Kun.Holger Lahayne

Tęsinys, skaitykite nuo pradžios

Evangelija yra žinia, tačiau ne bet kokia. Ji yra Geroji naujiena, kadangi jos centre – gerasis Dievas, kuris į pasaulį atsiuntė savo Sūnų mūsų iš mirties išgelbėti. Todėl tai yra žinia apie Jėzų Kristų – apie Asmenį, kuris yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Bet tai dar ne viskas.

Jėzus atėjo ne vien tik įsikūnyti. Dievo Sūnus priėmė žmogaus prigimtį, kad atliktų tam tikrus darbus: „Žmogaus Sūnaus“ atėjo tam, kad „daug kentėtų, būtų [...] atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8,31); atėjo, „kad visiškai patenkintų ir numaldytų Jo [Tėvo] rūstybę atnašaudamas save ant kryžiaus ir praliedamas savo brangų kraują mūsų nuodėmėms apvalyti“, rašoma reformatų Belgiškajame išpažinime (21).

Taigi Evangelija taip pat yra ir Jėzaus atliktas darbas arba Jo nuopelnai: paklusnumas ir auka, nukryžiavimas ir prisikėlimas. Volanas, kaip ir kiti reformatoriai, pasitelkia trejopos Kristaus tarnystės (karaliaus, pranašo ir kunigo) sampratą, ypač daug dėmesio paskirdamas Jo kaip tikro vyriausiojo kunigo tarnystei: „Viešpats [kaip kunigas] pats save paaukojo Tėvui ant kryžiaus už savo tautos nuodėmes – šios tobulos aukos nebereikia kartoti, tikinčiuosius ji pašventina vienąkart ir visiems laikams“ (p. 285).  

Volanas savo raštuose nuosekliai remiasi protestantiškuoju „vien tik Kristus“ (solus Christus) principu. Pagal jį Kristus „yra ne tik mokytojas (tokį jį matė ir Faustas Socinis), išdėstantis įsakymus ir paliekantis žmonėms apsispręsti, laikytis jų ar nesilaikyti. Savo mokymu ir per savo mokymą pats Kristus, Šventosios Dvasios galia, veikia žmogų, apšviečia protą, idant suprastų dieviškąją tiesą, ir išlaisvina nuodėmės pavergtą žmogaus valią, kad vykdytų Dievo įsakymus“ (p. 285–286).

Po įžangos apie Kristaus tarnystes ir darbą, svarbiame skyriuje „Satisfakcijos doktrina“ (III.2.6) Daugirdas pereina prie vieno iš esminių klausimų: ko Jėzus pasiekė savo mirtimi? Šiame ir kitame skyriuje jis gerai paaiškina, kokia yra Trejybės neigimo įtaka mokymui apie išganymą bei kaip Trejybė leidžia mums suprasti Dievo būdą ir Jo veiklą žmonių išganyme.

Skyriuje autorius dažnai mini sąvoką „satisfakcija“: „LDK reformato akimis žvelgiant, Kristaus atlikta satisfakcija (satisfactio Christi) esti itin svari Viešpaties nuopelno dalis ir nepamainomas pagrindas nuodėmingiesiems nuteisinti.“ (p. 288) Tokia teologinė leksika, deja, mums šiandien jau yra tapusi gana svetima. Heidelbergo katekizmas antros dalies „Apie žmogaus išganymą“ pradžioje tą pačią mintį išdėsto šiek tiek paprasčiau: „Dievas nori, kad Jo teisingumas būtų įvykdytas, todėl turime už savo kaltę Jam sumokėti visą išpirką patys arba per ką nors kitą“ (12 kl.). Atlikti satisfakciją – tai yra sumokėti išpirką ir taip atsiteisti, nes būtent tokia yra lotyniško žodžio satisfactio reikšmė: skolos sumokėjimas, atsilyginimas, atsiteisimas. 

Toliau Daugirdas dėsto: „Volanas visą dėmesį skiria satisfakcijai, kurią Dievo Sūnus atliko per savo pasiaukojamą mirtį. [...] Dėmesio centre – išganingas lygiai gailestingo ir teisingo Dievo veikimas; Dievo, kuris Kristuje priėmė kentėti ir mirti gebančią žmogišką prigimtį, siekiančią prisiimti bausmę už nuodėmes, iš tiesų turėjusią tekti puolusiam žmogui.“ (p. 289) Nuodėmių atleidimas yra Kristaus priimtos bausmės pasekmė. Dėl Kristaus aukos Dievas nebevykdo „pelnytos bausmės įstatymo pažeidėjui“ ir nuodėmingajam atleidžia jo nuodėmes. „Žvelgiant iš nuodėmingojo perspektyvos, išganymo priežastis yra Kristus – tai jis prisiima bausmę už nuodėmes, taip patenkindamas Dievo Tėvo teisingumą“ (p. 289–290).

Autorius taip pat sako, kad Volano „traktuotę lemia stiprus interesas pernelyg neapkarpyti Dievo teisingumo jo gailestingumo sąskaita“. Teisingumas ir gailestingumas eina kartu, ir todėl „gailestingas Dievas veikia ne bet kaip, o tik sukurdamas teisingus rėmus savo malonei“ (p. 290). Be to, Volanas pabrėžia, kad ir pyktis, ir malonė nėra afektai; jis juos laiko „teisingo [Dievo kaip] teisėjo veiksmais“.

Iš tiesų visa eilė Biblijos sąvokų porų, tokių kaip teisingumas ir malonė, šventumas ir gailestingumas, rūstybė ir meilė, išreiškia tam tikrą Dievo ‘dvilypumą’. Dievas yra meilė, bet Jis nėra vien tik meilė. Juk Dievo prigimties neįmanoma išreikšti vienu žodžiu. Panašiai parašyta ir Heidelbergo katekizme: „Dievas tikrai yra gailestingas, bet Jis taip pat yra teisingas. Jo teisingumas reikalauja, kad nusižengimas aukščiausiajai Dievo didybei būtų baudžiamas aukščiausia, t. y. amžinąja, kūno ir sielos bausme.“ (11 kl.)

Bet trumpam stabtelėkime Daugirdo knygos analizėje, nes kalbame apie Evangelijos esmę, kurią būtina labai gerai ir tiksliai suprasti. Juolab, kad šiandien viską itin apsunkina Dievo šventumo ištirpinimas dieviškoje meilėje.

Jau nekart minėta, kad žmonija turi problemą – savo nuodėmingumą: maištingumą prieš šventą Dievą ir meilę ne Kūrėjui, o vien kūriniams. Bet tam tikra prasme ir Dievas turi ‘problemą’: kaip suderinti abi prigimties puses, tai yra, minėtąjį dvilypumą – šventumą ir teisingumą vienoje pusėje ir gailestingumą bei meilę kitoje? Kaip, reiškiant nusidėjėliams malonę, nenusižengti savo teisingumui? Juk Dievas turi būti ištikimas sau pačiam. Dėl „Dievo tiesos ir teisingumo“ (Heidelbergo katekizmo 40 kl.) Jis negali ‘šiaip sau’ atleisti žmonėms, nes yra pažadėjęs nubausti už įstatymų pažeidimą.  

Vienintelis šios dilemos sprendimas – Kristaus kryžius. Kryžiuje vienu metu apsireiškia ir Dievo teisingumas, ir Dievo meilė; apsireiškia mylintis, atleidžiantis ir gailestingas Dievas, kuris net savo Sūnaus nepagailėjo, ir apsireiškia šventasis Dievas, kuris nekenčia nuodėmės ir neteisybės bei negali leisti, kad nusikaltimai liktų nenubausti. Išganymas turi būti suprantamas kaip abiejų – nepalaužiamo baudžiamojo teisingumo ir visa apimančios meilės – sąjunga pačiame Dieve.

Tad viso išganymo esmė yra ta, kad atiduodamas savo Sūnų, Dievas atidavė save. Šitaip Jis apreiškė save kaip tą, kuris sutaikomas ir kuris sutaiko; Dievas (Sūnus) moka išpirką, kuri sumokama Dievui (Tėvui). Dėl slėpiningosios Tėvo ir Sūnaus vienybės Dievas galėjo tuo pat metu ir kentėti bausmę (Sūnus), ir bausti (Tėvas). Anglikonų teologas J.I. Packeris (1926–2020) rašo: krikščionybėje „pats Dievas permaldauja savo rūstybę. [...] Pats Dievas ėmėsi iniciatyvos numaldyti savo rūstybę nupuolusiems, juos išgelbėti, nes Jis juos myli.“ (Pažinti Dievą)

Dabar vėl grįžkime prie Daugirdo ir Volano raštų aptarimo. Reformatorius taip pat patvirtina dvigubą Kristaus aukos poveikį: „pasiaukojančios Kristaus mirties poveikis visad esti dvejopas, kurio abi pusės – maloningai nuteiktas Dievas ir malone apdovanotas nuodėmingasis, – nors ir skiriasi viena nuo kitos, jokiu būdu nėra viena nuo kitos atskirtos: vardan pasaulio išganymo pralietas Kristaus kraujas nuteikia Dievą maloningai ir sykiu išlaisvina nuodėmingojo sąžinę nuo kaltės“ (p. 290).

Apie satisfakcijos ir Trejybės ryšį: „Dėl Kristaus satisfakcijos, viena vertus, išsaugomas Dievo teisingumas, kita vertus – pasiaukojanti Dievo Sūnaus mirtis, išvis suvoktina tik kaip savo trivienėje būtyje nepaprastai gailestingo Dievo veiksmas. Kadangi Volanas mąsto nuosekliai trinitoriškai, Kristaus atliktą satisfakciją jis įpina į tarptrejybinį primojo ir antrojo dieviškojo asmens santykį: gailėdamas žmonių giminės, Dievas nepatausojęs savo paties Sūnaus, jį, tapusį žmogumi, paaukojęs už mus, idant jis atpirktų mūsų nuodėmes ir sutaikytų su mumis Dievą Tėvą. Kristaus atliktas kaltės atpirkimas yra nepralenkiamo gailestingumo aktas, nes žmogumi tapęs Dievas pats prisiima nuodėmingiesiems skirtą bausmę, kad nuo jos išvaduotų.“ (p. 291)

Tad verta pakartoti dar kartą, nes tai itin svarbu: Jėzaus auka „išvis suvoktina tik kaip savo trivienėje būtyje [...]“; turime suprasti, kad satisfakcija įpinta „į tarptrejybinį primojo [Tėvo] ir antrojo [Sūnaus] dieviškojo asmens santykį“. Kad Dievas susitaiko pats su savimi, „vis dėlto reiškia ne iracionalų prieštaravimą sau“. „Dievo Sūnus nedvejodamas savanoriškai iškentė pikčiausią neteisybę, kad Tėvas būtų nuteiktas maloningai. Šitaip nuodėmės užrūstintas Dievas iš tiesų susitaiko pats su savimi, atleisdamas žmoniją nuo bausmės, kurią paskyręs už šios nusidėjimus. O visa tai jis atliekąs tik dėl beribio savo gailestingumo, dėl savo vardo.“ (p. 291)

Taigi Evangelijos, žinios apie nusidėjėlių išgelbėjimą, kertinis akmuo yra Trejybės arba paties Dievo samprata: „protestantiška nuteisinimo samprata su jos satisfakcijos komponentu turi prasmę tik trinitoriškojo mąstymo kontekste“ (p. 292). Ir štai dabar jau galime pilnai pamatyti, kokia radikaliai kitokia yra „Fausto Socinio susitaikymo doktrina“ (III.2.7 skyriaus antraštė), nes Socinis „nuosekliai dekonstravo satisfakcijos sampratą“ (p. 293).

Šalia Gonezijaus, Blandratos ir Budno, italas Faustas Socinis (1539–1604) buvo dar vienas iš antitrinitorizmo pradininkų. Bazelyje Socinis parašo savo pagrindinį veikalą Apie gelbėtoją Jėzų Kristų (lot. De Jesu Christi servator). Apie 1580-usius persikelia į Lenkiją ir tampa vienu iš antitrinitorių bažnyčios vadovų bei jo (ir dėdės Lelio) vardu pavadinto mokymo, socinizmo, pradininku.

Ir neatsitiktiniai visas judėjimas vadinasi jo vardu, nes Socinis (šalia Budno) buvo bene gabiausias antitrinitorių vadovas bei ilgainiui tapęs labai įtakingas. „XIX a. vokiečių mokslinė teologija savo plačios apimties krikščionių tikėjimo apžvalgose, orientuotose į dogmų istoriją, skiria daug dėmesio Socinio pastangoms panaikinti satisfakcijos teoriją“, (p. 293), tad Volanas visai teisėtai ir teisingai stoja į literatūrinę kovą su juo. 

Socinis mokė, kad „susitaikyti reikia ne Dievui su pasauliu, o nuodėmingam žmogui su Dievu“ (p. 293). Anot jo, „Kristus negalėjo sutaikyti Dievo su žmogumi tik praliedamas kraują, t.y. kentėdamas ir mirdamas, nes jis nuo pat savo viešojo mokymo ir pamokslavimo pradžios, taigi dar prieš mirdamas ant kryžiaus, skelbęs taiką Dievo vardu.“ (p. 294)

„Esminis skirtumas tarp Socinio ir jo kontrahentų susitaikymo sampratos – tai tikslinio objekto, į kurį nukreipta pasiaukojanti Kristaus mirtis, apibrėžtis“, rašo Daugirdas. Pagal tradicinį reformatų ir kitų bažnyčių mokymą „Kristaus mirties tikslinis objektas visų pirma yra pats Dievas [žr. viršuje Volanas: „auka Tėvui“] ir tik paskui – nuodėmingas žmogus, o anot Socinio, Kristaus mirtis pirmiausiai ir išskirtinai nukreipiama nuodėmingam žmogui. Sociniui tai esąs tiesiog logikos klausimas: kadangi Dievas Kristuje veikiąs kaip išpirkėjas ir kaip išpirką atiduodąs savo Sūnų, jis kaip davėjas negalįs sykiu būti ir gavėjas. Tikslinis objektas, dėl kurio Kristus atiduodamas kaip išpirka, – tai į nuodėmės vergiją patekęs žmogus, vėl atgaunantis laisvę.“ (p. 294)

Volanas „Dievo susitaikymą su pasauliu suvokia kaip objektyvų vyksmą pačiame Dieve“, o pagal Socinį pačiame Dieve nieko nevyksta. Dievo rūstybė neturi būti malšinama, nes Jis ir taip jau žmonėms gailestingas bei noriai jiems atleidžia. Tad esą „pasikeičia ir susitaikymo akto kryptis“: „anot Socinio, šį aktą turi atlikti pats žmogus: kadangi Dievas jau yra maloningas žmogui, prieš Dievą nusiteikęs žmogus turi atsižadėti destruktyvios laikysenos ir nuodėmių, siekti susitaikyti su Dievu.“ (p. 295)

Tuo tarpu Volano trinitoriška teologija leidžia jam, kaip jau matėme, „Kristaus susitaikymo nuopelną įpinti į tarptrejybinį trivienio Dievo santykį ir šitaip suvokti Dievą kaip savo paties veiksmų, parodančių jį tuo pat metu ir kaip teisingą, ir kaip gailestingą, adresatą. Trinitoriškoji Dievo sampratos struktūra leidžia jam priskirti du vienas kitam iš pirmo žvilgsnio prieštaraujančius, tačiau Šventajam Rašte itin svarbius atributus – teisingumą ir gailestingumą.“ Vėl matome, kad Volanas visų pirma nori būti ištikimas Šventajam Raštui. Ir pas antritrinitorius, ir pas socinistus regime jau proto-apšvietos ženklus – protingumo iškėlimą virš Dievo žodžio tiesų. „Socinio požiūriu, Dievas taip pat negali būti ir teisingas baudžiančio teisėjo prasme, ir gailestingas“ (p. 295).

Pagal šias pažiūras Socinis formuoja ir žmogaus supratimą. Anot jo, prigimtinė nuodėmė neegzistuoja, dėl to žmogui priskiriamas principinis gebėjimas „autonomiškai elgtis gerai, kad ir netobulai“ (p. 296). Tad ir žmogaus sutaikymas su Dievu nėra objektyvus paties Dievo įkurtas aktas, o „nuolatinis dinamiškas procesas, jungiantis du sutarties partnerius.“ Dievą Socinis laiko „veikiau susitaikymo iniciatoriumi“, o „žmogui telieka apsispręsti, ar jis nori sutikti su sutarties sąlygomis ir pagal jas veikti – tai reiškia, susitaikyti su Dievu ar ne“ (p. 296). Ir Kristaus auka nėra pavaduojamoji, kadangi jis mirė tik tam, kad patvirtintų jau egzistuojančią sandorą.

Socinio mintys ir veikla išsamiausiai aptariamos kitame K. Daugirdo veikale: Die Anfänge des Sozinianismus (Socinizmo ištakos, 2016). Čia, anot Socinio, Jėzus tik nurodęs išganymo kelią ir savo asmeniu davęs pavyzdį. Dėl to Jo asmuo kaip toks nėra taip svarbus; svarbiausia esą „etinis pavyzdys“ bei „savu gyvenimo pavyzdžiu pateiktas mokymas“. Esą Dievas iš nesuvokiamo savo gerumo atleidęs kadaise Jo paties uždėtą amžinosios mirties bausmę ir vietoj jos padovanojęs amžinojo gyvenimo viltį, „‘su sąlyga, kad jie [žmonės] susimąstys ir, atsisakę visų bedieviškų darbų, pavyzdingai sieks gyvenimo šventumo’“ (Socinio teiginių citatos iš knygos).

Socinio nuomone, „išganymo klausimas galų gale priklauso nuo žmogaus praktinio tikėjimo klusnumo“, pažymi Daugirdas. Tad ir išteisinimas grindžiamas ne Kristaus nuopelnais, o kiekvieno žmogaus šventumu. Žmogus ir po nuopuolio laikomas gebančiu vykdyti Dievo etinius nurodymus, dėl ko ir žinančiu, kaip savo darbais pelnyti amžinąjį gyvenimą. Šias mintis Daugirdas apibendrina taip: „Krikščioniškasis tikėjimas jiems [socinistams] visų pirma ir iš esmės tapęs individo moralinio elgesio paskata; jis nors ir rėmėsi anapusybės viltimi – amžinojo gyvenimo pažadu, – vis dėlto praktiškai reiškėsi kaip ne kas kita, o tik grynai šiapusybėje išgyvenama etika.“

Presbiterijonų teologas B.B. Warfieldas pastebi, kad dėl to iš esmės buvo ir yra dvi religijos: savęs išsigelbėjimo, kuri yra klaidinga religija; ir išgelbėjimo, kurį įvykdo Dievas –  tai yra vienintelė teisinga religija (The Plan of Salvation, 1915). Jam antrina po kelerių metų pasirodęs kito presbiterijono svarbus veikalas – J.G. Macheno Christianity and Liberalism (Krikščionybė ir liberalizmas, 1923). Jame Machenas puikiai parodo, kad socinizmas ir unitorizmas, XIX a. pagimdę teologinį liberalizmą, jau nelaikytini krikščionybe tikrąja prasme, o kita religija – būtent savęs išganymo per darbus. 

Krikščionybei visada gresia pavojus virsti vien tik socialinių reformų programa. Kalbant apie Reformaciją, daugelis dėmesį sutelkia tik į šio atsinaujinimo judėjimo pasekmes švietimo, kultūros, ekonomikos ir politikos srityse. Bet krikščionybės negalima redukuoti iki etikos bei moralės ar pakeisto gyvenimo būdo. Anot J. Kalvino, jos centre yra Dievo, kaip Kūrėjo ir Atpirkėjo, pažinimas. Tačiau, kaip rašė Ženevos reformatorius, jei bandome mąstyti apie Dievą, nemąstydami apie Tėvą, Sūnų ir Dvasią, tuomet „mūsų smegenyse sklando tik plikas ir tuščias Dievo vardas, o ne tikrasis Dievas“. Kitaip tariant, pažinti Dievą kaip Tėvą, Sūnų ir Dvasią reiškia pažinti gyvąjį Dievą iš tikrųjų: tai yra mūsų egzistencijos prasmė.

Reformatorių teologija kilo iš trejybinės dirvos ir galėjo augti tik joje. Nes be Trejybės nebūtų Evangelijos, kartu nebūtų ir teisingo, maloningo Dievo, nebūtų laisvai save žmonėms atiduodančio Gelbėtojo. Reformacijos metu pagrindinis tikslas buvo ne atnaujinti visuomenę, vystyti ir diegti tautinės religinės raštijos kultūrą ar pan., o apvalyti, atstatyti ar atnaujinti teisingą mokymą apie patį Dievą. Deja, šiandien, nė neįtardami, nemažai tikinčiųjų ir iš evangelikų stovyklos eina būtent Socinio ir kitų antitrinitorių keliu. Visas dėmesys neretai sutelkiamas į naujas lyderystės, mentorystės (ir ko tik nori) teorijas, tariamai gelbstinčias bažnyčias, o senoji satisfakcijos doktrina lieka užmiršta.

Jei tikrai norime išsaugoti gryną Evangeliją ir atnaujinti savo bažnyčias, nedelsdami turėtume grįžti prie Dievo klausimo ir įsigilinti į Trejybės mokymą bei jo reikšmę išganymo pagrindams. Pagalbon čia galime pasitelkti ir Andrių Volaną, XVI amžiaus antrosios pusės Lietuvos „tvir­čiausią Kristaus karį ir aršiausią Švenčiausiosios Trejybės gynėją“. Pagaliau turime ko puikiausiai pristatytas ir paaiškintas jo mintis, pateiktas visas nuorodas į veikalus bei atskleistą istorinį kontekstą. Tad imkime ir mokykimės, skaitykime ir reformuokimės, idant savo puikiojo paveldo būtume verti.