Jill Briscoe

Jei mūsų su Stiuartu tarnavimo pradžioje būtų paklausę, ar krikščioniui būtina lankyti bažnyčią, mes būtume atsakę „Ne". Stiuartas augo labai griežtoje bažnyčioje, todėl buvo visko „persisotinęs". Jis nepakeitė savo nuomonės net ir pradėjęs pamokslauti.

Taigi mes pradėjome tarnauti ir pamokslauti gatvės vaikams, būdami tikri, kad vaikams taip pat nepatinka bažnyčia, todėl tarnavimo tiems vaikams ir bažnyčios nesiejome. Tačiau vieną dieną, kažkas Stiuarto paklausė: „Kodėl jūs taip keistai vertinate bažnyčią?" Stiuartas atsakė: „Aš esu atsidavęs ir tarnauju Kristui, o ne Jo bažnyčiai". Tai, ką po tokio atsakymo pasakė tas žmogus, visiškai pakeitė mūsų gyvenimą: „Kaip gali būti atsidavęs Kristui, bet neatsiduoti tam, kam visa širdimi buvo atsidavęs pats Kristus?"

Stiuartas pradėjo studijuoti, ką Biblija sako apie bažnyčią, ir atrado, kad bažnyčia yra Kristaus nuotaka! Mūsų pasirinkimas ignoruoti bažnyčią buvo tarsi Kristaus nuotakos įžeidimas!  Jei mes skelbiame, kad esame Kristaus Kūno nariai, kaip galime sakyti, kad mums nereikalingi kiti to Kūno nariai? Tačiau mes su Stiuartu turėjome savo požiūrį ir norėjome daryti tai, ką esame sumanę, atskirai nuo kitų tikinčiųjų. Tai būtų panašu į tai, kad ranka imtų mėginti funkcionuoti viena pati be kitų kūno narių pagalbos...

Toliau studijuodamas Šventąjį Raštą Stiuartas priėjo prie išvados, kad mes visgi turime būti Kristaus Kūno dalimi. Mes persikėlėme į kitą vietą ir Stiuartas tapo vyresniuoju bažnyčios Viskonsine pastoriumi. Ir čia mes esame jau 22 metus!

Kas yra bažnyčia?

Mano nuomone, geriausiai bažnyčią apibūdina palyginimas su gyvu organizmu. Pastatas ar korporacija ne taip gerai atspindi, kas yra bažnyčia, nors kartais mes į ją taip ir žiūrime. Man patinka toks mano vyro Stiuarto  bažnyčios apibūdinimas: „Bažnyčia nėra vieta, kur tu eini. Bažnyčia esi tu pats. Tu esi mistinio Kristaus Kūno narys ir su kitais to Kūno nariais susitinki tam tikroje regimoje vietoje". Man patinka toks jo paaiškinimas. Kai nusprendžiame žiūrėti į bažnyčią iš tokios perspektyvos, mes tikrai patirsime žymiai daugiau pozityvių išgyvenimų ir visai kitaip bažnyčioje jausimės.

Laiške hebrajams skaitome: Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną (Hbr 10, 25). Tai paraginimas rinktis kartu. Tokie susirinkimai ir formuoja bažnyčią. Jei mes pasirenkame gyventi be bažnyčios, mes nepatirsime visos palaiminimų pilnatvės, kuria Dievas kviečia mus džiaugtis. Nes vienas iš tų palaiminimų ir yra tikinčiųjų bendravimas.

Kartą kažkur perskaičiau tokį žodžio draugystė aiškinimą: „Draugystė (angl. k. - fellowship) - tai du draugai laive (angl. k. - two fellows in a ship)".  Jei laivas plaukia vandens paviršiumi, plaukiate ir jūs abu. Jei laivas pradeda skęsti, skęstate ir jūs. Bažnyčia yra vieta, kur žmonės gali padėti vienas kitam nešti sunkias naštas - kilti ir leistis drauge. Štai kur yra bendrystės, draugystės esmė. Ir bažnyčia tam yra pati tinkamiausia vieta.

Stebėjau, kaip šis bendrystės palaiminimas plinta pas mus bažnyčioje. Mūsų bažnyčioje veikia labdaros tarnavimas: beveik kiekvieną sekmadienio rytą grupelė žmonių stengiasi paruošti tam tikrą skaičių maisto paketų. Kartu tarnaudami Viešpačiui žmonės dažnai tampa gerais draugais. Jie kaip komanda ruošia maisto paketus ir išvežioja juos vargstantiems žmonėms, o grįždami visi drauge meldžiasi už tuos, kuriems galėjo patarnauti. Žinote, šie žmonės negali sulaukti kito sekmadienio, kada ir vėl galės visą procedūrą pakartoti iš pradžių. Jei šie žmonės nelankytų bažnyčios, jei nuspręstų gyventi atskirai nuo tikinčiųjų, kuriuos sieja bendrystė ir įsipareigojimas tarnauti, jie nepatirtų šio nuostabaus palaiminimo.

Įvertinkite savo lūkesčius

Deja, kartais savo gyvenime mes galime ir nusivilti bažnyčia. Ji gali mums atrodyti nuobodi, veidmainiška, galime nematyti ir galimybių čia augti dvasia. Tačiau prieš paskelbdami „Bažnyčia ne man", turime suvokti, kad mūsų nepasitenkinimas kilo ne dėl pačios bažnyčios, bet dėl jos narių, kurie elgėsi kitaip, nei turėtų. Net Jėzus savo tarnavimo pradžioje, grįžęs į Nazaretą, susidūrė su „negyva" bažnyčia. Bažnyčios vyresnieji nebuvo patenkinti, kad Jėzus nori jiems patarnauti, ir taip leido tam pykčiui juos užvaldyti, kad net norėjo nustumti Jėzų nuo uolos!

Kai užplūsta negatyvios mintys apie bažnyčią, stabtelėk ir pamąstyk, užrašyk jas ant popieriaus lapo. Apkaltinti bažnyčią veidmainyste būtų tas pats, kas kartą apsilankius pas netikusį gydytoją apskritai atsisakyti medikų pagalbos. Tačiau kaip medikų pagalba mums yra būtina, taip kiekvienam tikinčiajam būtina bažnyčia. Negalima sakyti „Bažnyčia ne man" vien todėl, kad mums nepavyksta rasti bendros kalbos su kai kuriais tikinčiaisiais.

Prieš antrąjį pasaulinį karą mažą evangelišką bažnyčią lankė ir mano tėtis. Deja, po karo jis neatnaujino bendrystės, todėl aš užaugau neturėdama su bažnyčia jokio ryšio. Tik per tėčio laidotuves jo sesuo, mano teta, prasitarė, kad kai kurie tikintieji toje bažnyčioje buvo nedraugiški tėvo atžvilgiu, todėl jis iš jos išėjo ir prisiekė ten nebegrįžti. Ir negrįžo. Deja, daug panašių istorijų vis dar tenka girdėti ir mūsų dienomis...

Dažnai mūsų nepasitenkinimas bažnyčia kyla po nemalonių patirčių bendraujant su žmonėmis arba dėl per daug į save orientuoto požiūrio. Šis „O kas man iš to?" požiūris iškreipia mūsų gyvenimą šeimoje, santykius darbe ir, kad ir kaip liūdna, bažnyčioje.

Prieš kurį laiką viena šeima parodė norą su mumis pabendrauti. Stiuartas su jais susitiko. Pirmasis klausimas, kurį uždavė tos šeimos vyras, skambėjo taip: „Ką jūsų bažnyčia gali pasiūlyti mano šeimai?"

„Prieš atsakydamas į šį klausimą, norėčiau ir aš jūsų paklausti: O ką jūsų šeima gali pasiūlyti mūsų bažnyčiai? - ištarė Stiuartas. - Jei laikysitės tokio požiūrio, jūs nebūsite laimingi mūsų bažnyčioje".

Ta šeima į bažnyčią taip ir neatėjo. Gal ir gerai, nes jie niekada nebūtų patenkinti. Kai mes pakylame aukščiau klausimo „Ką bažnyčia gali duoti man?" ir pasirenkame klausti „Ką aš galiu duoti bažnyčiai?", - tik tada mūsų įsijungimas į bažnyčią įgyja prasmę, tik tada galėsime ir priimti, ką mums siūlo bažnyčia.

Nemažai žmonių daug laiko skiria bažnyčios, kuri patenkintų jų poreikius, paieškoms. Deja, tokia bažnyčia neegzistuoja. Tobulos bažnyčios nėra, o jei ir yra, neprisijunk prie jos, nes, kaip kartą yra pasakęs Bilis Greimas, tu ją sutepsi.

Paruošk savo širdį

Kartkartėmis vis tenka išgirsti kritiškų pasisakymų bažnyčios atžvilgu, bet dažniausiai skundžiamasi, kad pastoriaus pamokslai nuobodūs, juose per daug teorijos ir per mažai pritaikomų dalykų, jie neatsako į dvasinius poreikius.

Žinote, manau, teisinga yra tikėtis, kad pastoriaus pamokslai ras atgarsį mūsų širdyse, tačiau taip nebus, jei mes ateisime į bažnyčią nepasiruošę, „neatlikę savo namų darbų".

Sekmadienio rytais mes sėdime bažnyčioje, bet mūsų galvose dažnai sukasi daugybė minčių apie įvairias problemas, nepadarytus darbus ir mes net nesitikime būti palaiminti. Tačiau kol nepadėsime į šalį visų problemų, tol mūsų viltys, susijusios su sekmadienio tarnavimu, neišsipildys.

Aš išmokau pastoriui pamokslaujant tikėtis išgirsti Dievo balsą. Pasiimkite užrašus, rašiklį ir, prieš eidami į bažnyčią, paprašykite Dievo: „Kalbėk man, Viešpatie". Klausykite Dievo balso, ir po pamokslo jūs niekada neišeisite nusivylęs. 

Suprantu, kad ne visada lengva tikėtis išgirsti Dievo balsą. Patikėkit manimi, aš tai žinau. Sekmadienio rytais mano vyras tampa mano ganytoju ir pastoriumi, todėl kartais, jam kalbant, tikėtis išgirsti Dievo balsą man yra iššūkis, nes aš žinau, koks jis iš tiesų yra. Nekalbu apie kažkokius blogus dalykus, bet aš pažįstu jį kaip savo vyrą, mylimąjį ir draugą. Tačiau šlovinimo ar pamokslo metu jis yra tas žmogus, per kurį Dievas kalba man. Visgi, apvalyti savo protą, nuraminti mintis man yra iššūkis, bet aš galiu tai padaryti, nes išmokau sau pasakyti: „Šiandien aš ketinu klausytis Dievo bal-so". Aš pasiimu užrašus ir sėdžiu salės priekyje ne dėl to, kad noriu būti pastebėta, bet todėl, kad noriu atidžiai klausytis, ką Dievas nori man pasakyti. 

Branginkime tai, ką turime

Na ir paskutinis dalykas, kodėl mūsų lūkesčiai bažny-čios atžvilgiu gali būti ne itin realūs, yra ištobulintų krikš-čioniškų radijo ir televizijos laidų ar kitų įmantrių tarnavimų įtaka. Pamąstykime, pavyzdžiui, apie išskirtinius svečius, pamokslaujančius konferencijose, ar profesionaliai paruoštą vaizdo medžiagą kokiems nors mokymams. Tokie tarnavimai nėra blogi,- tiesą sakant, jie vaidina svarbų vaidmenį daugelio krikš-čionių gyvenime, bet jie sužadina mūsų lūkesčius ir mes norime visuomet matyti ir turėti tik tai, kas geriausia, ir nieko mažiau. Eidami į bažnyčią mes tikimės būti palinksminti, o ne patys dalyvauti bažnyčios tarnavime ir šlovinti Dievą drauge su visais. Mes tikimės po tarnavimo būti pakylėti, tačiau bėda ta, kad vietinėje bažnyčioje ne visada girdime tobulą šlovinimą ir tobulus pamokslus. Ir jei mes visada tikimės nuostabaus reginio, vargšas pastorius Džonas ir jo nedidelė bažnyčia, kur pianinu skambina ponas Smitas, ir pamokslininkas Bobas, mokantis iš Laiško efeziečiams, nes jie negali išpildyti mūsų lūkesčių.

Tam tikra prasme taip mes pakenkiame patys sau, nes per daug pasitikime profesionalų paruošta, ištobulinta medžiaga, užuot drąsinę tikinčiuosius atrasti dovanas, kuriomis jie apdovanoti, ir tarnauti vienas kitam. Šiuo metu aš turiu galimybių paruošti vaizdo medžiagą sekmadieninės mokyklos pamokoms, bet būtent dėl jau įvardytos priežasties nesiryžtu to imtis. Ar tie mano padaryti įrašai neišstums iš tarnavimo žmogaus, kuris turi dovaną mokyti? Aš vis dar tiriu savo širdį.

Nepasitenkinimą paversk viltimi

Pagrindinė priežastis, kodėl turime lankyti bažnyčią, yra galimybė išgirsti, ką Dievas nori mums pasakyti, ir šlovinti Jį. Prieš kelis mėnesius viena jauna moteris atvėrė man savo nusivylimą bažnyčia: ji tikėjosi bažnyčioje susirasti draugų, su kuriais galėtų linksmai leisti laiką, mėgautis bendravimu. Štai ką ji man papasakojo: „Vieną vakarą aš skundžiausi savo vyrui, kad ir vėl mane bažnyčioje nuvylė. Paklausiau jo, o kodėl jis eina į bažnyčią. Žinote, ką jis atsakė? „Aš einu šlovinti Dievą"".

Moteris suprato, kad sutelkdama dėmesį į šalutinius dalykus, papildomus malonumus, ji pamiršo svarbiausią dalyką, dėl ko mes esame Kristaus Kūno nariai.

„Aš pakeičiau savo požiūrį į bažnyčią, - prisipažino ji. - Aš sutrumpinau savo lūkesčių, kurie dažnai atvesdavo prie nusivylimo, sąrašą ir stengiuosi savo dėmesį sutelkti į Dievą, šlovinti Jį. Žinote, tai atnešė laisvę".

Tačiau egzistuoja kai kas, ko mes visuomet turėtume tikėtis. Mes turime tikėtis, kad bažnyčioje bus pamokslaujama Evangelija ir teisingai aiškinamas Šventasis Raštas. Turėtume tikėtis, kad tikintys laikysis tikėjimo išpažinimo, kuris sutinka su Biblija. 

Žinoma, bažnyčia, kurią jūs nusprendėte lankyti, gali būti netobula, bet pamėginkite į ją žiūrėti taip: „Nors ši bažnyčia ir ne tobula, jos mokymas remiasi Biblija. Pažiūrėkime, ką aš galiu padaryti, kad ji taptų geresnė".

Daug bažnyčių Amerikoje yra pakankamai gyvos, kad atsakytų į mano šeimos poreikius, bet pasaulyje yra vietų, kur apskritai nėra jokios bažnyčios.

Šėtonas nekenčia Kristaus nuotakos, Bažnyčios, ir jis darys viską, kad sunaikintų tavo atsidavimą jai. Tai žinodamas, daryk viską, ką gali, kad su bažnyčia tave sietų malonūs išgyvenimai - tebūna bažnyčia tau tas palaiminimas, kokį ir numatė Dievas.

Dažnai apie bažnyčią pagalvoju kaip apie laužą: kol malkos yra krūvoje, viena prie kitos, ugnis gražiai dega ir skleidžia ryškią šviesą ir malonią šilumą. Bet ar pastebėjote, kaip greitai, kai ištrauki iš laužo vieną malką, ji nustoja skleisti šviesą ir šilumą? Mes esame panašūs į tas malkas, surinktas draugėn, kad atliktume Kristaus darbą šiame pasaulyje.

Iš kn. „Can a Busy Christian Develop her Spiritual Life?"
vertė Žaneta Lazauskaitė

Nuotr. Mišeikienės

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 
    

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas