther) tezės interpretacija ir argumentacija, nuorašais plitusi Livonijoje bei Vokietijoje. Pirmas savarankiškai parengtas nescholastinės teologijos tekstas buvo S. Rapolionio – jau Karaliaučiaus universiteto profesoriaus – 1544 m. parašytos ir išspausdintos tezės Disputatio de ecclesia et eius notis („Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių“). Iš esmės tai buvo M. Liuterio teiginių interpretacija ir argumentacija. Kiek vėliau, nuo XVI a. 5 dešimtmečio prasidėjus kalvinistiškajam ir arijoniškajam Reformacijos laikotarpiui, Lietuvoje bei visoje Lietuvos DK vyko gausybė teologinių disputų, kurių pagrindu buvo leidžiamos knygos. Patys pirmieji antrojo laikotarpio teologiniai tekstai buvo kalvinistiški – tai Mikalojaus Radvilos Juodojo atsakymas popiežiaus nuncijui Aloyzui Lipomanui (Lipomanus) Duae epistolae („Du laiškai“, 1556 m.), po dešimtmečio – 1565 m. Andrius Volanas, remdamasis J. Kalvino (Calvin) knygos De institutio christianae („Apie krikščionybės pagrindus“) skyriumi apie Trejybę, laiške Kijevo vyskupui Mikalojui Pacui apibrėžė Lietuvos kalvinistų Trejybės dogmos interpretacijos pagrindus. Kai iš gausybes rago pasipylė polemika apie bažnyčios sampratą, Trejybę, vaikų krikštą: Lietuvos DK arijonų veikalai – neišlikusi Petro Gonenziečio (Petrus Gonesius) knygelė De Filio Dei homine Christo Jesu („Apie Dievo Sūnų žmogų Jėzų Kristų“, 1566 m.), Radvilų dvarų pamokslininkų įžanga Gžegožo Povilo Bžeziniečio (Grzegórz Paweł z Brzezin) knygelei Krótkie wypisanie sprawy („Trumpas disputo aprašymas“, 1563 m.), Petro Gonenziečio knygelė De primatu Ecclesiae Christiana („Apie krikščionių bažnyčios primatą“, 1566 m.). Visų evangelikų krypčių energingas teologijos teiginių aiškinimasis, jų interpretavimas ir argumentavimas sukūrė situaciją, vertusią to paties imtis ir katalikų bažnyčią. Paskutiniame XVI a. ketvirtyje katalikų bažnyčios profesūra Vilniaus universitete taip pat energingai polemizavo teologinėmis temomis, rengė disputus, kuriuos padarė sudėtine studentų mokymo darbų dalimi. Vilniaus universiteto teologijos kursai tęsė teologijos Lietuvoje istoriją. Kada nors, kai bus parašyta Lietuvos teologijos istorija, pirmieji skyriai bus apie protestantiškąją jos pradžią XVI a. viduryje. XVI a. antrojoje pusėje kalvinistiškoji Reformacijos kryptis sukūrė ne vieną reikšmingą tekstą: antai 1592 m. Vilniuje buvo išleista A. Volano Meditatio in epistolam divi Pauli apostoli adEphesios („Apaštalo šv. Pauliaus laiško efeziečiams apmąstymas“). Lietuvos teologijos istorija būsimiesiems Lietuvos teologijos istorijos doktorantams – mažai purenti, bet žadantys gerą pjūtį dirvonai.

Antrasis svarbus Reformacijos periodo rezultatas buvo spaudos lietuvių kalba sukūrimas. Raštija lietuvių kalba gyvavo ir iki pirmosios lietuviškos knygos. Tai buvo rankraščiai, jų nuorašai (maldų, evangelijų ištraukų vertimai, pastabos knygų paraštėse), liturginių tekstų vertimai. Lietuviški tekstai buvo rankraštiniai, jie palyginti su knygomis buvo skirti vienam kitam apsišvietusiam dvasininkui. Reformacija subrandino naują požiūrį į šią raštiją, suteikė jai naują statusą ir kitą viešumo lygį. Protestantiškoji Lietuvos inteligentų dalis realizavo galbūt jau anksčiau Lietuvoje brendusią mintį, kad technikos naujovė – spausdinimo mašinos – gali būti panaudotos rašto lietuvių kalba platinimui, minties propagandai, o tuo pačiu ir tautinės kultūros savirealizacijai. Knygų lietuvių kalba rengimas parodė, kad tautinė savimonė įžengė į naują pakopą.

Pirmosios knygos lietuvių kalba buvo naujovė, stipriai paveikusi visuomenės sąmonę: buvo sulaužytas nuo pat krikščionybės priėmimo įsitvirtinęs stereotipas, kad Lietuvoje kalbama vienaip, bet rašoma svetimomis rašto kalbomis (kanceliarine rytų slavų kalba arba lotyniškai). Buvo pradėta laužyti Lietuvoje įsitvirtinusi rašto ir šnekamosios kalbos dvikalbystės rūšis – diglosija, kai tam tikrose gyvenimo sferose vartojamos tam tikros kalbos. Tačiau tai, ką padarė pirmieji Lietuvos liuteronai, buvo tik šio proceso – diglosijos laužymo – pradžia.

Pirmosios knygos lietuvių kalba (katekizmas, elementorius, giesmynai, krikšto apeigų tekstai) padėjo pagrindus lietuviškajai raštijai, buvo lietuviškai rašomos lietuvių literatūros epochos pradžia. Tam Didžiojoje Lietuvoje jau buvo subrendęs poreikis ir joje jau buvo žmonių, tinkamai tam darbui pasiruošusių Lietuvoje ir Reformacijos centruose – Vitenberge, Leipcige, Bazelyje, sugebėjusių kūrybiškai pasinaudoti liuteronybės sukurta suformuluota ir realizuota nuostata kiekvienos tautos gimtąja kalba pažinti Šventąjį Raštą bei tikėjimo teiginius. Šios asmenybės sugebėjo išnaudoti kunigaikščio Albrechto (Albrecht) sumanytą Prūsijos kunigaikštystės visuomenės struktūros reformą ir suteiktas lėšas leidiniams išleisti. Per Reformacijos šimtmetį evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai parengė du pilnus Šventojo Rašto vertimus (J. Bretkūno ir S. B. Chilinskio).

Su šia naujove siejosi ir dvi švietimo reformos kryptys, numatytos Reformacijos pradžioje: 1) M. Mažvydo pradėtas namų mokyklos su rašto lietuvių kalba mokymu kūrimas bei rašto demokratizacija; 2) Abraomo Kulviečio padarytas Lietuvos švietimo sistemos papildymas vidurine, kaip manoma, paremta trijų kalbų (hebrajų, graikų, lotynų) mokymu bei humanistinio turinio mokykla. A. Kulvietis paskelbė nuostatą, kad švietimo reikalams pirmiausia turi būti skirtas bažnyčios sukauptas turtas, ir pradėjo viešą svarstymą, kaip šis turtas turi būti naudojamas. Šiame svarstyme buvo aiški kritinė dalis: A. Kulvietis piktinosi, kad šis katalikų bažnyčios turtas tarnauja asmeninei dvasininkų naudai, ir pozityvioji – programinė dalis: turtas privaląs būti panaudotas kukliam dvasininkų išlaikymui bei švietimo reikalams. Tai skatino keisti visuomenėje įsitvirtinusį požiūrį ir konservatyvią bažnyčios laikyseną.

Antroji Reformacijos banga, prasidėjusi XVI a. 5 dešimtmetyje, dominuojant evangelikų reformatų tikybai, pradėtą naujovių pritaikymo ir jų kūrimo kelią Lietuvoje plėtojo gana prieštaringai. Tačiau vis dėlto šis naujovių, būtinų Lietuvos visuomenės raidai, kūrimas, pritaikymas ar įauginimas dominavo evangelikų visuomenės aktyviajame sluoksnyje; evangelikų veikla išliko visos Lietuvos DK kultūrinį gyvenimą programuojančia jėga. Ši programuojančioji jos galia ir buvo didžioji Reformacijos Lietuvoje reikšmė.

Naujovių pritaikymo, įauginimo ir kūrimo procesai XVI–XVII a. Lietuvos visuomenėje nebuvo tolygūs.

Mažojoje Lietuvoje pirmajame etape liuteronų sėkmingai pradėtą raštijos 1ietuvių kalba kūrimą toliau tęsė iš Didžiosios Lietuvos atvykusių veikėjų palikuonys ir jų kultūriniu požiūriu išugdyti vietiniai lietuviai. Antroji Mažosios Lietuvos evangelikų karta raštiją lietuvių kalba pakylėjo į naują pakopą: buvo ne tik verčiama į lietuvių kalbą, bet ir rašomi originalūs, autoriniai tekstai. 1591 m. buvo išleista J. Bretkūno parašyta Postilė. Sudėtingų tekstų vertimas reikalavo labai plačios leksikos, sugebėjimo versti įvairaus abstraktumo lygio, daugiaprasmės semantikos sakinius – toks buvo viso Šventojo Rašto vertimas. Pirmasis visas jo vertimas į lietuvių kalbą – J. Bretkūno Biblija (versta 1579–1590 metais). Tad lietuvių kalbos raštija nuosekliai kilo į aukštesnį lygį. Po keleto šimtmečių gana tolygi jos raida subrandino Kristijoną Donelaitį.

Didžiojoje Lietuvoje antrosios evangelikų reformatų bangos veikloje tokio tolygumo nematyti. Nuo pat pradžių tendencija raštui naudoti šnekamąją kalbą ir griauti diglosijos situaciją buvo įveikiama labai prieštaringai, arba, tiksliau sakant, ši situacija dažniausiai nebuvo įveikiama, o kai kuriuose visuomenės sluoksniuose buvo gilinama ir pereinama prie realios dvikalbystės. Dalis galėjusių materialiai paremti ir nulemti lietuviško žodžio kelią neįvertino šios naujovės ir nuėjo pramintu keliu, mechaniškai perimdami nuostatą palaikyti stiprias pozicijas kaimyninėje Lenkijoje išsikovojusią lenkų kalbą, kuri tuo metu sėkmingai pradėjo veržtis į rašto sferą, literatūrą. Mikalojus Radvila Juodasis suorganizavo ir finansavo visos Biblijos vertimą į lenkų kalbą, įsteigė spaustuvę jai spausdinti ir finansavo vadinamosios Brastos Biblijos 1563 m. – pirmo visos Biblijos vertimo į lenkų kalbą spausdinimą. Tuo jis stipriai parėmė lenkų kalbos pozicijas Lenkijos ir Lietuvos DK evangelikų bažnyčioje. Kita dalis evangelikų reformatų jau antrajame judėjimo etape, XVI a. paskutinį ketvirtį, ėmėsi knygų rengimo lietuvių kalba, tačiau ilgam išliko pirmojoje raštijos kūrimo pakopoje, nes ėmėsi tik vertimų (M. Petkevičiaus Katekizmas, 1598 m.). Praėjus apie 30 metų nuo pirmosios knygos pasirodymo, knygų lietuvių kalba rengimą vertinga naujove pripažino ir katalikų kultūros veikėjų grupė, susitelkusi apie Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį. Šioje aplinkoje susibūrė lietuvių tautos kultūros reikmes suvokusios, naujovėms atviros asmenybės. XVI a. paskutinį ketvirtį katalikų parengtos knygos lietuvių kalba buvo vertimai – lietuvių raštija kartojo pirmųjų protestantų realizuotą lygį. Dar vienos kartos prireikė, kol Didžiosios Lietuvos katalikiškoji visuomenės pusė sukūrė originalius tekstus lietuvių kalba; čia jau buvo realizuotos Vilniaus universitete išaugusių intelektualų kūrybinės pastangos (K. Sirvydo „Punktai sakymų“ 2 d., jo žodynai 1620 m., 1642 m.).

XVI a. antrosios pusės kultūros raidoje nauja buvo bandymas suvokti lietuvių tautos kultūros visumą. Pradėjo tai M. Mažvydas – jis XVI a. pirmas pamatė lietuvių tautą visame plote, kur buvo kalbama lietuviškai: Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Prūsijos kunigaikštystėje. Iš jo raštų galima suprasti, kad tautą suburiančiais ryšiais jis laikė teritoriją, kalbą ir kilmę, tačiau tuo metu jis paliko nuošalyje daugelį kitų liaudies kultūros klodų, o ypač papročius, kurie netilpo į Centrinės Europos kraštuose jau nusistovėjusį liuteroniškosios visuomenės modelį ir teoriškai buvo atmetami liuteroniškoje teologijoje. Ji nuosekliai bandė išvalyti krikščionybę nuo joje slypėjusios ir per tūkstantmetį paveldėtos sintezės su pagoniškuoju sluoksniu. Tai reiškėsi ir tikėjimo apeigų didesniu suabstraktinimu, ir kova su paveikslų, statulų, šventųjų garbinimu – daugeliu regimųjų katalikybės įtaigos formų. M. Mažvydas šias nuostatas nuosekliai taikė lietuvių valstiečių kultūrai ir todėl laikė ją pagoniška, kaip ir daugelį katalikų bažnyčios apeigų. Tai, ką M. Mažvydas įvardijo kaip pagonybę, nebuvo tai, ką mes dabar vadiname pagonybe. Katalikas Mikalojus Daukša po 50 metų lietuvių tautą pamatė panašiai, bet kiek kitaip – tautos požymiais jis skelbė kalbą, teritoriją ir kilmę su liaudies papročiais, t. y. visą liaudies kultūrą.

Buvo ir dar viena sfera, kurioje Lietuvos protestantai buvo naujovių reiškėjai: jie išjudino visuomenės savivokos klausimus, pradėjo svarstyti visuomenės teorijos dalykus, aiškintis jos kilmę ir struktūrą, kas yra visuomenė, koks galėtų būti jos modelis. Lietuvos protestantų tekstuose palengva buvo įsisąmoninama nauja vertybių hierarchija, teigiamos naujo tipo etikos ir visuomeninio elgesio nuostatos, kitoks, nei vyravo didžiojoje visuomenės dalyje, visuomenės struktūros supratimas. Buvo motyvuojamas ir argumentuojamas perėjimas iš feodalinės visuomenės struktūros, paremtos luomais, prie visuomenės, sudarytos iš įvairiais ryšiais susietų individų. Valstybėje, kurioje bajorija buvo bebaigianti užsitikrinti sau privilegijuotas pozicijas visose gyvenimo srityse, protestantai įrodinėjo miestiečių luomo svarbą visuomenei ir valstybei. Jie stengėsi koreguoti Lietuvos DK įstatymus, kad šie būtų palankesni miestiečiams ir pirkliams. Šiuos visuomenės teorijos dalykus ir naujų laikų visuomeninio elgesio nuostatas, protestantų etikos normas bajoriškos Lietuvos DK visuomenės sąmonėje bandė formuoti Mykolas Lietuvis, Venclovas Agripa, Andrius Volanas, Adomas Rasijus. Paminėtieji visuomeninės savivokos elementai aiškiai suformuluoti XVI a. antrosios pusės ir XVII a. pirmojo ketvirčio raštuose rodė, kad dalis Lietuvos visuomenės subrendo naujųjų laikų pasaulėžiūrai. Iki šio lygio Lietuvos kultūrą per šimtmetį brandino pozityviai besirungiančios, ieškančios reikalingų Lietuvai naujovių, įtempusios kūrybines jėgas abi stovyklos: ir Reformacijos šalininkai, ir nuo XVI a. paskutinio ketvirčio stipriai savo nuostatas peržiūrinti katalikų bažnyčiai likusi ištikima visuomenės dalis, suvokusi naujovių vertę.

Vertinant Reformaciją Lietuvoje reikia išskirti du aspektus: tai, ką jos veikėjai sukūrė patys savo pozityvia veikla, ir tai, ką ji, kaip pozityvi opozicija paskatino sukurti: jos kūrybinė galia vertė katalikiškąją visuomenės dalį ir pačią katalikų bažnyčią telkti jėgas, peržiūrėti senąsias nuostatas ir keisti santykį su visuomene.

Nuo XVI a. vidurio iki pat XVII a. vidurio ši Reformacijos Lietuvoje kuriama situacija, kai buvo sudaroma rimta, ne griaunančioji, bet kuriančioji opozicija, iš esmės buvo viena svarbiausių jos istorinių reikšmių.

Pasižiūrėkime, kaip šiame šimtmetyje buvo reaguojama į prasidėjusią Reformaciją Lietuvoje. Pirmajame, liuteroniškajame, etape katalikų bažnyčia, nieko nekeisdama savo laikysenoje ir institucijose, bandė išlaikyti savo veiklos pobūdį ir padėtį. Tai buvo siekiama padaryti draudimais, baudimu, jėga. Kurį laiką tai sekėsi. Esminė nuostata buvo draudimas: 1526 m. Vilniaus vyskupystės sinode buvo uždrausta priimti mokytojus, studijavusius protestantiškuose universitetuose [6]; 1539 m. J. Vilamovskiui uždrausta atidaryti mokyklą Vilniuje; 1542 m. Vilniaus vyskupas gavo karaliaus leidimą patraukti į teismą A. Kulvietį ir uždaryti jo mokyklą; 1536 m. Žygimantas Senasis įsaku uždraudė įvežti į Lietuvos DK M. Liuterio knygas. Tačiau šie draudimai, kuriam laikui užkonservavę katalikų bažnyčios turėtąją padėtį, pačiai katalikų bažnyčios veiklai nieko nedavė. Ji liko konservatyvi, nemobilizavo jėgų Reformacijos priežastims šalinti, vengė gilintis į visuomenės poreikius. Tačiau ir kultūrinių rezultatų nebuvo pasiekta.

Antrosios Reformacijos bangos Lietuvoje metu, jau įsitvirtinus evangelikų reformatų bažnyčiai, kurioje susibūrė apie 200 bendruomenių, po to, kai Tridento bažnytinis susirinkimas katalikų bažnyčią visos Europos mastu nukreipė į vietinį persitvarkymą ir reformas, Lietuvoje taip pat palengva pradėta įsiklausyti į visuomenės poreikius, o susidarius pajėgių intelektualų centrams, prasidėjo ir protestantų pradėtų kurtų naujovių perėmimas. Antai, jei A. Kulviečio teiginys, kad bažnyčių turtas turi būti kitaip naudojamas, 1542 m. buvo laikomas erezija, tai 1569–70 m. vyskupas V. Protasevičius oriai įvykdė nuostatą skirti lėšas švietimo institucijai ir padėjo materialinius pagrindus Vilniaus universitetui. Protestanto M. Radvilos Juodojo Vilniaus rūmuose veikusi mokykla ir ketinimai kelti jos lygį, testamentu užrašytas visas Brastos Biblijos tiražas mokyklai [7] bei 1568 m. bajorų seimo prašymai įkurti Vilniuje kolegiją, kuri pagal susiklosčiusias aplinkybes galėjo būti ir protestantiška, ir katalikiška, paspartino Vilniaus jėzuitų kolegijos 1570 m. ir universiteto, katalikų administruojamo, įkūrimą 1579 m. Buvo praėję tik 31 metai nuo to laiko, kai J. Vilamovskiui buvo neleista atidaryti mokyklą ta dingstimi, kad Vilniaus katedros mokykloje esą mažai mokinių; Vilniaus universiteto įkūrimo metu toks motyvas būtų buvęs tiesiog juokingas. Šie 30 metų, pakeitę požiūrį į švietimą, buvo Reformacijos metai, o amžiaus gale trijose Vilniaus vidurinio mokslo mokyklose ir universitete mokinių tikrai netrūko.

Katalikų bažnyčia, įkūrusi Vilniaus kolegiją ir universitetą, pozityvią veiklą bandė derinti su draudimais ir jėgos panaudojimu, siekdama užsitikrinti monopoliją; antai 1577 m. iš karaliaus Stepono Batoro buvo išgautas raštas, suteikiantis privilegiją tik Vilniaus vyskupui rūpintis mokyklomis ir draudžiantis be jo leidimo steigti mokyklas Vilniuje [8], tačiau to meto jėgų santykis leido nekreipti dėmesio į šią privilegiją, ir atvirumas naujovėms šioje srityje buvo išlaikytas iki pat XVII a. vidurio. Tokiu būdu sudaryta kūrybinė ir pozityvios veiklos įtampa tarp evangeliškos visuomenės dalies ir persitvarkančios katalikų bažnyčios sudarė galimybes per palyginti trumpą laiką Lietuvoje susikurti švietimo sistemai: protestantai be vyskupo leidimo pradėjo kurti naujo tipo mokyklą Vilniuje, katalikai įgyvendino naujovę Lietuvos švietimo sistemoje – sukūrė kolegijas ir universitetą, protestantai papildė ją gimnazijomis, nuolat atnaujindami švietimo idėjas.

Panaši situacija susidarė ir lietuvių raštijos kūrime: pirmosios liuteroniškos bangos veiklos sėkmė lėmė tolygų tos raštijos brendimą Mažojoje Lietuvoje nuo XVI a. vidurio, o per paskutinį amžiaus ketvirtį padėjo šiai veiklai susiburti ir katalikiškosios pusės intelektualams su vyskupu Merkeliu Giedraičiu priešakyje Žemaitijoje. Aktyvus katalikų visuomenės elito atsiliepimas XVI a. paskutinį ketvirtį į pradėtą protestantų naujovių kūrimą, perėmimą ir pritaikymą rodė, kad jų pusėje, palyginus su XVI a. viduriu, jau formuojasi nauja pozicija – pozityviu darbu siekianti įgyvendinti veiklos turinio ir visuomeninės laikysenos reformas. Įsteigtasis Vilniaus universitetas buvo pažangus tol, kol buvo stengiamasi laikytis šių nuostatų visuomenėje. Vilniaus universitetas telkė aktyviausias intelektualines pajėgas ir palyginti greitai jis tapo bei iki XVII a. vidurio buvo mokymo ir mokslo centru, kuriame vyko sparti pažanga; jis nedaug teatsiliko nuo panašaus pobūdžio Centrinės Europos universitetų. Vilniaus universitete antroji, K. Sirvydo, karta sukūrė originalias naujoves ir lietuvių raštijoje: dienos šviesą išvydo pirmieji leksikografiniai darbai.

Tie Reformacijos dešimtmečiai, kai kūrybinė įtampa buvo pasiekta pozityviu darbu, o ne draudimais ir griovimu, kai pavyko pasiekti abiejų pusių sąveikos, buvo ypač intensyvus XVI a. antrosios pusės ir XVII a. pirmosios pusės Lietuvos kultūros kilimo metas. Sukurtoji kūrybinė įtampa ir abiejų pusių sąveika buvo kultūros raidos variklis. Savaime suprantama, šiame šimtmetyje būta ir griovimo, netolerancijos, jėgos panaudojimo faktų, tačiau šie dalykai dar nedominavo visuomenės nuostatose. XVII a. antrojoje pusėje Lietuvoje ėmė dominuoti viena religija. Katalikybė tapo galingiausia ir privilegijomis apsaugota pasaulėžiūra. Tai neskatino sparčios kultūros raidos. XVII a. antrosios pusės – XVIII a. pirmosios pusės kūrybinės visuomenės veiklos rezultatai, deja, buvo apgailėtini. Tuo tarpu pozityvios įtampos kupiname Reformacijos šimtmetyje dar ir šiandien verta semtis patyrimo.

Nuorodos:

1 Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. K, 1936. P. 73–74; Sužiedėlis S. Reformacijos sąjūdis Lietuvoje // Krikščionybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis. K, 1938. P. 196; Sužiedėlis S. Reformacijos nuoslūgis ir katalikų reakcija // Ten pat. P. 215.

2 Ivinskis Z. Die Entwicklung cie Reformation in Litauen bis zum erscheinen der Jesuiten (1569) // Sondcrdruck aus Forschungen zur Osteuropaischen Geschichte. Berlin, 1967. Bd. 12. S. 1–45.

3 Puryckis J. Die Glaubenspaltung in Litauen in XVI. Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569. Freiburg, 1919.

4 Šepetys J. Reformacijos istorija Lietuvoje (ligi jėzuitų atsikraustymui į Vilnių 1569 m.). V., 1922. Gudaitis K. Lietuviai evangelikai. Torontas 1956; Gudaitis K. Evangelikų bažnyčios Lietuvoje // Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1968.T. 15.P. 166–179; Kregždė J. Reformacija Lietuvoje. Istorinė apybraiža. Chicago, 1980. T. 1; Kregždė J. Lietuvos reformatų raštija. Istorinė apžvalga. Chicago, 1978; Musteikis A. The Reformation in Lithuania. Religious Fluctuations in the Sixteenth Century. New York, 1988.

5 Krasauskas R. Katalikų bažnyčia Lietuvoje XVI–XVII a. Nuosmukio priežastys ir atgimimo veiksniai // Lietuvos katalikų mokslų akademija. Suvažiavimo darbai. Roma, 1969. T. 11.

6 Sawicki J. Concilia Poloniae. Źródła i studia krytyczne. Cz. 2. Synody diecezji wileńskiej i ich statuty. Warszawa, 1948. S. 117

7 Augustyniak U. Testamenty evangelików reformowanych w Wiełkim Księstwie Litewskim. Warszawa, 1992. S. 20.

8 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. V., 1955. T. 1. P. 240.

Konferencijos „Protestantizmas Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ medžiaga, 1994 m.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas