Jis gimė 1884 m. gegužės 13 d. evangelikų reformatų Elžbietos ir Martyno Šernų šeimoje. A. Šerno gimtinė – netoli Nemunėlio Radviliškio esantis Jasiškių kaimas. Dar ir šiandien sodybos vietą saugo didžiuliai ąžuolai.

E. ir M. Šernų šeimoje augo penki vaikai: Elžbieta, Adomas, Jokūbas, Petras ir Marija. Trys vaikai – dvi dukros (Emilija ir Ona) ir sūnus Julijonas mirė kūdikystėje. Vaikai nuo mažens namuose girdėjo giedamas šventąsias giesmes, tėvo kasdien skaitomas maldas. Sekmadieniais vykdavo namų pamaldos, į kurias mažasis Adomas buvo siunčiamas pakviesti kaimynų.

M. ir E. Šernų namuose buvo lietuviškas ir lenkiškas Giesmynai. Galėjo būti Samuelio Nerlicho, 1819 m. ėjusio dvasinę tarnystę N. Radviliškyje, Kancyonolas arba Mykolo Cerausko, kilusio iš Juostaviečių kaimo, esančio N. Radviliškio parapijoje, Kancyonolas, parengtas pagal Knygą nobažnystės krikščioniškos. Beje, Mykolo Cerausko tėvas, irgi Mykolas, XVIII a. viduryje (apie 1754 m.) kunigavo N.Radviliškyje. A. Šernas liudija namuose buvus ir Bibliją.

Svarbu paminėti, kad Lietuvos evangelikų reformatų religinės spaudos leidyba nesustojo ne tik 1863 m. sukilimo, bet ir visu spaudos draudimo laikotarpiu. Tai buvo reformatų dvasinės vyresnybės nuopelnas. Kaip teigia dr. Arūnas Baublys, vienu pačių reikšmingiausių Sinodo laimėjimų po sukilimo <...> buvo išsikovota teisė toliau leisti bažnytinę literatūrą lotyniškais rašmenimis. Tuo tarpu visa kita literatūra Lietuvoje buvo leidžiama kirilicos atmaina, vadinamąja graždanka.    

Tikėtina, kad Šernų namuose galėjo būti kuri nors iš spaudos draudimo laikotarpiu Sinodo išleistų maldos knygų: Trumpas katechizmas arba Pamoksłey apie wierą krikszczioniszką (1863), Pamoksłey ir kozones (1864), Gromata naszłaitela (1865) Małdos krikszczioniszkos visokioj reikmenej prigulinczios (1877), Kancyonołas (1877), Heidelbergskas katekizmas (1893).

Reikia nulenkti galvą prieš evangelikų reformatų dvasinės vyresnybės išmintį. Išsaugoti kalbą reiškė išsaugoti nacionalinį identitetą, tautinį orumą. Beje, dar XVII a. prancūzų intelektualas, rašytojas, filosofas, teisininkas, diplomatas Žozefas de Mestras yra pasakęs: Tiek individo, tiek tautos išsigimimas tiesiogiai proporcingas gimtosios kalbos išsigimimui. Beveik pusę amžiaus – keturiasdešimt vienerius metus – ev. reformatų dėka nuo svetimtaučių darkymo buvo saugota lietuvių kalba.  

MOKSLAI

Pirmieji Adomo mokytojai buvo tėvai: motina iš Giesmyno išmokė skaityti lietuviškai, o tėvas, nupirkęs rusų kalbos elementorių, išmokė skaityti ir rašyti rusiškai.

Po namų mokyklos sekė Sinodo išlaikoma N. Radviliškio pradžios mokykla. Vienuolikmetį Adomą tėvas išveža į Rygos gimnaziją, o po trejų metų, gavęs Sinodo stipendiją, jis tęsia mokslus Slucko (dab. Baltarusija) gimnazijoje. Mokymosi ir gyvenimo sąlygos buvo geros. Kaip sakė pats A. Šernas, bendrabutis buvo puikioje vietoje: antroje alėjos-gatvės pusėje ties vienu jo galu stovėjo reformatų bažnyčia, ties kitu – gimnazija.

Slucko gimnazija buvo aukšto lygio klasikinį išsilavinimą teikianti mokykla, įkurta 1617 m. kunigaikščio, Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos. Gimnazijoje buvo turtinga biblioteka, kurios pagrindu, manoma, tapo XVII a. kunigaikščio Boguslavo Radvilo padovanotas Slucko kunigaikščio Olelkaičio dvaro bibliotekos rinkinys. Ilgainiui rinkinys nuolat pasipildydavo didikų ar gimnazijos dėstytojų donacijomis ir išaugo į solidžią biblioteką, kurios fonduose buvo teologiniai veikalai lotynų, senąja graikų, hebrajų kalbomis bei kitos knygos beveik visomis Europos tautų kalbomis. Gimnazijoje buvo dėstoma lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių, lenkų kalbos, matematika, istorija, teisė, retorika, etika, logika. Į tokią intelektualią aplinką patekusiam ir atkakliai siekusiam mokslo A. Šernui vėrėsi didelės galimybės.

Gavęs brandos atestatą 1905 m. A. Šernas įstoja į Dorpato imperatoriškojo universiteto Teologijos fakultetą, kuriame dėstomoji kalba buvo vokiečių, ir 1913 m. jį baigia.

Evangelikų reformatų dvasininkai, teologinį išsilavinimą gaudavę žymiuose Europos universitetuose (Leipcigo, Berlyno, Erlangeno, Karaliaučiaus, Marburgo, Leideno, Frankfurto prie Oderio, Varšuvos, Dorpato ir kt.), kartu įgydavo ir pedagoginį pasirengimą, kad galėtų mokytojauti Sinodo įsteigtose mokyklose.

1927 m. Lietuvos švietimo ministerija A. Šernui pripažino aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą ir teisę mokyti aukštesniojoje mokykloje tikybos, o vidurinėje – tikybos, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų, istoriją, geografiją, fiziką ir gamtos mokslus. Eidamas dvasininko pareigas A. Šernas mokytojavo N. Radviliškio progimnazijoje, 1928 m. laikinai ėjo šios progimnazijos direktoriaus pareigas, o vėliau mokytojavo Biržų gimnazijoje.

KUNIGYSTĖ

Baigęs teologijos mokslus, 1913 m. kovo 24 d. A. Šernas ordinuojamas diakonu ir pradeda dvasinę tarnystę Vilniuje, o birželio 23 d. ordinuojamas kunigu ir paskiriamas Švobiškio parapijos klebonu. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas nutraukia pradėtą dvasinį darbą.  

Rusijos kariuomenei traukiantis ir frontui artėjant prie Vilniaus, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas nutarė evakuoti lietuviškas mokyklas į Rusijos gilumą. Caro valdžios nurodymu buvo evakuojamos valdžios įstaigos, svarbesnės pramonės įmonės. Ev. reformatų dvasininkams, kaip mokantiems vokiečių kalbą, valdžios buvo nurodyta trauktis vieniems iš pirmųjų. 1915 m. rugsėjo 19 d. Vilnius jau buvo užimtas vokiečių.

Priverstinai pasitraukęs į Rusiją, A. Šernas, kaip Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto įgaliotinis, 1915-1916 m. Pavolgyje rūpinosi Mažosios Lietuvos tremtiniais, kurie, karo pradžioje Rusijos kariuomenei okupavus Mažąją Lietuvą, iš savo gimtųjų vietų okupantų buvo ištremti į Rusijos gilumą. 1916-1917 m. praleido Simbirske teikdamas dvasinius patarnavimus ev. reformatų bendruomenei.

Per penkiasdešimt vienerius dvasinės tarnystės metus A. Šernui teko ne kartą keisti parapijas: Vilnius, Švobiškis, Papilys, Salamiestis, Kaunas, Biržai, Kėdainiai, Seirijai, N. Radviliškis – miestai ir miesteliai, kuriuose klebonauta arba administruota parapijos.

Dar būdamas Dorpato universiteto studentas, A. Šernas pradėjo dalyvauti ev. reformatų Sinodo darbe ir pradedant 1918 metais ėjo garbingas pareigas: buvo Konsistorijos prokuroras (1918-1934), Sinodo sekretorius (1924-1927, 1930), Kolegijos narys (1929, 1932, 1935-1936), Sinodo cenzorius (1939, 1957), generalinis superintendentas, Konsistorijos viceprezidentas (1942-1964), du kartus (1920-1924 ir 1934-1940) – Lietuvos kariuomenės evangelikų kapelionas.

POLITINĖ VEIKLA

Pirmojo pasaulinio karo kontekste 1916-1917 m. Vokietija planavo atskirti vakarines Rusijos imperijos gubernijas. Šios žemės niekada Rusijai ir nepriklausė, jos buvo prisijungtos kaip grobis teritorinių dalybų metu. Vokietija tikėjosi šiose gubernijose gyvenančių tautų žemėse įkurti vasalines valstybes (tarp jų ir Lietuvą), kurios su Vokietija būtų susaistytos politiniais, ekonominiais ryšiais. Politiškai sumaniai pasinaudojus susidariusia istorine situacija, radosi galimybė didžiajam Lietuvos likimo posūkiui – valstybingumo atkūrimui. Šiame procese dalyvavo ir A. Šernas. Tikėtina, kad į valstybės atkūrimo darbą jį įtraukė brolis Jokūbas Šernas, Peterburgo universitete baigęs teisės mokslus ir tuo metu gyvenęs Vilniuje bei priklausęs svarbių Lietuvos visuomenės veikėjų ratui (Antanas Smetona, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, Petras Klimas, Jonas Vileišis ir kt.), kuriame buvo svarstomi Lietuvos ateities klausimai.

Kunigas A. Šernas, nelaukdamas karo pabaigos, 1917 m. per Švediją, Vokietiją ir Lenkiją grįžta į Lietuvą. Okupacinei vokiečių valdžiai leidus, buvo rengiamasi Lietuvių konferencijai. A.  Šernas įėjo į konferencijos rengimo Organizacinį komitetą, kurį sudarė 22 nariai, ir buvo atsakingas už Biržų ir Joniškėlio apskričių atstovų į konferenciją pasiūlymą.

Organizacinis komitetas posėdžiavo Vilniuje 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. Komiteto posėdžiuose vykusiose diskusijose, kuriose dalyvavo Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Petras Klimas, Stanislovas Narutavičius, Saliamonas Banaitis, Vladas Mironas, Steponas Kairys,  A. Šernas laikėsi išmintingos pozicijos vertindamas galimus Lietuvos ateities pasirinkimus.

Pasisakydamas diskusijoje apie galimą būsimos valstybės santykį su Vokietija jis sakė: Čia tik būtinumas mus verčia. <...> Nors aš iš vokiečių pusės nieko nesitikiu gero. Taip pat Mažojoj Lietuvoj lietuviai yra iš dvasios išvaryti ir vokiečių dvasios prikrauti. Gal ir čia jie imtų tat daryti. Diplomatija betgi verčia. Nieko nelaukiu nei iš rusų, nei iš vokiečių, noriu nepriklausomybės, bet reikia tartis, nes vokiečiai čia dabar ponas.

Komitetas priėmė Rezoliuciją, kurioje pasakyta, kad reikia pasinaudoti susidariusia tarptautine situacija, sukviesti Lietuvių konferenciją, išrinkti Lietuvos Tarybą, kuri toliau vestų Lietuvos valstybingumo bylą. Komiteto būsimai konferencijai parengė kandidatų į Tarybą sąraše ir A. Šerno pavardė. Jokūbo Šerno šiame 24 politikos veikėjų sąraše nebuvo.

A. Šernas dalyvavo ir 1917 m. rugsėjo 18-22 d. vykusioje istorinėje Lietuvių konferencijoje. Diskusijose jis kalbėjo ir įžvalgiai, ir emocingai: Ką mes galime? Esame silpni. Prietelių neturime, tik priešus. <...> Jeigu Vokietija duoda progos mums atsikelti, tai reikia linkti ne kokia simpatija, bet tautiniu egoizmu, ar tai interesu. Mes turime su jais eiti. Kito kelio nėra. Dabar mums visų svarbiausia, kad Vokietija paskelbtų aktą Nepriklausomos Lietuvos. Jei mes bijomės atsakomybės, jei reikėtų mums pirštus griaužti, kad gerą momentą pražiopsojome. Geriausia politika: nežiopsok, dirbk, kaip yra momentas. Tartis su vokiečiais, rinkti Tarybą ir kad leistų mūsų krašte tvarkytis. Laikykimės vienybės. Jo kalba konferencijos dalyvių buvo palydėta plojimais. A. Šerno nuopelnas – jo pasiūlytas žodis nepriklausomybė vietoje liuosybės ar neprigulmybės įsitvirtino oficialioje vartosenoje ir politiniame Lietuvos žodyne.

Abu broliai – Adomas ir Jokūbas – buvo pasiūlyti kandidatais į Lietuvos Tarybą, bet balsavimas lėmė, kad į Tarybą buvo išrinktas Jokūbas Šernas.

 KŪRYBA

Apie kūrybinio darbo pradžią A. Šernas sakė: nuo 1929 m. pradėjau dirbti literatūrinį darbą.<...> Buvo mane tiesiog pagavusi eiliavimo aistra, kūriau giesmių tekstus su taisyklinga eilėdara, teisingu ritmu ir kirčiu.

Kaip kunigas, poetinį talentą jis paskyrė ne pasaulietinei poezijai, bet originalių religinių giesmių kūrimui bei meniniam giesmių vertimui iš vokiečių, lenkų, latvių, prancūzų kalbų. Giesmė – konfesinio pobūdžio poetinis vokalinis kūrinys. Nuo Reformacijos pradžios iki šiol giesmės bažnytinių apeigų metu atlieka ypatingą dvasinę misiją. Per pamaldas visos bažnyčios giedama giesmė sukuria įtaigų emocinį ir prasminį lauką. Per giesmę skaidrėja dvasia, iš giesmės kyla vidinė dermė – harmonija su savimi ir pasauliu.

Matydamas sakralinės literatūros stoką, A. Šernas imasi svarbaus darbo – verčia iš vokiečių kalbos Heidelbergo katekizmą. Katekizmo istorija siekia 1563 metus, kai Heidelbergo universiteto profesorius Zacharijas Ursinas kartu su kolegomis parengė dvasinį vadovą evangelinio išpažinimo krikščionims – Heidelbergo katekizmą, kuris netrukus buvo išverstas į kitas Europos kalbas ir greitai pasklido protestantų bendruomenėse įvairiose Europos šalyse. Jo svarba buvo didžiulė, dar XVII a. ji buvo įvardinta šiais žodžiais: Knygelė, kurios neapmokėsi nė tonomis aukso.

Lietuviškai ši Knygelė prakalbo XIX a. pabaigoje. Ev. reformatų kun. Albertas Konstantinas Močiulskis Katekizmą išvertė į lietuvių kalbą ir spaudos draudimo metais (1893) išleido.

XX a. išėjo penki Katekizmo leidimai. Tris Katekizmo evangelikų reformatų vaikams laidas (1909 m. Kaunas, 1916 m. Petrapilis, 1937 m. Kaunas) parengė ev. reformatų kun. Jonas Šepetys. Adomas Šernas parengė sutrumpintą Heidelbergo katekizmą ir išleido Biržuose 1936 m., o vėliau išvertė pilną Heidelbergo katekizmą ir 1943 m. išleido Kaune. Šiuo leidimu naudotasi sovietmečiu ir Nepriklausomos Lietuvos laikais iki 2002 m.

Tapęs Lietuvos kariuomenės evangelikų kapelionu, A. Šernas ėmė rengti giesmyną kariams. 1938 m. pasirodė mažutė šimto keturiolikos krikščioniškų giesmių ir maldų knygelė Karys evangelikas, skirta reformatams ir liuteronams, tarnaujantiems kariuomenėje. Pratarmėje kreipdamasis į karius A. Šernas rašė: Gerbkite ir mylėkite savo giesmių ir maldų knygą! Naudokitės ja, kad ji taptų jūsų dvasios nuosavybe, jūsų sielos turtu ir brangenybe.

Didysis A. Šerno darbas – Giesmynas pasirodė 1942 m. Tai aštuntoji Lietuvos ev. reformatų giesmyno laida, naudojama iki šiol ir vadinamas Šerno giesmynu. Iš devynių šimtų A. Šerno sutvarkytų, kruopščiai suredaguotų, išgrynintų, nuo svetimybių apvalytų, pereiliuotų, naujai išverstų iš vokiečių, prancūzų, latvių, lenkų, rusų kalbų senųjų giesmių pridėjus ir savo paties sukurtąsias, į Giesmyną atrinktos trys šimtai trisdešimt aštuonios giesmės. Giesmynas buvo rengtas atsižvelgiant ir į evangelikų liuteronų poreikius.

Pirmąjį Giesmyno egzempliorių Spindulio spaustuvės direktorius Kazys Kemežys užrašė jo sudarytojui – A. Šernui: Didžiai gerbiamam superintendentui Adomui Šernui ši kukli dovanėlė tebūnie Jums atminimui už nenuilstamą darbą išleidžiant šį lietuvišką Evangelikų giesmyną lietuvių tautai išlaikyti.

A. Šernas yra palikęs paruoštų spaudai rankraščių, turinčių puikias gen. superintendento kun. Povilo Jakubėno, kunigų Aleksandro Balčiausko ir Povilo Jašinsko recenzijas bei rekomendacijas. Tačiau šie veikalai: Trumpa Lietuvos Reformacijos istorija (1932), Bibliotyra (1932), Trumpa bažnyčios istorija (1933), Ekumeniškieji simboliai ir konfesiniai skirtumai – deja, taip ir liko rankraščiuose.

Paskutinieji darbai – Senojo Testamento Psalmių vertimas iš senosios hebrajų kalbos ir Naujojo Testamento vertimas iš senosios graikų kalbos – kol kas nerasti. Tikėtina, kad yra nuorašų, nes vienintelio 1957 metais sovietų valdžios leisto Sinodo XXII memoriale Apie religinę literatūrą pavedama Konsistorijai pasirūpinti mašinėle perrašyti superintendento kun. A. Šerno parengtą Naujojo Testamento su Psalmėmis vertimą – rankraštį ir jį atspausdinti. Tikėtina, kad Konsistorija tuo pasirūpino.

1954 m. pradžioje, ką liudija A. Šerno susirašinėjimas su Biržų bažnyčios vargonininku Jonu Sprindžiu ir klebonu Povilu Jašinsku, A. Šernas ėmė rengti didįjį Giesmyną neįėjusių savo verstų ir originalių giesmių Giesmyną su gaidomis. Jokūbas Kregždė knygoje Lietuvos reformatų raštija mini, kad Giesmyno būta irgi didelės apimties – apie 300 giesmių. Kol kas rasti tik fragmentai, iš kurių rengto leidinio visumą dar sunku sudėlioti. Žinant A. Šerno skrupulingumą bei tvarkingumą ir tai, su kokiu užmoju jis buvo ėmęsis šio darbo, tikėtina, kad rankraštis parengtas. Sovietiniais laikais jis negalėjo būti išleistas, todėl A. Šernas gyvenimo pabaigoje su apgailestavimu yra rašęs, kad daug eilėraščių guli nepanaudotų, taip pat daug tekstų gražioms melodijoms – chorui ir solo su akompanimentu.“

Išlikęs įspūdingas 65 pamokslų rankraštinis rinkinys. Iš kun. P. Jašinsko laiško Broniui Jauniškiui yra žinoma, kad A. Šernas pamokslus rengė ir lenkų kalba, bet jų šiame rinkinyje nėra. Ne visi pamokslai datuoti. Chronologines ribas galima spėti pagal kunigystės pradžią, o paskutinė data yra 1961 m. Be abejo, pamokslais naudotasi ir vėliau. Daug kartų liesti, vartyti, taisyti, braukyti, sutepti, sulieti vandeniu, išblukę, jo paties restauruoti atstatant buvusį tekstą, rašyti mėlynu, juodu rašalu, įvairiais cheminiais pieštukais vertikaliu (ankstyvieji pamokslai) arba į dešinę pasvirusiu taisyklingu, kone kaligrafišku braižu, į gyvenimo pabaigą surinkti, sunumeruoti ir paties A. Šerno įrišti į storą nedidelio formato (in quarto) knygą.

Šios rankraštinės knygos skaitymas – tai tylus dialogas. Bendravimas su iškalbingu, išmintingu, intelektualiu kalbėtoju, neretai griežtu, net kategorišku dvasininku. Retas skaitinys turi tokią stiprią vidinę dvasios jėgą. Norint sukurti tokius tekstus, nepakanka išmanyti homiletikos taisykles. Dievo Žodžio perteikimui reikia turėti tvirtą tikėjimą ir jautrią sielą, gilų protą ir atjautos kupiną širdį.

OKUPACIJA – KARAS – REOKUPACIJA

1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir į Lietuvą įvesdama 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Birželio 17 d. emisaro Vladimiro Dekanozovo reikalavimu sudaryta marionetinė liaudies vyriausybė, liepos 1 d. paleistas Lietuvos Respublikos Seimas ir paskelbti rinkimai į marionetinį liaudies seimą. Prasidėjo masiniai suėmimai ir trėmimai. Į Sibirą su šeimomis ištremti Ministras Pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Tolimesnė Lietuvos ateitis darėsi grėsmingai aiški.

Okupacija griovė valstybės demokratinę sanklodą, ardė visų konfesijų nusistovėjusią bažnytinio gyvenimo tvarką, nerimas dėl ateities išblaškė žmones. Likiminių grėsmių akivaizdoje į Vakarus pasitraukė generaliniai superintendentai Povilas Jakubėnas (1940) ir Konstantinas Kurnatauskas (1941), superintendentas Jonas Šepetys (1941), kunigai Vytautas Kurnatauskas (1941), Fridrichas Barnėlis (1940), Povilas Dilys (1940), Stasys Neimanas (1940), daug garbingų kuratorių, apie 3000 evangelikų reformatų bendruomenės narių.

Lietuvoje liko keturi ev. reformatų kunigai: Adomas Šernas (N. Radviliškio parapijos klebonas), Povilas Jašinskas (Biržų parapijos klebonas), Aleksandras Balčiauskas (Biržų parapijos antras kunigas) ir Mykolas Frankas (Papilio parapijos klebonas). Adomas Grybė iš kunigų luomo pasitraukė 1940 m. birželio 24 d.

Didžiulė našta – darbas vokiečių ir sovietų okupacijos sąlygomis ir pastangos kritinėmis sąlygomis apsaugoti Bažnyčią – užgulė ev. reformatų dvasininkų pečius. 1942 m. Sinode superintendentu ordinuotas A. Šernas prisiėmė atsakomybę už Evengelikų Reformatų Bažnyčią, todėl jam bei Konsistorijai atsirado nauja pareiga – atstovauti Bažnyčiai santykiuose su okupacine sovietų valdžia bei religijų ideologiniu „prižiūrėtoju“ – Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotiniu prie LTSR Ministrų Tarybos, vykdžiusiu sovietų valdžios politiką visų konfesijų Bažnyčių atžvilgiu.

Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, buvo užsimota prieš demokratinę ev. reformatų Bažnyčios sanklodą. Pirmiausia buvo uždrausti kasmetiniai Sinodai. Per visą sovietų valdžios egzistavimo laikotarpį buvo leista 1957 m. surengti vienintelį Sinodą – jubiliejinį, skirtą  pirmo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo, įvykusio 1557 m. Vilniuje, 400 m. sukakčiai paminėti.

ATEIZACIJA

Po karo sovietams dar kartą okupavus Lietuvą, prasidėjo agresyvi ateizacija. 1946 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis kreipėsi į Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK biuro Lietuvai pirmininką Vladimirą Ščebrikovą ir LKP CK I sekretorių Antaną Sniečkų dėl antireliginės propagandos stiprinimo. Kasmet aukščiausios TSRS ir LTSR valdžios institucijos – VKP (b) CK, TSKP CK, LKP CK, TSRS Ministrų Taryba, LTSR Ministrų Taryba – leisdavo direktyvinius, t. y. visų lygių valdžios struktūroms privalomai vykdytinus dokumentus, skirtus kovai su Bažnyčia. Tų dokumentų pavadinimai mažai kuo skyrėsi, pagrindinė mintis – kova su religija, vadinamuoju „liaudies opiumu“: Dėl nepakankamos antireliginės propagandos, Dėl religinių kultų įstatymų kontrolės stiprinimo, Dėl priemonių kovoje su bažnyčios įtaka ir dvasininkijos vykdomais tarybinių įstatymų dėl kultų pažeidimais  ir pan. Buvo plačiai taikoma TSKP CK aprobuota instrukcija Dėl TSRS įstatymų taikymo religiniams kultams. Radijas ir televizija transliavo antireligines laidas, spaudoje nuolat pasirodydavo ateistiniai straipsniai. Religinių kultų reikalų įgaliotinio institucija artimai bendradarbiavo su KGB, kunigai buvo šantažuojami, vykdomas psichologinis spaudimas, jie buvo verčiami pasisakyti prieš religiją, raginami pasitraukti iš kunigų luomo. 1958-1964 m. keturiolika įvairių konfesijų dvasininkų pasitraukė iš kunigystės.

Bažnyčia buvo visokeriopai varžoma. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo uždraustas kalėdojimas. Kunigai to draudimo nepaisė, nes reikėjo kažkokiu būdu išlaikyti parapiją ir tuo pačiu Bažnyčią bei sumokėti mokesčius valstybei. Religinių kultų reikalų įgaliotinis Justas Rugienis ataskaitoje savo viršininkui, Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui Aleksandrui Puzinui rašė: Kalėdojimas yra viena iš masinių religijos skleidimo formų <...> Bažnyčia bus gyva tol, kol tęsis kalėdojimas. 1960 m. TSRS MT nutarimu kalėdojimas buvo uždraustas oficialiai. Kadangi kunigai ir toliau nepaisė šio draudimo, kalendą 1961 m. apdėjo mokesčiais. Bažnyčios pajamų vos užtekdavo sumokėti mokesčius valdžiai.

Pokario metais ev. reformatų parapijose dar plačiai vyko kapinių šventės. J. Rugienis A. Puzinui referuoja, kad yra davęs nurodymą visų rajonų vykdomiesiems komitetams (dab. savivaldybės), kad šias šventes griežtai ribotų, nes jos trukdo kolūkiniams žemės ūkio darbams, kolūkiečius nuo jų atitraukia, tuo metu jie ne laukuose dirba, o atlieka apeigas kapinėse.

1960-1964 m. antireliginė propaganda buvo pasiekusi piką. Tuometinis TSKP CK I sekretorius Nikita Chruščiovas, šios kampanijos iniciatorius, viešai gyrėsi, kad religija išnyks iš tarybinio žmogaus gyvenimo ir 1965 m. per televiziją jis galėsiąs  parodyti paskutinį kunigą.

1960 m. pažymoje Apie religinius centrus J. Rugienis A. Puzinui rašo, kad jau yra pasirengęs tris religinius centrus, t. y. evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir sentikių Bažnyčias likviduoti. Pradėti reikėtų nuo ev. reformatų, nes jų negausi bendruomenė, tik penkios parapijos, trys kunigai, apie 5000 tikinčiųjų. Panaikinama būtų lengvai, nes nepriklauso jokiai tarptautinei organizacijai, todėl nekiltų jokių protestų, niekas užsienyje nesureaguotų. J. Rugienis nežinojo, kad Lietuvos evangelikai reformatai nuo 1924 m. priklausė Pasaulinei reformatų bažnyčių sąjungai?

OPERATYVINIO DARBO METODAI

Religinių kultų reikalų įgaliotinio institucija ir KGB kovoje su Bažnyčia koordinavo savo veiksmus, apie veiklos rezultatus informuodami aukščiausią sovietinės Lietuvos valdžią – LKP CK ir  LTSR Ministrų Tarybą.

J. Rugienio Pažymoje ir Informacinėje ataskaitoje už 1961 metus teigiama, kad kunigas A. Šernas 1961 m. pabaigoje savo iniciatyva kreipėsi į jį dėl galimo atsisakymo nuo kunigystės. J. Rugienis Pažymoje persako neva A. Šerno pasakytą tokio žingsnio motyvą: на старость иметь материальную помощь (senatvėje turėti materialinę pagalbą). Toliau Pažymoje J. Rugienis teigia: Он хочет порвать с церквей при условии если государство выделит ему пенсию (jis nori nutraukti ryšius su bažnyčia ta sąlyga, jei valstybė jam skirs pensiją).

Pakankamai keistai skamba šis J. Rugienio kunigui A. Šernui priskiriamas materialinės pagalbos prašymas. A. Šernui tikrai buvo žinoma ev. reformatų Bažnyčios nuostata remti ne tik kunigą senatvėje, bet, jo mirties atveju, ir kunigo našlę bei padėti jai išleisti į mokslus vaikus.

Konsistorija iš tiesų siūlė generaliniam superintendentui persikelti į Biržus, į gausesnę ir tuo pačiu turtingesnę parapiją, kurioje po antrojo kunigo Aleksandro Balčiausko mirties 1952 m. buvo likęs tik vienas – klebonas Povilas Jašinskas.  

1957 m. Sinodas svarstė kunigo A. Šerno materialinio aprūpinimo klausimą, nes XXVI memoriale Apie Konsistorijos siūlymą apgyvendinti Superintendentą kunigą Ad. Šerną Biržuose sakoma: Senjorui raštu motyvuojant, jog perkėlimas nereikalingas nei jo prestižui, nei Biržų parapijai (kuri apie perkėlimą neužsimenanti), kurią aptarnauti įstengiąs klebonas pats vienas, Sinodas, Superintendentui prašant, palieka jį jo parapijoje N. Radviliškyje; tik paveda Konsistorijai pasirūpinti tinkamiau jį aprūpinti. Mažai tikėtina, kad Konsistorija būtų ignoravusi Sinodo nutarimą ir jo nevykdžiusi.

Be to, kun. A. Šernas su žmona Zuzana per savo gyvenimą išaugino ir į mokslus išleido ne vieną dešimtį savo giminių ar šiaip sunkiau besiverčiančių svetimų šeimų vaikų, nuo devynerių metų išaugino ir į mokslus išleido brolio Jokūbo dukrą Ireną Danutę ir nuo pat kūdikystės – jos dukrą, Jokūbo anūkę Kristiną Nijolę. Sunku patikėti, kad reformatų šeimos nepadėtų viena kitai sunkmečiu. Juolab, kad artimesni ir tolimesni A. Šerno giminės gyveno visai šalia – Bliūdžiuose, Dubriškėse, Jasiškiuose, Nemunėlio Radviliškyje, Biržuose.

Pirmas įrašas apie Superintendento, kunigo A. Šerno, kaip teigia J. Rugienis, kreipimąsi į jį su pasiūlymu atsisakyti kunigystės mainais į materialinį aprūpinimą, atsiranda ataskaitoje už 1961 metus. Įrašų ta tema vėlesniais metais yra ir daugiau. Visi jie pateikti taip, kad atrodo, jog kasmet A. Šernas vis kreipiasi į J. Rugienį su tuo pačiu pasiūlymu ir prašymu, tik Religinių kultų reikalų įgaliotinis niekaip neranda laiko sudaryti kunigui galimybių atsisakyti kunigystės, nes vadinamasis A. Šerno atsisakymas pasirodo tik 1964 m. vasarą.

Kas vyko tuos ketverius metus? Situaciją galėtų apibūdinti Lietuvos ypatingajame archyve esančiose bylose užfiksuota KGB darbo su dvasininkais schema, veikianti voratinklio principu: a) turėti keletą informatorių parapijoje; b) išsiaiškinti, ką galima verbuoti iš bažnyčios tarnautojų; c) išsiaiškinti, ką galima verbuoti iš miestelio aptarnaujančio personalo (medikai, pardavėjai, buitinio gyventojų aptarnavimo darbuotojai, apylinkės darbuotojai ir pan.); d) išsiaiškinti dvasininkų asmeninius ryšius, ieškoti kompromituojančios medžiagos apie tuos asmenis ir imtis jų verbavimo; e) nustatyti dvasininkų korespondencijos ryšius ir jais pasinaudoti; e) nustatyti dvasininką lankančius asmenis (vietinius ir atvykstančius) turint tikslą imtis jų verbavimo.

Į N. Radviliškį 1959 m. ištremtą katalikų vyskupą Vincentą Sladkevičių sekė du N. Radviliškyje gyvenantys KGB agentai (slapyvardžiai „Stasiūnas“ ir „Gruodis“) bei penki informatoriai, kurių pavardės išvardintos KGB Biržų skyriaus ataskaitoje apie agentūrinio operatyvinio ir kontržvalgybinio darbo organizavimą 1961 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais.

Manyti, kad nuošalyje buvo palikti kiti kunigai, o ypač aukštą statusą turintis ev. reformatų kunigas A. Šernas, būtų mažų mažiausiai naivu. Juolab, kad J. Rugienis dar 1960 m. planavo panaikinti Evangelikų Reformatų Bažnyčią. Be to, aplink A. Šerną nepailsdami sukosi ateizmo šulai. Nuo 1964 m. pradžios pas A. Šerną sistemingai lankėsi tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Marksizmo – leninizmo katedros vedėjas Jonas Aničas, TSKP narys, ateizmo propaguotojas, tuo metu rengęs metodines knygeles apie ateistinį moksleivių auklėjimą, išleidęs rekomendacijas Kelias į tikinčiojo širdį, o vėliau, praėjus šešeriems metams po A. Šerno mirties, išspausdintoje brošiūrėlėje Adomo Šerno priešmirtinis laiškas pateikęs ir savo ateistinį rašinį Kilnus ir dėsningas poelgis apie, jo žodžiais tariant, prasmingą A. Šerno pasirinkimą.  

Žurnalistų ir kitų asmenų A. Šernas buvo „globojamas“ iki paskutinės akimirkos. Buvo bandoma priversti jį parašyti kreipimąsi į evangelikų reformatų kunigus, pasitraukusius iš Lietuvos į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą. Laiške Ateistų radijo klubo žurnalistei Fatimai Butienei jis kategoriškai atsisakė: Vertimų nedarysiu: kam rūpės, tie pasidarys patys. Taip pat nerengiu kreipimosi į brolius emigrantus. Dar spėta visai prieš mirtį išgauti naujametinį A. Šerno sveikinimą tarybinei liaudžiai – kaip patikinimą apie „pasirinkimo“ teisingumą ir neatšaukiamumą. Bijota, kad neįvyktų „pasirinkimo“ atsisakymas ir kad tai neiškiltų į viešumą, kaip kad po kelerių metų įvyko Jono Ragausko atveju.

 „PRIEŠMIRTINIS  LAIŠKAS“

1964 m. gegužės mėn. kukliai atšventęs savo 80-metį, A. Šernas sužino, kad serga nepagydoma liga ir kad laiko liko nedaug.

1964 m. liepos 5 d. superintendentas A. Šernas Bažnyčios turtą ir dokumentaciją perduoda Biržų parapijos klebonui P. Jašinskui. Parapijos perdavimas į kito kunigo rankas negalėjo įvykti be J. Rugienio žinios. Tačiau to meto J. Rugienio ataskaitose nepavyko rasti jokios užuominos apie šį faktą, todėl daryti prielaidą, kad Bažnyčios perdavimas padarytas su Religinių kultų reikalų įgaliotinio leidimu, nėra pagrindo. Peršasi mintis, kad bendru nelegaliu kunigų sutarimu A. Šerno skubėta perduoti bažnyčios raktą į P. Jašinsko rankas. Kad būtų išsaugota parapija ir Bažnyčia.

Rugpjūčio viduryje Biržiečių žodyje ir respublikinėje Tiesoje (redaktoriui įterpus pastraipą apie brolio, Vasario 16-osios Akto signataro J. Šerno, veiklos pasmerkimą) pasirodo A. Šerno tekstas Non credo, quia absurdum est. Septyniolikos puslapių originalas rašytas ranka. Apsidraudimas, kad būtų išvengta falsifikavimo, kai tekstas bus perduotas viešinimui.

Per radiją buvo transliuojama Ateistų radijo klubo žurnalistės F. Butienės laida, kurioje A. Šernas skaitė šio teksto fragmentus. Beje, tos pačios F. Butienės, kuri 1991 m. sausio dienomis iš Lietuvos radijo perbėgo į LKP „ant TSKP platformos“ įkurtą Nacionalinio gelbėjimo komitetą, kurio veikla, nukreipta prieš Lietuvos valstybingumą, Sausio 13-osios byloje buvo įvertinta kaip nusikaltimas prieš valstybę.

Šis A. Šerno tekstas yra įdomus keliais aspektais. Pirmiausia tuo, kad autorius su pasididžiavimu išvardina visus savo spausdintus ir rankraštinius veikalus, nuo jų neatsiriboja ir nepasmerkia kaip klystkelių. Jokūbas Kregždė (knyga Lietuvos reformatų raštija) daro prielaidą, kad išvardyti visi jo kūrybos darbai tam, kad jie būtų žinomi Reformatų Bažnyčios istorijai ir kad jie bylotų sekančioms kartoms, jog jis buvo giliai mylįs Lietuvą ir šventai atsidavęs savo Bažnyčiai sūnus.

Beje, rankraštiniame tekste visi sakraliniai žodžiai (Kalėdos, Velykos, Sekminės, Biblija, Viešpats, Dievas, Mesijas, Šv. Krikštas, Šv. Vakarienė, Išganytojas, Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Psalmynas, Kristus ir kt.) rašomi didžiąja raide. Laikraščiuose jie, žinoma, buvo išspausdinti mažąja raide, tačiau Tiesoje įdėtoje A. Šerno rankraščio faksimilėje buvo žodis Dievo, sukėlęs nemažai klausimų skaitytojams – ar autorius sąmoningai paliko didžiąją raidę, ar čia tik apmaudus neapsižiūrėjimas.

Tekstui Non credo... pasirodžius spaudoje ir nuskambėjus per radiją, A. Šernas sulaukė skaitytojų laiškų. Vieni – tarybinių piliečių su sovietiniu patosu sveikinantys atsikračius religinių prietarų (tikėtina, kad kai kurie ir propagandos užsakyti); kiti iš parapijiečių – pilni asmeninio skausmo ir kone prakeikiantys už tokią išdavystę; treti – Ezopo kalba, tarp eilučių užjaučiantys dėl to, kokioje nepavydėtinoje dvasinėje situacijoje jis atsidūrė ir reiškiantys moralinį palaikymą. A. Šerno nepaliko ir kolegos kunigai. Kristina Šernaitė ir Danutė Kubilienė pokalbiuose su šių eilučių autore ne kartą yra paliudijusios, kad ir Biržų parapijos klebonas Povilas Jašinskas, ir Papilio parapijos klebonas Mykolas Frankas lankė sergantį A. Šerną iki paskutinės dienos. Po A. Šerno mirties M. Frankas nuolat aplankydavo našlę Zuzaną Šernienę, jai padėdavo sutvarkyti sunkesnius ūkio ar buities darbus.

REAKCIJA EVANGELIKŲ REFORMATŲ IŠEIVIJOJE

Išeivijoje niekas ne tik iš reformatų to „laiško“ autentiškumu nepatikėjo. Čikagoje 1964 m. rugpjūčio 23 d. superintendento Stasio Neimano namuose vyko Kolegijos posėdis. Petras Variakojis pranešė liūdną žinią iš pavergtos Lietuvos: mūsų visų gerbiamas kunigas Adomas Šernas pasirašė po ateistiniu straipsniu. Kun. Povilas Dilys, paveiktas šios žinios, pareiškė, jog jis netikįs, kad kunigas Adomas Šernas, iškunigavęs virš penkiasdešimt metų, senatvėje staiga taptų ateistu. Tamsi galybė privertė jį po tuo straipsniu pasirašyti.

1965 m. vasario 21 d. Čikagos ev. reformatų bažnyčioje vyko dvigubas paminėjimas – Vasario 16-osios ir maldomis, giesmėmis bei pamokslais buvo pagerbtas 1965 m. sausio 6 d. miręs superintendentas kun. Adomas Šernas.

Pamaldose dalyvavo penki kunigai: Kostas Burbulys, Povilas Dilys, Stasys Neimanas, Jonas Pauperas ir Ansas Trakis. Kiekvienas jų pasakė turiningus pamokslus, kuriuose atsispindėjo ištikimas ilgametis kunigo A. Šerno tarnavimas Dievui ir lietuvių tautai. Maldos ir giesmės, kaip ir penki pamokslai, buvo persunkti didžia pagarba ir meile velioniui kunigui A. Šernui.

Pamaldose skambėjo dvi amžino atminimo kunigo A. Šerno sukurtos giesmės: O Dieve, šventas ir teisingas ir O Dieve, sergėk bočių žemę bei sugiedota jo mylimiausia giesmė Lik su mumis, o Jėzau. Po pamaldų žmonės dar nesiskirstė ir dalijosi prisiminimais apie A. Šerną.

Kuratorius Petras Bružas: Tą straipsnį neabejotinai parašė patys bolševikai, nes to rašinio stilius visai svetimas kunigo Adomo Šerno stiliui. Kolegijos prezidentas Motiejus Tamulėnas jaun.: Kunigas Adomas Šernas  buvo didelis darbuotojas Tėvynės labui ir Dievo garbei, dėlei ko jis net nepabėgo iš gimtojo krašto į laisvąjį pasaulį. Ev. liuteronų kun. Ansas Trakis: Kunigas Adomas Šernas sujungė evangelikus reformatus ir evangelikus liuteronus į vieną giesmę, dėlei kurios mes ir dabar visi tebeiname vienybės keliu. O atsiminimai apie šį garbingąjį vyrą telydi mus ir vienija ateityje. Kuratorius Adomas Šernas (kunigo sesers Marijos sūnus): Mano dėdė kunigas Adomas Šernas visada buvo religingas. Laiškais mes teiravomės apie tariamą dėdės atsižadėjimą religijos ir Dievo, bet jokio atsakymo nesulaukėme. Ev. liuteronų kun. Jonas Pauperas: Kunigo Adomo Šerno darbai pastatė jam amžiną paminklą. Evangelikų reformatų Sinodo tremtyje Kolegijos prezidentas Motiejus Tamulėnas: Adomas Šernas bus įrašytas Lietuvos istorijos lapuose kaip taurus lietuvis – tautos sūnus, nepriklausomybės atkūrimo dalyvis, darbštus ir tikintis kunigas. <...> Mes giliu susikaupimu lenkiame galvas jo garbingai atminčiai pagerbti. 

TIESOS  LINK

2019 m. birželio 22 d. Evangelikų Reformatų Bažnyčios Sinodas, laikydamas, kad kunigo Adomo Šerno atsisakymas nuo kunigystės nebuvo laisvos valios išsakymas, o tik sovietinio ateizmo propagandos priverstinis aktas, panaikino LTSR evangelikų reformatų Konsistorijos 1964 m. sprendimą, paremtą gautu A. Šerno prašymu dėl jo atleidimo nuo visų jo pareigų tarnystėje ir pakartojo 1942 m. Sinodo sprendimus, kuriuose kunigas A. Šernas skiriamas ir ordinuojamas Bažnyčios superintendentu, Nemunėlio Radviliškio parapijos klebonu ir Konsistorijos viceprezidentu.