Reformacijos moterys (III)

Idelette de Bure Stordeur Calvin (g. 1500 m., m. 1549 m.) buvo vienintelė prancūzų reformatoriaus Jono Kalvino (Jean Calvin) žmona.

Olandė Ideletė de Bure buvo kilusi iš Vlamincko (dabar Belgija) ir pirmą kartą ištekėjo už John‘o Stordeur‘o iš Lježo, Belgija. Kažkuriuo metu jie persikėlė į Strasburgą, kur buvo įrašyti kaip anabaptistai. Ideletė ir John‘as Stordeur‘ai susilaukė dviejų vaikų (Čarlio ir Juditos).

John‘as Stordeur‘as po trumpos ligos mirė, palikdamas Ideletę našle.

Kalvinas buvo taip įsitraukęs į savo darbus, kad, atrodo, jis iki 30 metų net nesvarstė apie vedybas. Kalvinas paprašė draugų padėti jam susirasti moterį, kuri būtų skaisti, pareiginga, neišranki, ekonomiška, kantri ir rūpintųsi jo sveikata. Jo draugas ir bendražygis Martinas Buceris pažinojo Ideletę ir rekomendavo ją Kalvinui, tikėdamasis, kad ji jam turėtų tikti. Jonas Kalvinas ir Ideletė de Bure susituokė 1540 m. rugpjūtį.

Ideletė pagimdė Kalvinui vieną sūnų ir gal keletą dukterų, bet jie visi mirė kūdikystėje. Į katalikų šmeižtą, kad jų šeima Dievo yra baudžiama kaip eretikų, Kalvinas atsakė, kad yra patenkintas turėdamas daugybę savo tikėjimo sūnų.

Ideletė rūpinosi Kalvinu, sergančiu daugybe ligų, ištikimai lankydama ligonius ir kenčiančius, o savo namus pavertė prieglobsčiu tiems, kurie buvo persekiojami dėl tikėjimo ir  grėsė pavojus jų gyvybei. Nors ji išgyveno marą, kuris nusiaubė Ženevą, Ideletė mirė po ilgos ligos 1549 metais. Mirties patale ji buvo kantri, tai rodo jos pasakyti žodžiai: O Abraomo Dieve ir visų mūsų tėvų Dieve, tavimi Tikintieji pasitikėjo tiek daug amžių praeityje, ir nė vienas jų nepasitikėjo veltui. Aš taip pat tikėsiu.

Tai, ką parašė Kalvinas draugui Pierre'ui Viretui praėjus vos kelioms dienoms po jos mirties, dar labiau išryškina jos charakterį.

Netekau geriausio savo gyvenimo draugo, žmogaus, kuris, jei būtų liepta, būtų ne tik noriai dalinęsis mano vargu, bet net ir mirtimi. Per savo gyvenimą ji buvo ištikima mano tarnystės pagalbininkė.

ir,

Iš jos niekada nepatyriau nė menkiausio priekaišto. Per visą savo ilgos ligos laiką ji stengėsi manęs nevarginti; ji labiau jaudinosi dėl savo vaikų nei dėl savęs. Kadangi bijojau, kad šie asmeniniai rūpesčiai gali ją be reikalo erzinti, trys dienos prieš jos mirtį, pasinaudojęs proga, paminėjau, kad nesugebėsiu atlikti savo pareigos jos vaikams. Nedelsdama ji atsakė: „Aš jau pavedžiau juos Dievui.“ Kai pasakiau, kad tai netrukdo man jais rūpintis, ji atsakė: „Žinau, kad neapleisi to, ką žinai, kad buvo padaryta Dievui.“ Taip pat pastaruoju metu, kai viena moteris primygtinai reikalavo su manimi pasikalbėti šiais klausimais, pirmą kartą išgirdau jos tokį trumpą atsakymą: „Neabejotinai svarbiausia yra tai, kad jie gyventų pamaldžiai ir šventai. Mano vyras neturi būti raginamas mokyti juos tikėjimo dalykų ir Dievo baimės. Jei jie bus pamaldūs, aš tikiu, kad Jis mielai bus jiems tėvas; bet jei ne, jie nenusipelno, kad aš ko nors prašyčiau jų vardu.“ Šis proto kilnumas man bus svarbesnis nei šimtas rekomendacijų.

https://alchetron.com/Idelette-Calvin