Holger Lahayne

Ištraukos iš 2004 m. teksto – „Bibliniai principai, apibūdinantys valstybės vadovą. 15 tezių apie Prezidento rinkimą“

Lietuva renka naują Prezidentą. [...] Nesvarbu, kuris bus išrinktas – nė vienas nebūtų šaliai gėda [...]. Krikščionims tinkami rinkti buvo daugmaž visi penki pretendentai. Galų gale juk nėra nei tos tikrosios krikščioniškos politikos, nei to politikų politiko, už kurį krikščionims tikrai vertėtų balsuoti. Bet tai nereiškia, kad visai nesvarbu, ką mes galvojame apie valstybę, demokratiją, kaip mes balsuojame. Todėl šiuo straipsniu tebūnie pabandyta suformuluoti biblinius gero valstybės vadovo, "teisumo karaliaus" (Hbr 7,2) pasirinkimo kriterijus.

... "vienas iš mūsų" ir drauge mums pavyzdys (1)

Izraelio karaliai nebuvo kilę iš aukštuomenės, nes Izraelyje jokios aukštuomenės ir nebuvo. Visi valdovai buvo iš liaudies. Karalių įstatyme Įst 17, 15 parašyta: "Tik žiūrėk, kad karaliumi pasiskirtum vieną iš savo giminaičių [brolių]." Jis turi būti kuklus ir negodus (eil. 17): "Nei kaups sidabro ir aukso daugiau, negu reikia." Būsimas karalius perspėjamas dėl valdžios pagundų (eil. 20): "Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę."

Išties pirmieji Izraelio karaliai buvo liaudies atstovai, prieš tai nėję jokių ypatingų pareigų (Saulius, Dovydas). O ir pirmasis Izraelio kaip valstybės 'vadovas’ Mozė visą laiką buvo ir išliko vyru iš tautos. Daugybę kartų jis nuolankiai ir visiškai nesavanaudiškai užtarė savo tautą prieš Dievą, o Sk 12, 3 rašoma, kad už tai buvo pagirtas. Šiomis ir kitomis savybėmis Mozė, aišku, buvo savo tautiečiams ir didelis pavyzdys. Nes tiek dėl vadovų ir teisėjų klajonių po dykumą metu, tiek vėliau dėl karalių, Dievo buvo pasakyta: "Turėtum paieškoti visoje tautoje pajėgių vyrų – vyrų, bijančių Dievo, patikimų ir sąžiningų. Paskirk tokius vyrus kaip pareigūnus..." (Iš 18,21). Taigi kaip matome, kilmė tada neturėjo jokios įtakos. Pareigūnu galėjo tapti bet kuris vyras, tačiau tik atitinkantis tam tikrus moralinius, etinius ir būdo kriterijus. Todėl Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimesi labai teisingai pasakyta:

"Moralinis autoritetas, asmeninis sąžiningumas ir padorumas – tai dorybės, kurių dėka Prezidentas gali vienyti tautą bendram gėriui, būti aukščiau partijų, atsispirti politinių ir ekonominių grupių spaudimui. Sunku tikėtis prezidentinio orumo, teisingumo ir principingumo iš tų, kurie yra melavę, kaitalioję savo pažiūras ir bendražygius, susaistyti įsipareigojimų verslo partneriams".

[...]

... patiriantis sunkumus ir reikalingas mūsų maldos (2)

Mozės pavyzdys gerai parodo, kad tautos vadovo darbas susijęs su daugeliu problemų, sunkumų, net kančių. Atsakomybės našta didžiulė, priimami sprendimai nepaprastai svarbūs, o tauta visiškai patenkinta būna tik labai retai. Liuteris yra gerai pastebėjęs, kad būtent dėl tos nepaprastai didelės naštos valdžiai ir reikia mūsų maldų:

"Kunigaikščiai užima sunkią ir labai aukštą padėtį, tuo tarpu ūkininkai knarkia ir mėgaujasi ramybe. Jei koks ūkininkas nutuoktų, kokie pavojai ir vargai tyko didžiūnų, jis dėkotų Dievui, kad yra paprastas žmogus ir priklauso pačiam laimingiausiam luomui. Tačiau ūkininkai savo laimės nemato, jie regi tik išorinį didžiūnų puikumą, jų apdarus, rūmus, galią... Taigi juo aukštesnis luomas, tuo daugiau sunkumų... Kunikaikščiai ir didžiūnai – vargšai žmonės. Tad mūsų Viešpats Dievas ne veltui yra liepęs valdžią gerbti ir už ją melstis" (Užstalės pokalbiai).

Raginimų melstis už valdžią dėl jos tarnybos sunkumo Biblijoje yra nemažai. Štai Ps 72, 15 raginama melstis už karalių: "Už jį turi būti visuomet meldžiamasi, visą dieną reikia prašyti jam palaiminimo". Panašiai liepia ir Paulius 1 Tim 2,1–4: "Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą."

... darbštus, dirba daugiau negu visi kiti (3)

Geras valstybės vadovas yra labai darbštus, nes biblinis principas sako: kuo daugiau autoriteto, tuo daugiau darbo. Dievas turi didžiausią autoritetą bei daugiausiai dirba. Autoritetas, o su juo ir atsakomybė labai padidina darbo ir tarnavimo krūvį (plg. Ps 121,4). Naujojo Testamento pavyzdys yra Paulius, turėjęs didelį autoritetą, tačiau apie save galėjęs teigti: "Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė " (1 Kor 15,10; žr. ir 2 Tes 3,8). Skaitydami Bibliją, aptinkame, kad vadovai dirba dėl savo pavaldinių, tėvai – dėl savo vaikų, vyrai – dėl šeimų. Ir žmogaus viršenybė prieš visą kūriniją pirmiausiai reiškia tarnavimą bei darbą (Pr 2, 15 Dievas liepia rūpintis ir dirbti!). Tarnavimas, darbas ir autoritetas artimai susiję:

"Broliai, jūs pažįstate Stepono namus ir žinote, kad jie yra Achajos pirmatikiai, pasiaukoję tarnauti šventiesiems. Aš prašau, kad ir jūs būtumėte klusnūs tokiems žmonėms ir visiems, kurie su jais dirba ir trūsia" (1 Kor 16,15–16). Stepono šeimos nariai daug dirba, tuo tarnaudami bendruomenei, todėl turi didelį autoritetą, kurio būtina paisyti.

Vakarų pasaulyje dar labai jaučiama ši žydų ir krikščioniškosios kultūros įtaka. Visi iki šios dienos norime, kad mūsų valdžia kuo daugiau dirbtų, ir visų pirma mums tarnautų. Todėl vartojame žodį "ministras", tiesiogiai reiškiantį ne ką kita, kaip "tarnas". Žydų bei krikščioniškai kultūrai šiuo atžvilgiu visiškai priešingos antikos kultūros, kurių valdovai tinginiai ir mėgstantys tik orgijas, arba komunizmas, kuriame autoritetas įgyjamas ir karjera padaroma ne darbo, o partijos dėka.

[...]

... pripažįstantis aukštesnę jėgą ir jai paklūstantis (4)

Laiško romiečiams 13 skyrių, kalbantį apie krikščionių santykį su valstybe, Paulius pradeda tokiais žodžiais: "Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos." Taigi visos valdžios yra iš Dievo. Jis sukuria valdžias ir yra aukščiausias bei galutinis suverenas. Jn 19, 11 Jėzus pripažįsta Piloto valdžią, tačiau čia pat ją ir apriboja: "Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių." Dievo suverenumą ir buvimą virš visų pasaulio valdžių Raštas liudija ne vienoje vietoje. Štai Ps 89,19: "Juk nuo Viešpaties priklauso mūsų skydas, nuo Izraelio Šventojo – mūsų karalius"; arba Pat 8,15: "Per mane viešpatauja karaliai ir valdovai leidžia teisius įstatymus."

Geras valstybės vadovas turėtų šiuos dalykus žinoti ir suprasti, kad yra atsakingas prieš Dievą, net ir tada, jei rinktas tik tautos ar jos atstovų. Karalių įstatyme Įst 17, 15 rašoma, kad nors karalių ir išsirenka tauta, bet rinkimuose tuo pačiu metu dalyvauja ir Dievas. Tą liudija 1 Sam 12,13: "Puiku, Viešpats paskyrė jums karalių! Žiūrėkit, štai karalius, kurį išsirinkote, kurio prašėte". (Apie atsakomybę žr. 2 Met 19, 6–7; Jer 22, 1–6; 27, 5–8; Dan 2, 21.37; 4, 14; 5, 18).

Vadovų atsakomybę prieš Dievą pabrėžia duodama priesaika. Prisiekiama visuomet aukštesniais arba pačiais aukščiausiais dalykais, išskyrus Dievą. "Neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti" (Hbr 6, 13), jis prisiekia savimi. Giliau žiūrint, priesaika be kreipimosi į Dievą neįmanoma. Senajame Testamente nėra mums įprastų priesaikų, tačiau sudaromos sandoros, pavyzdžiui, tarp karaliaus ir tautos atstovų (2 Sam 5, 3–5), kur yra prisiekiama.

Naujasis Testamentas priesaikos nei naikina, nei uždraudžia (nors XVI a. anabaptistai bei menonitai, dėl neteisingo tam tikrų Kalno pamokslo eilučių aiškinimo, mano kitaip). Heidelbergo Katekizmas (1563) 102 klausime teigia, kad "tikroje priesaikoje aš šaukiuosi į Dievą, kad Jis, vienintelis pažįstantis žmogaus širdį, paliudytų tiesą arba mane nubaustų, jei neteisingai prisiekiu." Apie priesaiką išsamiai kalba ir reformatų Vestminsterio Išpažinimas (1647) skirsnyje 22.1: "Teisėta priesaika laikoma Dievo garbinimu, kai tikintysis dėl svarbios priežasties iškilmingai prisiekia ir šaukiasi Dievą būti liudytoju to, ką jis tvirtina arba pažada, ir teisti jį atsižvelgiant į tai, ar prisiekia melagingai, ar ne" (patvirtinančios eilutės: Įst 10, 20; Iš 20, 7; Kun 19, 12; 2 Kor 1, 23; 2 Met 6, 22–23).

Vaclavas Havelas yra vienas iš tai suvokiančių Prezidentų. 1990 metų kalboje Amerikos Kongrese, tuomet dar būdamas Čekoslovakijos Prezidentu, jis pasakė: "Mes nežinome, kaip pirmenybę etikai atiduoti politikoje, moksle, ekonomikoje. Mes vis dar nesugebame suvokti, kad mūsų veiksmų stuburas – jei norime, kad veiksmai būtų etiški – yra atsakomybė. Atsakomybė prieš kažką aukštesnio už savo šeimą, šalį, nuosavą įmonę ar pasiekimus."

[...]

... pripažįstantis Dievą, bet neprivalantis būti atgimęs krikščionis (5)

Kokią aukštesnę jėgą pripažįsta ateistas? Todėl reiktų gerai pagalvoti, ar viešai atmetantį Dievą asmenį galima rinkti į aukščiausią valstybės postą. Bet ar geras vadovas būtinai turi būti atsivertęs krikščionis?

Tačiau pirmiau išsiaiškinkime kitą klausimą: ar turi teisę krikščionis apskritai pretenduoti į aukščiausią valstybės kėdę? Argi nederėtų krikščionims šalintis politikos ir valdžios bei valstybės tarnybų, tokių kaip policija, teismai? Anabaptistai ir menonitai tvirtino: krikščionims negalima prisiekti, eiti karinės tarnybos ir dirbti valdžios struktūrose. Anabaptistų tradicijoje valstybė iki šiol vertinama labai skeptiškai. Neneigiama jos būtinybė, tačiau krikščionys raginami jos šalintis. Šitokį anabaptistų mąstymą atspindi, pvz., Šlaithaimerio Išpažinimas (1527). Tam visiškai nepritarė nei Liuteris, nei Kalvinas. Liuteris teigia: "Mielasis, nusikalsti sakydamas, kad krikščionis negali užsiimti tuo [laikyti kardą, t. y., būti valdžioje], kas įsteigta, nustatyta ir sukurta Dievo. Jei taip, tai sakyk, kad krikščionis negali ir valgyti, gerti, tuoktis..."

Ir provokuojančiai jis priduria: "Jeigu matytum, kad trūksta budelių, teisėjų, valdovų ar kunigaikščių, ir tu jaustumeisi tam tinkamas, tai turėtum pasisiūlyti ir siekti tos tarnybos, kad valdžia nesumenktų ir netaptų niekinama arba net visai sužlugtų" (Von der weltlichen Obrigkeit, wie weit man ihr Gehorsam schuldig sei, 1523).

Taip pat ir Vestminsterio Išpažinimas leidžia krikščionims užimti pasaulietines tarnybas (skyrius 23.2; pagrindžiama šiomis eilutėmis: Pat 8,15–16; Rom 13,1–2.4; Ps 2,10–12; 1 Tim 2,2; Ps 82,3–4; 2 Sam 23,3; 1 Pt 2,13; Lk 3,14; Mt 8,9–10; Apd 10,1–2; Apr 17,14.16). Reformatoriaus Kalvino mintis: "Todėl nė vienas neturėtų abejoti dėl to, kad pasaulietinė valdžia yra profesija, kuri ne tik kad Dievo akivaizdoje šventa ir teisėta, bet ir labiausiai palaiminta, ir visame mirtingųjų pasaulyje iš visų pati garbingiausia" (Institutio IV, 20, 4).

Taigi aukščiausią valstybės postą gali užimti ir krikščionis. Ar to turime siekti mes? Ar krikščioniui svarbiausias faktorius turėtų būti kandidato asmeninis, gyvas tikėjimas? Žinoma, ne. Pavyzdžiui, minėtasis Havelas nelaikė savęs tikinčiu. Gregas Johnsonas mano:

"Valdymas nėra specifinis krikščioniškas darbas. Valdymas yra mūsų žmogiškosios būties dalis, Dievo dovana kiekvienai visuomenei. Net pagonių valdovus skiria suverenusis Dievas... Visai įmanoma turėti išmintingą valstybės vadovą, kuris nėra Jėzaus sekėjas. Aš neprivalau laukti krikščioniško liudijimo prieš eidamas rinkti. Mane kaip rinkėją ne tiek domina, ar kandidatas išganytas, kiek tai, ar jis teisingai ir gerai valdys. Galėčiau balsuoti ir už mormoną ar musulmoną, jei tik jis turėtų teisingą visuomenės viziją. Liuteris yra sakęs, kad jam geriau išmintingas turkas [t.r. musulmonas], negu kvailas krikščionis. Žinoma, favoritas būtų išmintingas krikščionis, tačiau dažniausiai tokios galimybės rinktis mes neturime. Dėl pilietinių ir moralinių dalykų galima kooperuotis ir su nekrikščionimis – ne kaip sąjungininkai, bet kaip bendražygiai, kaip sakė F. Schaefferis, bendrai kovai prieš blogį ir netvarką" (The World According to God).

... ne populistas, bet įžvalgus ir išmintingas (6)

Geras karalius negali atitolti nuo tautos. Tačiau, kita vertus, jis turi žiūrėti, kad nepradėtų šokti pagal tautos daugumos dūdelę ir nepasiduotų liaudies nuotaikoms. Net jei ir moderniose valstybėse pagrindinis suverenas yra tauta, – teisė ir įstatymas yra aukščiau už daugumos valią. Tai paliudija, pavyzdžiui, Iš 23, 2: "Neseksi daugumos pavyzdžiu kaip dingstimi, darydamas pikta; nesiremsi dauguma, liudydamas byloje, nepažeisi teisingumo."

Populistas, pasiduodantis tautos valiai ir kalbantis tik tai, ką ji nori girdėti, valdžios viršūnėse yra pavojingas. Šitokioje vietoje daug svarbiau išmintis ir įžvalgumas. Dar kartą Pat 8, 15: "Per mane [išmintį] viešpatauja karaliai..." Išmintis kaip vienas iš svarbiausių kriterijų buvo ir renkant Izraelio tautos vadovus ir teisėjus: "Išrinkite išmintingus, sumanius bei patyrusius vyrus iš kiekvienos giminės, ir paskirsiu juos jums seniūnais" (Įst 1,13).

Vienas įžymiausių biblinių pavyzdingo ir išmintingo valdovo pavyzdžių, žinoma, yra trečiasis Izraelio karalius Saliamonas. 1 Kar 3 pateikiama malda, kurioje jis prašo išminties, ir tą prašymą Dievas išpildo. Iš to matome, kad išmintis yra dovana iš Dievo (žr. Dan 2, 21), todėl su ja kartu privalo eiti kuklumas ir nuolankumas. Kas gi yra išmintis? Pirmiausia – mokėjimas atskirti gera nuo blogo (eil. 9), kitaip tariant, aiškus, moraliai orientuotas protas, gebantis subrandinti teisingus sprendimus (žr. istoriją nuo 16 eil.). Tasai aiškus protas turi mokėti įvertinti ir ilgalaikes tam tikrų sprendimų pasekmes, nes tauta labiau linkusi pasiduoti nuotaikoms (Izraelio tauta dykumoje!).

[...]

... paklūstantis teisei, mylintis teisingumą (8)

Karalius paklūsta ne vien Dievui, bet ir įstatymui. Minėtame karalių įstatyme (Įst 17,18–19), karaliui nurodoma visą gyvenimą studijuoti įstatymo tekstus:

"Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant, ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų, išmoktų pagarbiai bijoti Viešpaties, savo Dievo."

Galima paminėti daugybę Senojo Testamento vietų, kur karalius raginamas tarnauti teisingumui ir rūpintis juo. Tai Jer 22,3: "Darykite, kas teisinga ir teisu!", Pat 29,4: "Teisingumu karalius padaro savo kraštą saugų", Pat 16,12: "Karaliai bjaurisi nusikaltimais, nes sostas tvirtėja teisumu", Mch 3,1: "Klausykitės, Jokūbo vadai, Izraelio namų valdovai! Jūs turėtumėte žinoti, kas teisinga!" Laiško hebrajams 7, 2 išmintingasis kunigas Melchizedekas (iš Pr 14) vadinamas "teisumo karaliumi". Labai gražūs žodžiai užrašyti Ps 72,1–4: "Dieve, suteik savo teisingumo karaliui ir teisumo karaliaus sūnui, kad teistų tavo tautą teisingai ir tavo skriaudžiamuosius teisiai. Teteikia kalnai gerovę tautai, tepatiria kalvos teisumo atlygį. Tegina jis skriaudžiamųjų bylą tautoje, tegelbsti beturčių vaikus ir tesutramdo engėjus."

Kaip matome iš šių eilučių, valdovams pavyzdžiu yra pats Dievas, nes jis yra teisumo Dievas, teisiantis teisingai, neišskiriantis nė vieno (žr. Įst 1, 17; 10, 17). Dievas "myli, kas teisu ir teisinga" (Ps 33,5) – lygiai tą patį privalo daryti ir karaliai.

Mintis, kad karalius privalo paklusti įstatymui, antikos laikais buvo naujiena. Platonas sako, kad karaliui tokio paklusnumo nereikia. F. Fluckigeris, apibūdindamas Platoną, sako: "Valdovas yra virš įstatymo. Nes savo idėjų įžvalgumo dėka, jis žino, kas gera, tikra ir teisinga, todėl jam nereikia jokių kitų normų. Galią turi turėti ne įstatymai, bet įžvalgumu apdovanotas karalius" ("Geschichte des Naturrechts", citata iš T. Schirrmacherio Ethik).

Žinoma, būtų neblogai turėti šitokį tobulą valdovą, kuriuo būtų galima visiškai pasitikėti ir leisti jam nevaržomai valdyti. Tačiau kur tokį rasti? Tobulų karalių nėra, visi daugiau ar mažiau neatlaiko valdžios pagundų, pasiduoda puikybei, pažeidžia teisingumą. Paskutinysis Anglijos absoliutizmo karalius Jokūbas I (XVII a.) irgi manė, kad karalius "pagal Dievo pavyzdį turi neabejotiną autoritetą ir nėra susaistytas jokios politinės atskaitomybės. Aukščiau už jį nėra jokio kito teisėjo, kaip tik Dievas." Todėl nieko nuostabaus, kad iš šio valdovo lūpų išėjo ir tokie žodžiai kaip "iš tiesų patys karaliai yra dievai".

Panašios nuomonės buvo ir vokiečių kaizeris Vilhelmas II, kuris 1891 m. Auksinėje Müncheno miesto knygoje rašė: "Suprema lex regis voluntas" – aukščiausias įstatymas yra karaliaus valia. Tačiau Biblija teigia priešingai: tautos pasididžiavimas yra ne valdžia ir galybė, o teisė ir teisingumas. Arba, anot anglo Samuelio Rutherfordo, rex lex – įstatymas yra karalius!

... leidžiasi kritikuojamas ir pripažįsta klaidas (9)

Karaliai irgi normalūs žmonės ir tikrai nė kiek nemažiau nusidedantys. Šie dalykai iš karto krenta į akis skaitant Biblijos Karalių knygas, kuriose be užuolankų aprašomos valdovų silpnybės. Antikai tai labai neįprasta! Žinoma, tais laikais dar nebuvo klasikinio valdžios pasiskirstymo kaip šiandien, tai yra parlamento, kontroliuojančio vyriausybę. Tačiau valdovo kontrolės ir kritikos jau būta: pavyzdžiui, pranašai veikdavo kaip kaltintojai ir kontrolieriai.

Karalius būtina kontroliuoti, juk jie irgi tik nusidėjėliai. Tai labai aiškiai pasakyta 2 Sam pabaigoje. Visa knyga pasakoja apie didžiausią visų laikų Izraelio valdovą Dovydą, neišvengiantį klaidų ir susilaukiantį kritikos. Štai 24,1–4 Dovydas įsako suskaičiuoti savo tautą, kitaip tarus, kareivius. Tarsi ir nieko blogo, bet kontekstas leidžia suprasti, kad Dovydas didžiuojasi ir nori pasipuikuoti savo didele kariuomene. Tačiau Dovydo planus suardo Joabas. Jis drįsta karalių pataisyti, tam tikra prasme jį sudrausminti, kas vėliau pasirodo kaip labai geras poelgis. Taigi tarnautojas turėjo teisę ir įgaliojimus sudrausminti karalių!

Izraelio karaliams buvo daug pagundų piktnaudžiauti savo valdžia. Senajame Testamente yra du įdomūs pasakojimai, iš kurių aiškėja, jog net ir karalius turi paklusti įstatymams ir už piktnaudžiavimą valdžia gali susilaukti bausmės.

2 Sam 11–12 pasakojama istorija apie Dovydą ir Batšebą. Dovydas išvysta kario Ūrijos žmoną, Batšebą, ir jos įsigeidžia. Batšeba nuo jo pastoja, ir Dovydas įsako nužudyti Ūriją, pasiųsdamas jį mūšyje į pirmas eiles. Anokia ten problema antikoje! Juk karalius turi teisę savo hareme tvarkytis kaip tinkamas. Bet tik ne Izraelyje! Pranašas Natanas atvyksta pas Dovydą ir atskaito jam griežtą pamokslą. Net ir būdamas karalius Dovydas neturi teisės taip elgtis. Jį baudžia Dievas, tegu ir palyginti švelniai, nes Dovydas pripažino savo kaltę, ir dėl to nepašalina jo iš pareigų (kaip karalių Saulių, žr. 1 Sam 13,8–14).

Antrasis pavyzdys yra 1 Kar 21. Karalius Ahabas geidžia, panašiai kaip Dovydas, to, ką mato pro savo rūmų langą: puikaus vynuogyno. Deja, jis priklauso ne jam, o Nabotui. Ahabas mėgina įsigyti vynuogyną teisėtai. Bet Nabotas atmeta jo pasiūlymą. Vien tai, kad pasiūlymas buvo atmestas, rodo, kad Ahabas ir Nabotas teisės požiūriu yra viename lygmenyje. Savo piliečio karalius negali priversti parduoti turtą. Bet Ahabas buvo vedęs Jezabelę, pagonę iš Finikijos. Ši kitaip suprato iškilusią problemą: kodėl karalius negalėtų pasiimti – visai nesvarbu, kokiu būdu – to, kas jam patinka? Pasitelkusi melagingus liudytojus, ji inscenizuoja Naboto apšmeižimą, ir Nabotas užmušamas akmenimis. Ahabui atitenka vynuogynas. Kaip pas karalių Dovydą ateina Natanas, taip Ahabą aplanko pranašas Elijas ir taip pat paskelbia griežtą Dievo bausmę. Karalius sulaužė įstatymą, ir tai negali likti be pasekmių. Jis negailestingai pasinaudojo Naboto silpnumu, o silpnųjų išnaudojimą Dievas laiko piktadarybe. Bet Ahabas neatgailauja, kaip Dovydas, todėl susilaukia ne atleidimo, o bausmės – žūsta mūšyje.

Dovydo asmenyje pačiu aiškiausiu būdu atsiskleidžia žmogiškosios esybės paradoksas: žmoguje glūdi didžiulis potencialas, leidžiantis nuveikti puikius darbus, ir tuo pačiu metu – pražūtingai suklysti bei nusidėti. Todėl iš visų netobulų santvarkų geriausia yra demokratija, nes ji riboja valdovų galias, sukuria sąlygas juos kritikuoti ir, jeigu reikia, pašalinti. Kaip krikščionio, labai teisinga J. Stotto įžvalga:

"Iš visų lig šiol susiformavusių valdymo formų, demokratija yra tikrai išmintingiausia ir saugiausia, ir būtent dėl to, kad ji paiso žmogaus prieštaringumo. Viena vertus, ji kreipia dėmesį į sukūrimą (t. y. į žmogaus orumą), nes nevaldo žmonių be jų pritarimo, o būtent remiasi valdomųjų žodžio ir dalyvavimo teise. Kita vertus, demokratija kreipia dėmesį į nuopuolį (t. y. į žmogiškosios prigimties sugedimą), nes netelkia valdžios į vieno ar kelių asmenų rankas, o remiasi valdžių padalijimu ir jų kontrole" (Issues Facing Christians Today).

Papildant galima pridurti dar ir teologo R. Niebuhro mintį: "Žmogaus polinkis į teisingumą daro demokratiją įmanomą. Žmogaus polinkis į neteisybę padaro ją būtiną."

... priimantis patarimą (10)

Kadangi kiekvienas žmogus yra nusidėjėlis, tai ne visuomet priima tinkamus sprendimus. Todėl tikras išminties ženklas, jei žmogus leidžiasi kitų patariamas. Patarimo svarbą Biblija akcentuoja ne vienoje vietoje, ypač Patarlių knygoje. 12,15: "Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo", 15,22: "Be pasitarimo niekais nueina užmojai, o pasitarus su daugeliu, jie būna sėkmingi", valstybės atžvilgiu netgi taip pasakyta: "Kur nėra kam vadovauti, tauta žūva; saugumą laiduoja patarėjų gausumas" (11,14).

Jei taip svarbu patarimai, tai aišku, kad labai svarbu ir patarėjai. Jie gali valdovui padėti išlikti doram ir teisingam: "Per visas savo dienas Jehoašas darė, kas dora Viešpaties akyse, nes jį buvo mokęs kunigas Jehojada" (2 Kar 12,3). Bet jeigu patarėjai blogi, tai gali atnešti pražūtingų pasekmių, kaip ir matėme iš 1 Kar 12. Ką reiškia netinkami patarėjai ir kokie būna padariniai, puikiai parodė ir neseniai mūsų šalį ištikęs Pakso skandalas.

Neginčijama demokratijos stiprybė, kad ji remiasi minėtais principais. Kad ji pripažįsta, jog nėra tobulų valdovų ir valdžią atiduoda į daugelio rankas; kad įstatymai ir sprendimai, prieš juos priimant, yra plačiai diskutuojami parlamente, partijose, komisijose, darbo grupėse, ir, tik praėję daugybės patarėjų mašiną, išleidžiami ir pradeda galioti.


... realistas, gebantis daryti kompromisus (11)

Totalitarinių diktatūrų bruožas yra noras įgyvendinti utopijas ir sukurti rojų žemėje. Viso to siekiama pirmiausiai žmonių laisvės sąskaita, ką matome jau iš Platono raštų. "Žingsnis į priekį" kartais gali reikšti, kaip 60-aisiais Kinijoje Mao valdymo laikais, ne vieno milijono žmonių mirtį.

Demokratijoje pažanga pasiekiama palaipsniui. Tai atitinka biblinę nuostatą, kad kūrinija yra kartu ir gera, ir puolusi. Galima pasiekti daug, bet nė vienas žmogus tikrai nesukurs rojaus žemėje. Kelių į gerovę yra daug, o ne vienas ir pats teisingiausias iš visų, kaip mano diktatoriai.

Taigi geras valstybės vadovas privalo būti realistas ir žinoti, kad per kadenciją kokybiškos pažangos gali pavykti tik keletas nedidelių žingsnelių. Geras vadovas turi suprasti, kad pasaulis yra labai kompleksiškas, o kompleksiškoms problemoms reikia tokių pat kompleksiškų sprendimų. Vienas asmuo nepajėgus daryti tokių sprendimų. O kai tariasi daug, reikalingi kompromisai. Todėl viena labai svarbi Prezidento savybė yra gebėjimas už stalo susodinti įvairias interesų grupes, kad jos pasiektų naudingų kompromisų.

[...]

... gerbia ir gina laisvę bei Dievo įsteigtas institucijas (13)

Prezidentas yra teisinės valstybės ir laisvės kaip antro svarbaus demokratinės santvarkos principo garantas (žr. Lietuvos Konstitucijos 18 straipsnį). Tai reiškia, kad Prezidentas kaip valstybės žmogus privalo žiūrėti, kad valstybė nevaržytų Dievo sukurtų institucijų. O tokiomis pagal reformatų ir liuteronų teologiją yra laikomos: santuoka ir šeima, darbas ir verslas, valstybė ir valdžia bei Bažnyčia. Apie dabartinius suvaržymo pavojus T. Schirrmacheris rašo:

"Šiandieninė valstybė bando vis labiau paveržti kitų trijų – šeimos, verslo ir Bažnyčios pareigas, susitapatinti su visuomene ir kištis į sąžinės klausimus. Valstybė vis labiau perima vaikų auklėjimą, verslo reguliavimą, socialinę apsaugą, sielovadą ir asmeninę pagalbą, o tuo tarpu savo tiesiogines pareigas – kovą su blogiu, teisingumo ir taikos garantavimą vis smarkiau apleidžia. Taip elgdamasi, ji palaipsniui vis labiau centralizuoja visuomenę, nuvertina šeimą bei Bažnyčią, atima priemones, kurios prisideda prie jų ir pačios valstybės stabilumo... Kuo daugiau užduočių prisiima visuomenė kaip visuma ir kuo daugiau jų perleidžia valstybei, tuo labiau išsiplečia visuomenės gyvenimo planavimo teisinė reglamentacija ir tuo smarkiau nyksta Dievo duota laisvė" (Ethik III).

Verslo laisvės gynimo principas giliausiai į kraują įaugęs, žinoma, liberalams. Ne be reikalo tokie jų ideologai kaip F. A. von Hayekas (Kelias į vergovę), L. von Misesas, M. Friedmanas tiek daug kalba apie laisvės vaidmenį. Tačiau reikia pabrėžti, kaip teigia ir George'as Gilderis, kad "iš tiesų kapitalizmo sėkmė grindžiama visai ne laisve, o žmonių pilietinėmis dorybėmis kaip pasiaukojimas, darbštumas, padorumas ir sumanumas" (Armut und Reichtum).

Tiek verslas, tiek visuomenė priklauso nuo šeimos ir Bažnyčios kaip vertybių puoselėtojų ir perdavėjų, be kurių neveiktų visas gyvenimo variklis. Ekonomikos ir verslo tyrinėtojas W. Lachmannas teigia:

"Nepaprastai didelę reikšmę rinkos ekonomikai turi patikimumas. Teisingumas, pasitikėjimas ir patikimumas yra svarbūs gamybos faktoriai. Patikimumą netgi galima laikyti kapitalu. Gebantys jį sukurti ir įtvirtinti patiria ilgalaikę ekonominę sėkmę. Pasitikėjimo vertą laikyseną skatina ir ugdo konkurencijos procesas".

Rinka remiasi patikimumu ir kuria pasitikėjimą. Fredas Catherwoodas: "Paprasta vertybė sąžiningumas yra visų sėkmingo verslo esmė... Abipusis nepasitikėjimas turbūt yra didižiausia skurdo priežastis pasaulyje" (The Creation of Wealth). Tačiau rinkos dalyviai, ateidami į konkurencinę kovą, anot Vokietijos socialinės rinkos ekonomikos ideologo W. Röpke'ės, privalo atsinešti "disciplinuotumą, teisingumo suvokimą, sąžiningumą, riteriškumą, saikingumą, bendruomeniškumą, pagarbą žmogaus orumui, tvirtas padorumo nuostatas...". Šios vertybės turi būti pamatinės, susiformavusios "anapus pasiūlos ir paklausos" (toks jo knygos, išleistos 1958 metais, pavadinimas) – šeimoje, bendruomenėje, tradicijoje, Bažnyčioje. Jonas Paulius II savo "Centesimus Annus" pabrėžia: "Bėgant laikui buvo suardyti elementarieji ekonomikos saitai. Pagrindinės ekonominio gyvenimo dorybės – patikimumas, atvirumas, darbštumas prarado vertę. Ekonomikai reikia kantrios materialinės ir moralinės renovacijos".

Šalies problemų neišspręs nei tvirta ranka, nei ryžtas, nei išlaisvinta ekonomika ir netgi visai ne visagalė valstybė. Viso to neužtenka, kaip pastebi ir įžymi liberali mąstytoja Marion Gräfin Dönhoff: "Kiekvienai visuomenei reikia sąsajų, kadangi be žaidimo taisyklių, be tradicijų, be minimalių etinių susitarimų, vieną dieną mūsų sąžinė griūtų taip, kaip griuvo socialistinės sistemos" (Zivilisiert den Kapitalismus).

Minimalaus etinio susitarimo Lietuvoje verkiant reikia. Po vieną jo nesukurs nei valstybė, nei Prezidentas, kad ir koks autoritetas jis būtų. Dievas taip sutvarkė mūsų pasaulį, kad išskirtinai didelį vaidmenį atidavė šeimai ir Bažnyčiai. Todėl Prezidento užduotis tos tvarkos nesumenkinti, ją akcentuoti ir ginti, nes būtent čia paklojami gerovės pamatai. Nigelas Ashfordas gerai pastebi:

"Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos, kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija. Šeima yra išskirtinis moralinių vertybių šaltinis... Būdama vertybių perdavėja iš kartos į kartą, šeima su savo tvirtu žmogiškų jausmų teigimu yra kur kas stipresnė moralinė mokytoja už aršiausią totalitarinės valstybės propagandą. Šeima yra toji vieta, kur būsimi piliečiai mokosi atskirti gėrį nuo blogio" (Laisvos visuomenės principai).

[...]

... išrenkamas (14)

Senojo Testamento laikais nebuvo tokio tautos atstovavimo, kokį turime šiandien. Tačiau savotiškas parlamentas Izraelyje visgi egzistavo. Jis vadinosi viso Izraelio susirinkimu, panašiai, kaip rašoma 1 Kar 12, 1. Iš 12 skyriaus taip pat aišku, kad su karaliumi kalbėjo ne visa tauta choru, o tik jos atstovai. Kai 15 eilutėje sakoma, kad "karalius neišklausė žmonių", tai reiškia , kad neišklausė tautos atstovų. Joz 23,2, kur sakoma, kad Jozuė "sušaukė visą Izraelį", pridedamas patikslinimas: "seniūnus ir galvas, teisėjus ir apskaitininkus", irgi reiškia, kad tam tikrus atstovus.

Tie atstovai nebuvo laisvai renkami, bet ir nebuvo "nuleidžiami iš viršaus". Nors Iš 18, 13 Mozė raginamas išrinkti teisėjus ir seniūnus, tačiau iš Įst 1, 13 matome, kad jis tą darbą pirma deleguoja tautai: "Išrinkite išmintingus, sumanius bei patyrusius vyrus iš kiekvienos giminės". Kitaip tariant, pačios giminės turi išrinkti savo kandidatus ir pristatyti Mozei. Mozė juos tik patvirtino ir "inauguravo".

Kaip jau minėta, karalių rinkdavo vienu metu ir Dievas, ir pati tauta (1 Sam 12, 13). Karalius prisiekdavo tautos atstovams (2 Sam 5, 3), kurie jį patvirtindavo tai tarnystei (1 Met 11, 3). Taigi Izraelio tauta niekuomet nebuvo nuošalėje ir visuomet netiesiogiai dalyvaudavo svarbiuose politiniuose sprendimuose. Tuo tarpu Atėnuose ir Romoje politinių sprendimų teisę teturėjo tik atitinkamai 20 ir10 proc. suaugusių gyventojų.

Lietuvoje aukščiausią valstybės vadovą renka tauta. Tačiau ši teisė nėra stiprioji Lietuvos Konstitucijos vieta dėl to, kad toks rinkimo būdas nesutampa su Prezidentui suteiktomis galiomis. Todėl tiesiog užprogramuota, kad tauta visada iškels savo vadovui per aukštus reikalavimus. Būtų daug prasmingiau, jei Prezidentą rinktų ne tauta, o jos atstovai (kaip Latvijoje, Estijoje; seimo, savivaldybių patikėtiniai), tuomet rinkimai būtų apsaugoti nuo pernelyg populistinės rinkimų kampanijos.

Bet kadangi pas mus Prezidentas renkamas tautos, tai kiekvieno krikščionio kaip piliečio pareiga dalyvauti rinkimuose. "Watchman on the Wall" autoriai rašo: "Valdžios atžvilgiu Biblija iš mūsų reikalauja daugiau, nei tik melstis ir mokėti mokesčius. Mūsų pareiga rinkti dievobaimingus kandidatus, ir dėl to rinkimo mes atsakingi prieš Dievą". O dėl priekaišto, kad esą nėra ką rinkti, tai štai kas pasakytina: "Jeigu tikintieji vengia dalyvauti vietinių partijų veikloje, tai netikintieji nusprendžia, kas patenka į partijų rinkimų sąrašus".

[...]

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas