John Stott

Svarstydamas apie pagrindinius gyvosios bažnyčios bruožus, aš pradedu nuo trijų prielaidų.

Pirma, aš manau, kad mes visi esame įsipareigoję Bažnyčiai. Mes esame ne tik krikščionys, bet ir Bažnyčios nariai. Ne tik atsidavę Kristui, bet ir Kristaus kūnui.

Bent jau aš to tikiuosi. Viliuosi, jog tarp mano skaitytojų nėra tos groteskiškos anomalijos – nebažnytinio krikščionio. Šitokio žmogaus nerasite Naujajame Testamente. Nes Bažnyčia yra viso Dievo amžinojo plano centras. Ji nėra dangiškasis naujadaras ar idėja iš šalies. Ji nėra paprasčiausias istorijos atsitiktinumas. Anaiptol, Bažnyčia yra Dievo naujoji tauta.

Dievo paskirta rastis iš amžinybės, išsirutulioti istorijos eigoje, ir būti ištobulinta būsimojoje amžinybėje. Paskirta būti ne tam, kad išgelbėtų, viso labo, pavienius asmenis ir šitaip toliau didintų mūsų vienišumą, bet tam, kad statydintų savo bendruomenę, tai yra, kad savo šlovei sušauktų šio pasaulio žmones. Iš tiesų, Kristus mirė ne vien tam, kad „išpirktų mus iš visokių nedorybių“, bet ir kad „sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams“ (Tit 2,14). Taigi, mes esame įsipareigoję Bažnyčiai dėl to, kad Dievas yra įsipareigojęs. Galbūt mes nesame patenkinti, netgi nusivylę institucine Bažnyčia, tačiau, vis viena, esame įsipareigoję Kristui ir jo Bažnyčiai.  

Antra, mes visi įsipareigoję Bažnyčios pašaukimui. Mes tikime, jog Bažnyčia turi dvilypę tapatybę. Viena vertus, esame surenkami iš pasaulio priklausyti Dievui. Bet tuo pačiu paskui  siunčiami į pasaulį Dievą liūdyti ir jam tarnauti. Be to, Bažnyčios pašaukimas yra sukonstruotas Kristaus pašaukimo pavyzdžiu. Kristus pats kalbėjo: „kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20,21). Ši jo pasiuntinystė buvo jo įsikūnijimo priežastis. Jėzus Kristus nepasiliko savo saugioje, dangiškoje neliečiamybėje, o priešingai, atsisakė savo šlovės ir nusižemino tarnaudamas. Jis iš tikrųjų atėjo į mūsų pasaulį, prisiėmė mūsų prigimtį, gyveno taip, kaip mes ir numirė kaip mes. Jis, kaip tik įmanoma, susitapatino su mumis, ir tai buvo visiškas susitapatinimas, tuo pačiu neprarandant savo tapatybės, nes jis tapo vienu iš mūsų nenustodamas būti savimi. Jis tapo žmogumi nenustodamas būti Dievu. Todėl dabar jis kviečia ir mus eiti į kitų žmonių pasaulį, kaip pats atėjo į mūsiškį. Kadangi visa tikroji Jėzaus Kristaus misija yra įsikūnijimo misija, todėl ir mes esame kviečiami įeiti į kitų žmonių socialinę ir kultūrinę aplinką, į jų minčių pasaulį, į jų nesugebėjimą suprasti Evangelijos nesuprantamumo; eiti į jų atskirties skausmą ir verkti su tais, kurie verkia. Ir daryti visa tai neišduodant savų krikščioniškų įsitikinimų, vertybių ir normų.

Trečia, mes visi esame įsipareigoję Bažnyčios pertvarkai bei atsinaujinimui. Daugelyje pasaulio kraštų, ypač dideliuose Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos regionuose Bažnyčia auga greitai, tačiau dažnai tik dydžiu, o ne gilumu, kadangi mokinystėje apstu paviršutiniškumo. Nepaisant to, Bažnyčia vis vien auga. Tuo tarpu, kituose pasaulio kraštuose, ypač vakaruose, bendrai pasakius, Bažnyčia neauga. Jos raida sustojusi; jos vandenys nuslūgę; jos alsavimas pridusęs. Dabar ji yra ne atsinaujinimo, o nykimo būsenos. Bet mes turime siekti, kad Bažnyčia nuolatos keistųsi ir atsinaujintų Dievo žodžiu bei dvasia.

Apžvelgę mūsų trilypį įsipareigojimą (Bažnyčiai, jos pašaukimui ir atsinaujinimui),  galime užduoti paprastą klausimą: kaip Dievas mato savo Bažnyčią? Kokie, jo akimis, turėtų būti esminiai gyvosios Bažnyčios bruožai? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, turime nusikelti atgal į pačią pradžią, į Sekminių dieną ir dar kartą pažvelgti į pirmąją, Dvasios kupiną Bažnyčią Jeruzalėje. Tai darydami, nepamirškime išlikti realistais, kadangi šiaip esame linkę ankstyvąją Bažnyčią idealizuoti ir romantizuoti. Linkę į ją žvelgti pro spalvotus akinius, apie ją kalbėti tarsi neturinčią trūkumų, nepastebėti jos konfliktų, veidmainystės ir amoralumo, slėgusių I-ame amžiuje taip pat, kaip ir šiandien.

Vis dėlto, galime užtikrintai teigti, jog, nepaisant visų savo perlenkimų ir nesėkmių, ankstyvoji Bažnyčia buvo tvirtai vedama Šventosios Dvasios. Taigi, kaip atrodė ankstyvoji Bažnyčia? Kaip ji įrodė Šventosios Dvasios buvimą ir galią? Jei atsakysime į šiuos klausimus, atkreipdami dėmesį į esmines nuorodas, kurias Lukas pateikė Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje, tai taip pat suvoksime ir šių dienų gyvosios Bažnyčios bruožus. Tų nuorodų Lukas pažymi keturias:

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų. Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.“ (Apd 2,42-47)

Besimokanti Bažnyčia

Pirmasis Luko pasirinktas bruožas stebina, nes nemanau, jog mes būtume jį pasirinkę. Jis byloja apie tai, kad gyvoji Bažnyčia yra besimokanti Bažnyčia: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo“ (42 eil.).

Būtų galima sakyti, kad Šventoji Dvasia tą dieną Jeruzalėje atidarė mokyklą. Mokyklos mokytojai buvo apaštalai, kuriuos paskyrė ir apmokė pats Jėzus, o mokinių susirinko trys tūkstančiai.

Būtina pabrėžti, kad Dvasios pilni atsivertėliai nepatyrė nieko mistiško, kas būtų juos paskatinę nepaisyti savo intelektinių gebėjimų, nekęsti teologijos ar nustoti galvoti. Anaiptol, „jie nuolatos susirinkdavo išklausyti apaštalų mokymo“ (42 eil., Revised English Bible). Tad nedvejodamas galiu teigti, kad antiintelektualizmas ir Šventosios Dvasios pilnatvė yra nesuderinami dalykai. Nes, kas gi yra Šventoji Dvasia? Tai yra „tiesos Dvasia“; toks buvo vienas iš mėgstamiausių Jėzaus jos apibūdinimų. Taigi, išmintinga teigti, kad, kur veikia Šventoji Dvasia, ten svarbi tiesa.

Apie pirmuosius tikinčiuosius būtina pastebėti ir dar kai ką: jie negalvojo, kad turėdami Šventąją Dvasią, turi vienintelę reikalingą savo mokytoją ir jiems nesvarbūs žmogiški mokytojai. Visiškai ne. Jie pripažino, kad Jėzus pakvietė apaštalus būti Bažnyčios mokytojais. Taigi, jie sėdėjo ir prie apaštalų kojų, nekantraudami iš jų kuo daugiau išmokti. Jie pakluso apaštalų autoritetui, kuris buvo patvirtinamas stebuklais (42 eilutė nurodo į apaštalų mokymą, o 43 eilutė kalba apie visus ženklus ir stebuklus). Iš tikrųjų, pagrindinė Šventojo Rašto stebuklų paskirtis ir yra ta, kad autoritetingai patvirtinti visus naujus apreiškimo etapus, ypatingai Senojo Testamento pranašams, bet ir Naujojo Testamento apaštalams. Taigi, taip daro ir apaštalas Paulius, kuris nurodo savo stebuklus kaip tikrojo apaštališkumo įrodymą.

Kaip visa tai galime pritaikyti sau? Kaip mes bei mūsų Bažnyčios turėtų paklusti apaštalų autoritetui? Reikia pripažinti, kad šių dienų Bažnyčiose apaštalų nėra. Žinoma, mes turime vyskupus ir superintendentus, Bažnyčių kūrėjus ir pionierius – misionierius, kurių veiklą galėtume įvardyti, kaip apaštališką. Tačiau būtų išmintingiau šį apibūdinimą palikti tiktai dvylikai apaštalų, Pauliui ir, galbūt, Jokūbui. Bent jau mano draugai sekmininkai, iš kurių, kai kurie prisiskiria sau apaštalo titulą, sutinka, kad šiuo metu Bažnyčiose nėra nieko (ir nebuvo nuo tada, kai mirė apaštalas Jonas), kas autoritetu prilygtų apaštalams Pauliui, Jonui, Petrui ir Jokūbui. Jei taip būtų, tada mano bičiulių mokymą reikėtų priskirti prie Naujojo Testamento.

Ankstyvoji Bažnyčia tai puikiai suvokė. Pavyzdžiui, Ignacas, Antijocho vyskupas, kuris, pasak mokslininkų, mirė maždaug 110 m. po Kr., mirčiai buvo pasmerktas dėl tikėjimo. Pakeliui į Romą, kur jam turėjo būti įvykdytas mirties nuosprendis, jis parašė septynis ar netgi daugiau laiškų Bažnyčioms Romoje, Efeze, Smirnoje ir Magnezijoje, kuriuose jis kelis kartus išreiškė šį įsitikinimą: „Aš jums neįsakau, kaip Petras ar Paulius, nes jie buvo apaštalai; aš paprasčiausiai pasmerktas žmogus“. Jis buvo vyskupas, vienas iš ankstyviausių monarchinio episkopato pavyzdžių, bet jis nebuvo apaštalas. 

Taigi, klausiu dar kartą: jeigu šiandieninėje Bažnyčioje nėra Petrui ir Pauliui prilygstančių apaštalų, kokiam apaštališkajam mokymui turėtume paklusti? Atsakymas akivaizdus ir paprastas: tam apaštalų mokymui, kurį randame Naujajame Testamente. Būtent čia jis yra perduotas ir užrašytas galutiniu savo pavidalu. Tai yra tikroji apaštališkoji įpėdinystė, arba tiksliau, Naujojo Testamento dėka mums prieinama tapusi apaštališkojo mokymosios tąsa.

Panašiai Anglikonų Bažnyčios vyskupai pasisakė ir 1958-ųjų Lambeto konferencijoje, kur apie Bibliją jie tvirtina:

„Bažnyčia nėra ‘aukščiau‘ Šventojo Rašto, bet ‘žemiau’ jo ta prasme, kad kanonizacijos proceso metu, ji knygoms autoriteto ne priskyrė, o tik patvirtino jau esamą. Kodėl? Todėl, kad knygos jau yra pripažintos, savyje nešančios apaštalų paliudijimą apie Viešpaties gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą, ir šių įvykių apaštališkus aiškinimus. Būtent šiam, apaštališkam autoritetui, Bažnyčia turi visąlaik paklusti.“  

Tad tegalime tik patvirtinti, jog gyvoji Bažnyčia yra besimokanti Bažnyčia. Tai Bažnyčia, kuri pasiduoda apaštalų mokymo autoritetui. Tai Bažnyčia, kurios pastoriai aiškina Šventąjį Raštą iš sakyklos. Tai Bažnyčia, kurios nariai, skaito ir analizuoja Šventąjį Raštą, siekdami kasdienio augimo krikščioniškame mokyme. Dievo dvasia skatina savo žmones gerbti Dievo žodį. Ištikimybė apaštalų mokymui yra pirmasis tikrosios ir gyvosios Bažnyčios bruožas.

Besirūpinanti Bažnyčia

Jeigu pirmasis gyvosios Bažnyčios bruožas yra mokymasis, tai antrasis yra bendrystė. „Jie ištvermingai laikėsi... bendravimo“. „Bendravimas“, graikiškai koinonia, nusako bendrą (koinos) arba bendruomenišką mūsų, krikščionių gyvenimą. Kaip matysime penktame skyriuje, koinonia liudija dvi, vienas kitą papildančias, tiesas: tai, kuo mes dalijamės tarp savęs ir tai ką mes dalijame kitiems. Būtent pastarajam dalykui Lukas skiria daugiausia dėmesio:

„Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.“ (Apd 2, 44-45)

Tai bauginančios eilutės, kurias dažnai skubame prašokti. Bet ką jos reiškia? Ar jos moko, kad kiekviena gyvoji Bažnyčia turi tapti vienuoliška bendruomene, kurios visi dalyviai pažodžiui seka pirmųjų krikščionių pavydžiu?

Už kelių mylių nuo Jeruzalės įsikūrusi tuometinė esėjų vadovaujama Kumrano bendruomenė iš tikrųjų buvo priėmusi bendrosios nuosavybės principus. Kiekvienas naujas narys, įstodamas į bendruomenę, atiduodavo visus savo pinigus ir turtą. Bet ar Jėzus kvietė visus savo mokinius sekti jų pavyzdžiu, tarpusavyje išsidalinant turimą nuosavybę bei pajamas? XVI a., vadinamosios radikaliosios reformacijos metu, bendrosios nuosavybės idėją buvo smarkiai pasigavę anabaptistai, tačiau tik XVIII a. Moravijos huteriai ją įgyvendino ir pavertė privaloma.

Be abejo, aiškiai matyti, kad kai kuriuos savo mokinius Jėzus tikrai kviečia savanoriškai atsisakyti savo turtų. Tai randame skaitydami evangelijose apie turtingą jaunuolį, kuriam Jėzus liepia: „eik parduok visą ką turi, išdalyk vargšams“ (Mk 10, 21). Šį kelią pasirenka ir Pranciškus Asyžietis bei motina Teresė, galbūt norėdami paliudyti, jog žmogiškasis gyvenimas nesusideda vien tik iš daiktinio pertekliaus.

Tačiau tam raginami toli gražu ne visi Jėzaus sekėjai. Asmeninės nuosavybės draudimas yra marksistinė, o ne krikščioniška doktrina. Be to, net ir aprašomas Jeruzalės bendruomenės privataus turto pardavimas ar atidavimas buvo savanoriškas. 46-oje eilutėje rašoma, jog „jie savo namuose, tai vienur, tai kitur laužydavo duoną“. Savo namuose? O aš maniau, kad jie savo namus pardavė su visais baldais bei kitu turtu. Pasirodo, kad ne. Bent kai kurie iš jų savo namus, kuriose visi susitikdavo, buvo pasilikę. O kai penktame skyriuje prieiname Ananijo ir Sapfyros istoriją, tai aiškiai pamatome, jog jų nuodėmė buvo ne godumas, o sukčiavimas. Jie pasiliko dalį savo nuosavybės, nors tarėsi visą pardavę. Apaštalas Petras apie šią situaciją pasisako labai aiškiai: „Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis?“ (Apd 5, 4). Taip pat matome, kad visiems krikščionims būtina sąmoningai priimti sprendimą prieš Dievą, ką daryti su savo pinigais ir nuosavybe.

Nors galėtume atsikvėpti, žinodami, jog nesame pašaukti visiškai atsisakyti nuosavybės, vis dėlto neturėtume ignoruoti šių eilučių metamo iššūkio. Tie pirmieji  krikščionys mylėjo vienas kitą, ir tai neturėtų mūsų stebinti, kadangi pirmasis dvasios vaisius yra meilė (Gal 5, 22). Jie ypač rūpinosi savo neturtingaisiais broliais ir seserimis, su kuriais savo turtu tiesiog pasidalindavo. Savanoriškas turto dalijimasis krikščionims yra amžinas principas. Pasak JTO, pasaulyje yra apie milijardą skurde gyvenančių žmonių (pragyvenančių iš mažiau nei 1,25 JAV dolerio per dieną), o žmonių, kiekvieną dieną mirštančių dėl maisto trūkumo 24 000. Kaip gyventi regint tokią statistiką? Juolab kad kai kurie iš  šių žmonių yra mūsų tikėjimo broliai ir seserys. Šventoji Dvasia savo žmonėms budina sąžinę ir minkština širdį, kad tie iš mūsų, kurie gyvena pasiturinčioje aplinkoje, savo gyvenimo būdą supaprastintų. Ne todėl, kad tai išspręstų pasaulio makroekonomines problemas, bet tam, kad tiesiog šiek tiek pagelbėtume pasaulio skurstantiesiems.

Tad gyvoji Bažnyčia yra besirūpinanti ir besidalijanti Bažnyčia. Dosnumas visuomet buvo Dievo žmonių bruožas. Mūsų Dievas yra dosnus, todėl ir jo Bažnyčia turi būti dosni.

Šlovinanti Bažnyčia

Trečiasis ankstyvosios Bažnyčios bruožas buvo jos šlovinimo būdas. Jie (tikrąja to žodžio prasme) atsidavė „duonos laužymui“ (neabejotina užuomina į Viešpaties vakarienę) ir maldai, tai yra, ne asmeninei maldai, bet maldos susibūrimams ir pamaldoms. Kas šiame ankstyvosios Bažnyčios šlovinimo apibendrinime mane stebina yra tai, kaip jie suderina du dalykus.

Pirma, kad jų pamaldos tuo pačiu buvo formalios ir neformalios. 46-ta eilutė nurodo jog, jie „kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje“ ir „tai vienur tai kitur laužydavo duoną“. Būtina pabrėžti, kad jie iškart neapleido institucinės pamaldų vietos, o ryžtingai siekė ją reformuoti pagal Evangeliją. Tada jau suvokdami, kad šventyklos aukos buvo išpildytos Kristaus auka, jie ir toliau dalyvavo tradicinėse šventyklos pamaldose (Apd 3, 1). Jos, žinoma, iš dalies vykdavo formaliai, tačiau vėliau būdavo papildomos savomis, neformaliomis, pamaldomis namuose, kuriose būdavo dalijamasi išskirtinai krikščioniška Komunija.

Šis derinimas mums duoda svarbią pamoką. Nūdienos jauni žmonės linkę būti nekantrūs tradicinių bažnytinių raštų atžvilgiu. Suprantama, kodėl. Tam tikriems žmonėms Bažnyčia atrodo pernelyg konservatyvi, pernelyg nepalanki pokyčiams. Jie sakytų,  įstrigusi purve, o purvas sukietėjęs į akmenį. Ir dar pridėtų savo mėgstamiausią formulę: kaip buvo pradžioje, taip yra dabar, bus visuomet ir per amžių amžius, amen. Žinoma, mes negalime nusigręžti nuo jaunų žmonių, tačiau Šventosios Dvasios veikimo būdas Bažnyčioje yra panašesnis į kantrų reformą metodą, o ne į nekantrų atsikratymą. Todėl verčiau nekurti priešpriešos tarp to, kas nusistovėję ir nauja. Visiems žinoma, kad vyresniems žmonėms labiau patinka formalios, didingos bažnytinės pamaldos, o jaunesniems – liberalesni ir spontaniškesni susirinkimai namuose. Todėl turime pasistengti suvokti šių abiejų grupių polinkius. Ankstyvoji Bažnyčia praktikavo abu dalykus, taip pat turėtume daryti ir mes. Visos bet kokio dydžio Bažnyčios turėtų gebėti dalintis į mažesnes grupes ir susitikinėti neformaliai.

Antras svarbus dalykas, kad jų pamaldos buvo tiek džiugios, tiek pagarbios. Jų džiaugsmingumas buvo neabejotinas. 46-os eilutės pabaigoje naudojamas žodis agalliasis graikiškai reiškia energingą džiaugsmo išraišką. Tik ką Dievas pasiuntė savo Sūnų į ši pasaulį, o dabar atsiuntė dar ir savo Dvasią į jų širdis – kaip gi galėtum nesidžiaugti? Džiaugsmas yra dvasios vaisius. Tad retkarčiais šis džiaugsmas gali imti reikštis ir sunkiau suvaldomais būdais negu kad mūsų bažnytinės tradicijos leidžia.

Kai kartais apsilankau kai kurių Bažnyčių pamaldose, pasijuntu tarsi netyčia būčiau patekęs į laidotuves. Visi apsirengę juodai, niekas nesikalba ir nesišypso, giesmės giedamos vėžlio tempu, o visa atmosfera yra tiesiog niūri ir gniuždanti. Jei ne mano anglosaksiškas santūrumas, man norėtųsi sušukti – pralinksmėkit! Krikščionybė yra džiugi religija, todėl kiekvienos pamaldos galėtų būti tarsi šventė. Esu girdėjęs sakant, kad paskutiniai arkivyskupo Geoffrey‘io Fisher‘io žodžiai jam mirštant buvę: „juo ilgiau gyvenu, tuo labiau man atrodo, kad krikščionybė – tai vienas didis džiaugsmo šūksnis!”.

Tuo pačiu, ankstyvosios Bažnyčios pamaldos niekada nebuvo nepagarbios. Deja dabar vienų Bažnyčių pamaldos atrodo tarsi laidotuvės, o kitų – visiškai nerimtos. O juk vietos galėtų atsirasti drauge ir rimtumui, ir džiaugsmui. Kaip Lukas rašo: „nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų“ (Apd 2, 43). Šventasis, gyvasis Dievas buvo Jeruzalėje. Dievas buvo jų tarpe, ir jie jam lenkėsi apimti jausmo, buvusio tarp nuostabos ir nusižeminimo. Tai mes vadiname šlovinimu.

Taigi, ankstyvosios Bažnyčios pamaldos tuo pačiu buvo ir formalios ir neformalios, linksmos ir pagarbios. Šią, bibliškąją, pusiausvyrą mums vertėtų atkurti ir šiandieninėje Bažnyčioje.

Evangelizuojanti Bažnyčia

Aptarėme ankstyvosios Bažnyčios mokymą, bendrystę ir šlovinimą, nes šiems dalykams, kaip sako Lukas, „jie save atsidavė“. Tačiau šie trys dalykai yra ankstyvosios Bažnyčios vidaus bruožai. Jie mums nieko nepasako apie Bažnyčios krikščionišką veiklą išoriniame pasaulyje.

Tai galime pastebėti ir pamokslavime, kai tekstas atskiriamas nuo konteksto. Pavyzdžiui, milijonai pamokslų pasakomi apie Apd 2,42 taip, tarsi ši eilutė mums duotų visapusišką ankstyvosios Bažnyčios vaizdą. Bet kaip gi galima iš vienos eilutės susidaryti pakankamą vaizdą? Todėl paskui ir galvojame, kad ankstyvajai Bažnyčiai terūpėjo tiktai mokymasis iš apaštalų, rūpinimasis savo nariais ir Dievo šlovinimas. Kitais žodžiais tariant, Bažnyčia gyveno tarsi getas, užsidaręs savo vidiniame pasaulyje ir visiškai nesirūpinantis pasimetusia išore.

Bet būtent šitaip ir nebuvo. Be kitų dalykų, jie buvo smarkiai atsidavę Dievo žodžio skleidimui. Tačiau to nesužinome, nepriėję 47-tos eilutės. Ši eilutė papildo 42-ąją nurodydama, kad Bažnyčia užsiėmė dar ir evangelizacija: „O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.“ Iš šios eiutės sužinome tris faktus apie ankstyvosios Bažnyčios evangelizaciją.

Pirma, ją vykdė pats Viešpats (tai yra, Viešpats Jėzus). Žinoma, per apaštalų mokymą, per kasdienį Bažnyčios narių liudijimą ir jų bendruomenišką, meilės kupiną gyvenimą, tačiau tai darė Viešpats. Nes jis yra Bažnyčios galva. Nors jis paskiria pastorius, kad šie perimtų atsakomybę priimti žmones į regimąją Bažnyčią krikšto būdu, pats sau  pasilieka žmonių priėmimo per tikėjimą į neregimąją Bažnyčią teisę. Šiame pasitikėjimo savimi amžiuje mums būtina sugrįžti prie šios tiesos. Tik tai Viešpats Jėzus Kristus per Šventąją Dvasią gali atverti akis akliesiems, prikelti numirusiuosius ir taip gausinti savo Bažnyčios narius. Vertėtų tai nuolankiai pripažinti.

Antra, Viešpats darė du dalykus vienu metu. Jis „kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“. Tai reiškia, kad jis nejungė prie Bažnyčios jų neišganydamas ir jų neišganė, neprijungdamas prie Bažnyčios. Išganymas ir Bažnyčios narystė ėjo koja kojon, taip pat eina ir iki šiol.

Trečia, Viešpats tai darė „kasdien“. Tuometiniai krikščionys evangelizacijos nelaikė retkarčiais vykstančiu dalyku. Jiems nepakako paevangelizuoti vienąkart per ketvirtį. Ne, jų liudijimas buvo toks pat nuolatinis, kaip ir jų šlovinimas. Ir Viešpačiui tai patiko. Naujų atsivertėlių prisijungdavo prie Bažnyčios kasdien.

Mums būtina nedelsiant grįžti prie tokio pat budrumo. Žinau Bažnyčių, kurios nepatyrė nė vieno atsivertimo jau gal dešimtmetį, ar dar ilgiau. Jose jeigu kas įtikėtų, niekas net nežinotų ką daryti, nes visiems būtų labai neįprasta. Bet ankstyvoji Bažnyčia nuolat tikėjosi naujų narių ir visada buvo pasiruošusi jais rūpintis.

Apibendrinę keturis pagrindinius ankstyvosios Bažnyčios bruožus matome, jog jie visi kalba apie ryšį tarp tikinčiųjų.

Pirma, tikintieji buvo susiję su apaštalais ir pasišventė jų mokymui. Gyvoji Bažnyčia yra apaštališkoji Bažnyčia.

Antra, jie buvo susiję su vienas kitu ir vienas kitą mylėjo. Gyvoji Bažnyčia yra besirūpinanti ir besidalinanti Bažnyčia.

Trečia, jie buvo susiję su Dievu. Jie šlovino Dievą laužydami duoną, melsdamiesi, džiaugdamiesi ir reikšdami pagarbą. Gyvoji Bažnyčia yra šlovinanti Bažnyčia.

Ketvirta, jie bendravo su aplinkiniu pasauliu. Jie skleidė Dievo žodį ir liudijo savo tikėjimą aplinkiniams. Gyvoji Bažnyčia yra evangelizuojanti Bažnyčia.

Prieš keletą metų, lankydamasis viename dideliame Lotynų Amerikos mieste, aš sužinojau apie grupę krikščionių studentų, kurie paliko Bažnyčią ir pasivadino Cristianos descolgados – „nepriklausomais krikščionimis“. Jie išstojo iš Bažnyčios nusivylę savo vietine bendruomene. Esą jai trūko biblinio mokymo, socialinio rūpestingumo, autentiškumo, bendruomeniškumo ir augimo – viso to, ką turėjo ankstyvoji Bažnyčia ir ko šiandien ieško jauni žmonės.

Mums nereikia laukti, kad ateitų Šventoji Dvasia, nes ji jau yra atėjusi nuo Sekminių ir savo Bažnyčios niekada nepaliko. Sekminių dienos nėra reikalo bandyti atkartoti, nes ji neatkartojama kaip Kalėdos, Didysis penktadienis, Velykos, ar Šeštinės. Jėzus Kristus kartą gimė, kartą mirė, kartą pakilo į dangų ir kartą pasiuntė Šventąją Dvasią. O ką mes galime padaryti, ir visa tai kartodami ir kartodami – tai nusižeminti prieš Dievą, ieškoti Šventosios Dvasios pilnatvės, jos kelio nurodymo ir pastiprinimo. Tuomet, įsitvirtinę apaštalų mokyme, gyvendami mylinčioje bendruomenėje, kartu su ja džiugiai šlovindami ir nesiliaudami evangelizuoti, mes bent iš dalies atitiksime gyvosios Bažnyčios reikalavimus.

Šaltinis: John Stott, The Living Church (2007)

Vertė Benjamin Lahayne

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas