Kun. Holger Lahayne

Lietuvos reformatai jau penkiolika metų rugsėjo pirmą šeštadienį renkasi ant Dubingių piliakalnio. Šioje vietoje stovėjo reformatų bažnyčia ir čia 2009 m. rugsėjo 5 dieną buvo perlaidoti Radvilų giminės atstovų palaikai. Su dėkingumu prisimename ypač Mikalojų Radvilą Juodąjį. Kunigaikštis buvo šios šalies Reformacijos judėjimo pirmasis globėjas.

Radvila Juodasis aiškiai išdėstė savo evangelišką tikėjimą laiške popiežiaus nuncijui Luigi‘ui Lippomanui. Pernai apžvelgiau, ką Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada jame rašė apie Bažnyčią. Jo įžvalgos iki šiol yra mums naudingos. Bet tai tik viena medalio pusė! Kunigaikštis padarė ir vieną rimtą klaidą, kuri evangelikams brangiai kainavo: jis globojo ir rėmė veikėjus, ypač iš Italijos, kurie kritiškai žiūrėjo į tradicinį mokymą apie Trejybę.  

XVI amžiaus viduryje Lenkijoje ir Lietuvoje kilo antitrinitorių, Trejybę neigiančiųjų, banga. Vienas iš šio judėjimo pradininkų buvo Giorgio Biandrata. Gimęs šiaurės vakarų Italijoje jis studijavo mediciną šios šalies universitetuose, vėliau gyveno įvairiose Europos valstybėse, tame tarpe ir Lenkijoje. Čia jis net dirbo karalienės Bonos Sforcos asmeniniu gydytoju. Tapęs Reformacijos šalininku, 1556 m. Biandrata apsigyveno Ženevoje.

Šiame vakarų Šveicarijos mieste veikė ir reformatorius Jonas Kalvinas. Su juo italas susipažino ir nemažai disputavo apie Trejybę. Bet dėl savo skaldančių pažiūrų po dviejų metų Biandrata turėjo palikti Ženevą. 1558 m. pabaigoje parašytame laiške Lenkijoje gyvenančiam italų teologui F. Lismaniniui Kalvinas stebisi: „Kas per pabaisa tas Georgijus Blandrata [vardas lot. k.], ir dar daugiau – kokius pabaisas jis augina; kol pamaldieji broliai [t.y. Lenkijos evangelikai] to dar nepatyrė, įspėk, kad stropiai saugotųsi. Nors man jis gėdingai pataikauja ir vadina gerbiamu tėvu, skelbdamas, kad pripažįsta mano autoritetą, ... aš iš jo veido matau, koks nedoras, veidmainiškas ir iškrypęs yra jo protas ir siela, todėl nesitikiu nieko gero. Jis bandė mane apsivyti tarsi šliaužianti gyvatė, bet Dievas leido, kad užbėgčiau jo užmačioms už akių.“ (Laiškų citatos iš D. Pociūtės Maištininkų katedros)

Nepaisydamas kritikos ir aiškaus įspėjimo, Biandrata ėmė daryti bažnytinę karjerą Lenkijos evangelikų bažnyčioje. Po poros metų italas atsidūrė ir Lietuvoje, kur daug laiko praleido Radvilos Juodojo dvare. Biandrata užsitikrino kunigaikščio paramą bei užmezgė artimus ryšius su juo. Deja, į Radvilos aplinką italas atgabeno ir savo mokymą, jog Dievo Sūnus nėra lygus Tėvui, kuris vienintelis esąs tikrasis Dievas.

Kalvinas visaip stengėsi perkalbėti Radvilą Juodąjį. Jis net dedikavo kunigaikščiui savo Apaštalų darbų komentarą, leidinio prakalboje griežtai išpeikdamas antitrinitorius, tarp jų ir Biandratą. Nepaisant to, Biandratai pavyko įtikinti ir Lenkijos, ir Lietuvos bažnyčias savo įsitikinimų teisingumu. Viename laiške Kalvinui Radvila Juodasis vadino Biandratą „tikru draugu“ ir ragino reformatorių „garbingam taikos sudarymui“ su juo. Panašiai nuskambėjo ir Vilniaus bažnyčios prašymas Kalvinui pasielgti „su ponu Biandrata taip, kaip tikram Kristaus tarnui priklauso“.

Nei Kalvinui, nei taip pat ir H. Bulingeriui nepasisekė laiku pakeisti lietuvių nuomonės. Dauguma kunigų su Lietuvos didžiuoju kancleriu priešakyje didžiai vertino Biandratą. Supykęs Kalvinas 1561 m. spalio 9 dieną Vilniaus bažnyčiai parašo atsakomąjį laišką: „per Šviesiausiąjį kunigaikštį Vilniaus vaivadą [M. R. J.] aš asmeniškai raginau, kad vengtumėte šito maro [t.y. Biandratos], tačiau jūs to vienareikšmiškai atsisakėte – man tikrai gaila, kad šios mano pastangos ... jums nepatiko“. Kalvinas nusivylęs konstatuoja: „Jūs didžiai vertinat Biandratą: pripažįstate, kad jis yra nepriekaištingas ir negali būti įtariamas dėl jokių klaidų.“ Toliau jis rašo: „Kitur jis niekas, o jūs jį garbinate tarsi iš dangaus nužengusį angelą“ ir pašaipiai lietuviams bei lenkams priduria: „Matyt turite daug laiko, kad šaukiate sinodus dėl tokių niekų.“ Deja, abi pusės taip ir pasilieka prie savo požiūrio į italą. Tad Kalvinui telieka tik pabaigti: „net jeigu jums jis neatrodo įtartinas, mano ir [Ženevos] bažnyčios akyse jis yra neabejotinas eretikas.“

Jonas Kalvinas ir Mikalojus Radvila Juodasis bendros kalbos daugiau neberado. Po trejų metų, 1564 m. vasarą, mirė reformatorius, o dešimčia mėnesių vėliau numirė ir kunigaikštis. Tame dešimtmetyje Reformacija LDK įgavo dar daugiau antitrinitoriškųjų bruožų ir evangelikų judėjimas suskilo. K. Daugirdas rašo: „Apibendrinant galima teigti, kad Radvilos Juodojo remiama bažnyčia jo mirties ... metu nebebuvo reformatiška Švč. Trejybės klausimais.“ (Andrius Volanas ir reformacija LDK)

Ar Jonas Kalvinas turėjo susitaikyti su Biandrata ir ieškoti kompromiso Trejybės klausimu? Ne, reformatorius bei kiti Šveicarijos bažnyčių vadovai teisingai pasielgė. Laikas parodė, kad jie buvo teisūs. Biandrata 1562 m. pasitraukė į Transilvanijos kunigaikštystę, kurioje telkėsi antitrinitoriai. Ten parašytuose ir išleistuose raštuose jis nusimetė kaukę ir atvirai skelbė naująjį unitorizmo mokymą. Laimei, Lietuvoje po Juodojo mirties į teisingo tikėjimo gynybą įsitraukė Andrius Volanas. Mikalojaus Radvilos Rudojo sekretorius ypač savo raštais padėjo bažnyčiai sugrįžti į teisingą kelią ir tvirtai prisijungti prie šveicariškosios konfesijos.         

Ko galime pasimokyti iš šios istorijos? Nepaneigsime, kad Mikalojaus Radvilos Juodojo nuopelnai išties yra dideli. Tačiau turime atvirai, blaiviai ir kritiškai pažvelgti į jį bei kitus reformatų bažnyčios ir visos Reformacijos pradininkus bei veikėjus; turime pastebėti ne tik jų žygdarbius, bet ir klaidas, ne tik jų dorybes, bet ir ydas, ne tik jų gerus darbus, bet ir blogus. Tik tada mūsų pagarba jiems bus tinkama, krikščioniška ir bibliška.

Nes ir Biblija, Dievo žodis, būtent taip rašo apie Dievo tautos didvyrius. Ji labai realistiškai, stebėtinai atvirai skaitytojams parodo Nojaus, Abraomo, Jokūbo, Mozės, Gideono, Samsono, Dovydo, Saliamono, Petro ir Pauliaus gyvenimą – su visais pakilimais ir nuosmukiais, su visu blizgesiu ir visu purvu. Biblija kalba ne apie tobulus šventuosius, o apie klystančius mirtinguosius. Jų gyvenimų, o taip pat ir Lietuvos Reformacijos istorijos pamoka yra ta, kad mūsų pagarba istorijos veikėjams negali būti akla.

Bet kai kas galbūt papriekaištautų: kam tie šveicarai kišosi į kitų tautų bažnyčių reikalus? Kodėl Kalvinas buvo toks kategoriškas? Ar nereikėjo Radvilą Juodąjį pagirti už atvirumą ir toleranciją? Gal tik sukelta daug triukšmo dėl nieko? Tikrai ne. Antitrinitoriai kaip Biandrata kėlė pavojų pačiai krikščionybės esmei – Evangelijai. 

Jono Kalvino Ženevos katekizmo pirmasis klausimas skamba šitaip: „Kas yra žmogaus gyvenimo prasmė?“ Atsakymas: „Dievo, mūsų Kūrėjo, pažinimas.“ Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl yra pašauktas pažinti savo Kūrėją. Dažnai Biblijoje Dievas atlieka savo didžius darbus tam, kad žmonės „pažintų“ Jį ir priimtų kaip Gelbėtoją. 

Kaip pažinti Dievą? Paulius Laiško romiečiams pradžioje rašo, kad kai kurios Dievo ypatybės kaip Jo „amžinoji galybė“ įžvelgiamos iš kūrinijos (Rom 1,20). Bet tai nėra Evangelija, nes toks pažinimas dar neišgelbsti. Iš kur tada viltis? Jono evangelijoje Jėzus Kristus sako: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14,9); „ką jisai [Tėvas] daro, lygiai daro ir Sūnus“ (Jn 5,19) – kaip ir Tėvas, taip ir Sūnus kuria gyvybę, vykdo teismą ir priima garbę (5,21-23); ir dar aiškiau: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10,30). Žodžiu, koks yra Tėvas, toks yra ir Jėzus Kristus. Jis yra Dievas kaip ir Tėvas yra Dievas.

Koks yra Dievas? Kaip Jį pažinti? Atsakymas aiškus: pažvelkime į Jėzų. O šitas sako: „aš [esu] romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29). „Širdis“ reiškia: aš toks tikrai esu; tokia yra mano asmenybė; tai – aš. „Nuolankus“ reiškia – o tai būtų kitas tinkamas įvertimas – „žemas“. Amžinasis Dievo Sūnus įsikūnijo, priėmė „tarno pavidalą“ ir tikrai „nusižemino“ (Fil 2,7-8). Nikėjos išpažinimas paaiškina, kodėl Jis taip padarė: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus“. Dievas nepaliko žmonijos savo nuodėmingume; Jis pats Jėzuje Kristuje atėjo, „nužengė“ į žmonių pasaulį juos gelbėti. Tai yra Evangelija.

O jeigu, kaip Biandrata sako, tas Jėzus Kristus nėra tikras Dievas? Jeigu Jis kitoks dievas, žemesnis už tą Vienintelį? Jeigu Jis viso labo tik labai išaukštintas žmogus, didysis mokytojas ar kažkoks dangiškasis kurjeris? Jeigu Biandrata ir kiti antitrinitoriai būtų teisūs, tada tikrasis Dievas tik slėptųsi už Jėzaus. Tada pažvelgti į Jėzų nereikštų pažinti patį Dievą. Tada iš tikrųjų nežinotume, koks tas tikrasis Dievas yra. Tada didysis Jėzaus kvietimas – „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28) – neturėtų prasmės.

Jonas Kalvinas broliškai, bet ir aiškiai įspėjo Lenkijos ir Lietuvos evangelikus dėl antitrinitorių nuodų. Jis primygtinai ragino saugotis Trejybės neigimo bei Jėzaus tikrojo dieviškumo menkinimo. Reformatoriui nerūpėjo jo įvaizdis centrinėje Europoje. Jam rūpėjo svarbiausi dalykai: Dievo pažinimas ir Jėzaus tapatybė. Juk „visas mūsų įsivaizduojamas ir trokštamas gėris yra surandamas vien šiame Jėzuje Kristuje“, rašė Kalvinas 1534 metais. 

Be dieviškojo Kristaus nebūtume išgelbėti. Be Evangelijos ir tikro Dievo pažinimo nebūtume krikščionys. Tad prašykime Dievą, kad būtume išmintingesni už 1561 m. rudens vilniečius ir gebėtume atpažinti šliaužiančias gyvates bei atsispirti joms.