Anna Reinhard Cvingli
Reformacijos moterys (I)
Bet kokioje diskusijoje apie Reformacijos laiko protestantes moteris labai daug dėmesio skiriama Katharinai von Bora Liuter. Ji pelnė pripažinimą dėl savo darbų, pasiaukojimo savo vyrui. Tačiau buvo ir kitų moterų, kurios taip pat dirbo atsinaujinančioje Bažnyčioje. Jos taip pat turi daug ko mus pamokyti.
Pirmoji moteris, tapusi reformatoriaus žmona, buvo Anna Reinhard (apie 1484–1538). Kaip ir Kalvino žmona Ideleta, Anna buvo jauna našlė, kai jos būsimas antrasis vyras atvyko į miestą kaip naujas kunigas. Neturime įrašų apie jos gimimo datą, bet daugelis mano, kad tai buvo 1484 metais. Mažai žinome apie jos jaunystę, išskyrus tai, kad ji buvo graži, ir jaunas vietinis didikas John‘as von Knonau norėjo ją vesti. Jo šeima priešinosi jungtuvėms, todėl John‘as ir Anna susituokė slapta. Kai tai išaiškėjo, jo tėvas nutraukė su juo ryšius, todėl John‘as įstojo į Šveicarijos armiją, kad išlaikytų žmoną, šeimą. Po kelių žygių jis grįžo pablogėjusios sveikatos ir mirė, palikdamas Anną našle su sūnumi ir dukra (dar viena dukra mirė kūdikystėje).
Sūnus Geroldas suvedė savo motiną su Ulrichu Cvingliu. Cvinglis atvyko į Ciurichą 1518 metų pabaigoje, kai Annai sunkiai sekėsi išlaikyti ir mokyti savo šeimą. Nuo pat Cvinglio pamokslavimo pradžios ji buvo viena iš dėmesingiausių jo klausytojų. Jos namai buvo jo parapijoje, ir jis bendravo su ja ir jos vaikais kaip jų pastorius. Ypač Cvinglio dėmesį patraukė Geroldo gabumai. Cvinglis mokė berniuką, o kai vienuolikos metų Geroldui prireikė aukštojo mokslo, Cvinglis išsiuntė jį į Bazelį. Tėviškas Cvinglio rūpinimasis Annos sūnumi suartino juos abu, ir jis netrukus pamilo Anną. Iš pradžių jų santykiams trukdė tai, kad kunigai negalėjo tuoktis. Cvinglis ir Anna slapta susituokė 1522 metais ir iki 1524 metų slėpė santuoką nuo visų, išskyrus artimiausius Cvinglio draugus. Žinia apie santuoką sukėlė tarptautinę sensaciją, nes Cvinglis buvo pirmasis vedęs reformatorius. Romos katalikai apkaltino jį sulaužius įžadus ir vedus Anną dėl jos grožio ir pinigų. Jis atsakė, kad ji turi mažai pinigų, tačiau kaltinimas, kad Annos grožis buvo tai, kas jį patraukė, buvo dalis tiesos, ir nebuvo griežtai paneigtas.
Ištekėjusi už Cvinglio, Anna nustojo nešioti papuošalus. Tokio elgesio konkrečios priežastys nežinomos. Galbūt puošimasis buvo laikoma yda; o gal dėl šeimos finansinės padėties. Jos naujas gyvenimas išstūmė visus priedus: protestantiškas tikėjimas ir santuoka su reformatoriumi lėmė, kad jos krikščioniška tarnystė buvo įvairiapusė ir intensyvi. Anna labai rūpinosi savo vyru. Cvinglis vadino ją savo brangiausia namų šeimininke, naudinga jam pagalbininke. Nors jie linksmai praleisdavo vakarus kaip šeima, Cvinglis turėjo mažai laisvo laiko. Kai jis per daug įsitraukdavo į darbą, anksti keldavosi ir dirbdavo iki vėlumos, ji jam sakydavo: Daugiau pailsėk, mano brangusis. Ji mėgo klausyti, kaip Cvinglis aiškina apie Kristų, jo poelgius, kurių ji nesuprato. Kai 1525 metais jos vyras pradėjo versti Bibliją, vakarais prieš miegą jis jai skaitydavo išverstus skyrius. Annai patiko klausytis Evangelijos jos gimta šveicarų vokiečių kalba. Kai 1529 m. buvo išleista visa Biblija, Cvinglis jai padovanojo Ją, ir Ji tapo jos mylimiausia knyga.
Mus pasiekė tik vienas Cvinglio laiškas Annai. Jis buvo parašytas 1528 metais iš Berno, kai Anna pagimdė kūdikį jam nesant namuose. Jame jis dėkoja Viešpačiui už sūnaus atėjimą, meldžiasi, kad abu tėvai galėtų jį gerai auklėti, prašo Annos mažiau rūpintis dėl jo saugumo ir siunčia sveikinimus draugams.
Anna bendravo su daugybe savo vyro draugų, priimdavo jo svečius. Protestantų pabėgėlių tais laikais buvo daug, ir Cvinglio namai visada buvo jiems atviri. Kai Cvinglis būdavo išvykęs, Anna tapdavo jų centru. Žymūs piliečiai ir ministrai, tokie kaip Leo Juda ir Konradas Pellikanas, skyrė jai didžiulę pagarbą ir gyrių. 1526 m. atvykusiam aukštam pareigūnui Cvinglio namai padarė tokį didelį įspūdį, jog jis pareiškė, kad niekad to nepamirš. Jis taip pat pavadino Anną angelo žmona.
Nors santuoka su reformatoriumi ir buvo laiminga, bet ją nuolatos lydėjo sunkus darbas; kilo ir rimtų pavojų. Cvinglis gyveno nuolatinėje grėsmėje būti Romos katalikų nužudytam ar pagrobtam. Sutemus jis negalėjo išeiti vienas, todėl Anna pasirūpino, kad jį lydėtų vyrai. Jis privalėjo būti atsargus, kai kur nors valgė ar gėrė, nes galėjo būti apsinuodytas. Žmona sužlugdė daugybę bandymų jį nužudyti, bet jai taip pat reikėjo jo apsaugos.
1525 m. rugpjūčio 28 d. naktį jų namas buvo apmėtytas akmenimis; skraidė medžio gabalai. Anna ir vaikai buvo labai išsigandę, bet Cvinglis griebė savo kardą ir suriko, kad jei kas turi reikalų su juo, tegu ateina rytą. Šios bėdos rodė artėjančią audrą – Anna ir jos vyras tai jautė. Audra sprogo 1531 m. spalio 11 dieną.
Spalio 9 d. pasirodė žinia, kad Romos katalikų kariuomenė artėja prie Ciuricho. Cvinglis buvo karo kapelionas ir turėjo eiti kartu su protestantų pajėgomis į mūšį. Annos sūnus Geroldas – taip pat. Anna išėjo iš klebonijos atsisveikinti su vyru ir apsipylė ašaromis. Atėjo valanda, kuri mus išskiria, – pasakė jis jai, – Tebūnie taip. Teišsipildo Viešpaties valia. Jis ją apkabino, o ji atsakė: Mes dar pasimatysime, jei tokia bus Viešpaties valia.. Tebus įvykdyta Jo valia. O ką parneši, kai grįši? Cvinglis greitai atsakė: Palaimą po tamsios nakties. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai, skirti jai. Anna su vaikais nuskubėjo į namus, atsiklaupė ir meldė Gelbėtoją žodžiais: Tėve, tebūnie ne mano valia, o Tavo.
Bulingeris pasakoja, kad išgirdus žinią apie pralaimėjimą, kilo baisus klyksmas Ciuriche. Daugelis buvo netekę artimųjų, bet Annos sielvartas buvo kitoks. Ji ir anksčiau buvo susidūrusi su netektimi, tačiau dabartinė buvo nepalyginama. Jos sūnus Geroldas, brolis ir pusbrolis kartu su vyru krito mūšio lauke. Žentas taip pat buvo mirtinai sužeistas. Ją apėmė mirtinas liūdesys. Dėl savo sielvarto Anna buvo pavadinta Reformacijos verkiančiąja motina. Įžymūs piliečiai ir ministrai lankėsi pas ją arba rašė krikščioniškos paguodos laiškus. Martinas Buceris pasisiūlė padėti jai ir vaikams. Tačiau didžiausias žemiškasis jos guodėjas buvo jaunasis Heinrichas Bulingeris, jos vyro įpėdinis. Kaip apaštalas Jonas priėmė Mariją į savo namus, taip Bulingeris ir jo žmona suteikė Annai namus, tapo jos mylimais vaikais. Cvinglis nepaliko savo šeimai pinigų. Bulingeris užėmė Cvinglio vietą, teikė aprūpinimą, atstojo tėvą vaikams, prižiūrėjo ir mokėjo už jų mokslą. Beveik nieko nežinome apie vėlesnius Annos gyvenimo metus. Matyt, ji retai išeidavo iš namų, nebent į bažnyčią. Vėlesniame gyvenime ji daug metų sirgo, bet kantriai nešė savo kančias. Bullingeris 1538 m. gruodžio 6 d. apie jos mirtį pasakė taip: Aš nenorėčiau laimingesnės gyvenimo pabaigos. Ji mirė tyliai, kaip švelni šviesa, ir grįžo namo pas savo Viešpatį, melsdama ir pavesdama mus visus Dievui.
Annos gyvenimą nulėmė principai, kuriuos ji perskaitė savo šveicariškoje Biblijoje. Ji nebijojo ištekėti nepaisydama didžiulio pasipriešinimo, nes žinojo, kad tai teisinga. Ji ištikimai ir rūpestingai mokė savo vaikus, vadovaudamasi Dešimčia Dievo įsakymų. Jos parama leido Cvingliui ištikimai ir uoliai darbuotis, ir jis negailėjo jai pagyrų. Jos rūpinimasis parapijos vargšais ir ligoniais pelnė žmonių pasitikėjimą ir dėkingumą, jiems Anna buvo tikro krikščionio pavyzdys. Anna taip pat paliko gyvą palikimą savo vaikams, kurie toliau kūrė gerumo Bažnyčios struktūrą. Jos tikėjimo darbai pergyveno jos kūną. Anna tapo pavyzdžiu protestantėms moterims, ypač kunigų žmonoms. Ji bėgo gerai; kitoms belieka ja sekti...
Rebeka van Doodewaard
https://tabletalkmagazine.com/posts/reformation-women-anna-reinhard/