Katech. Holger Lahayne

1. Pasaulis be meilės idealo – Antikos kultūrinis kontekstas
2. Biblija apie stokojantį brolį
3. Diakono tarnystė Naujajame Testamente
4. Diakonato atnaujinimas Reformacijoje ir reformatų tradicija
5. Šių dienų situacija ir iššūkiai
6. Išvados ir rekomendacijos

     1. Pasaulis be meilės idealo – Antikos kultūrinis kontekstas

Šiandien sąvoka „diakonija“, arba tarnavimas kitiems žmonėms, tiek bažnyčioms, tiek sekuliariai visuomenei skamba labai maloniai. Visai kitaip buvę Antikoje, Jėzaus laikais. Iš meilės kitam patarnauti, nesavanaudiškai padėti, iš gailestingumo pasiaukoti vardan kito pagoniškose kultūrose buvo neįprasta ir vertinama visai kitaip negu dabar.

Atėnuose kartais būdavę akcijų vargšus sušelpti ir paremti, tačiau plačios diakonijos išvystyta nebuvo. Nes graikų akyse tarnauti ar iš gailesčio padėti kitam buvo suvokiama kaip kažkas menko ir gėdingo. Ne tarnauti, o valdyti buvo laikoma vyro garbingu užsiėmimu. Kilnus vyras pats turėjo tarnų, kad nepritrūktų laiko rūpintis viešais reikalais, proto lavinimu bei savišvieta. Danų istorikas Davidas Gressas rašo:

„Gailestis ir užuojauta graikams buvo suprantami tik tuomet, jei jie tarnavo išdidumui ir šlovės siekiui. Senovės filosofams nuo Platono iki Marko Aurelijaus neatlyginamas gailestis buvo išminčiaus nevertas charakterio trūkumas ir pateisinamas tik tuose, kurie dar nėra suaugę. Tai buvo impulsyvus nežinojimu paremtas atsakas.“ (From Plato to Nato)

Antikos mąstytojų akimis pagalba silpniesiems ir nevertiesiems laikoma neprotinga ir nebrandžia veikla. Be to, neretai vargšai ir silpnieji jų būdavo tiesiog niekinami. JAV istorikas J. S. Jeffersas:

„Romėnai turtą laikė būtina dorybingo gyvenimo sąlyga. Priešingai populiariai amerikietiškai idėjai, kad turtingieji ne tokie sąžiningi, nes valdžia gadina, Romos elitas manė, jog tik turtingasis gali sau leisti būti sąžiningas. Jie samprotavo, jog vargšai turi daryti viską, kad išgyventų, taigi yra labiau linkę meluoti, apgaudinėti ir vogti“. (The Graeco‑Roman World of the New Testament Era)

Turtingieji, žinoma, pasirūpindavo savo šeimos narių gerove ir sveikata. Turėjo ir ‘ligonines’ kariams, taip pat ir žmogiškajam turtui – vergams ir gladiatoriams. Bendram rūpesčiui platesnio rato žmonių likimu bei gerove stigo supratimo apie žmogaus orumą ir lygybę.    

Šią idėją atnešė krikščionybė – idėją, „kad iš esmės žmonija yra viena, o žmonės lygūs savo orumu“. Prancūzų filosofas (ir ateistas!) L. Ferry‘is neperdeda sakydamas, kad „moralės požiūriu krikščionybė sukėlė tikrą revoliuciją“ (Išmokti gyventi). Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir egzistuoja Jo akivaizdoje. Pirmą kartą reikšmę įgijo individo tikėjimas ir sąžinė; krikščionims rūpėjo ne tiek giminės tęstinumas, kiek individo nemirtingumas – todėl ir visų gyvenimas iki mirties.

Krikščionybė ‘atrado’ individą, tačiau netapo ir nėra individualistinė religija. Antroji jos revoliucinė idėja – tikras bendruomeniškumas. Pirmame amžiuje Romos imperijoje veikė daug įvairių bendrijų (lot. „collegia“), kaip profesinių ar laidojimo; buvo ir religinių, kultinių sambūrių. Tačiau religinės grupės toli gražu nebuvo pamaldumo ašis. Antikos religijų centras buvo šeima ir valdžia; aukojimai vykdavo visų pirma šeimoje, taip pat ir viešai kaip pagrindinė piliečių pareiga. Aukojimai sambūriuose prie to tik prisidėjo.

Krikščionybėje religija pirmą kartą perėjo į atskirą ir savarankišką socialinę sferą – bažnyčią bei tikinčiųjų bendruomenę. Bendruomenė kaip iš dalies nepriklausoma sritis šalia valstybės ir šeimos buvo visai naujas reiškinys. Krikščionybė taip pat turėjo savo ritualus, tačiau jos centre egzistavo juos jungiantis, bendras tikėjimas. Krikščionys laisvai burdavosi, laisvai susivienydavo meilės dvasioje, o svarbiausia – jų bendruomenėse žmonių statusas, kilmė, tautybė, lytis bei visa tai, kas davė Antikos visuomenei savo struktūrą, nustojo veikti kaip atskirtis. 

Šiandien jau sunku net įsivaizduoti antikinės Romos visuomenės hierarchiją, kai žmonės būdavo skirstomi į rangus pagal savo padėtį. Aukščiausias sluoksnis, lot. honestiores, susidedantis iš garbingųjų, galingųjų, drauge ir turtingiausiųjų bei nedirbančių fizinio darbo, buvo labai negausus. Po jų gausesnį būrį sudarė savotiška vidurinioji klasė, populus integer, laikoma šiek tiek gerbtina visuomenės dalimi. Trečiąjį sluoksnį sudarė visi tie, kurie tebuvo tik masė, humiliores: vargšai, nepasiturintys, žemdirbiai, amatininkai, vergai, žinoma, nenusipelnantys ir jokios pagarbos. Viršutinysis sluoksnis niekino apatinįjį ir stengėsi jokiais būdais tarpusavyje nesimaišyti.  

Krikščionybė viską radikaliai pakeitė. Vietinėse bendruomenėse susitikdavo tikintieji iš įvairių sluoksnių (nors tikriausiai ne iš visų), kur visi buvo „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32)! Krikščionių sakramentai tapo tikrais vienybės ritualais. Neatsitiktinai Naujojo Testamento laiškai kreipiasi į visus vyrus ir moteris, net į vergus bei vaikus, o ne vien tik į bendruomenių elitą ar tarnautojus bei garbinguosius.

Iš 1 Kor 11, 17s žinome, kad vis dėlto bendruomenėse kildavę problemų dėl įtampos tarp turtingų ir vargšų. Žinant to meto kultūros kontekstą, tai visai nestebina. Apie panašią situaciją taip pat rašo Jokūbas, kuris pabrėžia, kad jokio atsižvelgimo į asmenį (Jok 2, 1s) negali būti. Atkreipkime dėmesį, kad Jokūbas taip kalba tais laikais, kai paniekinti vargšą ir teikti pirmenybę garbingiems buvo Romos visuomenės Alfa ir Omega! Tad pirmieji krikščionys pirmieji ir susigrūmė su savo kultūros tradicijomis, pirmieji stojo plaukti prieš srovę ir sukūrė visai naują bendruomeniškumo modelį.

Trečia nauja idėja, kurią atnešė krikščionybė – idėja apie Dievą-Išgelbėtoją, kuris patarnauja žmonėms. Žinoma, Dievo tautos nariai pirmiausia patys tarnauja Dievui (žr., pvz., Joz 24, 15), krikščionys tarnauja „Viešpačiui Kristui“ (Kol 3, 24), bet šis taip pat patarnauja mums: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28; Mk 10, 45); „aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27). Tokia Dievo samprata viską pakeitė ir tebekeičia. Būtent todėl tikintieji nesiveržia į galios viršūnes: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.“ (Mt 20, 26–27) 

2. Biblija apie stokojantį brolį

Rūpintis skurstančiais ir silpnaisiais buvo svarbi Senojo Testamento etikos dalis. Pats Dievas rūpinasi vargšais: „Kas skriaudžia vargšą, įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, teikia jam garbę.“ (Pat 14,31) Mozės knygose turime stebėtinai daug įsakymų ir potvarkių, kuriais atliepiama į skurdo problemą: „Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą...“ – kartojama tarsi formulė daugelyje vietų kaip, pvz., Kun 25, 25.35.39.47.

Reikalaujama vargšo ir turtingojo lygybės teisme (Kun 19, 15) bei bendrai gailestingumo: „Jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas iš giminaičių, bet kuriame tavo miestų krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, duoda tau, nebūk kietaširdis ar šykštus savo beturčiui artimui. Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja.“ (Įst 15, 7–8)

Tuometinė žemdirbystės kultūra suformulavo tokius socialinius įsakymus: „Kas treti metai atneši visą tų metų savo derliaus dešimtinę ir atiduosi ją į miesto svirną. Levitas, kadangi jis neturi nei dalies, nei paveldo su tavimi, taip pat ir ateivis, ir našlaitis, ir našlė, esantys tavo mieste, galės ateiti ir pavalgyti iki soties...“ (Įst 14,28–29) Dažnai paliepimų pagrindu tapdavo pačių izraelitų priespaudos ir vargo patyrimas Egipte. Įsakymo apie derliaus rinkimą įvadas prasideda priminimu: „Atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir Viešpats, tavo Dievas, iš ten tave atpirko. Todėl aš ir įsakau tau tai daryti.“ (Įst 24,18)

Žinoma, tikrovė ir Izraelyje neretai buvo kitokia. Bet Dievo normos savo tautai visada išliko tos pačios. Pranašų knygose vargšų priespauda kai kur net labai griežtai pasmerkiama (Iz 1, 23; 5, 8; 10, 1–2; Jer 5, 26–30; 22, 3.13–17; Am 2, 7; 4, 1; Mch 3, 1–3 ir kt.).

Naujojo Testamento bažnyčių tikintieji šią tradiciją pratęsė. Svarbus pirmųjų krikščionių bendruomenių bruožas buvo atsižvelgti į vargstantį bei stokojantį brolį ir dosniai su juo dalintis. Apie bendruomenę Jeruzalėje rašoma: „Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.“ (Apd 4, 34–35)

Jėzaus sekėjai suprato, kad yra atsakingi vieni už kitus – atsakingi ne vien tik už savo brolio sielą, bet ir už fizines reikmes. Kai skursta viena Kristaus kūno dalis, t.y. bendruomenė ar bendruomenės narys, jos problemos paliečia ir kitas. Todėl dar Paulius imasi tarpininkauti organizuodamas rinkliavą graikų bendruomenėse Jeruzalės broliams paremti. „Šiuo metu jūsų [korintiečių] perteklius tepapildo jų [Jeruzalės bendr.] nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė“ (2 Kor 8, 14). 

Reikalaudamas socialinės lygybės, Paulius metė iššūkį tuometinei visuomenės sandarai:  honestiores kartais būdavo neapsakomai turtingi, o humiliores neretai stokodavo maisto ir badaudavo (žr. viršuje). Krikščionių bendruomenėje šie kontrastai turėjo bent iš dalies susilyginti. Tačiau tai jokiu būdu negalėjo būti įgyvendinama prievarta ar smurtu. Visur Naujajame Testamente akcentuojamas  savanoriškas ir nuoširdus davimas (Apd 5, 4; Rom 15, 27; 2 Kor 8, 3–4.8.10.12; 9, 7; 1 Tim 6, 18); kiekvienas buvo raginamas duoti „kiek galėdamas“ (1 Kor 16, 2), tačiau ir kiekvienas sprendė, kiek tai turėtų būti. 

Graikiškas žodis diakonia Naujajame Testamente turi plačią reikšmę. Kartais sąvoka apibūdina Žodžio tarnystę arba misijinę veiklą (Apd 6, 4; 20, 24; 1 Tim 1, 2), kitur visas krikščioniškas tarnystes (Ef 4, 12;  1 Kor 12, 28), dar kitur turi tik paramos ar šelpimo reikšmę (pvz., Apd 11, 29). Pagal Rom 12, 7 – tai ir ypatinga dvasinė dovana. Taigi – diakonija yra plati. Bet šiandien įprasta kalbėti apie „tarnavimą“ ir „tarnystes“, omeny turint jas visas (t.y., taip vartojame žodžio diakonia vertimą). Dažniausiai sąvoka „diakonija“ apibūdiname socialinę ir materialinę paramą stokojančiam broliui (ir kitiems žmonėms).

Ir tai yra viena iš pagrindinių bažnyčios užduočių! Bažnyčia turi pareigą pasirūpinti vargšais, bet pirmiausiai – savo vargšais. Naujajame Testamente matome, kad socialinė veikla pirmiausiai yra nukreipta į vietinę bažnyčią, į savos bendruomenės vidų. Paskui eina ir visų kitų krikščionių rėmimas (žr. viršuje). „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 10). Diakonija – kertinė Kristaus kūno funkcija.

Presbiterijonas F. A. Schaefferis (1912–1984) Pasaulinio evangelizacijos kongreso „Lozana 74“  pranešime pabrėžė, kad Bažnyčiai reikalingas ne tik teisingas mokymas, bet ir teisingas gyvenimas, ne tik doktrinų, bet ir santykių ortodoksiškumas. Turime liudyti Evangelijos tiesą, bet ir demonstruoti pasauliui „žmonių santykių grožį“ (Two Contents, Two Realities). Be bendruomeninės diakoninės veiklos praktikavimo tai padaryti neįmanoma.

Reiktų nepamiršti, kad Biblija reikalauja ne vien tik remti stokojančius brolius. Visų pirma (ir tai galioja visiems žmonėms) duotas įsakymas dirbti. Kiekvienas žmogus turi stengtis pasirūpinti savimi ir save išlaikyti. Kelios eilutės iš Naujojo Testamento nedviprasmiškai smerkia tinginystę ir nenorą dirbti (2 Tes 3, 10; Ef 4, 28). Negali būti parazituojančių nei krikščionių, nei nekrikščionių. Be to, suaugę žmonės atsako ir už savo šeimas. 1 Tim 5, 8 gana griežtai reikalauja rūpintis „savaisiais, ypač namiškiais“, t.y., visų pirma savo šeima.

Tad rūpinimosi eilės tvarka pagal Naująjį Testamentą tokia: kiekvienas tikintysis pirmiausiai privalo pasirūpinti savimi, t.y., jeigu įmanoma (žmogus fiziškai sveikas, ne per senas), užsidirbti pragyvenimui. Paskui jis turi ir privalo išlaikyti savo šeimą, o jeigu kuris šeimos narys skursta, turi pirmas jam ateiti į pagalbą. Antrasis lygmuo yra vietinė bendruomenė. Jeigu bendruomenės narį ištinka nelaimė, kuri per sunki jam vienam pakelti, krikščionių šeima, bendruomenės broliai ir seserys privalo pirmieji suskubti į pagalbą. Trečiasis lygmuo – rūpestis kitomis krikščionių bendruomenėmis pagal konfesiją, gyvenamąją vietą, ir taip iki pat pasaulio pakraščių. O paskiausiai ateina eilė visų kitų žmonių paramai. 

Ši tvarka, kadangi kyla iš Dievo žodžio, yra neišvengiama ir gera. Daugelis kasdien susiduriame su įvairiomis bėdomis ir  esame priversti apsispręsti, kada kam padėti. Kadangi laikas ir galimybės ribotos, tai vienu metu visiems nepagelbėsime. Nors krikščionis turi būti pasirengęs kiekvienam žmogui daryti gera (Gal 6, 10), tačiau privalo ir žinoti, jog jam nėra įsakyta „mylėti visus žmones“. Tikinčiajam įsakyta mylėti savo artimą (Mt 5, 43 ir kt.). Toks artimas gali būti ir geografiškai tolimas žmogus (pvz., Graikijos krikščionims broliai Jeruzalėje, žr. viršuje), ir visiškai svetimas, bet tam tikromis aplinkybėmis atsidūręs arti (žr. istoriją apie gerąjį samarietį, Lk 10, 25s). Tačiau dažniausiai artimasis būna tikrai arti esantis žmogus: sutuoktinis, vaikas, tikėjimo brolis. Krikščionys turi ypatingai mylėti savo tikėjimo brolius ir seseris (Jn 13, 4–15; Apd 4, 32; Rom 12, 10; 1 Tes 4, 9; 1 Jn 3, 14.16; 4, 20–21; 1 Pt 1, 22; 2 Pt 1, 7; Hbr 13, 1).      

3. Diakono tarnystė Naujajame Testamente

Kaip jau pastebėta, tam tikra prasme visos Naujosios Sandoros tarnystės yra diakoninės, kadangi žodis „tarnystė“ yra ne kas kita, kaip gr. diakonia vertimas. Mes, tikintieji, esame „Naujosios Sandoros tarnai“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnai“ (2 Kor 6, 4) ar „Kristaus tarnai“ (Rom 6, 22). Bet Naujajame Testamente numatytos ir dvi nuolatinės institucinės tarnystės: vyresniojo ir diakono.

Vyresniojo tarnystę apibūdina šios sąvokos: „vyresnieji“ (gr. presbyteroi) ir „vyskupai“ (episkopoi; žodį reikėtų versti neutraliau – „prievaizdai“). Naujajame Testamente abi sąvokos dažniausiai vartojamos sinonimiškai (žr. Apd 20, 17.28; Tit 1, 5.7); reikalavimai jomis pavadintiesiems keliami praktiškai identiški (žr. Tit 1, 5–9; 1 Tim 3, 1–7). Todėl reformatai yra įsitikinę, kad kalbama apie vieną tarnautojų grupę. Jų pagrindinė užduotis žiūrėti tvarkos ir mokyti; jie yra „ganytojai ir mokytojai“ (Ef 4, 11).

Be vyresniojo tarnystės Bažnyčia nuo pat pradžių žino ir diakono tarnystę, kuri labiau yra socialinės prigimties. Pirmųjų diakonų paskyrimas aprašomas Apd 6, 1–6 (nors žodis „diakonas“ ten nevartojamas). Tada apaštalai, o šiandien Žodžio tarnai – vyresnieji/pastoriai/kunigai – pastebėjo pavojų, kad dėl patarnavimo našlėms (tuo metu vienai iš remtiniausių grupių) apleidžia pamokslavimą ir mokymą – „Žodžio tarnybą“ (6, 2.4). Taip buvo pašaukti diakonai, kad jie rūpintųsi našlėmis ir vargšais.     

Tuo aiškiai parodoma, kad ne vien Žodžio skelbimas ir mokymas yra svarbus tarp Bažnyčios patarnavimų. Visi materialieji reikalai (pajamos, šalpa) taip pat yra svarbi krikščioniška veikla, kurios nereiktų nuvertinti ir laikyti mažiau dvasiška ar net „pasaulietiška“. Diakonų tarnyste įtvirtinama visa bažnyčios socialinė veikla, kuri pirmiausiai yra nukreipta į vietinę bendruomenę ir tarnauja jos nariams.

Diakono tarnystės pagrindai visų pirma yra išdėstyti 1 Tim 3, 8–16. Matome, kad reikalavimai diakonams yra daugiausiai moralinio pobūdžio ir mažai kuo skiriasi nuo vyresniųjų; jie turi būti „išbandyti“ (10 eil.) arba patikrinti. Nereikalaujama tik vienintelės kvalifikacijos – gebėjimo mokyti. Tai paaiškina ir Apd 6, kur diakonai paskiriami pagelbėti apaštalams, kad šie neapleistų savo tiesioginių ir svarbiausių pareigų. Socialinė pakraipa yra pati svarbiausia diakono veikloje, tačiau tai nereiškia, kad vienintelė (žr. Apd 6, 8s ir 8, 4s, Stepono ir Pilypo evangelistinė veikla). 

Pagrindinė krikščionių socialinė atsakomybė (šalia rūpinimosi savo šeima, žr. viršuje) yra orientuota į bendruomenės narius. Šios pareigos institucinė išraiška yra diakono tarnystė. Tai reiškia, kad vietinės bažnyčios geram funkcionavimu reikalingi ne vien tik vyresnieji/pastoriai/kunigai, bet ir diakonai. Reikalingas ne vien tik biblinis mokymas, bet ir socialinė rūpyba. Tuo Bažnyčia parodo, kad jai rūpi ne vien tik amžinasis gyvenimas ir žmonių sielos, tačiau taip pat ir gyvenimas kūne šioje žemėje.       

Bažnyčios pirmasis ir tiesioginis pašaukimas – „suburti ir ištobulinti šventuosius [tikinčiuosius]“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, 25.3). Tam įsteigtos vyresniųjų ir diakonų tarnystės. Bet krikščionių atsakomybė nesibaigia ties bažnyčios slenksčiu. Krikščionys yra „šviesos vaikai“ (Ef 5, 8; 1 Tes 5, 5) ir pašaukti būti „žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15). Turime mylėti savo priešus (Mt 5, 43–45) ir daryti gerus darbus, kurie šviestų netikinčiųjų akivaizdoje (žr. Mt 5, 16; 1 Pt 2, 12). Ar tai nereiškia, kad Bažnyčia turėtų rūpintis žymai didesniu žmonių skaičiumi negu vien bendruomenės nariais?

Taip ir ne. Skirtumą suprasti padeda perskyra tarp Bažnyčios kaip institucijos ir Bažnyčios kaip organizmo. Ją pirma suformulavo Nyderlandų reformatų teologas A. Kuyperis (1837–1920; žr. jo ordinacijos Amsterdamo bažnyčioje  pamokslą, leidinyje Rooted & Grounded). Perskyra rėmėsi ir kitas žymus neokalvinistas, teologijos profesorius H. Bavinckas (1854–1921).

Institucija yra regimoji arba žemiškoji Bažnyčia su visomis savo tarnystėmis, pamaldų liturgijomis, sakramentais bei nuostatais ir t.t. Bažnyčios užduotis kuo pilniau ir aiškiau skelbti Dievo žodį, išaiškinti Evangeliją ir Dievo įsakymus; tikinčiuosius aprūpinti, apginkluoti Dievo žodžio ginklais. Bažnyčioje tikintieji privalo gauti to, ko reikia, kad sugebėtų ištikimai ir paklusniai krikščioniškai gyventi pasaulyje. Prie šio aspekto priskiriama ir Bažnyčios kaip pastato metafora (pvz., 1 Kor 3, 16–17; Ef 2, 21).

Bažnyčia kaip organizmas – tai krikščionių veikimas pasaulyje, visose vietose, kur gyvena ir dirba, kur veikia kaip šviesa ir druska (Mt 5, 13), kaip viską persmelkiantis raugas (Mt 13, 33; žr. ir visas metaforas iš augalijos pasaulio, pvz., apie vynmedį, Jn 15, 5). Kaip gyvas organizmas jie daro įtaką visoms gyvenimo sferoms, apšviečia teisę ir teisėtvarką, darbą ir verslą, meną ir mokslą ir t.t.  „Nors krikščionių religijos žibintas dega tik tarp jos institucijos [Bažnyčios] sienų, jo šviesa sklinda toli pro langus, pasiekdama visas sferas ir sambūrius, besirandančius plačiame žmonių gyvenimo ir veiklos lauke“, rašė Kuyperis straipsnyje „Common Grace“ (Abraham Kuyper – A Centennial Reader).

Šiose srityse Bažnyčia kaip institucija tiesiogiai neveikia arba veikia tik simboliškai ir labai ribotai. Institucinės Bažnyčios tiesioginis pašaukimas nėra pakeisti visą pasaulį, kovoti prieš visas pasaulio ydas ir padėti visiems, kurie pateko į bėdą. Kaip institucija, ji gali siūlyti, patarti ir paraginti savo narius steigti mokyklas, darželius, mokslo institutus, ligonines, šalpos ir labdaros organizacijas, vaikų dienos centrus, valgyklas, namus sergantiems priklausomybėmis ir t.t., nes visai tai yra gera ir reikalinga veikla. Tačiau ji turėtų būti kuriama (dažniausiai būtent taip ir daroma) atskirų, nepavaldžių bažnyčiai, organizacijų pavidalu, kad nesimaišytų su bendruomenės diakonija.   

Taigi Bažnyčia kaip institucija nesiveržia į visas gyvenimo sferas. Savotiškai ji tarsi maitina Bažnyčią kaip organizmą, mokydama ir aiškindama savo tikintiesiems, kokia yra jų socialinė atsakomybė pasaulyje. Šitaip institucijos poveikis visuomenei tampa labiau netiesioginis. 

Pats A. Kuyperis savo veikla parodė, kaip visa tai praktiškai įgyvendinti. Jis buvo ordinuotas dvasininkas, veikė Nyderlandų bažnyčioje. Bet jis buvo ir aktyvus politikoje (nuo 1874  Nyderlandų valstybės parlamento narys ir pirmosios krikščionių demokratų partijos Europoje vadovas; 1901–1905 dirbo šalies Ministru pirmininku). 1880 m. Kuyperis su kitais įkūrė Amsterdamo „Laisvąjį universitetą“ (nepriklausomą nuo valstybės ir bažnyčios), be to, aktyviai reiškėsi publicistikoje, spausdindamas gausius straipsnius  dienraštyje „De Standaard“ (paties įkurtame 1872). Valdymas, spauda, švietimas – Kuyperis siekė, kad šios sritys būtų pavaldžios ne Bažnyčiai kaip institucijai (Romos katalikų klaida), o kad jose reikštųsi Bažnyčia kaip organizmas. Jis siekė, kad krikščioniškos idėjos darytų įtaką visuomenės gyvenimui, kad krikščioniška pasaulėžiūra, Biblijos vertybės, normos ir principai tarsi raugas persmelktų viską. 

4. Diakonato atnaujinimas Reformacijoje ir reformatų tradicija

Pirmieji krikščionys savo paslaugumu vargšams iš tikrųjų smarkiai skyrėsi nuo pagoniškos aplinkos. Tertulijonas (II a.) buvo įsitikinęs, jog „tai mūsų rūpinimasis bejėgiais, mūsų meilaus gerumo praktika pasmerkia mus mūsų priešininkų akyse. Tik pažvelk, – sako jie, – pažvelk, kaip jie myli vienas kitą!“ Apie 250-uosius metus Romos bendruomenė sugebėjo išlaikyti šimtą dvasininkų bei kartu paremti ir pusantro tūkstančio vargšų.  

Anksti įsitvirtino ir Naujajame Testamente numatyta tarnysčių struktūra: vyresnieji ir diakonai. Jau Didachėje (I a. pabaiga) rašoma: „Vyskupais [prievaizdais] ir diakonais išsirinkite Viešpaties vertus, romius, negodžius pinigui, tiesius, išmėgintus vyrus, nes jie jums patarnauja...“ (15.1)

Tačiau vėlesnių laikų Bažnyčios istorijoje diakono tarnystė būdavo arba išvis užmirštama, arba iškraipoma. Diakonas iš tarno vargšams paverčiamas patarnautoju kunigams bei vyskupams. Monsinjoras A. Jurevičius rašo: „III–IV a. diakono tarnyba prarado savo tiesioginį ryšį su socialine diakonija. Žvelgiant teologiškai, galima sakyti, kad šventybė linko išstumti tai, kas socialu, kultas – karitatyvines tarnystes, nors iš pradžių to nebuvo.“ (Diakonatas. Teologija ir praktika) 

Reformacijoje socialinės tarnystės vėl buvo atnaujintos. Buvo iš naujo išaiškinta ir pabrėžta, kad visi materialieji reikalai (finansai, šalpa) taip pat yra svarbus krikščioniško veikimo laukas, kurio nereiktų nuvertinti ir laikyti mažiau dvasišku. Savo Mažajame katekizme M. Liuteris apaštališkojo išpažinimo teiginį „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“ šitaip išaiškina:

„Tikiu, kad Dievas yra mane sutvėręs kartu su visais tvariniais, davęs man kūną ir sielą, akis, ausis ir visus sąnarius, išmintį ir visus pojūčius ir ligi šiol mane išlaiko. Be to, drabužius ir apavą, valgį ir gėrimą, namus ir ūkį, žmoną ir vaikus, dirvą, gyvulius ir visokį turtą – visa, kas reikalinga kūnui ir gyvybei. Jis dosniai kasdien mane aprūpina, apgina nuo visokių pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja. Ir tai Jis daro iš tikro tėviško gerumo ir gailestingumo, be jokio mano paties nuopelno ar vertės.“

Dievui rūpi ne vien tik mūsų sielos. Jis „išlaiko“ mus ir fiziškai, duoda viską, „kas reikalinga kūnui ir gyvybei“; Jis mus kasdien „aprūpina“. Visa tai Jis atlieka beveik visada ne tiesiogiai (kaip manos iš dangaus, Iš 16, 31), o per ‘tarpininkus’, pvz., per natūraliuosius gamtos dėsnius, mūsų darbą, rinkos procesus ir t. t. Nuodėmingame pasaulyje tie procesai niekada nevyksta tobulai, o tai reiškia, kad visada bus bėdų, stokos, nesėkmių, nelaimės atvejų. Tada „drabužius ir apavą, valgį ir gėrimą“ turi duoti kiti žmonės, tada Dievo aprūpinimas įsijungia veikti visų pirma per tikėjimo brolius.

Liuteris dar 1520 m. rašte Apie Bažnyčios babiloniškąją nelaisvę peikia praktiką, kad diakonai padaryti vien tik kunigo apeigų pagalbininkais: „Kunigystė tikrąja prasme yra ne kas kita, kaip patarnavimas Žodžiu... O diakono pareigos, priešingai, nei šiandien jau įprasta, susideda ne iš Evangelijos ar Laiškų skaitymo, o iš darbų dalijant bažnyčios gėrybes nepasiturintiems, idant kunigams atpultų rūpestis laikinaisiais dalykais...“

Visi reformatoriai labai kritiškai vertino elgetavimą ir išmaldų davimą. Bendrai buvo siekiama tikrai pakeisti ir iš esmės pagerinti vargšų situaciją. Kai kurie reformatoriai kaip J. Bugenhagenas (1485–1558), kurį laiką buvęs Liuterio kolega Vitenberge, socialiniams reikalams savo sudarytose Bažnyčios tvarkose (Braunšveigui, Hamburgui) skyrė itin daug dėmesio. Pavyzdžiui, bažnyčioms buvo patariama įrengti dideles stacionarias rinkliavų dėžes (vok. „Gemeine Kästen“) vargšų pagalbai.

Vis dėlto evangelikų teritorijose dažniausiai miesto valdžia buvo perėmusi ir tvarkė vargšų šalpą. Liuteronų kraštuose tik pietizmo laikotarpiu XVIII–XIX a. buvo atnaujinta bažnytinė diakonija, tačiau ne parapinė (buvo įsteigtos atskiros institucijos kaip A. H. Francke’ės prieglaudos Halėje XVIII a.; vėliau, XIX a. viduryje, prasidėjo diakoniečių [„Diakonissen“] judėjimas, įkūręs didelius diakonijos centrus).

H. Cvinglio ir H. Bulingerio laikais Ciuricho mieste pilietinė valdžia taip pat kontroliavo socialinę pagalbą, todėl ir čia neatsirado atskiros bendruomeninės diakonijos (užtat Antrajame šveicariškajame išpažinime ir nekalbama apie diakonus). Tik Strasbūro reformatorius Martynas Buceris (1491–1551) ėmė nuosekliai gaivinti šią instituciją.

1538 m. veikale Apie tikrą sielų rūpinimąsi Buceris pirmiau, nors ir trumpai, aptaria diakonų tarnystę, tik po to vyresniųjų. Jis apgailestauja, kad bendruomeninė diakonija viduramžyje buvo ilgą laiką apleista, o diakonai paversti vien liturgijos padėdėjais. Be abejo, šitaip mąstyti jį smarkiai ragino patirtis su Prancūzijos pabėgėliais, kurie rado prieglobstį mieste ir kuriais vietos tikintieji rūpinosi.

Kitame, daug stambesniame veikale De Regno Christi (1550) Buceris jau daugiau dėmesio paskiria diakonams. Tuo metu Anglijoje veikęs reformatorius akcentuoja, kad be bažnyčios vargšų šalpos ir paramos „nėra tikros šventųjų bendrystės“. Diakonai turi kruopščiai ištirti, ar žmogui reikalinga pagalba ar jis/ji gali pasirūpinti savimi. Buceris pabrėžia šeimų narių atsakomybę, be to, turtingųjų prievolę dosniai aukoti. Pirmasis gailestingumo darbų ir aukų priėmėjas turi būti vietinė bendruomenė.

Būtina paminėti ir Lenkijos reformatorių Joną Laskį (1499–1560), kuris, kaip ir Buceris, aptarnaudamas pabėgėlių bendruomėnę Londone, ėmė skirti diakonus.   

Savo mokytojo Bucerio pavyzdžiu ir  J. Kalvinas (1538–1541 gyvenęs Strasbūre) taip pat ėmėsi akcentuoti diakono kaip atskiros vietinės bendruomenės tarnautojo svarbą bei būtinumą. Panašiai kaip Strasbūre, Londone, taip ir Ženevoje diakoniją žadino savotiška pabėgėlių krizė. Nuo 1540-ųjų į šį Šveicarijos miestą plūdo evangelikai iš Prancūzijos, keldami nemažai socialinių įtampų. Tad čia buvo sukurta atskira pagalbos sistema, vadovaujama bažnyčios diakonų  („Bourse française“, prancūzų birža – svarbi pagalbos priemonė, savotiška ‘darbo birža’ imigrantams).

Bažnyčios patarnavimo vargšams darbą Kalvinas net pavadino „šventu reikalu“. Praktiniam efektyvumui jis atskyrė dvi pagrindines diakoninės veiklos sritis: socialinių reikalų ir pinigų administravimo bei ligonių ir vargšų rūpybos. Ženevos bažnyčios tvarkoje (1561) rašoma: „Senojoje bažnyčioje visuomet buvę dviejų rūšių diakonų: vieni, kurių uždavinys buvo rinkti šalpą vargšams, ją dalinti bei apskaityti, taip pat ir priimti labdarą, palikimą, mokesčius bei rentas. Kiti buvo įpareigoti rūpintis ligoniais, juos slaugyti bei valgydinti vargšus.“ Panašiai rašoma ir Institutio (1559): „Vieni [diakonai] tarnauja bažnyčiai, tvarkydami vargšų reikalus, kiti – vargšais tiesiogiai pasirūpindami“ (Inst. IV,3,9). Kaip ir Žodžio tarnai (pastoriai), taip ir diakonai kolegialiai burdavosi į savo tarybas, veikė atskirai ir bendrai („pastorių ir diakonų bendrija“, pranc. „la compagnie des pasteurs et des diacres“).  

Taigi pagrindinė diakonų veikla – socialinė. Tačiau Kalvinas leidžia jiems pagal seną tradiciją dalyvauti ir pamaldų liturgijoje: jie gali būti kviečiami „paskaityti iš Evangelijos“, „vadovauti maldai“ ir „Vakarienės šventime paduoti taurę“. Visa tai reikalinga tam, „kad papuošti jų tarnystę“ (Inst. IV,4,5). Vis dėlto Kalvinas labai pabrėžė ir ragino išlaikyti aiškų skirtumą tarp pastorių ir diakonų pareigų.

Be to, Kalvinas patvirtino seną Bažnyčios mokymą, kad bažnytinis turtas iš principo priklauso vargšams. Būtina aprūpinti tarnautojus (pastorius), bet ne per dosniai, idant pakankamai lėšų liktų ir vargšams. Dėl tos pačios priežasties ir bažnyčių pastatai negalėjo būti prašmatnūs. Jis cituoja Bažnyčios tėvą Ambrozijų: „Nors Bažnyčia ir turi aukso, bet ne tam, kad saugotų nenaudojamą, o kad žmonėms išdalintų ir jiems varguose pagelbėtų.“ (Inst. IV,4,6–8)

Istorikė Elsie A. McKee iš Princtono teologijos seminarijos, kalbėdama apie diakonijos pareigų atgaivinimą reformatų bažnyčiose, pastebi tokius dalykus: „Gausūs ir esminiai Kalvino mokymo pasisakymai apie diakonatą subrandino principą, kad bažnyčia kaip institucija yra kolektyviai atsakinga už savo ‚mažutėlius‘ bei kitą principą, kad diakonatas yra kiekvienos, teisingai sutvarkytos krikščioniškosios bažnyčios būtinojo darbo dalis, įgyvendinama tam specialiai paskirtų tarnautojų. Pagal šiuos principus, kiekviena vietinė bažnyčia privalo pasirūpinti savo stokojančiais nariais, už kuriuos paveda atsakomybę diakonatui, sudarytam iš eilinių bendruomenės narių, atrinktų ir tam darbui paskirtų ypatingu būdu, kad vestų visą bendruomenę jos diakoniškame veikime.“ („Johannes Calvins Lehre vom Diakonat“, iš: Calvinismus – Die Reformierten in Deutschland und Europa, 2009)

Taip mąstydamos, bent kai kurios reformatų bažnyčios buvo sėkmingai atgaivinusios pirmųjų krikščionių diakono tarnystę. Prancūzų, nyderlandų ir presbiterionų tradicijoje įsitvirtino trys pagrindinės bažnyčios tarnystės: pastoriai, (kiti) vyresnieji ir diakonai. Pavyzdžiui, 1562 m. Belgų (Nyderlandų) išpažinimas nustato, kad turi būti „tarnautojai ir pamokslininkai“ (1), t.y. pastoriai (kunigai) bei „vyresnieji [2] ir diakonai [3]“. „Dievo žodžio tarnai, vyresnieji ir diakonai turėtų būti skiriami į pareigas per teisėtus Bažnyčios rinkimus“ (30–31; panašiai pasisako ir Hugenotų išpažinimas, 29). 17 a. Dž. Owenas (1616–1683), turbūt žymiausias puritonų teologas, veikale The true nature of a Gospel church and its government (1689) vieną skyrių skyrė diakonams.

Kai kurios reformatų bažnyčios, pasiremdamos tokiomis Rašto vietomis kaip Rom 16, 1, kuriose tiesiogiai minimos diakonės moterys, į diakono poziciją priėmė ir moteris (žr. ir 1 Tim 5, 9–10). Ar 1 Tim 3, 11 minint „moteris“, omenyje turimos diakonų vyrų žmonos, ar moterys diakonės, nėra tiksliai aišku. Ankstyvoji Bažnyčia žinojo moterų diakonatą, ir tokia praktika Rytų (graikų) bažnyčioje išsilaikė iki XI amžiaus. Reformacijos eigoje, pavyzdžiui, Nyderlanduose nuo maždaug 1600 metų, diakono tarnystei ir net diakonato vadovavimui bažnyčiose buvo kviečiamos ir moterys.  

Kai XIX–XX a. plėtėsi valstybės galios ir vis daugiau socialinių funkcijų ji perėmė ir pasisavino („gerovės valstybė“, angl. „welfare state“), parapinė diakonija daug kur Europoje sunyko. Bet, pavyzdžiui, Šveicarijos ir Austrijos „Vestminsterio išpažinimo evangelikų reformatų bažnyčia“ išlaikė arba atnaujino seną reformatų tradiciją. Jos konstitucijoje rašoma, kad yra dvi bažnytinės tarnystės: „Žodžio ir meilės artimui“; „Žodžio tarnystę atlieka presbiteris [vyresnysis], meilės artimui tarnystę atlieka diakonas“ (1.2). „Diakonams dėl jų ‚meilės artimui‘ pareigų uždėta atsakomybė rūpintis, kad būtų rimtai žiūrima į bendruomenės narių žemiškąsias reikmes ir suteikiama pagalba“ (3.4). Diakono tarnystė taip pat yra dvasinė. Pabrėžiama, kad nėra jokios hierarchijos tarp abiejų tarnautojų grupių, t.y. Žodžio tarnai nėra aukščiau diakonų.   

Dauguma presbiterionų bažnyčių išlaikė parapinį diakonatą. Pavyzdžiui, „Associate Reformed Presbyterian Church“ (JAV) savo Bažnyčios konstitucijoje taip pat numato tris tarnystes: Žodžio tarnai, (kiti) vyresnieji, diakonai. Iš jų diakonų tarnystė net aptariama –kaip ir pas Bucerį – pirmiausiai! Sakoma, kad diakonai atsakingi beveik už viską, kas susiję su „gailestingumo tarnavimu“. „Parapijos narių poreikiams turi būti suteikiamas prioritetas, paskui žiūrima į reikmes anapus bendruomenės“ (5,5). Diakonai surenka aukas, tvarko jas ir visą bažnyčios nuosavybę. Jie formuoja atskirą tarybą su savo pirmininku, į kurią taip pat įeina Žodžio tarnas (pastorius/kunigas). Diakono tarnystė taip pat yra ordinacinė, bet neskirta būti tarpine stotele į kunigystę. Diakonai nėra pastoriaus pavaldiniai. 

6. Šių dienų situacija ir iššūkiai

Nuo Kalvino arba pirmųjų krikščionių laikų gerovės lygis labai pakilo – taip pat ir Lietuvoje. Žinoma, tai nereiškia, kad nebeliko ir socialinių problemų. Mūsų laikų bažnyčiose taip pat susitinka labai turtingi įmonių savininkai ir minimumą teuždirbantys samdomi darbuotojai arba bedarbiai. Bažnyčiose rastume ir vargšų, ir vienišų, ir ligonių; brolių ir seserų, sergančių depresija, turinčių negalią, patekusių į visokias nelaimes ar kaip nors stokojančių. Sutiktume daug žmonių, kuriais būtina vienaip ar kitaip pasirūpinti.

Visai neaprūpintų našlių kaip pirmuose amžiuose, mūsų laikais jau nėra. Užtat atsirado naujų problemų, naujų iššūkių. Jie visų pirma susiję su Lietuvos visuomenės prasta demografine situacija: šalis, taip pat ir bažnyčios toliau sensta. Ypač tradicinėse bažnyčiose senyvo amžiaus žmonės dažniausiai sudaro daugumą narių, taip pat ir pamaldų lankytojų. Neretai tarp jų pasitaiko itin vienišų, dažniau sergančių. Be to, Lietuvos pensininkai tikrai nepriklauso turtingesniam visuomenės sluoksniui, tad dauguma jų reikia rūpintis, juos aplankyti ir visokiais būdais padėti.

Tačiau net ir tuos, kurie dar esame jaunesni, ligos ir visokios nelaimės taip pat kartais užklumpa. Kai kada tai nutinka visiškai netikėtai: netikėta liga su brangiu gydymu, artimo giminaičio mirtis, staigi bedarbystė ar kiti materialiniai sunkumai. Prisideda įvairios psichologinės problemos, vaikų auklėjimo iššūkiai, bėdos mokykloje ar kitur. Bendrai aukštas skyrybų skaičius ir vis dar didelė emigracija sukuria visą aibę problemų – taip pat ir krikščionių bendruomenėms.   

Visa tai patenka į bažnyčių atsakomybės ratą. Mes, bažnyčios žmonės, turime pasirūpinti saviškiais, o ne lengvabūdiškai juos atiduoti į valdžios rankas. Krikščionių ‘socrūpyba’ nėra nei valstybės, nei valdžios reikalas. Tai mūsų reikalas – pirmiausiai konkrečios bendruomenės, kurioje kiekvienas esame. Valdiškos įstaigos gali prisidėti, bet tai ir viskas. Būtina teikti pirmenybę krikščionių bendruomenių narių solidarumui, nes tik čia žmonės laisvai, savanoriškai ir susitardami padeda vienas kitam. Tuo tarpu valstybinė pagalba yra anonimiškesnė, ne abipusiška ir bendrai paremta iš dalies prievarta surinktais mokesčiais.   

Kai girdime sąvoką „socialinis darbas“, pirmiausiai galvojame apie veiklą anapus bendruomenės/parapijos: darbą su narkomanais, kaliniais, benamiais, galvojame apie paramą projektams kitose šalyse, apie visokių organizacijų, globos namų ar valgyklų steigimą, dalyvavimą „Maisto banke“ ir t.t. O juk visa tai yra ir Bažnyčios kaip organizmo užduotis (žr. viršuje)! Gali įsikišti ir bažnyčia kaip institucija, tačiau pirmenybę reiktų teikti parapinei diakonijai. Nes visas krikščionių socialinis darbas prasideda vietinėje bažnyčioje, savoje bendruomenėje. Solidarumas, gailestingumas ir parama visų pirma nukreipta į saviškius (paskui ir į visą bažnytinę bendriją), į čia pat esančius brolius ir seseris Kristuje, o tik paskui į kitus krikščionis. 

Kaip žinia, norint teikti paramą, ją būtina pirmiau surinkti, o tik paskui asmeniškai suteikti (tai atitinka dvi diakonų rūšis, žr. Kalvino įvardytas, viršuje). Deja, šiandien bažnyčiose turime pastorių, kunigų, visokiausių mokytojų (kaip sekmadieninės mokyklėlės), jaunimo lyderių, dažnai vargonininkų ir šiaip muzikantų, šlovinimo grupių vadovų – o diakonų? Gal kai kur vieną kitą... Kartais kyla įspūdis, kad, pvz., muzikuoti yra žymai svarbiau negu savo parapijiečiams suteikti socialinę paramą. Bendrai reikia konstatuoti, kad Lietuvos evangelinės bažnyčios yra smarkiai apleidusios šią veiklos sritį. O tos, kurios apie diakoniją galvoja, iškart mintis kreipia į miesto, regiono ar pasaulio bėdas, bet ne į savo parapijos.   

Žinoma, visose bendruomenėse rastume tokių, kurie tiesiogiai dirba su žmonėmis, kurie įvairiais būdais kitiems padeda, patarnauja ir t.t.  Dažniausiai netrūksta ir tokių, kurie „tarnauja prie stalų“ (Apd 6, 2; žr. Mt 8, 15; 25, 44; 27, 55; Jn 12, 2; Rom 15, 25 ir kt.), tvarko patalpas, priima svečius ir kt. Tokie – o tai dažniausiai būna moterys – tyliai ir nuolankiai darbuojasi, bet diakonais (diakonėmis!) nevadinami. Galima sakyti, nėra tokių bendruomenių, kuriose jie būtų viešai toms tarnystėms paskiriami, o juolab ordinuojami. Panašiai yra ir su bažnyčių pinigų bei turto administratoriais. Jų esama beveik visur, bet diakonais jie dažniausiai nevadinami (vadinami administratoriais, ekonomais ar pan.).   

Lietuvoje trūksta gerų pavyzdžių, kaip vystyti parapinę diakoniją. Didžiausia evangelinė bendrija Lietuvoje, liuteronų bažnyčia, turi diakonus, tačiau jie užima pirmąją pakopą Žodžio ir sakramentų tarnystėje, t.y. ‘stotelę’ link kunigystės. Liuteronai tęsia seną Romos bažnyčios tradiciją ir diakonais vadina kunigo asistentus. Bet jų tarnystė nieko bendro neturi su socialiniu darbu (žr. Lietuvos liuteronų bažnyčios statutą, 9.1.1.).

Bažnyčia turi atskirą VšĮ Liuteronų diakoniją su septyniais vietiniais padaliniais (steigėjais). Bendrai jų veikla pagirtina, tačiau jų dėmesio centre, deja, nėra parapijos narių reikmės. Be to, diakonija nėra sudėtinė kurios nors parapijos veiklos dalis, o jos darbuotojai nėra parapijos (ar sinodo) deleguoti tarnautojai, nesivadina diakonais ir nėra ordinuojami. Tokiai diakonijai jokia parapija nei intensyviai aukoja, nei iš jos ko nors tikisi. Akivaizdu, kad liuteronai orientuojasi į Vokietijos pavyzdį, kur „Diakonie“ taip pat nėra parapinė, o labiau atskira, didelė ir pusiau valstybinė institucija. 

Kitos Lietuvos evangelinės bažnyčios taip pat vykdo įvarius socialinius projektus, tačiau dažniausiai skirtus ne bendruomenių nariams. Šioje vietoje būtina aiškiai pasakyti ir pabrėžti, kad visa socialinė veikla yra gera veikla. Tačiau negalima apleisti bendruomenės diakonijos.

Kartais argumentuojama, kad per socialinę veiklą ‘pasaulyje’ vyksta ir evangelizacija, kad taip Evangelija netgi geriau pristatoma, kadangi netikintiems gailestingumo darbai atseit geriau suprantami. Tačiau Naujasis Testamentas juk moko ne taip! Jis sako, kad Evangelija žodžiais skelbiama ir gerais darbais patvirtinama. Geri darbai Evangelijos neskelbia. Taip argumentuojant, kyla nemenkas pavojus nuvertinti ir sumenkinti žodinį evangelizavimą.

Kitas su tuo susijęs pavojus, kad dažniausiai, netgi įprastai tokioms veikloms vadovauja pastoriai/kunigai, daug laiko ir energijos atiduodantys socialiniams projektams, o ne savo tiesioginei pareigai.  Socialinis darbas gerai atsiperka, jie sulaukia daug pagyrų (jais žavisi net ir netikintis pasaulis), bet beveik neišvengiamai jie apleidžia savo pagrindinę veiklą: Žodžio, mokymo ir ganymo tarnystę. Kaip tik būtent to išvengti kadaise buvo šaukiami diakonai (žr. Apd 6). Pasaulio žmonės kūniškai maitinami, o kaimenės avelės badauja dvasiškai...  

Trečias pavojus: kai socialiniai projektai vykdomi toli nuo bendruomenės/parapijos, aukų ir paramos jiems pirmiausiai ieškoma verslo, valstybės ir tarptautiniuose šaltiniuose. Parapijų nariai su tais projektais dažniausiai neturi beveik nieko bendro, jiems visai arba beveik visai nieko neaukoja ir niekaip kitaip neprisideda. Taip patiriamas didelis nuostolis, nes neformuojama vietinė aukojimo kultūra, neskatinama kurti vietinių projektų, juos remti ir išlaikyti. Bendruomeniniai socialinės veiklos ir paramos įgūdžiai ne tik kad neauginami, bet net miršta. 

Įdomu tai, kad Romos katalikų bažnyčia po Vatikano II susirinkimo (1962–65) savo mokymą šiek tiek pakeitė. Ji jau atranda „nuolatinį diakonatą“. Susirinkimo dokumente Lumen gentium rašoma, kad diakonai „tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“ (29). Daugelyje šalių, ypač Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje, dažniausiai tarnauja vedę diakonai mokymo, atlikdami veiklas liturgijos ir vis daugiau socialinio darbo srityse. Mons. dr. Jurevičius apgailestauja, kad Rytų ir Vidurio Europa atsilieka: „Ligi šiol pagrindinę pastoracinio darbo dalį sudaro religiniai patarnavimai... Tikintieji įprato Bažnyčią laikyti religine ‘paslaugų įmone’, malonių teikimo įstaiga, paslaugų organizacija.“ Jo manymu, negalima visą karitatyvinę veiklą deleguoti „Caritas“ organizacijai. „Bendruomenės diakonija reikalauja bent minimalaus bendruomeninio veikimo, to, kad nuoširdžiai diakonine veikla parapijoje užsiimtų bent keletas grupelių.“ Diakonatas gali prisidėti prie santykių stiprinimo, „kai bendruomenėje stiprieji padeda silpniesiems, pasiturintieji – stokojantiesiems, viršus – apačiai.“ Kaip matome, katalikai jau pradeda akcentuoti „bendruomenės diakoniją“ – tuoj jie aplenks evangelikus ir šioje srityje. 

 7. Išvados ir rekomendacijos

• Bažnyčioje yra dvi nuolatinės tarnystės: Žodžio skelbimo ir mokymo bei socialinės veiklos. Jas įgyvendina vyresnieji, prievaizdai, pastoriai/kunigai bei diakonai. Vieni, ganytojai, maitina sielą Žodžio maistu (Zach 11, 15), kiti, diakonai, maitina kūną. Abi tarnystės reikalingos geram bažnyčios veikimui. Diakonija – viena iš kertinių Kristaus kūno funkcijų.
• Reformacija atnaujino diakoniją, o reformatai buvo tarp pirmųjų, kurie ėmė skirti diakonus socialiniams darbams bažnyčioje. Tad jų pavyzdžiu būtina atgaivinti parapinę diakoniją ir pašaukti bendruomenės diakonus. „Diakono“ pavadinimą reikia suteikti vien tik tikriems diakonams, t.y. ne būsimiems pastoriams/kunigams (juos galima pavadinti vikarais ar pan.). 
•  Diakonų pagrindinė veikla susijusi su aukų administravimu, stokojančiųjų parama ir socialine pagalba. Bet pagal NT pavyzdį ir Bucerio bei Kalvino modelį jie gali būti įtraukiami ir į Žodžio skelbimą, evangelizavimą ar pan. Tačiau reikia žiūrėti, kad „meilės tarnyba“ jiems išlaikytų pirmumą.      
• Diakonija visų pirma yra vietinė, parapinė, nes vietinėje bendruomenėje krikščionys turi mylėti brolius ir seses bei rūpintis vieni kitais. Reikia pratinti narius aukoti savo bendruomenės narių reikmėms, jiems konkrečiai padėti darbais ir kitais resursais. Paskui galima paremti krikščionis ir kitur, kitose bažnyčiose ir bendrijose, kitose šalyse bei  visame pasaulyje. „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 10).
• Pastoriai/kunigai gali periodiškai ir trumpam prisidėti prie socialinių bendruomenės veiklų, inicijuoti projektus ir pan., bet turi atidžiai žiūrėti, kad neperimtų diakonų darbo. Jie privalo likti prie Žodžio tarnybos ir sielų ganymo. Socialinės veiklos, įstaigų ir projektų priežiūra taip pat neturi būti pastorių/kunigų rankose.  
• Diakonus būtina paskirti ir ordinuoti, taip juos viešai pripažįstant ir pagerbiant jų tarnystę. Gali būti visos bažnyčios (pvz., sinodo) diakonų (pvz., diakonas-ekonomas) ir vietinės bendruomenės diakonų – turto, paramos ir aukų diakonų-administratorių bei diakonų, kurie tiesiogiai dirba su žmonėmis ir žmonėms. Rekomenduotina nevengti diakonus įtraukti ir į pamaldų liturgiją.   
• Rekomenduotina burti bendruomenės diakonus – kaip ir vyresniuosius – į savo tarybą, nes kartais sudėtingos socialinės problemos ir aukų ribotumas ar stoka pareikalauja itin daug išminties. Be to, vienas diakonas negali matyti ir suprasti viso socialinės veiklos konteksto, todėl reikalingas diakonų būrys. Kaip ir Žodžio tarnyboje, būtina pasitarti su kolegomis. 
• Būtinas diakonų švietimas. Nors diakonai mokymo dovanos turėti neprivalo, jų    ruošimas ir apmokymas yra svarbus. Diakonui naudinga turėti teologijos pagrindų sertifikatą ar pan. Be to, pagal konkrečių darbų specifiką, reikalingos ir žinios iš ekonomikos, vadybos, buhalterijos, sielovados, psichologijos, pedagogikos bei socialinio darbo sričių. Kaip Žodžio tarnai, taip ir diakonai turi būti egzaminuojami.