Dalija Gudliauskienė

Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas. (Job 19,25)

Liepos 2 d. Vilniuje po rekonstrukcijos buvo pašventintas  Liuteronų sodas ant Tauro kalno – buvusios Evangelikų kapinės, kuriose buvo pradėta laidoti XIX a. pradžioje. Tai vienos seniausių kapinių Vilniaus mieste, istorinės evangelikų liuteronų ir reformatų kapinės. Jose amžino poilsio atgulė liuteronų ir reformatų dvasininkai, iškilūs mokslininkai, menininkai.

Kapinės uždarytos 1958 m., likviduojant reformatų kapinių dalį, kur buvo statomi Profsąjungos kultūros rūmai.

1962 m. nuspręsta visiškai panaikinti Evangelikų kapines, teritoriją paversti parku. O 1972 m. dėl numatytų statyti Santuokų rūmų, sunaikinti dar išlikę kapinių pietinės dalies kapai ir antkapiai, nugriauta architekto K. Šildhauzo projektuota kapinių didžioji koplyčia.

Kuriant Liuteronų sodą siekta sukurti erdvę ramiam poilsiui senų medžių paunksmėje ir suteikti teritorijai memorialinį charakterį informuojant apie čia buvusias kapines. Rekonstruotą parką – Liuteronų sodą ir jo centrinėje dalyje pastatytą atminimo kryžių pašventino Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis ir kun. Ričardas Dokšas, giedojo ir bendras giesmes vedė Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ansamblis Adoremus. Be dvasininkų, Sodo atidaryme kalbėjo Vilniaus miesto vicemeras Andrius Grigonis, Vilniaus vystymo kompanijos projektų vadovas Linas Urba, bendrovės ID Vilnius (anksčiau Vilniaus planas), projektavusios Sodą, architektė, projekto vadovė Lolita Vileikienė. Vyskupas M. Sabutis miesto ir parapijos atstovams, pasižymėjusiems atkuriant istorines kapines, įteikė padėkos raštus. Po iškilmingos dalies improvizuotą ekskursiją po Sodą vedė Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos tarybos narys Kęstutis Pulokas, sakęs, kad ši vieta, kurioje pusantro šimto metų veikė kapinės, brutaliai sunaikintos sovietų okupacijos metais, turi išlikti sakrali, čia nereikėtų rengti piknikų, gulinėti ant vejos, nes beveik visame plote likę palaidojimai. Į istorines kapines jau sugrąžinta dalis išlikusių antkapių – penki pastatyti jų autentiškose vietose, kiti sutelkti aplink J. F. Niškovskio (1774–1816) koplytėlę-mauzoliejų, vienintelį išlikusį kapinių statinį, kuriame sovietmečiu buvo įrengtas kioskas. Kapinių istoriją lankytojams primins visoje teritorijoje įrengti informaciniai stendai. 

Sodo projektavimo darbus 1993 m. pradėjo architektės Giedrė Miknevičienė ir Marija Nemunienė. Bet  negavus papildomo finansavimo, tolimesni projektavimo darbai buvo sustabdyti ir tik 2018 m. gavus finansavimą iš Europos Sąjungos lėšų buvo pateiktas užsakymas parengti techninį projektą. 

Atkuriant istorinį teisingumą, 2022 m. lapkričio 19 d. centrinėje buvusių kapinių dalyje, kurioje dabar pastatytas atminimo Kryžius, buvo iškilmingai perlaidoti apie trisdešimties žmonių palaikai, surasti kapinėse vykdant archeologinius tyrimus bei kitus teritorijos tvarkymo darbus.

Liuteronų sodo rangos darbų vertė – beveik 2,2 mln. eurų.

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos, valstybės biudžeto ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis, aukomis prisidėjo Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos nariai.

Sodo rekonstrukcijos darbai dar tęsis: bus restauruojami rytinėje dalyje išlikusios tvoros fragmentai, į atkurtas nišas bus sugrąžintos restauruotos senosios antkapinės plokštės, kurios buvo išgelbėtos XIX a. pr. likviduojant pirmąsias XVI a. liuteronų kapines dab. Liejyklos gatvėje, vienoje iš nišų bus atkurta sieninė tapyba, granitinėse plokštėse bus įamžinti šiose kapinėse palaidoti žmonės, kiek bus įmanoma nustatyti jų pavardes.

Reikia tikėtis, kad bus įamžinti mūsų Bažnyčiai uoliai dirbę, siekę gerovės Vilniaus miestui ir kraštui reformatai dvasininkai, kuratoriai.

Generaliniai superintendentai:

Rapolas Daunoras (1771-1854), gen.superint. nuo 1845 m., tarnavęs Vilniaus reformatų bažnyčioje dabartinio pastato statybos metu ir jį pašventinęs,

Steponas Lipinskis (1805-1879), gen.superint. nuo 1857 m. Lydėjo didvyrį Simoną Konarskį 1839 m. vasario 27 d. į egzekucijos vietą Poguliankoje; 

Juozapas Glovackis (1830-1893), gen.superint. nuo 1888 m., Sinodo memorialų nuolatinis raštininkas;

Andrius Kadaras (1831-1902), gen.superint. nuo 1893 m. Jo palaikai Papilio kunigo Mykolo Franko rūpesčiu parvežti į Biržus ir perlaidoti naujosiose Kubilių kapinėse;

Mykolas Jastžembskis (1859 –1938), gen.superint. nuo 1925 m. Jo kūnas buvo perlaidotas į Antakalnio Našlaičių kapines, vyksta identifikavimo procesas, galimai bus surastas ir sugrąžintas į buv. pirminę palaidojimo vietą;

Konstantinas Thumas (1845-1906), Vilniaus distrikto senjoras nuo 1902 m., nuolatinis Sinodų delegatas.

Piotras Gorodiščius (1886-1941), Vilniaus Vienetos superintendentas nuo 1934 m., žydų krikščionių kunigas, vadovavęs Balstogės Barbikano misijai, kurios tikslas buvo tarp žydų skelbti Evangeliją, atversti juos krikščionybėn;  

Kolegijos prezidentai:

kurat. Konstantas Volanas (1799-1862), prezidentas 1846-1858 m.  

kurat. Henrykas Kurnatovskis (1809-1889), prezidentas 1859-1862 m., Vilniaus mokyklos direktorius,

kurat. Edvardas Grotkovskis (1811-1892), prezidentas 1867-1882 m., valstybės patarėjas,

kurat. grafas Stanislovas Putkameris (1828-1904). prezidentas 1883-1903 m.

kurat. Stanislovas Bohuš-Sestšencevičius (1864-1927), prezidentas 1918-1921 m., žymus dailininkas, Vilniaus Stepono Batoro universiteto Menų fakulteto profesorius,

kurat. Bronislovas Ižycki-Hermanas (1865-1947), prezidentas 1922-1939 m., išrinktas po Vilniaus krašto 1922 m. kovo 24 d. oficialaus prijungimo prie Lenkijos.