Šių metų birželį Klaipėdos universitete evangeliškosios teologijos studijas baigė trys Tikėjimo žodžio bendruomenės tarnautojai: Tauragės ir Jurbarko bažnyčių pastorius Romanas Semaška, Gargždų Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius Valentinas Ivanovas ir svetainės www.btz.lt tarnautoja Dalia Janušaitienė - jiems buvo suteiktas evangeliškosios teologijos bakalauro laipsnis. Kartu tapome ir „paskutiniais mohikanais“ - paskutiniąja šios specialybės studentų laida, nes Klaipėdos universitete evangeliškosios teologijos mokymo programos atsisakyta. Romanas ir Valentinas sutiko pasidalyti mintimis apie studijų metu nueitą kelią.

Kas paskatino rinktis būtent šias teologijos studijas?

Romanas: Prieš stodamas studijuoti gal net penkerius metus brandinau užgimusį troškimą ir svarsčiau, ką apskritai norėčiau mokytis. Pirmosios mano studijos, kurias baigiau daugiau nei prieš dvidešimt metų, atrodo, buvo nesėkmingas pasirinkimas - miškininkystė netapo mano gyvenimo darbu. Kai apsisprendžiau studijuoti dar kartą, jau suvokiau ir tikėjau, kad galiu tapti kuo panorėjęs, tad svarsčiau įvairiausias kryptis. Po keleto mėnesių apmąstymų patyriau, jog man ne taip jau svarbu, ko noriu aš pats, - be galo parūpo sužinoti, ką Dievas norėtų, kad studijuočiau. Nešiodamas širdyje šį klausimą išgyvenau, jog teliko vienintelis mane traukiantis dalykas - teologija. Vėliau dar kurį laiką svėriau ir klausiau savęs, Dievo ir brolių, kurioje iš mokymo institucijų norėčiau ar turėčiau šį dalyką studijuoti. Visi „ženklai“, aplinkybės ir sekę įvykiai nulėmė Klaipėdos universiteto naudai. O vienu sakiniu galėčiau apibendrinti, kad pagrindinė paskata rinktis šias studijas - begalinis troškimas augti Dievo ir Jo atsiųsto Gelbėtojo pažinime.

Valentinas: Jau kurį laiką svajojau studijuoti teologiją Klaipėdos universitete, tačiau važinėti iš Vilniaus, kur tuomet gyvenome su šeima, į sesijas Klaipėdoje nebuvo galimybių. Po kurio laiko aplinkybės susiklostė taip, jog teko persikelti gyventi ir dirbti į Klaipėdą. Nepasinaudoti atsivėrusia galimybe buvo tiesiog neįmanoma.

Ar nesigailite studijoms skirto laiko? Kuo jos praturtino tikėjimo kelyje?

Romanas: Ne tik, kad nesigailiu, bet dabar pagalvoju, ar užtektinai jo skyriau, ar ko nors, ką dar butų buvę galima pasisemti nepraleidau. Studijos nepaprastai praplėtė mąstymo, tikėjimo ir pažinimo horizontus, įtikino kritinio mąstymo nauda, sustiprino pasitikėjimą asmeninėje bei tarnystės srityse, padėjo apčiuopti ir suprasti savo paties mąstymo ir tikėjimo tendencijas, prisidėjo prie tolerantiškumo ugdymo, padėjo pamatus gilesniam su(si)vokimui apie savo ir visos Tikėjimo žodžio bendrijos vietą istoriniame žmonijos likimo audinyje, nuolatos lavino minties išreiškimo ir rašymo įgūdžius ir t.t.

Valentinas: Studijoms skirto laiko tikrai negaila. Jos praturtino mane kaip tikintįjį, tiesa, kartkartėmis atrodydavo, kad viso to nereikia: kam tos žinios, juk aš ir be jų galiu tikėti Dievą. Bet dabar suprantu, jog mano tikėjimas tapo gilesnis, platesnis, sąmoningesnis.

Baigėme pasaulietinį universitetą, o mokymo programa buvo sukurta, visų pirma, tradicinėms Lietuvos protestantiškoms konfesijoms. Kokią įtaką ši specifika turėjo (jei turėjo) studijuojant bei tarnaujant?

Romanas: Pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad teko susiliesti ne tik su minima specifine mokymo programa, bet ir susipažinti su evangelikų reformatų bei liuteronų kunigais - dėstytojais, bei patirti, manyčiau, gerąsias liberaliosios teologijos puses. Atrodo, kaip tik šios patirtys studijas praturtino įvairiapusiškumu, o neretai ir sveika įtampa, skatinusia dar atidžiau ir nuoširdžiai gilintis į teologines tiesas. Studijuojant bei tarnaujant įgyta patirtis visų pirma man leidžia geriau suvokti ir įvertinti mūsų pačių liturgiją, teologijos ir mokymo ypatumus, bei praturtina tarnystės suvokimo bagažą.

Valentinas: Ši specifika padėjo suprasti dar vieną dalyką: nors aš, kaip krikščionis, ir nepriklausau tradicinei konfesijai, visgi nesu atsitiktinis „produktas“ šiame pasaulyje ir Bažnyčioje. Mano tikėjimas - dėsningo, kryptingo Dievo darbo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų pasekmė. Žvelgdamas į Dievo veikimą istorijoje ir visuotinėje Bažnyčioje taip pat aiškiau suvokiu ir savo, kaip tikinčiojo, tapatybę.

Visiems žinomas studento „išvarvėjusiomis akimis“ įvaizdis, kuris mokymuisi skiria paskutinę naktį prieš egzaminą, o gal netgi, užuot mokęsis, tą paskutinę naktį bando „permaldauti“ Dievą. Ar įpusėjus studijų kelią ar kuriame etape neteko grumtis su abejonėmis ar net noru trenkti mokslus į šalį?

Romanas: Na, visų pirma, paskutinės naktys prieš egzaminus man visuomet būdavo pačios maloniausios, kadangi visą mokinimąsi planuodavau ir laiku, bei nuosekliai pasiruošęs ir atlikęs su džiaugsmu laukdavau kitos egzaminų dienos, būdamas užtikrintas, jog padariau viską (ką galėjau) ką reikėjo. Galiu atsiminti keletą kartų, kai galvon atėjo mintis mesti mokslus, bet tai tetrukdavo keletą akimirkų. Išankstinis apsisprendimas, įsipareigojimas sau ir bažnyčiai, pažinimo troškimas, bei pasitikėjimas Dievo Apvaizda nepalikdavo jokių galimybių šioms abejonėms mano galvoje užsibūti kiek ilgėliau.

Valentinas: Be abejo, buvo ir sunkių akimirkų, kuomet atrodė, jog toliau eiti nebepajėgsiu. Tačiau visus mokslus teko krimsti pačiam, Dievui to neperleidau. Nors žmona sako girdėjusi mane meldžiantis ir bežadantį Dievui ateityje jokių kitų mokslų nebekrimsti, jei Jis padės parašyti man paskutinį kursinį darbą, aš to nebeprisimenu.

Džiugu, kad visų mūsų bendruomenės studentų baigiamieji darbai buvo įvertinti aukščiausiais balais - dešimtukais (Romanas Semaška studijas baigė su pagyrimu). Trumpai papasakokime apie studijų kulminaciją - baigiamąjį bakalauro darbą: kokias temas ir kodėl pasirinkote, kokius klausimus darbe pavyko atsakyti, o gal iškelti?

Romanas: Mano baigiamojo darbo tema vadinasi „Gyvenimo prasmės kontūrai laike ir amžinybėje“. Labai džiaugiuosi, jog teologijos studijų kulminacija virto galimybe prisiartinti prie galimų atsakymų į vieną iš didžiausių mano gyvenimo klausimų. Sakyčiau, kad man pavyko sugriebti bent šiokius tokius kontūrus, mąstant apie gyvenimo prasmę bei jos kismą laike ir amžinybėje, apie ką iki studijų tik be galo miglotai „įtariau“, nujaučiau.

Valentinas: Mano baigiamasis darbas buvo skirtas žemiškojo arba istorinio Jėzaus temai. Jau beveik tris šimtus metų trunkantys teologiniai ieškojimai šia tema galo įdomūs. Norėjosi į juos pasigilinti, pasverti. Darbe veikiau pavyko iškelti rimtų klausimų jau egzistuojančioms teologinėms pozicijoms, nes nesiekiau suformuluoti ar pateikti naujo, daugiau ar mažiau įtikinamo „savojo“ žemiškojo Jėzaus paveikslo.

Ką palinkėtume šiuo metu teologiją studijuojantiems ar apie tokias studijas mąstantiems krikščionims?

Romanas: Einantiems šiuo keliu palinkėčiau ištvermės ir širdies atvirumo, kuris laiduoja pažangą Amžinojo pažinime. Na o ketinantiems studijuoti teologiją linkiu būti pasiruošusiems nepaprastai nuostabai, kurią neišvengiamai sukels netikėtai  atsiveriantys įvairiaspalviai horizontai.

Valentinas: Studijuojantiems palinkėčiau studijas sėkmingai baigti, o mąstantiems apie jas - drąsiai ir ryžtingai žengti šį žingsnį. Nors, apgailestaujant, reikia pasakyti, jog vis dar tenka išgirsti dvejonių teologijos reikalingumu, jos nauda. Argumentai, kuriais šios dvejonės bandomos pagrįsti, kartais yra visiškai nesuprantami ir nepagrįsti. Mąstant apie tai, atmintyje iškyla H. Hendrickso knygoje „Keiskime gyvenimus mokydami“ aprašomos dvi autoriaus matytos karikatūros. Vienoje jų ponas Braunas, vidurinės mokyklos direktorius, atmeta panelės Smith kandidatūrą kaip netinkamą užimti mokytojos vietą, nes ji neturi darbo patirties ir pedagogikos magistro laipsnio. Antroje karikatūroje tas pats ponas Braunas - sekmadieninės mokyklos vadovas, drąsina panelę Smith, kad ji taps puikia sekmadieninės mokyklos mokytoja, nors yra jauna krikščionė ir nelabai išmano Šventąjį Raštą, tačiau, pasak jo, nėra geresnio būdo išmokti Biblijos tiesų, kaip tik pačiam jas dėstant. Pritarčiau šio autoriaus minčiai, jog negalime atsainiai žiūrėti į Dievo Žodžio mokymą.

---
Dėkoju kolegoms už atsakymus, o Viešpačiui - už teologijos studijas, kurios yra tarsi atvertas lobynas - iš jo kiekvienas gali semtis įvairiausių dalykų pagal savo nuostatas, tikėjimą ir širdies troškimą: geriau įžvelgti Dievą istorijoje, regėti to paties Kristaus veikimą skirtingose krikščioniškose konfesijose, „išgirsti“ kitų teologų mintis, ieškojimus ir atradimus, šiek tiek susipažinti su Šventojo Rašto gimimu ir kalbomis, kuriomis jis Dvasios įkvėpimu buvo užrašytas... Meldžiame, kad iš Jo atėjęs pažinimas neštų tarnystės ir švento gyvenimo vaisių Jo šlovei. Soli Deo gloria.

Kolegas kalbino Dalia Janušaitienė

Straipsnis paimtas iš http://www.btz.lt/article/articleview/7359/1/602/