Šių metų balandžio 8 – gegužės 3 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko renginių ciklas „Atviras pokalbis“ depresijos tema, kurį organizavo VšĮ „Credimus“ ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia. Tarp partnerių ir rėmėjų buvo ir Vilniaus evangelinė bažnyčia bei Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija.

Renginiai buvo skirti plačiajai visuomenei – kalbėti apie depresijos problemą, paskatinti atsigręžti į žmones, kenčiančius nuo depresijos, padėti atpažinti jos požymius, padrąsinti kreiptis pagalbos į specialistus, parodyti teigiamą meno terapijos poveikį ir tai, kaip skirtingos pagalbos formos gali sėkmingai mažinti depresijos poveikį žmogui.

Penkių skirtingo pobūdžio renginių dalyviai turėjo galimybę susitikti su psichinės sveikatos specialistais, stebėti meninius pasirodymus, dalyvauti diskusijose, susipažinti su skirtingomis meno terapijos formomis.

Viename iš renginių svečiavosi teologas ir menininkas Charles David Kelley (JAV/Latvija). Jis yra organizacijos „Bridge Builders International“ įkūrėjas ir vadovas, lektorius, besidalinantis savo drąsinančia gyvenimo istorija.

Dalinamės Charleso Kelley mintimis apie depresijos problematiką bei tai, kaip menas galėtų padėti ją įveikti.

Manau, kad daug žmonių kenčia nuo depresijos, bet šito nežino. Jie suvokia, kad kažkas ne taip, tačiau „depresija“ skamba kaip kraštutinis įvardinimas. Nesinori to pripažinti. Žmonės bijo būti pažeminti arba atstumti. Mūsų visuomenėje egzistuoja bėda – mes atstumiame problemų turinčius žmones. O daugelis iš mūsų turime problemų. Tačiau kaip žmogui žinoti, kad jis susiduria su depresija? Ji turi daug požymių. Ji gali pasireikšti liūdesiu. Ne šiaip liūdesiu, nes kartais išgyvename netektį, tai nutinka visiems. Galime prarasti draugą ar sutuoktinį, arba darbą. Liūdesys, praradus šiuos dalykus, yra normalus dalykas. Bet kai liūdime nuolatos, liūdni atsikeliame ryte ir neturime dėl ko gyventi, o dienos bėgyje, nutikus geriems dalykams, vis tiek liūdime – tai jau negerai.

Arba galbūt patiriame tamsą ar naštą, slegiančią mūsų pečius. Daugelį kartų esu tai patyręs. Pamenu, kai buvau penkiasdešimties, pajutau juodą beviltiškumą. Jaučiausi taip, tartum ant savo pečių neščiau visą pasaulį. Žmonės bandė man padėti, tačiau aš juos atstūmiau. Tai dar vienas simptomas. Žmonės norėtų padėti, tačiau mes susigėstame ir atstumiame jų pagalbą. Nenorime pripažinti, kad turime bėdų, tuomet juos atstumiame, ir tai taip pat yra problema. Ir mūsų bėda tampa rimtesnė, gerokai rimtesnė. Žmonės ima galvoti: „Įdomu, kas nutiktų, jei manęs nebebūtų.“ Ima mąstyti apie tai, kaip atimti sau gyvybę. Manau, kiekvienas esame apie tai pagalvoję. Tačiau, kai žmogus yra gilioje depresijoje, jis gali imti planuoti: „Planuoju nusižudyti, gal padarysiu tai tokiu būdu. Arba štai taip...“ Arba: „Dabar būtų geras laikas tai atlikti, o dabar – nelabai geras.“

Paprastai manome, kad jei kas nors galvoja, kaip atimti sau gyvybę ir kalba apie tai – tai nėra rimta. Tačiau tai rimta. Jei kas nors apie tai užsimena, tai rimta. Kai žmogus sako: „Įdomu, ar be manęs gyvenimas būtų geresnis?“, tai signalizuoja apie rimtą vidinę problemą. Tai išgirdus, reikia reaguoti rimtai.

Depresija yra klastinga, nes ji prisiartina įvairiais pavidalais. Jei bandome suprasti: „Kas negerai?“, mums reikia pagalbos. Reikia kreiptis į gydytoją ar į konsultantą patarimo, pasikalbėti su dvasininku arba draugu, paieškoti informacijos bibliotekoje ar internete. „Kas su manimi vyksta? Kodėl esu toks liūdnas? Kodėl tiek daug verkiu? Kodėl viskas atrodo taip beviltiška? Kodėl galvoju, kaip atimti sau gyvybę?“

Tai nepaprastai rimti klausimai. Jie labai svarbūs čia, Lietuvoje, kuri savižudybių skaičiumi pirmauja Europoje. Tai didelė problema šioje labai svarbioje šalyje.

***

Daugelis iš mūsų turi menininko dovaną ar talentą muzikai. Manyčiau, tai būdinga ir lietuviams. Tai muzikali ir kūrybinga tauta. Esu pusiau latvis, pusiau amerikietis, tačiau turiu ir lietuviško kraujo. Esu labai kūrybingas. Trokštu kurti muziką, tapyti. Kai buvau jaunas, mokiausi groti, nes to norėjo mano šeima. Kai išmokau groti, man ėmė tai patikti. Tai patiko ir man, ir kitiems, ir tai teikė džiaugsmą.

Bėgant metams grojau savo malonumui ir kitų džiaugsmui, padėjau kitiems garbinti Dievą. Muzika pasitarnavo šiems tikslams, tačiau tik neseniai suvokiau, kad savo gyvenimo tamsiausiomis ir juodžiausiomis akimirkomis sėsdavau prie instrumento ir skambindavau tai, ką jaučiu. Aš verkdavau prie pianino, svajodavau prie pianino, kurdavau muziką prie pianino. Melsdavausi prie pianino. Pianinas tapo mano draugas. Gydantis draugas.

Bėgant metams, geriausią muziką sukūriau pačiu sunkiausiu laiku. Ir tik neseniai suvokiau, kad manyje esanti muzikos dovana mane gydo.

Kai man sukako 50 metų, išmokau tapyti. Šito mokiausi savo malonumui. Teko bendrauti su genialiais dailininkais. Jie nuostabūs. Manau, jie geba sukurti drobėje stebuklą. Norėjau išmokti kurti šį stebuklą. Tačiau, kuriam laikui praėjus pastebėjau, kad tapydamas imu lėčiau kvėpuoti. Mano pulsas sulėtėja. Imu prarasti laiko nuovoką. Visa tai nutinka ir skambinant pianinu. Taip pat nutinka ir atostogaujant.  Vykstu į paplūdimį ir prarandu laiko nuovoką. Kodėl atostogaujame? Atostogauti vykstame tam, kad pasveiktume. Kad atsistatytume. Manau, kad tai yra gilesnis meninių dovanų tikslas, muzikos dovanos tikslas mums patiems ir aplinkiniams. Tai kitus gydančios dovanos, bet, kurdamas meną, gydau ir save – kai kuriu muziką, kai tapau, kai skambinu pianinu...

Savo mintimis pasidalino ir kiti renginių dalyviai.

Vaiva Bernotaitytė-Ažukienė:

Visų pirma labai džiaugiuosi, kad tokie renginiai vyksta. Depresijos tema iš tiesų reikėtų kalbėti dažniau, nes visuomenėje jaučiasi toks poreikis, vis dar jaučiasi žmonių nedrąsa, bet ir pagalbos šauksmas šiuo klausimu. Asmeniškai klausiausi diskusijos, kurią vedė Bendrijos vadovas ir Kauno evangelinės bažnyčios pastorius G. Lukošius. Kadangi esu tikinti, labai džiaugiuosi, kad kalbant apie depresiją yra liečiamas dvasinis gyvenimas bei dvasinės patirtys. Taip pat džiaugiuosi girdėdama liudijimus apie išgijimą su Dievo pagalba. Asmeniškai labai priėmiau Gabrieliaus Lukošiaus paraginimą prašyti Dievo pagalbos šioje bėdoje; labai įstrigo pastoriaus mintis: „Net jei tikėjimo turi tik tiek (t. y. labai nedaug), vis tiek prašyk Dievo pagalbos“. O klausant gydytojų-profesionalų man patiko, kad gydytojos psichoterapeutės apie šią ligą kalba „nevyniodamos žodžių į vatą“, be pagražinimų ir atvirai ragina žmones kreiptis pagalbos, o jei reikia – priimti ir medikamentinį gydymą. 

Klausant menininko ir teologo Charleso Kelley istorijos, labai patiko jo jautrus ir atviras pasakojimas. Manau, menininkas tinkamai sugebėjo rasti apibūdinimą depresijai – tai „slaptasis mūsų antrininkas” ir mes beveik vis su juo susiduriame... Charleso Kelley pasakojimas ir liudijimas suteikia daug vilties ir šviesos. Jis mums priminė visiems gerai žinomus, bet kasdienybėje pamirštamus svarbius dalykus: patarnavimas kitam, savęs dovanojimas kitam veikia gydančiai. Kito žmogaus pastebėjimas ir parodymas, koks svarbus žmogus mums yra, gali būti didžiulė paguoda ir vaistas sergančiajam ir prislėgtam. Tai paprasti, kasdieniniai dalykai, bet jie gali veikti mūsų gyvenimus išties nepaprastai. 

Elena Kaminskienė

Mane maloniai nustebino rašymo terapijos užsėmimas su Juliumi Kvedarausku. Rašymo terapija - tai tokia rašymo forma, kai žmogus rašo tam, kad palengvintų savo gijimą arba įgautų tam tikrų įgūdžių, geriau pažintų save ir savo praeitį, išrašytų visas nuoskaudas arba, priešingai, prisimintų geras emocijas. Šiame terapinio rašymo užsiėmime jau pirmoji lektoriaus užduotis suteikė kur kas daugiau įžvalgų nei maniau. Reikėjo prisiminti ir užrašyti visus vardus, pravardes, „etiketes”, kreipinius ir mažybinius žodžius, kuriais žmogus buvo vadintas. Grupės dalyviai atsiminė ir dalijosi, kaip juos vadino močiutė, mama, klasės, kiemo draugai, broliai, seserys - iškilo ir blogos, sunkios, ir geros bei šiltos emocijos. Pasirodo, kartais, kad žmogui palengvėtų, jam trūksta paprastų, bet šiltų žodžių sau. Rašymo terapija - ištisas laukas, o įvairiausio pobūdžio rašymas gali padėti spręsti emocines ir psichologines problemas.

Rita Brazaitienė

Jau pirmojo renginio metu beklausant specialisčių pokalbio, man pasidarė akivaizdu, kad didesnių ar mažesnių bėdų turime visi ir pagalbos reikia mums visiems, be išimties. Tuo pačiu suvokiau, kad į psichinės sveikatos specialistus visi iki vieno taip pat, greičiausiai, nesikreipsime, tai būtų utopija. Tad kokia gi išeitis? Ją taip pat išgirdau iš to ir kitų renginių dalyvių lūpų: žmonėms reikia bendrauti, išmokti atvirai kalbėtis, mylėti vienas kitą ir tą meilę parodyti dėmesiu, atjauta, pastabumu, išklausymu, savo silpnumo pripažinimu ir To, kuris mums siunčia pagalbą iš dangaus, priėmimu. Viso to mes mokomės iš Šventojo Rašto, gyvendami bendruomenėje. Tad, manau, tokie susitikimai, kur žmonės drąsinami ieškoti pagalbos, atveria bažnyčios, bendruomenės svarbą, patarnavimo vienas kitam Kristaus meile būtinybę. Mes, krikščionys, tikrai galime pasitarnauti visuomenei, nešdami Dievo meilę ir šviesą savo gyvenimu.

 

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

L.e.p. generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas