Dietrich Bonhoeffer

Prieš 75 metus, 1945 04 09, buvo nacių pakartas D. Bonhoefferis.

D.Bonhoefferis (1906–1945) buvo vienas įtakingiausių 20 a. vokiečių evangelikų teologų. Dėl dalyvavimo Išpažįstančiosios bažnyčios (Bekennende Kirche) veikloje bei pasipriešinimo Hitleriui nacionalsocialistų buvo nubaustas uždraudžiant raštu ir žodžiu skleisti savo idėjas, o 1943 balandį suimtas. Berlyno kalėjime jis parašė daug laiškų, tarp jų ir savo draugui E. Bethgei, kuriuos šis po karo (bei 1945 Bonhoefferio nužudymo) 1951 išleido knyga "Widerstand und Ergebung" (liet. "Pasipriešinimas ir nuolankumas", 2007)

Kai kuriuose 1944 pavasario/vasaros laiškuose Bonhoefferis pirmą kartą išdėstė savo klausimus bei teiginius apie "nereliginę krikščionybę". Formuluotėse jis plėtojo mintis, analizuotas 1940/43 "Etikos" (1949) rankraščiuose ir tęsė K. Bartho mintį apie religijos pabaigą bei griežtą religijos ir krikščionybės atskyrimą. Bet kitaip negu Barthas, Bonhoefferis žengė dar toliau ir analizuoja praktinius to padarinius.

Bonhoefferis pastebi, kad pasaulis sulaukė "pilnametystės", tai yra modernus žmogus visuose svarbiausiuose klausimuose ima išsiversti be Dievo, šitaip vis labiau jį išstumdamas iš gyvenimo. Teologas griežtai pasisakė prieš krikščionių bandymą šitame kontekste išsaugoti religijos buveinę privatumo bei asmeniškumo srityje, vertimą, jos atskyrimą nuo pasaulio ir išskirtinį puoselėjimą. Jis pasisakė prieš tikrovės skaidymą į šventą ir antgamtišką Dievo pasaulį bei šiapusinį ir nekrikščionišką pasaulį; prieš pasitraukimą vien į vidinį, dvasinį gyvenimą; prieš religingumą, paverstą priemone tikslui pasiekti ir Dievo naudojimą savo religiniam pasitenkinimui.
Bonhoefferis religiją ne atmeta, o mažina jos reikšmę, pavadindamas ją laikina ir praeinančia krikščionybės išraiška, "krikščionybės drabužiu". "Būti krikščionimi nereiškia puoselėti tam tikros formos religingumą, o reiškia būti žmogumi... Ne religinis veiksmas padaro iš žmogaus krikščionį, o dalyvavimas Dievo kančioje pasaulietiname gyvenime." Šiuolaikinę bedievystę laiko galimybe, nes religija, anot jo, kartais užtveria kelią į Dievą ir pasaulį.

Teologas remia ne nukrikščionintą gyvenimą, o atvirkščiai: į gyvenimo bei pasaulio centrą vėl sugrąžina Dievą. Pagal Bonhoefferį, krikščioniškoji egzistencija turi būti ne bėgimas nuo pasaulio, o jos išbandymas ir įsitvirtinimas jame: "Dievą turime pažinti ne tik ties galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje". Nes būtent jame ir veikia anapusinis Dievas.

Visos gyvenimo sferos pavaldžios Dievui, taip pat ir "pasaulietinės". Kristus – ne religijos objektas, o viso pasaulio Viešpats. Todėl Bonhoefferis klausia: "Kaip Kristus gali tapti ir nereligingųjų Viešpačiu?" Kaip kalbame apie Dievą be religijos ir pasaulietiškai? Pats Bonhoefferis jautė artumą nereligingumui, nemėgo religinių frazių, ieškojo "nereliginio Biblijos sąvokų aiškinimo". Jam svarbu buvo ne netikinčiuosius padaryti religingus, t. y. žmogui tik priminti jo ribotumą (liga, mirtis), taip bandant parodyti jo priklausomybę nuo Dievo, bet konfrontuoti žmogų su Dievu "stipriausioje jo vietoje".
Kad ir menkai išplėtotos, Bonhoefferio mintys apie "nereliginę krikščionybę" padarė didelį poveikį ir iki šios dienos veikia daugelį teologų. Bet būtent dėl to, kad neišplėtotos, fragmentiškos ir apskritai neužbaigta Bonhoefferio raštiška veikla, ja naudojasi labai įvairūs mąstytojai, autoriaus mintis aiškindami labai skirtingai.

Iš kalėjimo neišeisiu kaip homo religiosus! Visiškai priešingai – labiau negu bet kada nepasitikiu "religingumu" ir jo bijau. Tai, kad izraelitai niekada netarė Dievo vardo, nuolat verčia susimąstyti ir vis labiau tai suprantu. (1943 11 21)

Kas mane nuolat jaudina – tai yra klausimas, ką šiandien mums apskritai reiškia krikščionybė, arba kas mums šiandien yra Kristus. Laikai, kai žmonėms į tai būtų galima atsakyti žodžiais, – nesvarbu, teologiškai arba paaiškinant maldingais žodžiais, – jau praėjo; taip pat praėjo vidinio dvasinio gyvenimo bei sąžinės laikai ir apskritai religingumo laikai. Artėja visiškai nereligingi laikai; žmonės, kokie jie dabar yra, paprasčiausiai nebegali būti religingi. Ir tie, kurie sąžiningai laiko save "religingais", taip pat visiškai nepraktikuoja religingumo; sakydami "religingumas", jie turi galvoje tikriausiai visiškai ką kita. Tačiau tai, ką tūkstantį devynis šimtus metų skelbia visa mūsų krikščionybė ir teologija, remiasi žmonių "religiniu a priori". "Krikščionybė" visada buvo "religijos" forma (galbūt tikroji). Bet jeigu vieną dieną paaiškės, kad šio "a priori" iš viso nėra, kad tai buvo istoriškai sąlygota ir praeinanti žmogaus raiškos forma, taigi jeigu žmonės iš tiesų iš esmės pasidarys nereligingi, – manyčiau, jog šis procesas daugiau ar mažiau vyksta..., – ir ką tai reiškia "krikščionybei"?.. Kaip Kristus gali tapti ir nereligingųjų Viešpačiu? Ar yra nereligingų krikščionių? Jeigu religija yra tik krikščionybės drabužis, – o ir tas drabužis įvairiais laikais atrodė labai skirtingai, – kas tada yra nereliginė krikščionybė?.. Štai klausimai, į kuriuos reikėtų atsakyti: ką reiškia Bažnyčia, bendruomenė, pamokslas, liturgija, krikščioniškas gyvenimas nereliginiame pasaulyje? Kaip kalbame apie Dievą – be religijos, t.y. apie laiko sąlygotas metafizikos, vidinio dvasinio gyvenimo ir t.t. prielaidas? Kaip apie "Dievą" kalbame (o gal net "kalbėti" apie tai nebegalima kaip iki šiol) "pasaulietiškai", kaip esame "nereligini pasauliečiai" krikščionys, kaip esame ek-klesia [gr. Bažnyčia], pašauktieji, ne religiniu požiūriu vertesni, bet veikiau visiškai pasauliui priklausantys? Tada Kristus nebėra religijos objektas, o yra kažkas visiškai kita, iš tikrųjų pasaulio Viešpats. Bet ką tai reiškia? Ką reiškia kultas ir malda nereliginiais laikais?..

Dažnai savęs klausiu, kodėl "krikščioniškas instinktas" mane labiau traukia prie nerelingingų nei prie religingų, ir visiškai ne dėl to, kad pajusčiau norą misionieriauti, o paprasčiausiai "broliškai". Bendraudamas su religingais dažnai vengiu ištarti Dievo vardą, – nes man atrodo, jog jis čia skamba kažkaip dirbtinai ir kad pats sau atrodau šiek tiek nesąžiningas (ypač nemalonu būna, kai kiti pradeda kalbėti vartodami religines sąvokas, tada beveik visiškai užčiaupiu burną ir man darosi kažkaip tvanku bei nejauku), – o nereligingiems kartais galiu visiškai ramiai ir kaip savaime suprantamą dalyką paminėti Dievą. Religingi kalba apie Dievą, kai pasiekia savo žinojimo ribas (kartais dėl tingėjimo pasukti galvą) arba kai žmogaus jėgos nebetarnauja, – ir jie visada pasitelkia deus ex machina, – arba tariamam neišsprendžiamų problemų sprendimui, arba kaip jėgą, kai žmogus nebeįstengia susidoroti su kokiu nors uždaviniu, vadinasi, visada pasinaudojama žmogaus silpnumu arbo jo gebėjimų ribotumu; tai neišvengiamai trunka tol, kol žmonės savo pastangomis praplečia žinojimo ribas ir Dievas, kaip deus ex machina, pasidaro nebereikalingas; kalbėjimą apie žmogaus pažinimo ribas apskritai laikau abejotinu dalyku (ar pačią mirtį, kadangi žmonės jos beveik nebebijo, ir nuodėmę, kurios žmonės beveik nebesupranta, šiandien dar galime laikyti tikra riba?), man vis atrodo, jog tuo mes paprasčiausiai baimingai norėdavome palikti vietos Dievui; – apie Dievą norėčiau kalbėti ne prie žmogaus ribotumo, o centre, jį sieti ne su silpnumo valandėlėmis, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir gėriu. Man atrodo, jog ties ribomis verčiau nutilti ir neišsprendžiamus dalykus palikti neišspręstus. (1944 04 30)

Ir vėl įsitikinau, jog negalima leisti, kad Dievu būtų užkišamos visos netobulo mūsų pažinimo spragos; ir kai vėliau, – kas objektyviai neišvengiama, – pažinimo ribos vis plečiasi, kartu su jomis pastūmėjamas ir Dievas, tad jis be perstojo traukiasi. Dievą turime rasti tame, ką suvokiame, o ne tame, ko nesuvokiame; Dievas nori, kad jį suvoktume ne neišspręstuose, o išspręstuose klausimuose. Tai tinka taip pat apibūdinti santykiui tarp Dievo ir mokslinio pažinimo. Tuo taip pat galime vadovautis, svarstydami bendriausius klausimus, susijusius su mirtimi, kančia ir kalte. Šiandien ir į visus šiuos klausimus yra žmogiškų atsakymų, kurie visiškai apsieina be Dievo. Faktiškai – ir taip būdavo visais laikais – žmonės su tai klausimais susidorodavo, ir paprasčiausiai yra netiesa, jog tik krikščionybė turi sprendimą. Dėl sąvokos "sprendimas" pasakysiu, jog krikščioniški atsakai taip pat menkai (arba taip pat gerai) privalomi, kaip ir kiti galimi sprendimai. Ir čia Dievu negalima užkamšyti visų skylių; Dievą turime pažinti ne tik ties savo galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje; Dievas nori, kad jį pažintume gyvendami, o ne tik mirdami, būdami sveiki ir kupini jėgų, o ne tik kai kenčiame, kai veikiame, o ne tik kai nusidedame. Jis yra gyvenimo centras, o ne "atėjęs tam", kad mums atsakytų į neišspręstus klausimus. (1944 05 25)

Maždaug XIII amžiuje prasidėjęs – (nesileisiu į diskusijas dėl tikslesnės datos) – judėjimas žmogaus autonomiškumo kryptimi (turiu galvoje įstatymų atsiradimą, kuriais pasaulis vadovaujasi mokslo, visuomeninio ir valstybės gyvenimo, meno, etikos, religijos srityse ir susitvarko su savo problemomis) mūsų laikais pasiekė tam tikrą išbaigtumo stadiją. Žmogus išmoko visais svarbiais klausimais susitvarkyti nepasitelkdamas "darbo hipotezės – Dievo". Mokslo, menų, taip pat etikos srityje tai jau seniai – savaime suprantamas dalykas, ir šios nuostatos niekas nedrįsta keisti; pasirodo, jog viskas gerai klostosi ir be "Dievo", lygiai taip pat gerai kaip ir anksčiau. Ne tik mokslo, bet ir bendrame žmonių gyvenimo areale "Dievas" vis labiau išstumiamas iš gyvenimo, jis netenka pagrindo... Pasaulis, kuris ėmė suvokti save ir savo gyvenimo dėsnius, taip pasitiki savimi, jog mums darosi baisu... Prieš šį pernelyg didelį pasitikėjimą savo jėgomis įvairiomis formomis ėmė reikšti savo nuomonę ir veikti krikščionių apologetika. Sulaukusiam pilnametystės pasauliui bandoma įrodinėti, jog jis negalįs gyventi be globėjo "Dievo". Nors jau kapituliuota visais klausimais, bet vis dar lieka vadinamieji "paskutinieji klausimai" – mirtis, kaltė, – į kuriuos atsakyti gali tik "Dievas" ir dėl kurių reikia Dievo, Bažnyčios bei kunigo. Tad tam tikra prasme gyvename tais vadinamaisiais paskutiniaisiais žmonių klausimais. Bet kaip būtų, jeigu vieną dieną ir šių klausimų nebeliktų arba jeigu ir į juos bus atsakyta "be Dievo"? (1944 06 08)

Skirtingai nuo kitų Rytų religijų, Senojo Testamento tikėjimas nėra atpirkimo [išganymo] religija. O krikščionybė juk visada pateikiama kaip atpirkimo religija. Ar ne čia glūdi pagrindinė klaida, dėl kurios Kristus atitraukiamas nuo Senojo Testamento ir aiškinamas pagal atpirkimo mitus... Izraelis išlaisvinamas iš Egipto, kad galėtų kaip Dievo tauta gyventi žemėje Dievo akivaizdoje... Vėlgi sakoma, jog svarbiausia yra tai, kad krikščionybėje yra skelbiama prisikėlimo viltis ir kad dėl to susiformavo tikra išganymo religija. Pagrindinis dėmesys skiriamas mirties ribos anapusiškumui, ir būtent čia įžiūriu trūkumą ir klaidą. Išganymas čia reiškia išvadavimą iš rūpesčių, vargų, baimių ir troškimų, iš nuodėmės ir mirties geresniame aname pasaulyje. Bet negi tai iš tikrųjų yra Kristaus Evangelijos ir Pauliaus skelbimo esmė? Aš tai neigiu. Krikščioniška prisikėlimo viltis nuo mitologinės skiriasi tuo, kad ji visiškai naujai ir stipriau nei Senajame Testamente atkreipia dėmesį į žmogaus gyvenimą žemėje. Skirtingai nuo tikinčių atpirkimo mitais, krikščionis nuo žemiškų uždavinių ir sunkumų neturi paskutinės landelės – pasitraukti į amžinybę, jis turi išragauti visą žemišką gyvenimą kaip Kristus ("Dieve, kodėl mane apleidai?") ir tik taip elgiantis nukryžiuotasis ir prisikėlusysis yra su krikščionimi ir šis su Kristumi nukryžiuojamas ir prisikelia. Žemiškojo gyvenimo negalima baigti prieš laiką. Šiuo atveju Senojo ir Naujojo Testamento nuostatos sutampa. Atpirkimo mitai kyla iš žmonių patyrimo ribinėse situacijose. O Kristus pačiumpa žmogų jo gyvenimo centre. (1944 06 27)

Maniau, jog Dievas vis labiau išstumiamas iš pilnametystės sulaukusio pasaulio sferos, iš mūsų pažinimo bei gyvenimo sferos ir jog nuo Kanto laikų jam liko vietos tik anapus patyrimo pasaulio. Viena vertus, teologija tam apologetiškai priešinosi... kita vertus, ji susitaikė su taip pakrypusiais reikalais, Dievą ėmė pasitelkti kaip deus ex machina tik vadinamųjų paskutiniųjų klausimų atveju, t.y. Dievas tampa atsakymu į gyvenimo klausimus, gyvenimo vargų ir konfliktų sprendimu. Bet jeigu žmogus tokių problemų neturi arba nenori jų rodyti ir jausti aplinkinių gailesčio, su juo nebeįmanoma kalbėti apie Dievą, arba tam jokių gyvenimiškų problemų ir t.t. neturinčiam vyriškiui reikia įrodyti, jog iš tikrųjų jis turi neapsakomai daug klausimų, bėdų, jį kamuoja konfliktai, bet jis dėl to nepripažįsta arba paprasčiausiai to nežino. Jeigu pavyksta tai įrodyti, – o egzistencinė filosofija ir psichoterapija šia kryptimi yra parengusios labai rafinuotų metodų, – tada į šį žmogų gali prabilti ir Dievas, o metodizmas gali džiaugtis savo sėkme. Bet jeigu nepavyksta žmogaus įtikinti, kad jis savo laimę laikytų nelaime, sveikatą – liga, savo gyvybines jėgas – desperacija, teologų išmintis baigiasi. Tokiu atveju susiduriame arba su piktybišku užkietėjusiu nusikaltėliu, arba su "biurgeriškai patenkinta savimi" žmogysta, – iki išganymo abiem labai toli. Tai yra požiūris, kuriam aš priešinuosi. Kai Jėzus laimindavo nusidėjėlius, tai būdavo tikri nusidėjėliai, tačiau Jėzus niekada jokio žmogaus pirma nepaversdavo nusidėjėliu. Jis ragindavo juos trauktis nuo nuodėmės, o ne lįsti į nuodėmę. Aišku, po susitikimo su Jėzumi žmonės viską imdavo vertinti visiškai kitaip. Taip buvo ir su Pauliaus atsivertimu. Bet susitikimas su Jėzumi įvykdavo anksčiau, negu buvo suvokiamos nuodėmės. Kaip žinome, Kristus rūpindavosi visuomenės atplaišomis, prostitutėmis, muitininkais, bet anaiptol ne tik jais, nes jis apskritai norėdavo rūpintis žmonėmis. Jėzus nė karto nesuabejojo kurio nors žmogaus sveikata, jėgomis, laime ir niekada nežiūrėjo į žmogų kaip į nevykusį padarą; kam tąsyk jis būtų gydęs ligonius, grąžinęs jėgas silpniems žmonėms? Jėzus įtraukia į savo ir Dievo karalystės užmojus visą žmogaus gyvenimą su visomis apraiškomis. Kaip tik dabar mane reikėtų pertraukti! Leisk man dar kartą greitai suformuluoti temą, kuri man neduoda ramybės: Jėzus Kristus pasinaudoja pilnametystės sulaukusiu pasauliu. (1944 06 30)

Dievo išstūmimas iš pasaulio, iš žmogaus esaties viešumo privedė prie to, kad pabandyta jį sulaikyti dar bent "asmeniškumo", "dvasinio gyvenimo", "privatumo" srityse. O kadangi kiekvienas žmogus kur nors turi privačią erdvę, joje jis laikomas labiausiai pažeidžiamu. Kamerdinerio paslaptys – grubiai tariant – t.y. intymaus gyvenimo plotmė (nuo maldos iki sekso srities) – tapo modernių sielovadininkų medžioklės zona. Tuo jie prilygsta (nors jų tikslai buvo kiti) prasčiausios prabos sensacijų besivaikantiems žurnalistams... Teologiniu požiūriu susiduriame su dviguba klaida: pirma, manoma, jog žmogų tik tada galima laikyti nusidėjėliu, jeigu iššniukštinėjus sužinomos jo silpnybės arba jo nepadorumas; antra, manoma, jog žmogaus esmė yra giliausioje, slėpiningoje jo bedugnėje, ir tai vadinama "dvasingumu"; ir būtent šiose žmogaus slaptybėse atseit yra vienatinės Dievo valdos!.. Mes turime galvoje ne nuodėmes iš silpnumo, o stiprybės nuodėmes. Visai nebūtina šniukštinėti. Biblijoje apie tai neužsimenama... Dėl antrojo punkto: Biblija, priešingai negu mes, neskiria išorinio ir vidinio gyvenimo. Ir kodėl ji tai turėtų daryti? Jai visada rūpi anthropos teleios, visas žmogus, net ir tada, kai, kaip antai Kalno pamoksle, dekalogas pasiekia "dvasios gelmes". Teigimas, jog geros "nuostatos" gali pakeisti visuminį gėrį, yra visiškai ne pagal Bibliją. Vadinamasis dvasinis gyvenimas buvo renesanso atradimas (turbūt Petrarkos). Anot Biblijos, "širdis" yra ne vidinis gyvenimas, o visas žmogus, koks jis yra Dievo akivaizdoje. Juk žmogus gyvena intensyviai tiek iš "išorės" į "vidų", tiek iš "vidaus" į "išorę", dėl to yra visiškai klaidinga manyti, jog žmogaus esmę suvoksime tik pažinę intymiausius jo sielos vingius. Taigi noriu pasakyti, kad Dievą reikia ne prastumti kažkurioje dar likusioje slaptoje vietoje, o paprasčiausiai pripažinti pasaulio ir žmogaus pilnametystę, kad žmogaus, koks jis yra iš tikrųjų, nereikia "juodinti", o reikia sugretinti jį su Dievu stipriausioje jo vietoje, reikia atsisakyti bet kokių popiškų gudrybių ir manyti, jog psichoterapija ir egzistencializmo filosofija nutiesia kelią Dievui. (1944 07 08)

Nelengvai pamažu artėju prie nereliginio Biblijos sąvokų aiškinimo. Man labiau rūpi užsibrėžtas uždavinys, o ne tai, kad tuoj pat galėčiau jį išspręsti. Istorinis aspektas – vyksta vienas didžiulis procesas, kuris veda prie pasaulio autonomiškumo... O kur dar lieka vietos Dievui? – klausia išgąstingi žmonės, kadangi jie nežino atsakymo, prakeikia visą raidą, kuri įstūmė juos į tokią sunkią padėtį. Apie įvairius atsarginius išėjimus iš pernelyg susiaurėjusios erdvės jau Tau esu rašęs. Dar galėčiau pridurti salto mortale tiesiai į viduramžius. Bet viduramžių principas yra heteronomija klerikalizmo pavidalu. O grįžimas į viduramžius gali būti tik nevilties žingsnis, už kurį galima sumokėti tik intelektinio sąžiningumo kaina. Toks žingsnis yra svajonė pagal melodiją: "o kad žinočiau kelelį atgailos, ilgą kelią į vaikystės šalį". Tokio kelio nėra... Negalėsime būti sąžiningi, nesuvokę, jog turime gyventi pasaulyje – "etsi deus non daretur" [lot. tarsi Dievo nebūtų]. Ir mes tai suvokiame – Dievo akivaizdoje! Pats Dievas verčia mus tai suvokti... Dievas leidžia mums suprasti, jog turime gyventi kaip žmonės, sugebantys tvarkyti savo gyvenimą be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris mus apleidžia (Morkaus 15,34)! Dievas, kuris leidžia mums gyventi be Dievo darbinės hipotezės, yra tas Dievas, priešais kurį mes nuolat stovime. Dievo akyse ir su juo mes gyvename be Dievo. Dievas leidžiasi išstumiamas iš pasaulio ant kryžiaus, Dievas pasaulyje yra bejėgis ir silpnas, ir kaip tik ir tik taip jis yra su mumis ir mums padeda. Iš Mato 8,17 labai aiškiai matyti, jog Kristus padeda ne savo galybe, o silpnumu, kančia! Čia slypi esminis skirtumas nuo kitų religijų. Ištikus bėdai, žmogaus religingumas nukreipia mintį į Dievo valdžią pasauliui, dievas yra tikras deus ex machina. Biblija kreipia žvilgsnį į Dievo bejėgiškumą ir kančią; tik kenčiantis Dievas gali padėti. Šiuo požiūriu galima pasakyti, jog minėtasis kelias į pasaulio pilnametystę, kuri padeda atsikratyti klaidingo Dievo supratimo, leidžia mums pamatyti Biblijos Dievą, kuris dėl savo bejėgiškumo pasaulyje įgyja galios ir vietos. Čia, ko gero, turės prasidėti "pasaulietinė interpretacija". (1944 07 16)

Krikščionys stovi prie Dievo, kai jis kenčia", tuo krikščionys skiriasi nuo pagonių. "Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?" – klausia Jėzus Getsemanėje. Tai aukštyn kojom apverčia visa, ko religingas žmogus tikisi iš Dievo. Žmogus kviečiamas kartu išgyventi Dievo kančią dėl bedieviško pasaulio. Vadinasi, jam iš tikrųjų reikia gyventi bedieviškame pasaulyje ir jam negalima pabandyti kokia nors religine marška pridengti pasaulio bedieviškumą, jį nuskaistinti; jam tenka gyventi "pasaulietiškai" ir būtent tuo jis dalyvauja Dievo kančiose; jam leistina gyventi "pasaulietiškai", t.y. jis yra išlaisvintas nuo klaidingų religinių ryšių ir trikdžių. Būti krikščionimi nereiškia puoselėti tam tikros formos religingumą ar remiantis kokia nors metodika kažką iš savęs daryti (nusidėjėlį, atgailaujantįjį ar šventąjį), o reiškia būti žmogumi, ne žmogaus tipą, o žmogų mumyse sukuria Kristus. Ne religinis veiksmas padaro krikščionį, o dalyvavimas Dievo kančioje pasaulietiniame gyvenime... Jėzus mus kviečia ne į naują religiją, o į gyvenimą. (1944 07 18)

Per keletą praėjusių metų vis labiau ėmiau pastebėti ir išmokau suvokti stiprų krikščionybės šiapusiškumą; krikščionis yra ne homo religiosus, o paprasčiausiai žmogus, kaip ir Jėzus – tik galbūt skirtingai nuo Jono Krikštytojo – buvo žmogus. Turiu galvoje ne lėkštą ir banalų žinovų, stropuolių, nerangių ar nedorėlių šiapusiškumą, o gilų, tobulai išugdytą, kuris neatskiriamas nuo mirties ir prisikėlimo suvokimo. Manau, jog Liuteris gyveno šioje šiapusybėje. Prisimenu, kaip prieš 13 metų Amerikoje kalbėjausi su vienu jaunu prancūzų kunigu. Mudu labai paprastai savęs paklausėme, ko gi mes siekiame savo gyvenimu. Jis pasakė: "Aš norėčiau tapti šventuoju" (visiškai įmanomas dalykas, jog jis juo ir tapo); man tada tai paliko labai didelį įspūdį. Nepaisant to, bandžiau jam prieštarauti maždaug tokiais žodžiais: o aš norėčiau išmokti tikėti. Ilgai nesuvokiau, kaip labai šie dalykai nesuderinami. Maniau, jog galėsiu išmokti tikėti, jeigu bandysiu gyventi kaip ir šventai. Baigęs šį bandymą parašiau knygą "Nachfolge" ("Mokinystė"). Šiandien aiškiai pastebiu, kokie pavojai slypi šioje knygoje, nors neatsisakau jos nuostatų. Vėliau patyriau ir patiriu iki pat šiol, jog tikėjimo išmokstama tik be išlygų gyvenant šiapusybėje. Jeigu visiškai atsisakoma ką nors iš savęs daryti pačiam – šventąjį ar atsivertusį nusidėjėlį, ar Bažnyčios žmogų (vadinamąją kunigišką figūrą!), teisųjį ar neteisųjį, ligonį ar sveikuolį – ir aš tai vadinu šiapusybe (vok. Diesseitigkeit), tai yra gyventi taip, kad tavo gyvenime būtų gausų uždavinių, klausimų, sėkmių ir nesėkmių, patirties, taip pat bejėgiškumo, – tada visa savo esybe sviedi save į Dievo prieglobstį, tada imi rimtai žiūrėti nebe į savo kančias, o į Dievo kančią pasaulyje, tada kartu su Kristumi budi Getsemanėje, ir manau, jog tai yra tikėjimas, tai yra metanoia; ir taip tampama žmogumi, krikščioniu. (1944 07 21)

Šaltinis: "Pasipriešinimas ir nuolankumas", vertė I. Tumavičiūtė (Dialogo kultūros institutas, 2007)