Dalija Gudliauskienė

2020 metų gegužės 3 d. sukako 400 metų, kai gimė kunigaikštis Boguslavas I Radvila (lenk. Bogusław Radziwiłł,) Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, Šventosios Romos imperijos kunigaikštis iš Biržų – Dubingių Radvilų šakos, Jonušo Radvilos I ir Brandenburgo princesės Elžbietos Sofijos Hohencolern sūnus.

Boguslavas Radvila gimė 1620 m. gegužės 3 d. Gdanske, mūriniame namelyje, kurį jo tėvui buvo išnuomojęs Gdansko burmistras Janas van der Lindė. Boguslavo krikštatėviu buvo pakviestas Čekijos karalius Frydrichas V. Tačiau vos po septynių mėnesių nuo sūnaus gimimo mirė tėvas kunigaikštis Jonušas, globėju paskyręs savo brolį kunigaikštį Kristupą Radvilą II. Iki aštuonerių metų Boguslavas augo su motina toli nuo Lietuvos – tėvo įsigytoje Lichtenbergo pilyje Frankonijoje.

1628 m. vasario 27 d. motinai Elžbietai Sofijai antrąkart ištekėjus už Saksonijos Lauenburgo hercogo Juliaus Henriko, Boguslavą pasiėmė į Vilnių jo globėjas dėdė Kristupas Radvila II. Boguslavas pradėjo mokytis dėdės įsteigtoje Kėdainių evangelikų reformatų mokykloje.

1635 m. kunigaikštis Kristupas išvyko į Livoniją pradėti karo  su švedais ir pasiėmė sūnėną į stovyklą, kad šis pasisemtų karinės patirties, – rašo Edvardas Kotlubajus knygoje Radvilos.

1636 m. Boguslavas Radvila buvo pripažintas pilnamečiu ir perėmė iš tėvo paveldėtas didžiules valdas. Dėdė jį įkurdino karaliaus Vladislovo IV rūmuose. Šešiolikmetis Boguslavas jau buvo išrinktas seimo deputatu. Pasibaigus seimui, to meto jaunimo papročiu 1637 m. išvyko į užsienį. Olandijoje studijavo Utrechto universitete. Daug keliavo, aplankė ne tik Prūsiją, Olandiją, bet ir Angliją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją. Aštuoniolikmetis – 1638 m. buvo paskirtas vyriausiu LDK vėliavininku, o nuo 1646 m. – LDK didysis arklininkas, daugkartinis Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys.

Boguslavą kviesdavosi ir maloniai priimdavo kunigaikščiai, karaliai. Anglijos karalius Karolis I jam dovanojo laivą, kuriuo Boguslavas išplaukė į Bataviją. LDK karalaitį Joną Kazimierą lydėjo jo kelionėje į Lenkiją per Olandiją, Fryziją iki Brandenburgo markgrafystės. Po to Boguslavas vėl grįžo į Olandiją, stojo savanoriu į Oranijos kunigaikščio Henriko kariuomenę, dalyvavo Nyderlandų išsivadavimo karuose prieš Ispaniją. 1640 metais gavo žinią, kad mirė jo globėjas dėdė Kristupas II, grįžo į Lietuvą, bet ilgai neužsibuvo. Vėl išskubėjo į Olandiją padėti Oranijos kunigaikščiui kovoti su ispanais, pasižymėjo dideliu narsumu, paėmė daug ispanų belaisviais. Buvo greitas įsižeisti, ūmus, keletą kartų vos išvengė dvikovų. Teko įsikišti valdovams, net buvo sargybos trumpam pasodintas į Bastilijos tvirtovę. 1643 m. dalyvavo karaliaus Liudviko XIII laidotuvėse. Prancūzijos karalienė regentė mėgino už jo ištekinti tai vieną, tai kitą kunigaikštytę, bet Boguslavas nepasiliko Prancūzijoje, grįžo į Tėvynę.  

Boguslavas artimai bičiuliavosi su kartu augintu, vienodai auklėtu globėjo dėdės Kristupo II sūnumi Jonušu. Boguslavui teko kovojo XVII a. vidurio karuose su Švedija ir Rusija, buvo vienas iš LDK kariuomenės vadų. 1648–1654 m. slopino Bogdano Chmelnickio sukilimą, 1654–1655 m. dalyvavo kare su Rusija. Kartu su pusbroliu Jonušu Radvila buvo vienas iš Kėdainių sutarties su Švedija iniciatorių. Sutartį 1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose pasirašė 1134-i didikai ir bajorai. Šia sutartimi buvo nutraukta unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija.

Buvo tikėtasi, kad Švedija geriau apgins lietuvių didikų interesus, bus gauta parama karui prieš Rusiją, Lietuvoje bus palikta senoji tvarka, luominė ir religinė laisvės.

Dėl šios sutarties Lenkijoje iki šiol Boguslavas Radvila, kaip ir Jonušas Radvila, laikomas Abiejų Tautų Respublikos išdaviku. Lietuvoje jis – patriotas, gynęs Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę nuo Maskvos carų kėsinimosi.

Po pralaimėtų ATR vidaus karų, Boguslavas pasitraukė į Prūsiją, 1657 m. buvo paskirtas šio krašto generaliniu elektoriumi, 1657–1665 metais generalgubernatoriumi.

1655 m. mirus pusbroliui Jonušui Radvilai tapo jo vienintelės dukters Anos Marijos globėju.

Boguslavas įkurdino Aną Mariją Radvilaitę pas Kuršo kunigaikštienę, nes jo valdas buvo užėmusi ATR kariuomenė. Karo veiksmams aprimus, pamažu įsiviešpatavus taikai ir ramybei, kunigaikštis Boguslavas Radvila, nutarė vesti gerai išauklėtą, dailią savo globotinę. Tam turėjo įtakos ir ta aplinkybė, kad kunigaikštytė buvo paveldėjusi didžiules valdos, kurios galėjo atitekti pašaliniams, ypač katalikui. Jų amžiaus skirtumas – 20 metų tais laikais nebuvo kliūtis. Boguslavas Radvila išsirūpino leidimą vesti giminaitę ir 1665 m. lapkričio 27 d. jie iškilmingai susituokė Liepojoje.

1667 m. vasario 27 d. Boguslavui ir Anai Marijai Radviloms Karaliaučiuje gimė duktė Liudvika Karolina.

Kunigaikštis Boguslavas Radvila  su žmona gyveno neilgai. 1667 m. kovo 24 d., praėjus mėnesiui po dukters gimimo, Ana Marija mirė.

Po dviejų metų Boguslavas Radvila, grįždamas namo pakeliui į Karaliaučių, 1669 m. gruodžio 31 d. mirė nuo širdies smūgio. Jam tebuvo 49 metai.

Boguslavas Radvila – paskutinis Biržų-Dubingių Radvilų šakos vyriškos lyties palikuonis.

Jam mirus plačių Radvilų valdų savininke paliko jo vienintelė dukra Liudvika Karolina Radvilaitė. Ja iki pilnametystės rūpinosi vienuolika globėjų, tarp kurių pirmasis buvo Brandenburgo elektorius Frydrichas Vilhelmas.

Didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs Prūsijoje, Boguslavas Radvila tik vieną kartą lankėsi Biržuose, bet ir prieš šimtmečius buvo įvaldytos nuotolinio darbo technologijos – jis po pusbrolio Jonušo Radvilos mirties puikiausiai valdė Biržų kunigaikštystę, atstatinėjo Biržų pilį, ypatingai rūpinosi tvirtovės fortifikacijos darbais.

Boguslavas Radvila ir jo žmona Ana Marija Radvilaitė Radvilienė buvo palaidoti Karaliaučiaus katedroje. Jiems ant Katedros sienos buvo sukurta paminklinė lenta su epitafijomis, kuri per II pasaulinį karą, subombardavus šventovę, smarkiai nukentėjo, bet išliko.

2009 metais atstatytoje istorinėje Karaliaučiaus katedroje buvo restauruotas LDK paskutinio Radvilų giminės reformato kunigaikščio Boguslavo Radvilos (1620-1669) ir jo žmonos Anos Marijos (1640-1687) antkapis su epitafijomis. Tą darbą puikiai atliko lenkų restauratoriai.

Dabar restauruotoje katedroje įrengtas Istorijos muziejus, Ortodoksų ir Evangelikų liuteronų koplyčios.