Dalia Janušaitienė

Ir šiomis dienomis laidotuvių metu Olandijos reformatų bažnyčiose skamba šie žodžiai: „Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ar mirštant? - Mano vienintelė paguoda yra tai, kad aš kūnu ir siela, gyvenant ar mirštant ne pats sau priklausau, bet esu mano ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė...“ Šis viltį žadinantis teiginys kiek daugiau nei prieš 450 metų buvo suformuluotas viename iš svarbiausių ir įtakingiausių evangeliškų tikėjimo išpažinimų - 1563 m. vokiečių kalba išleistame Heidelbergo katekizme.

Iki šių dienų Heidelbergo katekizmas užima ketvirtą ar penktą vietą tarp daugiausiai leidžiamų ir labiausiai skaitomų krikščioniškų knygų - po Biblijos jį lenkia tik XIV a. parašytas Tomo Kempiečio Kristaus sekimas, XVII a. baptisto Johno Bunyano Piligrimo kelionė bei XX a. pradžioje šventumo judėjimo pamokslininko Oswaldo Chamberso parašyta knygelė Viskas Jo šlovei. Heidelbergo katekizmas išverstas į visas Europos kalbas ir daugelį Azijos kalbų, o iš jo santraukų, pamokslų, kritikos ir apologijų galima sudaryti ištisas bibliotekas [4; 6].

Bėgant šimtmečiams keičiasi ir visuomenė, ir bažnyčia: iškyla ir į užmarštį vėl grimzta mokymai, judėjimai, tiesos, o kai kurie kažkada buvę įtakingi dokumentai lieka įdomūs tik teologams ar istorikams. Kokia neblėstančio Heidelbergo katekizmo populiarumo, aktualumo, grožio ir jėgos paslaptis? Ar jis vis dar tinkamas mokyti šių dienų bažnyčiose? O galbūt jame praleistos esminės doktrinos ar knibžda nebiblinių, iškreiptų ar tik su konkrečiu laikotarpiu susijusių teiginių?

Istorinis fonas

Nagrinėjant Heidelbergo katekizmo žinią negalima išleisti iš akių to meto istorinio, politinio bei teologinio fono, kuris nemaža dalimi lėmė tiek katekizmo struktūrą, tiek jo turinį.

Heidelbergo miestas, kuris XVI a. buvo Vokietijos žemės Palatinato sostinė ir universiteto miestas, tapo svarbiu Reformacijos centru nuo pat jos pradžios. 1518 m. čia buvo trumpam atvykęs M. Liuteris, kuris dalyvavo dispute su vienuoliais augustijonais ir pristatė keturiasdešimt Heidelbergo tezių. Tačiau tuomet jos neturėjo didelės įtakos Heidelbergo miestui. 1546 m. kurfiurstas (kunigaikštis, viduramžių Vokietijoje, turėjęs teisę rinkti imperatorių) Frydrichas II priėmė Reformaciją, ir protestantiška mintis šiame krašte ėmė stiprėti. Iš šio krašto kilęs F. Melanchtonas padėjo pertvarkyti universitetą - taigi Heidelbergas tapo vieta, kurioje susitelkė įvairiuose kraštuose besiformuojanti protestantiška teologija. Be to, XVI a. mokymasis mokyklose tapo ne tik turtingųjų privilegija - buvo kuriamos vokiškos mokyklos, kuriose, be kita ko, buvo mokoma ir katekizmo. Atsižvelgiant į tai nenuostabu, kad kraštui prireikė gero ir patikimo katekizmo, kuris turėjo padėti įtvirtinti ir bažnytinę reformą, ir tapti jaunosios kartos mokymo programos dalimi.

Katekizmo iniciavimas ir autoriai

1559 m. Palatinato žemės kurfiurstu tapo Frydrichas III, kuris siekė įtvirtinti Reformaciją ir sutaikyti dėl Eucharistijos konfrontuojančias puses. Minėtas konfliktas kilo tarp Heidelbergo universiteto profesoriaus ir pamokslininko Tilemanno Heshusiuso, kuris gynė liuteronų požiūrį, jog Kristus realiai dalyvauja Eucharistijoje, ir bažnyčios diakono bei universiteto studento Wilhelmo Klebitzo, gynusio reformatų poziciją, kad Kristus dalyvauja dvasiškai, o ne fiziškai (šis konfliktas peraugo net į muštynes bažnyčioje). Patariamas F. Melanchtono, Frydrichas III ne tik atleido iš pareigų ir išsiuntė abu konflikto dalyvius, bei ir stengėsi išspręsti problemą iš esmės, pakviesdamas žymių teologų iš užsienio.

Iki šiol (o ir dabar daugelyje šaltinių) buvo teigiama, kad katekizmo autoriais kurfiursto pavedimu tapo du antrosios kartos reformacijos teologai Zacharijas Ursinas ir Kasparas Olevianas, gerai susipažinę su Šveicarijos ir Prancūzijos bažnyčiomis, o už kalvinizmo išpažinimą jau praradę ankstesnes pareigas. Naujausi Heidelbergo katekizmo tyrimai parodė, kad katekizmas parašytas vieno asmens - iš Lenkijos kilusio Zacharijo Ursino (1534-1583 m.), kuris buvo vadinamas vienu gabiausių F. Melanchtono mokinių ir jo draugu, turėjo gilių antikinės literatūros, filosofijos, teologijos žinių, suprato poeziją, puikiai dėstė, buvo dievobaimingas, gyveno dorai ir kukliai. Kaip ir daugelis kitų F. Melanchtono mokinių Z. Ursinas buvo stipriai įtakotas J. Kalvino, tad Heidelbergo katekizmo tyrinėtojai pastaraisiais metais vis labiau sutaria laikyti šį katekizmą J.Kalvino ir P.Melanchtono teologijų sinteze. [3] Svarbiausi Z. Ursino darbai greta Heidelbergo katekizmo yra Katekizmo komentarai (Corpus doctrinoe orthodoxoe) ir reformatų doktrinos apologija.

Iš Frydricho III parašytos katekizmo įžangos akivaizdu, kad katekizmas buvo grupinis darbas, ir jį rengiant dalyvavo teologijos profesoriai, dvasininkai ir pasauliečiai tarnautojai. Be atskiro tyrimo (o gal net ir jį atlikus) sunku įvertinti kiekvieno atskiro asmens indėlį į katekizmą - kas iš jų parašė kurį sakinį - tačiau, be abejonės, galima tik dėkoti Dievui, kad Jis į vieną svarbų dokumentą padėjo apjungti daugelio dievobaimingų žmonių talentus. [2].

Pirmieji katekizmo leidimai ir vertimai

Netrukus po pirmojo leidimo 1563 m. sausio 19 d. Heidelbergo katekizmas sulaukė daug ir teigiamo, ir neigiamo dėmesio. Teigiamą įvertinimą atskleidžia tai, kad jau 1563 m. vienas po kito buvo paskelbti keturi katekizmo leidimai vokiečių kalba, kurie vienas nuo kito šiek tiek skyrėsi 80 klausimo redakcija (šiame klausime nagrinėjami skirtumai tarp reformuotosios bažnyčios pamaldų ir katalikiškų mišių, tai apžvelgiama toliau): pirmame leidime šio klausimo apskritai nebuvo, o trečiajame ir ketvirtajame leidime pateikta esama kategoriška redakcija ir mišios vadinamos „prakeikta klaidatikyste (stabmeldyste)“.

Nesnaudė ir kritikai. Dar 1562 m., nagrinėdamas katekizmo rankraščius, Heidelbergo sinodas sulaukė anoniminio kritiko laiško. Katekizmą išleidus dėl taip vadinamų Kalvino ir Cvinglio „erezijų“ netruko prabilti griežtosios liuteronybės šalininkai (vienas iš pirmųjų kritikų buvo Tilemannas Heshusius, kuris parašė pamfletą ir „kelių klaidų pasmerkimą“), o jėzuitai ypač kritikavo katekizmą dėl minėto aštuoniasdešimto klausimo.

1566 m. Frydrichas III buvo apkaltintas tuo, kad nusižengė liuteronų tikėjimui, ir privalėjo apginti katekizmą prieš imperatorių Maksimilianą III Augsburgo sinode, o jei jam nepavyks to padaryti, jis galėjo netekti valdžios ir privilegijų. Šio svarbaus sinodo metu Frydrichas III drąsiai teigė, kad katekizmo tekstas remiasi Biblija, ir jo teiginiams neįmanoma paprieštarauti. Sužavėti Frydricho tikėjimo tvirtumo ir pasišventimo Dievui, jo priešininkai pripažino argumentus, taigi Heidelbergo katekizmas ir reformatų tikėjimo išpažinimas Palatine buvo bent iš dalies įteisintas. [2; 6].

Nuo pat pirmųjų Heidelbergo katekizmo išleidimo metų tarsi iš „gausybės rago“ pasipylė ir vertimai. Dar 1563 m. jis buvo išverstas į lotynų ir olandų kalbas, kitais metais į lenkų, 1572 m. į anglų, 1577 m. į vengrų ir 1590 m. į prancūzų kalbas. XVII a. pasirodė vertimų į senąją ir naująją graikų, čekų ir ispanų kalbas, ir net tikintieji tolimiausiose Azijos šalyse galėjo džiaugtis katekizmu savo kalbomis (XVII a. jis buvo išleistas malajų ir javiečių, XVIII a. sinhalų ir tamilų kalbomis). [4] Katekizmą į lietuvių kalbą pirmasis išvertė evangelikų reformatų superintendentas K. Mačiulskis - pataisytas vertimas 1893 m. buvo išspausdintas Martyno Jankaus spaustuvėje Prūsijoje. XX a. nepriklausomoje Lietuvoje buvo naudojamas J. Šepečio vertimas, o šiuo metu remiamasi kunigo A. Šerno 1943 m. išverstu ir išleistu katekizmu, kurį pastaraisiais metais dar pataisė evangelikų reformatų bažnyčios kolegija [5, 4].

Vėlesniais metais Heidelbergo katekizmo įtaka Vokietijoje menko, tačiau jis skynėsi kelią į daugelį kitų pasaulio šalių. Labai greitai jį priėmė vokiškai kalbančios reformatų bažnyčios kitose Vokietijos žemėse, Prūsijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, kai kuriose Šveicarijos dalyse (Prūsijoje iš jo buvo mokomi net princai). Olandijoje arminijonai pareikalavo peržiūrėti Heidelbergo katekizmą, tačiau Dorto sinodas 1619 m. priėmė sprendimą, kad Heidelbergo katekizmas - „laibai tikslus ortodoksinio krikščionių tikėjimo išdėstymas“. Heidelbergo katekizmas buvo naudojamas ir dažnai leidžiamas Škotijoje bei tapo pirmuoju protestantišku katekizmu, kuris pasiekė Amerikos žemę (tai įvyko 1609 m.). [6]

Taigi Heidelbergo katekizmo įtaka peržengė savo laikmečio - Reformacijos - ir savo gimtinės Vokietijos ribas. Kitoje dalyje nagrinėjamas katekizmo turinys galbūt padės geriau įminti neblėstančios įtakos mįslę.

Bus daugiau.

Iliustracijoje - Zacharijas Ursinas

Literatūros sąrašas

1. Biblija arba Šventasis Raštas, prieiga internete 2013-12-30: www.biblija.lt
2. Heidelberg Catechism, prieiga internete 2013-12-30: http://www.heidelberg-catechism.com
3. Heidelbergo katekizmas, prieiga internete 2013-12-30: http://www.ref.lt/index.php/lt/tikjimas/diktrina/1038-hedelbergo-katekizmas
4. Lahayne, Holger. Evangelijos paguoda, prieiga internete 2013-12-30: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-831.htm
5. Williamson, G. I. Heidelbergo katekizmas. Studijų vadovas, VšĮ „Reformatų literatūros centras“, 2010 m., 218 p.
6. История Гейдельбергского катехизиса, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/107/
7. Спейкер, Виллем ван'т, Непреходящая значимость Гейдельбергского катехизиса, prieiga internete 2013-12-30 http://www.reformed.org.ua/2/752/Spijker  
8. Хайд, Дэниел Р., Святой Дух в Гейдельбергском Катехизисе, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/755/Hyde
9. Христос в Гейдельбергском Катехизисе, prieiga internete 2013-12-30: http://www.reformed.org.ua/2/30/Godfrey

Straipsnis paimtas iš www.btz.lt