Holger Lahayne

Naujojo Testamento laiškuose krikščionys vadinami labai įvairiai: „šventaisiais“, „tikinčiaisiais“, „išrinktaisiais“ ar „Dievo vaikais“. Šis šiandien įprastas, „krikščionių“ pavadinimas visoje Biblijoje minimas tik triskart (Apd 11, 26; 26, 28; 1 Pt 4, 16). Visose evangelijose Jėzaus sekėjai dažniausiai apibūdinami vardu „mokiniai“ (Evangelijoje pagal Joną vartojama vien tik ši sąvoka). Mokiniais visų pirma vadinami apaštalai, bet paskui ir visi, įtikėjusieji Jėzų esant Gelbėtoju (Lk 6, 17 ir Apd 6, 1; 9, 1.10.26.38; 13, 52; 15, 10 ir kt.).

Mokinys yra žmogus, kuris turi mokytoją ir klausosi, ką jis sako bei aiškina. Didysis Mokytojas yra pats Dievas. Jis „žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys“ (Iz 50, 4). Tikintysis Izraelyje pirmiausiai buvo laikomas klausytoju. Svarbiausias žydų tikėjimo išpažinimas prasideda raginimu „klausykis“ („Klausykis, Izraeli!“, Įst 6,4–5; žr. ir Įst 30, 19–20). Naujajame Testamente Tėvas liepiaapaštalams: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mt 17, 5) Jėzus save lygina su ganytoju, o savo sekėjus – su avimis, kurios „klauso jo balso“ (Jn 10, 3). Dievo ir Jo žodžio klausymasis yra laikomas būtinuoju krikščionių bruožu (Jn 8, 47).

Šiandien Jėzus mus moko tiesiogiai per savo Dvasią (Jn 6, 45; 14, 26), taip tapdamas mūsų „vidiniu mokytoju“ – rašo Jonas Kalvinas (Inst. III,1,4). Šventoji Dvasia atveria širdį Dievo žodžiui ir jo pamokymams. Tam visai neprieštarauja reikalavimas krikščionims mokyti ir raginti vieni kitus (Kol 3, 16). Kristus mus moko per Dvasią iš vidaus ir per skelbiamą Žodį kaip „išorinis mokytojas“ (Inst. IV,1,5).

Visi krikščionys yra mokiniai. Tačiau taip pat visi ir kunigai, „pašaukti išgarsinti šlovingus [Dievo] darbus“ (1 Pt 2, 9). Martynas Liuteris viename 1523 m. rašte teigia, kad visi tikintieji turi mokyti ir skelbti Dievo žodį. Pavyzdžiui, tėvai turi perteikti savo vaikams tikėjimo pagrindus (Įst 6, 6–9; 2 Tim 3, 14–15). Bet, anot reformatoriaus, „viešą Žodžio tarnystę“ atlieka tik tie, kurie visų bendruomenės narių vardu, „šias tarnystes vykdo viešai, idant Dievo tauton neįžengtų jokia pasibjaurėtina klaidatikystė ir netvarka“ (De instituendis ministris ecclesiae). 

Todėl bažnyčios yra subūrusios specialias mokytojų grupes – atrinktus tikinčiuosius, kurie turi mokymo dovaną (Rom 12, 7; 1 Kor 12, 28; Ef 4, 11). Bendruomenės „vyresniųjų“ (ar „vyskupų“, t.y. prievaizdų) tarnystė iš esmės apima mokymo užduotį, nes visi vyresnieji privalo gebėti mokyti (1 Tim 3, 2; Tit 1, 9). Jie veikia tarsi Kristaus „įrankiai“ Žodžio tarnyboje, – pabrėžia visi reformatoriai. Bendruomenės vadovybė įpareigota mokyti, o bendruomenė privalo to mokymo klausytis (2 Tim 1, 13; 2, 1.15 ir 2 Tes 3, 6.14).

Apaštalas Paulius, „mokytojas pagonims“ (1 Tim 2, 7), savo ilgosios viešnagės Efeze metu paskelbė žmonėms „visus Dievo nutarimus“ (Apd 20, 27). Miesto tikintiesiems jis plačiai atskleidė visą Dievo mokymo plotmę (20 eil.). Jis ragino vyresniuosius toliau ganyti bendruomenės narius (28 eil.). Kaip ganytojai (ar pastoriai, nuo lot. pastor – ganytojas, piemuo) jie turėjo pagal Pauliaus pavyzdį maitinti avis Dievo žodžiu ir skelbti visapusišką krikščionišką mokymą.

Žymusis Jėzaus misijinis paliepimas taip pat yra įsakymas mokyti ir mokytis: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 18–20) Paliepimas aiškiai rodo, kad perduoti turi būti ne mokymo fragmentai, o viskas, ką įsakė Jėzus. Visko reikia mokyti: visų Jėzaus žodžių, bet taip pat ir apaštalų žodžių bei viso Senojo Testamento, nes „visas Raštas yra (...) naudingas mokyti (...)“ (2 Tim 3, 16). Pats Jėzus po prisikėlimo davė gerą mokymo pavyzdį: dviems nusivylusiems mokiniams, keliaujantiems į Emausą, ko gero, kelias valandas aiškino, „kas visuose Raštuose apie jį parašyta“ ir taip „atvėrė Raštų prasmę“ (Lk 24, 27.32). Šv. Dvasia tuos žodžius pritaikė mokinių širdims, padovanojo supratimą ir džiaugsmą (32 eil.).

Misijinis paliepimas nekalba apie pliką informacijos perteikimą. Vien klausytis neužtenka, reikia išmokti ir darbuotis, veikliai paklusti Žodžiui („laikytis visko“, žr. ir Jok 1, 22). Krikščionio gyvenime svarbu tiesą ne tik žinoti, bet ir suprasti bei mokėti praktiškai pritaikyti gyvenime. Kadangi gyvenimas nuolat keičiasi, o mes vis atsiduriame naujose situacijose, kaskart turime gebėti naujai pritaikyti Žodį. Todėl mokymosi procesas yra nepalaujamas ir trunkantis visą gyvenimą.

Jei bendrojo mokymo mokyklą galime baigti ir nebesivadinti mokiniais, tai Jėzaus Kristaus mokiniais liksime visą gyvenimą, nes Jo mokyklos pabaigti neįmanoma. Dvasinio brandos atestato šioje žemėje, deja, nėra. Bet mokymosi pažanga ir tobulėjimas vis dėlto turi matytis – juk esame raginimi vis labiau panašėti į Kristų (Rom 8, 29) ir duoti vis daugiau Dvasios vaisių (Gal 5, 22–23). Tikėjimas ir Dievo pažinimas būtinai turi augti (2 Kor 10, 15; Ef 4, 15; Kol 1, 10; 1 Tes 4, 1). Efeziečiams Paulius linkėjo, kad jie nebebūtų „maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius.“ (Ef 4, 14)

Mokytis šiandien galima labai įvairiai, pvz., asmeniškai skaitant knygas arba išnaudojant plačias interneto galimybes. Tačiau visiems tikintiesiems dar svarbesnė mokymosi vieta yra bendruomenė. Bendraudami su kitais sužinome daug naujų dalykų; pamatome, kad kiti tą patį gali vertinti visai kitaip; išmokstame klausytis ir keltis svarbius mokymosi klausimus: gal aš klystu? galbūt galiu pasimokyti iš kitų, kitaip manančių?

Šeima ir tikinčiųjų bendruomenė yra geriausios vietos mokymuisi, kadangi Biblijoje akcentuojamas mokymasis iš pavyzdžių. (Tokie pavyzdžiai yra Dievas [Ef 5, 1; Mt 5, 45.48], Jėzus [Jn 13, 15–16; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Ef 4, 32; Kol 3, 10], apaštalai [Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6–7; 2 Tes 3, 7.9; 1 Tim 1, 16], vyresnieji [Tit 2, 7; 1 Pt 5, 3], kitos bendruomenės [1 Tes 2, 14; 1 Tes 1, 7], o vaikams, žinoma, tėvai.) Jėzus išsirinko nedidelę grupelę mokinių (Lk 6, 13), kad su jais galėtų gyventi, artimai bendrauti, būti jiems pavyzdžiu (Mk 3, 14). Mokiniai pirmiausiai turi tapti tokie kaip mokytojas (Lk 6, 40; Mt 10, 25), o paskui imti savarankiškėti ir patys atlikti mokytojo darbus (Lk 9, 1–6; Jn 20, 21).

Grėsminga tikroji padėtis

Toks biblinio mokymo ir mokymosi eskizas. Šiame fone Lietuvos evangelinių bažnyčių situacija visai nedžiugina. Ir pirmiausiai dėl to to, kad stačiai klesti nenoras mokyti ir mokytis. O tai yra vienas grėsmingiausių pavojų šių dienų bažnyčioms.

Dešimtmečius komunistai draudė beveik visą teologinį švietimą, visaip stengėsi sukliudyti krikščionių norui lavintis ir augti. Ateizacija iš dalies buvo sėkminga, nes atvedė nemažą dalį žmonių į nureligintą būklę (plačiau apie tai žr. N. Putinaitės Nugenėta pušį). Nepriklausomybės metu bažnyčioms teko sunki užduotis įveikti šį atsilikimą. Šiandien, prabėgus bemaž trisdešimčiai religijos laisvės metų, jokių ribojimų nei iš vidaus, nei iš išorės jau nebelikę. Galimybės mokyti ir mokytis yra tokios plačios, kaip dar niekada nėra buvę. Kai mokslo galimybes, rodos, tik rieškučiomis imk ir semkis, nemažai tikinčiųjų elgiasi tarsi maži užsispyrę vaikai, kurie nusprendė: kai jau dabar visko tiek daug, tai aš tyčia nieko neimsiu. Kiek turiu, tiek man ir užtenka.

Šiandien jau nebegalime visos kaltės versti sovietmečiui – šiandien kliūtimi jau tampa pačių tikinčiųjų nenoras mokytis. Šis nenoras labiausiai pasireiškia religiniu formalumu, tradicionalizmu ir bendru abejingumu mokymuisi. Bažnyčios paslaugų ir apeigų reikia tik svarbiausiose gyvenimo ‘stotelėse’ (gimime, santuokoje, mirtyje), o geriausiu atveju sekmadieniais, jeigu prisiruošiame nueiti į pamaldas. Dauguma net ir nesupranta, kodėl to neužtenka. Bet koks rimtesnis teologinis švietimas priskiriamas vien dvasininkams – pastoriams ir kunigams.

Tai rimtas iššūkis, bet ne naujas. Laiške hebrajams to meto krikščionys barami, kad pasidarė „nerangūs klausyti“ (Hbr 5,11). Jie jau turėtų būti mokytojai, tačiau juos pačius vis dar reikia pamokyti „pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio“ (5,12; žr. ir 1 Kor 3, 1–3). Bet tikintieji negali likti „maži vaikai“ (Ef 4,14) – nesavarankiški, nepastovūs ir pažeidžiami.

Čia pagelbėti gali ir turi krikščioniškas suaugusiųjų švietimas. Šiandien bažnyčiose nemažai dėmesio skiriama muzikai ir šlovinimui, darbui su vaikais ir jaunimu, o užvis aistringiau – nebažnytinėms socialinėms tarnystėms. Tuo tarpu suaugusiųjų katechezė (nuo gr. katechein – mokyti) daug kur net neegzistuoja. Kodėl? Nenoras mokytis eina kartu su nenoru mokyti.

Bažnyčių pastoriai ir vyresnieji visų pirma yra ganytojai, kurie turi maitinti avis; mokytojai, kurie privalo „aprūpinti šventuosius“ (Ef 4, 12). Jie yra „Dievo žodžio tarnai“, turintys tikinčiuosius pamokyti Dievo žodį suprasti ir taikyti visose gyvenimo srityse. Deja, kai kuriems šių dienų bažnyčių tarnautojams galima pritaikyti tokius pat griežtus žodžius, kaip ir ano meto „Izraelio ganytojams“: „Argi ne ganytojų pareiga –­ ganyti kaimenę? (...) Silpnųjų jūs nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusiųjų ir pražuvusiųjų neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu.“ (Ez 34, 2–4) 

Ganytojų atsakomybė iš tiesų yra didelė ir plati. Strasbūro reformatorius (ir Kalvino mokytojas) Martynas Buceris (1491–1551) savo veikale Apie tikrąjį rūpinimąsi sielomis (1538) taip pat pabrėžia, kad sekmadienio pamokslo tikintiesiems neužtenka; turi veikti papildoma katechezė, nedidelės studijų grupės, praktinė pagalba, šeimų lankymas. Tam reikalingas visas būrys pastorių ar Žodžio tarnų. „Net ir mažytėje bendruomenėje tikroji sielovada [ganymo darbas] iškelia tiek daug reikalavimų, kad vienam žmogui to tikrai neįmanoma gerai atlikti“, rašo reformatorius.

Žinoma, reta bendruomenė išgali įdarbinti daugiau negu vieną tarnautoją. Tačiau pastoriaus ir nebūtina pilnai išlaikyti finansiškai. Rekomenduotina juos paremti (žr. 1 Kor 9, 13–14; Gal 6 ,6; 1 Tim 5, 17–18), tačiau šiaip pastoriai ir kunigai (kaip kartais ir pats Paulius, Apd 18, 3; 1 Kor 4, 12) gali ir patys prisidurti ar net užsidirbti pragyvenimui kitoje profesijoje. Reikia suburti tokią ganytojų ir mokytojų komandą, kurios nariai pagal dovanas ir galimybes įvairiais būdais noriai skelbtų Dievo žodį ir katechizuotų visą bendruomenę.

Kuo skubiau būtina kelti ir visaip skatinti dėmesį ganytojiškam darbui ir mokymui, nes kitaip krikščionys liks neapsaugoti nuo rimtų grėsmių – juk ir Jėzus, ir Paulius kalbėjo apie „plėšrius“ ar „žiaurius vilkus“ (Mt 7, 15; Apd 20, 29), kurie „klastingomis kalbomis“ mokinius bandys patraukti į savo pusę. Paulius taip pat perspėja dėl atėjūnų, kurie skleidžia „kitą evangeliją“ (Gal 1, 6–9; žr. 1 Tim 6, 3–5; 2 Tim 2, 16–18) ir veda prie atpuolimo nuo tikėjimo (1 Tim 4, 1; žr. ir 2 Pt 2, 1–2; Jud 3–4). Todėl Bažnyčios pastorių ir mokytojų užduotis nuo apaštalų laikų iki pat šios dienos išlikusi dviguba: kovoti su netikrais mokytojais, juos stabdyti bei patiems stengtis dėstyti „sveiką mokslą“ (Tit 1, 9.11).

Ačiū Dievui, kad Lietuvoje to jau nebereikia pradėti nuo nulio. Lietuvių kalba jau išleista visa eilė pagalbinių priemonių, padedančių suprasti ir aiškinti tikėjimą (išpažinimai, katekizmai, komentarai, kursų medžiaga ir t. t.: iš reformatų tradicijos jau išėjo Antrasis šveicariškasis išpažinimas [1566/2011], Heidelbergo katekizmas [1563/2014], Belgų išpažinimas [1561/2018], Vestminsterio tikėjimo išpažinimas [1647/2016], Vestminsterio trumpas katekizmas [1647/2005], Naujasis miesto katekizmas [2012/2015]; reikia minėti ir LKSB išleistą kursą apie Evangelijos pagrindus Ištirk krikščionybę; baptistai gali imti pavyzdį iš J. Piperio redaguoto ir komentuoto 1677 m. A Baptist Catechism, žr. desiringgod.org) Trūksta tik noro. 

Nenoras mokytis ir mokyti daro krikščionių bendruomenes pažeidžiamomis. Tai tarsi atidaryti avių aptvaro vartai. Kvaila manyti, kad anapus plėšrūnų nėra. Dar kvailiau grėsmės akivaizdoje vartų neuždaryti. Jėzus, mūsų Gerasis ganytojas, tapo Mokytoju ir pats turėjo mokytis – savo tėvo amato (Mk 6, 3; Mt 13, 55), išminties, paklusnumo ir Rašto (Lk 2, 40.52; Jn 8,28; Hbr 5, 8). Imkime pavyzdį iš Jo. O gal vis dėlto manome, kad esame gudresni už Jį?  

Šaltinis: „Gyvieji šaltiniai“ (2018/3), tema: pavojai šiuolaikinei bažnyčiai