Holger Lahayne

Tūkstantmečius žmonių gyvenimas miestuose vyko mirties grėsmės akivaizdoje. Nuo Antikos iki XIX a. didmiesčių žmonės daug kur gyvendavo neįsivaizduojamai tankiai. Apie pagalbą kilus gaisrui nė svajoti negalėjo, nes pastatai būdavo statomi pernelyg arti vienas kito. Miestuose siautėjo ne tik dažni gaisrai, bet ir plėšikai, kadangi iki šiuolaikinių apšvietimo technologijų atsiradimo juos patikimai dengdavo siaurose gatvelėse viešpataujanti tamsa. 

Fizinis smurtas buvo tapęs kasdieninio gyvenimo dalimi. Tikimybė būti nužudytam dar Naujųjų laikų pradžioje buvo dešimteriopai didesnė nei šiandien.

Miestuose gyventi buvo ne tik pavojinga, bet ir ypač nesveika. Iš viršaus gyvenimą gadino be perstojo rūkstantys nuodingi dūmai, o iš apačios – užterštas vanduo. Miestų nešvara bei smarvė iki pat Naujųjų laikų siekė mums nesuvokiamą mastą. Net aštuoniolikto ir devyniolikto amžiaus sandūroje daugumos miestų gatvės, o ypač jų nuotėkų kanalai dar taip skendėjo šiukšlėse ir išmatose, kad miestus galėjai vadinti ne žmonių, o mirtino užkrato arba tiesiog mirties namais.

Tačiau atėjus metui, viskas radikaliai pasikeitė. Viena svarbiausių šio pasikeitimo priežasčių – nuodevyniolikto amžiaus prasidėjusi stulbinama medicinos pažanga. Naujovės chirurgijos ir anestezijos srityse gelbėjo vis daugiau gyvybių, higienos svarbos ir visuotinės vakcinacijos atradimas skynė pergales kovoje su užkrečiamomis ligomis. Bėgant laikui tyrinėtojų dėka buvo nugalėta net ir pavojingoji cholera – viena paskutinių Europos didmiesčių didžiųjų rykščių. Revoliucija mikrobiologijoje smarkiai pristabdė tuberkuliozės pavojų.  

Istoriškai vertinant, daugelio šiandieninės Europos miestų gyvenimo kokybė yra tiesiog nepalyginama. Oras ir vanduo – švarūs, sveikatos priežiūra – labai gera, maisto prekių pasiūla – itin didelė. Didieji miestai vis dar auga, ypač Afrikos ir Azijos žemynuose, kadangi ten didėjanti populiacija į juos keliasi ieškoti darbo ir minėtų civilizacijos laimėjimų. Tai liečia net ir vis daugiau vargingesnių šalių miestus.

Padarėme labai didelę pažangą kovodami su ligomis ir fizine mirtimi. Per du dešimtmečius žmonija sugebėjo net padvigubinti vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę. „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias.“ (Ps 90, 10) Kadaise tai galiojo tik retam, o šiandien – didelei daugumai gyventojų. Mirtis pasitraukė iš miestų viešojo gyvenimo ir tapo civilizuota.

Dievas geras kiekvienam (Ps 145,9). Jis palaimino žmones per mokslo, medicinos ir ekonomikos laimėjimus, o pramonės revoliucijai leido išgelbėti milijardus gyvybių. Gyvenimo sąlygos Europos miestuose visiems gyentojams yra tokios geros, kaip niekada anksčiau. Lietuvoje vien per praėjusį dešimtmetį realus vidutinis atlyginimas paaugo 40 proc., o nuo 2004-ųjų realus namų ūkių vartojimas padvigubėjo.

Tačiau ši, bendroji, Dievo malonė turi ir išvirkščiąją pusę: kadangi mums taip gerai sekasi, tai iš akių išleidome ir kartais visai užmirštame pagalvoti apie kitą mirtį – dvasinę. Kad fizinė mirtis yra artimai susijusi su dvasine, jau visiškai nesusimąstome. Anot Jono Kalvino, „elgiamės taip, tarsi čia, žemėje, būtume nemirtingi... Iš galvos metame ne tik mintis apie mirtį, bet jau net ir apie mirtingumą.“

Iki nuopuolio Dievo gerai sukurtame pasaulyje mirties nebuvo. Mirtis yra „atpildas už nuodėmę“ (Rom 6, 23). Dėl pirmųjų žmonių nepaklusnumo Dievui „nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis“; ši mirtis „prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Nuodėmė „nusidėjėliui užtraukia kaltę, Dievo rūstybę, įstatymo prakeikimą ir mirtį kaip atlygį...“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, 6 sk.). Tik Dievo malonės dėka maištaujantis, nusidedantis žmogus nemiršta fiziškai iš karto. 

Kad žmogus mirtingas, nori ar nenori, tenka sutikti. Bet kad fiziškai gyvi žmonės čia ir dabar būtų „mirę... nuodėmėmis“ (Ef 2, 1), daugeliui neįsivaizduojama. Tai tikėjimo teiginys, dėl to puolę žmonės su tokia diagnoze nesutinka ir save laiko sveikais. Puolusių, nuo Dievo atsitraukusių žmonių širdies akys užtemusios, dėl to jie nemato savo tikrosios būklės.  

Daugeliui iš mūsų per visą gyvenimą netenka miestų gatvėse pamatyti nė vieno lavono ar bent iš bado mirštančio skarmaliaus. Užtat kasdien sutinkame būrius kitokių vargetų – įkalintuosius savo nuodėmėse (Rom 1, 18–31). Jie vaikštinėja ne tik dvasiškai nusilpę ar pažeisti, bet net visiškai mirę. Mūsų miestai, pagaliau tapę intensyvaus ekonominio ir kultūrinio gyvenimo židiniais, ima virsti dvasinėmis dykynėmis.

O dvasinės mirties, deja, taip paprastai neišgydysi nei krikštu, nei kitokiomis religinėmis apeigomis, kaip moko kai kurios bažnyčios. Lietuvoje pakrikštijama vis dar beveik 90 proc. vaikų, bet dėl to dvasinių lavonų kažin ar sumažėja. Ko žmonėms išties trūksta, tai tikro ir nuoširdaus Dievo pažinimo. Jeigu jo niekas neduoda, „tai mes labiau apgailėtini už bet kurį gyvulį“, sako J. Kalvinas Ženevos katekizme. Žmogui „negali būti nieko blogiau, kaip gyventi bedievystėje“.

Vis dar beveik 90 proc. Lietuvos gyventojų prisiskirtų vienai ir kitai religijai, tačiau niekas neskaičiuoja, kiek žmonių tikrai ištikimai eina su Dievu (Pr 5, 22) ir nebegyvena tamsybėse (Jn 8, 12); kiek tikrai gyvena naują gyvenimą (Rom 6, 4) ir vaikščioja šviesoje (1 Jn 1, 7). Pasaulio vertybių tyrimas parodė, kad jau ir Lietuva iš tikrųjų priklauso labiausiai nubažnytintoms šalims. Tik čia bedievystė vis dar gana sėkmingai uždengiama gražiais religiniais fasadais.

Aleksis de Tokvilis (de Tocqueville, 1805–1859)

Didėjantį kontrastą tarp ekonominės gerovės augimo ir dvasinio bado, tarp sėkmingo fizinės mirties žabojimo ir dvasinės mirties išliekančio vargo, išpranašavo dar Aleksis de Tokvilis (de Tocqueville, 1805–1859). Savo didžiame veikale Apie demokratiją Amerikoje (1835/40) prancūzų istorikas, diplomatas ir politikas pastebėjo, kad XIX amžiuje vis geriau įsitvirtinanti trijulė – demokratija, laisvė ir politinė lygybė – žadina ir „pavojingus instinktus“: nauja laikmečio dvasia „izoliuoja žmones vienus nuo kitų ir kiekvienas ima rūpintis vien tik savimi“. Ji atveria žmonių širdis „medžiaginiams malonumams“.

Anot Tokvilio, visuose kraštuose „materializmas – pavojinga dvasinė liga, bet ypač jis grėsmingas demokratinėms šalims“. Deja, būtent demokratija „skatina materialinių gėrybių pomėgį. Tam pomėgiui ilgainiui virtus aistra, žmonės ima manyti, jog viskas yra materija; ir materializmas tik dar labiau pastūmėja juos beprotiškai mėgautis gėrybėmis ir žemiškais malonumais. Tai ydingas ratas, į kurį patenka demokratinės tautos.“

A. Tokvilis apgailestauja, kad žmonės liovėsi rūpintis tuo, „kas dėsis po mirties“ ir „lengvai pasiduoda visiškam ir tiesiog barbariškam abejingumui... Netekę įpročio savo didžiąsias viltis bei lūkesčius sieti su tolima ateitimi, jie netrukus užsidega noru kuo greičiau patenkinti savo menkiausius įgeidžius, taigi vos praradę amžinybės viltį, ima elgtis taip, lyg jiems būtų skirta gyventi ne daugiau kaip vieną dieną.“Tokviliuibaisu, kad žmonės pasiduoda „niekingiems akimirksnio malonumams“, nustoja domėtis savo ateitimi ir leidžiasi „vangiai plaukti pasroviui“.

Svarbu pastebėti, kad A. Tokvilis nei siūlo grįžti į praeitį, nei perimti tada jau buvusias madingas socializmo idėjas. Jis įsitikinęs, kad demokratijos plėtra ir gerovės augimas nesustabdomi, tame procese net įžvelgia Dievo vedimą. Pramonė, prekyba ir vartojimas jam nėra smerktini. Tačiau būtina „ugdyti demokratiją“, o konkrečiau – ją „išgryninti“ ir „apriboti pernelyg karštą ir pernelyg didelį turtų, gerovės geismą“. Paties gerovės siekimo nereikia „visiškai sutramdyti ir užgniaužti“. Juk ir Amerikos dvasininkija „anaiptol nedraudžia dorai siekti gerovės šioje žemėje“.

Būtina „kreipti piliečių žvilgsnius į dangų“, į amžinybę. A. Tokvilis čia mato pagrindinę krikščioniškos religijos užduotį, nes ji „įkvepia visiškai priešingus poreikius ir pomėgius“, skatina „atsiplėšti nuo juslių pasaulio“. Krikščionybė „išmoko žmones žvelgti į ateitį“, todėl ji naudinga „siekiant ir šio gyvenimo laimės, ir ano gyvenimo palaimos.“

A. Tokvilis mano, kad gerovės ir demokratijos laikais bažnyčios reikalingos kaip niekada. Tačiau jų negalima įkalinti „griežtai apribotoje tikėjimo dalykų sferoje“. Jų žinia turi būti visiems viešai skelbiama. Be to, vis dar būtinos ir „religinių apeigų išorinės formos“, tačiau „dabartiniais laikais būtų itin pavojinga be saiko jas gausinti ir puoselėti“, atvirkščiai, reikia jas „mažinti ir išlaikyti tik tai, kas reikalingiausia pačios dogmos išsaugojimui“. Nes apeigų gausa yra bene geriausia priedanga toliau puoselėti savo bedievystę.

Bažnyčios turi visaip stengtis diegti tvirtus įsitikinimus, ragina Tokvilis. Visais laikais žmonės „negali apsieiti be dogmatiškų įsitikinimų“, bet dabar „religinės dogmos“ dar svarbesnės. Būtina „tvirtai ginti“ pagrindinius tikėjimo teiginius, nes laisvė ir dora neklestės „neturint tvirtų [religinių] įsitikinimų“.

A. Tokvilio paraginti turime savęs paklausti, kokie yra mūsų, šių dienų krikščionių, tie tvirtieji įsitikinimai. Ar mes tikrai tikime, kad žmogus, kuris nėra„Kristuje Jėzuje“ (Ef 1, 1) ir kurio širdyjeper tikėjimą negyvena Jėzus (Ef 3, 17), yra dvasiškai miręs? Ar žmogaus būklė be Dievo tinkamai apibūdinama žodžiu „vargas“ (žr. Heidelbergo katekizmo I dalį)? Ar esame įsitikinę, kad mūsų tikroji tėvynė danguje (Fil 3, 20), „aukštybių Jeruzalėje“ (Gal 4, 26)? Ar trokštame gyventi toje „naujojoje Jeruzalėje“, kurioje „nebebus mirties“ (Apr 21, 2.4)? Ar pritariame Augustino teiginiui, kad „amžinasis gyvenimas yra aukščiausiasis gėris, o amžinoji mirtis – baisiausiasis blogis“?

Krikščionys turi suprasti, kad materialiame ir regimame pasaulyje „viskas nėra taip blogai, kaip atrodo“ (H. Roslingo knygos Faktų galia, 2018, paantraštė), ypač Europos didmiesčiuose. Be to, juose demokratijos dėka religinės bendruomenės gali mėgautis istorijoje neregėta laisve. Šiuolaikinių technologijų bei komunikacijos priemonių dėka mūsų miestuose pasiekiama tiek daug žmonių, kaip niekad anksčiau – sąlygos Evangelijos plėtrai stačiai pasakiškos.

Tačiau tikintieji tik tada visomis jėgomis pradės skelbti Gerąja naujieną, kai bus įsitikinę, kad miestuose vis dar viešpatauja mirtis; kad ji slepiasi po neplonu religinės pudros sluoksniu – dvasinėje sferoje viskas yra žymai blogiau, nei atrodo; kai suvoks, kad didžioji dauguma „stebėtino aklumo apimti siekia čia [žemėje] atrasti amžinąjį gyvenimą arba net išsigelbėti patys“ (Augustinas); kai patys patikės, kad „amžinoji garbė“ Dievo mieste pranoks viską, ką šioje žemėje gero galime patirti (2 Kor 4, 17).

Bažnyčios ir šiandien pašauktos vykdyti tai, ką atliko apaštalai, Bažnyčios tėvai ir reformatoriai: nukreipti žvilgsnius į dangų ir skelbti vienintelį kelią į amžinąjį gyvenimą arba trumpiau – savo miestuose kalbėti apie Dievo miestą.  

Šaltinis: „Gyvieji šaltiniai“, 2019/1

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 
    

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

L.e.p. generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas