Su didžia pagarba vertiname Aleksandrą Makedonietį – didybės manijos kankintą choleriką, persigėrėlį ir apsirijėlį, nužudžiusį draugą, gali būti, kad net ir tėvą. Stebimės ir žavimės Julijumi Cezariu – buvusiu ypatingai šaltakraujišku politiku, dėl valdžios nuo kelio šlavusiu savo draugus ir nedraugus. Jo pergalingojo žygio per Galiją brydė klote nuklota lavonais bei pelenais. Visa tai vienam iš žymiausių Lietuvos filosofų netrukdo apie šiuos vyrus tarti: "Jie buvo ir liko man aukščiausiojo žmogiškumo, taurumo, vyriškumo, trumpai tarus, aukšto rango egzistencinės laikysenos pavyzdžiais." ("Arvydas Šliogeris atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną"; bernardinai.lt, 2012 09 16)

Pagarbos negailima ir Albrechtui Brandenburgiečiui, Mainco arkivyskupui, karštam mergišiui, meno, pinigų ir valdžios garbintojui, bene didžiausiam Europoje relikvijų kolekcininkui, kurio netikėtas didelių pinigų poreikis netiesiogiai paskatino Liuterio tezių paskelbimą ir reformacijos pradžią. Bet už Bažnyčios suskaldymą kaltę verčiame Vitenbergo augustinų vienuoliui, o Albrechto puošnus paminklas iki šios dienos puikuojasi Mainco katedroje.

Daug blogį skleidusių istorijos asmenybių šiandien vertiname atlaidžiai ir palankiai. Mes tiesiog mėgstame ryškias asmenybes. Visai kitaip su Jonu Kalvinu. Kas šiandien išdrįstų pasakyti jį laikąs savo didžiausiu pavyzdžiu? Ir argi nesama tam priežasčių: juk jis buvęs žudikas ir despotas?!

Iš pirmo žvilgsnio netgi skeptikai pripažįsta: po Tomo Akviniečio Kalvinas buvo vienas reikšmingiausių II tūkstantmečio teologų. Bet ką domina teologija?.. Būtent iš draugiškosios teologijos stovyklos, iš liuteronų, gana anksti kirto ir pirmieji didžiausi priešininkai. Pasakymas "kalvinistas" iki šios dienos skamba pašaipiai, lyg koks keiksmažodis, kuo jis ir buvo nuo pat pradžių. Pirmąsyk viešai paminėtas 1552 m. Joachimo Vestfalo (Westphal), Hamburgo liuteronų kunigo ir smarkaus Kalvino priešininko. Pats Kalvinas, bjaurėjęsis bet kokiu asmenybės kultu (norėjęs būti palaidotas anonimiškai), iš savo pavardės padarytą apibūdinimą, žinoma, vertino labai neigiamai ir visiškai atmetė. Visąlaik jautęsis Liuterio šalininku ir ieškojęs jo draugystės, Kalvinas gerai žinojo ir apie "mirtiną neapykantą sau" iš kai kurių Liuterio bendražygių lūpų. Nepaisant tuometinio reformatų ir liuteronų teologijos artumo, XVI a. dvasią gerai atspindi vienas įrašas: "Gottes Wort und Lutheri Schrift ist des Bapst und Calvini Gift" (Dievo žodis ir Liuterio raštai popiežiui ir Kalvinui yra nuodas).

To meto Romos katalikų neapykanta Kalvinui, be abejo, buvo dar didesnė. 1577 m. Žeromas Bolzekas (Jérome Bolsec), pats ilgai išbuvęs protestantų bažnyčios gretose, parašė Kalvino biografiją. Jai apibūdinti pakanka vieno vienintelio Bolzeko vertinimo, kad Kalvinas buvo pirmuoju eretiku iš visos ilgos eretikų eilės bei paklusniu šėtono įrankiu. Iš šios biografijos pasklido apie Kalviną galybės nebūtų istorijų, pagrįstų vien nuogirdomis ir davatkų tauškalais. Bolzekas išdrįso Kalvinui primesti visas seksualines nuodėmes, kokios tik kada yra buvę, tarp jų ir sodomiją, prostituciją bei homoseksualizmą. Esą Ženevoje nebuvę moters, kuri nebūtų buvusi Kalvino suvedžiota. Bolzeko biografija, išversta į keletą kalbų, katalikų pakartotinai leidžiama bei platinama išsilaikė net iki 1875-ųjų.

Žano Papyro Masono (Jean Papire Masson) Vita Calvini, parašyta 1583 m., jau labiau rūpinosi objektyviu Kalvino gyvenimo papasakojimu. Masonas net nepagailėjo pagiriamųjų žodžių Kalvino literatūriniams gebėjimams bei stropumui pabrėžti. Sutiko, kad reformatoriui niekada nerūpėjusi asmeninė piniginė nauda. Tačiau taip pat nežinia dėl ko ir šio biografo nuosprendis griežtas: Kalvinas buvęs tironiška, teisianti bei arogantiška asmenybė; despotiškas ir labai blogo būdo: "Išdidus ir savimyla. Yda, prie kurios linksta visi sektų kūrėjai..." Masonui mieliau, jeigu Kalvinas išvis nebūtų gimęs arba anksti miręs, nes jis vien nelaimes savo tėvynei užtraukė.

Juodinamas Kalvinas buvo ir dar keliose tariamose biografijose. Štai XIX a. J.-M. Vincentas Audinas savo įsivaizdavimais papildė 1841-aisiais sukurtą reformatoriaus portretą. Jo nuomone, nestigę pajuokos apie Kalvino išorę, apie jo "gaišenos išvaizdos" kuprotą kūną, pusgyves akis, bespalves lūpas ir apskritai panašumą į tikrą raganių. Šitaip nuolat per šimtmečius kartotas ir įsitvirtino Kalvino kaip bjauraus, negailestingo, beširdžio, racionalisto, peršančio savo šalininkams gyvenimą be menkiausio džiugesio, įvaizdis.

Bet ar toks įvaizdis pagrįstas? Ar tikrai Kalvinas buvo toks? Kad tikriausiai buvęs ne paprasto sukirpimo asmenybė su iš dalies sudėtingu charakteriu, tas neginčijama. Jis pats save laikė iš prigimties bailiu ir droviu. Gyvenimo pabaigoje, draugų liudijimu, pasidaręs gana permainingos nuotaikos. Nebuvo toks užsispyrusiai kategoriškas kaip Liuteris, tačiau ir ne diplomatiškas kaip Martynas Buceris ar švelnus kaip Pilypas Melanchtonas. Kalvinas nebuvo tobulas, ir tai jis pats suprato bei žinojo. Atsisveikinimo laiške, rašytame 1564 m. Ženevos ganytojams, jis prisipažįsta: "Aš turėjau daug silpnybių, kurias jums teko pakelti". Ir priduria: "Prašau taip pat, kad man būtų atleista už viską, ką pikto padariau..."

Pats Kalvinas žinojo apie kitų sukurtą jo įvaizdį. 1557 m. Psalmių komentaro įžangoje jis pastebi: "Vieni skleidžia paikas paskalas apie mano turtus, kiti apie neapsakomą valdžią. Dar kitų iškeliamas mano prabangus gyvenimas..." Kad ir ne asketas Kalvinas buvo – apie jo gyvenimo prabangą negalėjo būti nė kalbos; taip pat ir apie turtus. Kalvinas aiškiai matė, kad ir jam tenka patirti tuos pačius "melagingus iškraipymus" kaip ir daugeliui evangelikų Prancūzijoje, visaip šmeižtų ir juodintų prieš karalių (1536 m. Institutio dedikacija).

Koks iš tiesų buvo Kalvino santykis su valdžia? Kun. R. Dulskis, katalikų profesorius VDU, vienoje iš savo knygų, kurioje šiaip apie protestantus nestokoja pagiriamųjų žodžių, rašo ir apie "teokratinės diktatūros įvedimą Ženevos mieste, o miesto valdžia atsidūrė J. Calvino rankose. Religinis J. Calvino uolumas turėjo aiškių despotizmo elementų. Jo reikalavimu Ženevos magistratas kitatikius ištremdavo iš miesto arba net bausdavo mirties bausme." (Ekumeninė krikščionybė)

Dar griežčiau reiškiasi kitas akademikas, nekatalikas ir MRU profesorius A. Bielskis: "Calvino laikų Ženeva buvo giliai represinė totalitarinė visuomenė, nepaisant to, kad religinė ir pasaulietinė valdžios joje buvo formaliai atskirtos. Calvinas ne tik tiesiogiai prisidėjo, bet inspiravo daugelio žmonių, ypač anabaptistų, neigusių kūdikių krikštą, sunaikinimą (garsiausias šio pavyzdys yra Miguelio Serveto, garsaus mokslininko, humanisto ir Biblijos tyrinėtojo, o sykiu giliai tikinčio žmogaus, sudeginimas; jis buvo įvykdytas Ženevos miesto tarybos nutarimu, kuriai pirmu smuiku griežė pats Calvinas)." (Nešventas sakramentas)

Kadangi šie sakiniai yra akademikų plunksnos vaisius ir mums siūlomi be jokių abejonių ir labai tvirtai (Bielskis: "šių faktų neigimas reiškia arba gilią ideologinę indoktrinaciją, arba cinišką, o sykiu melagingą jų nutylėjimą"), tai negali likti nepaliestas.

Tad ir pakalbėkime apie Kalvino santykį su valdžia. Ar tikrai Ženevos mieste, kuriame, su pertrūkiais, reformatorius pragyveno nuo 1536 m. iki pat mirties 1564 m., visa valdžia buvo jo rankose? Pirmiausiai, apie jokį totalitarizmą negali būti nė kalbos jau vien dėl to, kad Ženevoje, kitaip nei pvz., Ciuriche, labai aiškiai buvo atskirta bažnytinė valdžia, konsistorija, nuo miesto valdžios. Būtent šiame mieste jau tada buvo galima kalbėti apie tam tikrą bažnytinės ir pasaulietinės valdžios atskyrimą (didžia dalimi kilusį būtent iš reformatų kalvinistinės mąstysenos). Tiesa, bažnytinėje valdžioje Kalvinas tikrai dalyvavo, tačiau niekada jai nevadovavo, taigi ir negalėjo priimti galutinių sprendimų bei sankcijų. Daugiausia, ką galėjo padaryti, tai siūlyti asmenį atskirti nuo Kristaus vakarienės. Bet net ir tai iki 1555 m. buvo ginčytina bažnyčios teisė. Maža to: tik paskutiniaisiais gyvenimo metais Kalvinas pagaliau įgijo Ženevos piliečio teises, o iki tol tebuvo tik toleruojamas kaip svetimkraštis – kaip šitokios padėties asmuo galėjo vykdyti totalitarinį valdymą? Dėl to apie Kalvino ilgametį dominavimą miesto taryboje negali būti nė kalbos. Netgi priešingai. Štai britų teologas Alisteris McGrathas rašo:

"Jei ir egzistavo kuri nors pasaulietinio gyvenimo sritis, kurią [Ženevos] miesto taryba būtų tvirtai nusprendusi palenkti visiškai savo kontrolei, tai teisinė... Apie 1530 m. taip ir įvyko, kad taryba įgijo galią visiškai kontroliuoti miesto teisinę sistemą. Teisė priiminėti savarankiškus sprendimus visais svarbiausiais klausimais buvo laikomas viešu miesto valdžios nepriklausomybės [nuo Savojos vyskupo] demonstravimu. Sunku patikėti, kad sunkiai iškovojusi savo suverenumą, miesto valdžia nebūtų malšinusi bet kokios išorinės galios ar bent tiesiogino kėslo į Ženevos teisės reikalus. Miesto ponai jokiu būdu nebuvo nusiteikę tokiam svetimkraščiui [kaip Kalvinas] perleisti įtaką vienai iš svarbiausių Ženevos pasaulietinės valdžios sričių." (Life of John Calvin)

Pakalbėkime ir apie mirties bausmes. Ar tikrai Kalvinas yra tiesiogiai atsakingas už kitatikių bei anabaptistų pasmerkimą myriop? Ar tikrai Kalvinas to troško ir siekė? Ir ar tiesa, kaip sako A. Bielskis, kad "'eretikų’ deginimai buvo sistemiškai praktikuojami Kalvino Ženevoje"? Apie Servetą plačiau pakalbėsime tuoj pat, bet pirmiau kartu su A. McGrathu tebūnie pabrėžta: "Kalvino gyvenimo Ženevoje metu Servetas buvo vienintelis, kurį nuteisė mirties bausme dėl religinių įsitikinimų; ir būtent metu, kai šitokios bausmės kai kur kitur buvo kasdienė rutina."

Ar tikrai Kalvinas skatino anabaptistų "sunaikinimą"? Pirmiausiai verta priminti, kad nuo 1529 m. visoje Vokietijos imperijoje anabaptizmas buvo baudžiamas mirtimi. Kalvinas nieko specialiai nekūrė ir neinspiravo. Iš XVI–XVII amžių žinoma apie 900 pražudytų anabaptistų vardų (pietų Vokietijoje bei Šveicarijoje). Iš jų dauguma, apie 85 proc., nuteisti katalikiškose žemėse. H. Bulingerio veikimo Ciuriche metu įvykdytos dvi mirties bausmės (1532), o Kalvino laiku Ženevoje – nė vienos. Būtina nepamiršti, kad tuo metu visoje vidurio Europoje nebuvo praktikuojama anabaptistų tikėjimo laisvė, tad, žinoma, ir Kalvinas nepasisakė už jų toleravimą. Tačiau, pvz., su griežtu anabaptistų persekiojimo įstatymu Berno kantone Kalvinas tikrai tiesiogiai neturėjo nieko bendro.

Dėl dešimčių bausmių, įvykdytų 1542/46 m., R. Dulskio netiesiogiai kraunamų Kalvinui ("kai J. Kalvino įtaka buvo stipriausia") tebūnie priminta štai kas: tiesa, kad vien 1545 m. įvykdyta apie 35 bausmes dėl kaltinimų platinus marą (mat Ženevoje ši liga siautusi nuo 1542 m.). Kadangi nebuvo žinoma maro plitimo priežasčių, kaltės buvo ieškoma tarp žmonių – ir randama. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad Kalvinas būtų prie šių persekiojimų kaip nors ypatingai prisidėjęs.

Ir pagaliau apie Migelį Servetą, nužudytą 1553 m. Ženevoje: tiesa, kad su šia mirtimi buvo susijęs ir Kalvinas. Jis tikrai pateisino Serveto nužudymą. Tačiau, kaip jau minėta, sprendimą bausti būtent mirtimi priėmė ne jis, o miesto valdžia, kuri savo dauguma kaip tik tuo metu toli gražu nebuvo Kalvino pusėje (Kalvinas pasisakė už galvos nukirtimą, o ne deginimą, tačiau jo pasiūlymas buvo atmestas). Pagrindinis Serveto kaltintojas Klodas Rigo kaip tik atstovavo Kalvinui ypatingai priešiškam sparnui ir užtat juo labiau stengėsi priimti laisvą sprendimą. W. Neuseris apie 1553-uosius rašo: "Kalvino įtaka Tarybai buvo pasiekusi žemiausią tašką" (Kalvinas), tad, matyt, jis ir niekaip negalėjęs "griežti pirmu smuiku", kaip teigia A. Bielskis.

Servetui mirties bausmė Ženevoje buvo įvykdyta remiantis tuometine imperijos teise ir būtų buvusi įvykdyta beveik bet kuriame kitame Europos krašte ar mieste. Juolab kad ir dar iki to jis jau buvo nuteistas Romos katalikų inkvizicijos. Taip pat reiktų pridurti, kad prie nuosprendžio priėmimo prisidėjo ir, pvz., Berno bei Ciuricho ekspertizės, kurios irgi reikalavo mirties bausmės. Šiai bausmei vienareikšmiškai pritarė net ir toks "taikingumo įsikūnijimas" kaip Melanchtonas.

Kalvino biografas T. H. L. Parkeris mini dar vieną detalę: katalikų pusė tik ir laukusi, kada reformatai savo eretiškumą paliudys dar ir tuo, kad išteisins arba toleruos šitokį akivaizdų apsišaukėlį ir eretiką. Pavyzdžiui, reformatų miestas Bernas siuntė Ženevai raštą, kuriame reikalavo prieš Servetą "pasidarbuoti su didžiu tikėjimu ir stropumu, nepamirštant, kad jau ir taip mūsų bažnyčios kituose kraštuose laikomos eretiškomis eretikų užtarėjomis. O čia Dievo šventoji Apvaizda mums stačiai pakiša galimybę, dėka kurios jūs dabar galite ir save pačius, ir mus nuo šių siaubingų įtarimų bei blogio apvalyti" (Portrait of Calvin).

Prisiminti reiktų ir dar vieną dalyką: to meto reformatai labai gerai žinojo, kaip atskirti pagrindines Biblijos tiesas nuo antraeilių. Bet A. Bielskis duoda suprasti, kad persekiojami buvo visi, kurie bent kiek nukrypdavo nuo tradicinio Biblijos aiškinimo; kad pvz., mokymas apie Trejybę ir taip esąs spekuliatyvus, dėl ko jį teisėtai galima neigti, tad Servetą, jo nuomone, drąsiai galima vadinti "giliai tikinčiu žmogumi". Šiandien be jokios grėsmės kiekvienas yra visiškai laisvas apie Trejybę galvoti ką tik panorėjęs. Istoriškai vertinant Trejybės mokymas, be abejo, priklauso esminiams krikščioniškosios doktrinos teiginiams, įtvirtintas ir šventai puoselėjamas daugelio katekizmų – protestantiškų ir katalikiškų. Tad jos neigimas nebuvo ir nėra lengvabūdis teologinis papokštavimas, nes jau Atanazo išpažinimas (autoritetu esantis Romos katalikams, liuteronams, reformatams) už tai grasina išganymo praradimu. Be to, tuo metu Trejybės neigimas beveik visoje Europoje buvo laikomas sunku nusikaltimu.

Bet, regis, ši diskusija nėra vien tik istorinė, nes A. Bielskis jos liniją atveda net iki mūsų dienų. Anot profesoriaus, jei kas nors Bibliją iš principo supranta taip kaip Kalvinas, ją skaito ‚pažodiškai', ‚neistoriškai' ir laiko neklaidingu ir neklystančiu Dievo žodžiu, o jos moralinius reikalavimus – visiems galiojančiais, tas tebūnie perspėtas: "tamsioji tikėjimo Biblija kaip Dievo žodžiu pusė yra tai, kad kuo labiau ir kuo tiesmukiau ja tikima, tuo lengvesne ranka 'tikintieji’ bus pasirengę persekioti ir žudyti savo artimą, kai jis ar ji pateiks alternatyvią Biblijos ar jos kelių eilučių interpretaciją." Ir po to priduria: "Jei kada nors ateityje krikščioniškas tikėjimas vėl virs politišku, o krikščionys įgaus politinę galią, galima drąsiai teigti, kad kai kurie jų Dievo vardu darys tą patį, ką XVI amžiuje darė Kalvinas ir kiti." Rėžta drąsiai ir pasitikinčiai – bet taip tuščiai, kad net rašalo gaila. Kurgi buvo ir šiandien yra tie būriai žudikų, įkvėptų Kalvino kraugeriškos dvasios? Tiek to, paklauskime kitaip: štai Jehovos liudytojai, turintys patį tiesmukiausią, pažodiškiausią ir akliausią (kaip sakytų protestantai) Biblijos supratimą, neleidžiantys ir nepraktikuojantys dėl jo jokių diskusijų bei nuomonių skirtumo – ar jie karingi (tikrąja žodžio prasme)? Smurtingi? Kelia pavojų visuomenei? Toli gražu! Net priešingai – viena iš taikiausių religinių organizacijų.

Tokiais sakiniais, kaip A. Bielskio, apkaltinti dėl per ‚siauro' Biblijos supratimo visus šiandienos Kalvino gerbėjus (ir ne tik juos!) smurtingumu, yra gryna begėdystė ir daugiau nieko. Ir juo įžūlesnė, žinant, kad Kalvino rankos nepalyginamai švaresnės ir už Cvinglio, ir už kitų reformatorių, o reformatų konfesinė tradicija išvis nesinešioja jokių ypatingų kraugerystės ženklų.

Kalvinas nebuvo žudikas, bet jam ši etiketė klijuojama, nors tu ką. Tuo tarpu, pvz., Ernestas "Che" Guevara, A. Bielskio kairiųjų stovyklos fasadinė ikona – ne tik tokios etiketės neturi. Šis argentinietis ne tik beatodairiškai garbinamas, bet net laikomas komunizmo kankiniu (mat kartu su F. Castro išlaisvino Kubą iš Batistos režimo ir 1967 m. buvo nužudytas Bolivijoje), paties Castro pavadintas "naujuoju žmogumi", filosofo J. Sartre’o – vienu "tobuliausių visų laikų žmogumi", "paaukojusių mūsų dienų Kristaus auką". Tiesa, Che tikrai nebuvęs toks moralinis monstras kaip Hitleris ar Stalinas. Jo biografija turi ir šviesių puslapių: keliaudamas po Pietų Ameriką atsidavęs rūpinosi sunkiais ligoniais (filmas "Motociklininkų dienoraštis" yra tikras paminklas ankstyvajam Che gyvenimo periodui). Tačiau, deja, tamsūs puslapiai dengia šviesiuosius.

Bolivijoje, tapęs tikru revoliucionieriumi, Guevara subūrė ir vadovavo partizanams, pavertusiems šalį ne kuo kitu, o vien tik visos Pietų Amerikos revoliucijos atpirkimo ožiu: "Mes privalome [Pietų] Ameriką padaryti antruoju Vietnamu su centru Bolivijoje". Pagrindiniu tikslu Che kartu su Castro išsikėlė siekį išprovokuoti JAV pulti Boliviją. Kuo, jei ne grynu karingumu pulsuoja ir ši neapykantos odė: "Kaip smarkiai priartėtų šviesi ateitis, jei pasaulyje rastųsi du, trys, daugybė vietnamų, su tais pačiais mirčių ir siaubingos tragedijos mastais, su tuo pačiu kasdieniu didvyriškumu, su nuolat vis naujais smūgiais imperializmui, ir visų žemės tautų auganti neapykanta ją [JAV] priverstų iššvaistyti visas savo galias". 1965 m. Che savo tėvams rašęs: "Aš tikiu ginkluota kova kaip vienintele išeitimi tautoms, kurios trokšta išsilaisvinimo". O viename iš paskutinių savo tekstų, paliktų 1967 m. pavasarį, Che kalba apie "neapykantą kaip ginklą": "nenumaldomą neapykantą priešui, žmogiškąją būtybę įgalinančią pakilti virš savęs ir tapti veiksminga, ryžtinga, tikslinga ir šaltakraujiška žudymo mašina". Ši žudymo mašina jau buvo užvesta dar 1959 m. po revoliucijos pergalės Kuboje. Realistiniais spėjimais Che rankos gali būti suterštos bent kelių tūkstančių kubiečių krauju – jam asmeniškai duodant įsakymus žudyti, be jokių teismų procesų ir pažeidžiant tuometinę Kubos konstituciją.

Tačiau šio vyro atvaizdu šiandien puošiamos namų sienos, drabužiai ir kūnai. Tarp šiandieninės naujosios kairiųjų bangos veltui ieškotume bet menkiausios kritikos Che kruvinojo paveldo atžvilgiu. Tamsieji Che biografijos puslapiai, žinoma, kuo drąsiausiai pridengiami istorija ir dar prispaudžiami Amerikos slaptųjų tarnybų bei kitų blogiukų grėsmės akmeniu. Tačiau jeigu taip, tai tebūnie ir Kalvino atžvilgiu leistas istorinis vertinimas bei pateisinimas! Tebūnie leista atsižvelgti ir į to meto Ženevos grėsmingą padėtį! Šiandien daug esama Kalvino šalininkų, kurie ne tik nedėvi marškinėlių su jo atvaizdu, bet ir gana realistiškai vertina reformatoriaus gyvenimą bei toli gražu nelaiko visko, kas jo pasakyta ir padaryta, vien gėriu. Kalvinas šiandien niekam nėra ikona! (Gal dėl to, kad niekada ir nebuvo taip giliai puolęs, kaip simpatiškasis komandantė...)

Ar Kalvinas buvo valdingas, galių žmogus? Nepaisant visų kalbų apie "Ženevos diktatorių" – vargu. Kad buvo žodžio, ypač pasakyto, o labiausiai užrašyto žodžio žmogus, tas tikrai tiesa. Jis kelissyk yra pakartojęs, kad mieliau rinktųsi ramų mokslinį darbą. Tarnystėms Strasbūre bei Ženevoje tik prašyte priprašytas savo bendražygių Bucerio ir Farelio. Ne pats gviešėsi, o jam kitų buvo užduota ir patikėta įvykdyti reformaciją Ženevoje, kas, žinoma, neapsiėjo be tam tikrų konfliktų – nieko keisto, kad kilo klausimų ir dėl valdžios. Bet iš to, ką nuveikė tais metais, matosi, kad Kalvinas paprasčiausiai negalėjo turėti laiko intrigoms per tokį intensyvų rašymą ir pamokslavimą (25-erių tarnavimo metų rašytinis palikimas užima daugelį metrų knygų lentynų!). Be to, jis rūpinosi diakoninės veiklos klausimais, vargšų globa, ligoniais, užvedė savotišką kalinių sielovados darbą, prirašė daug paguodos laiškų, tarp jų ir kalinamiems Prancūzijos evangelikams. Vienintelė galia, dėl kurios jis tikrai labai stengėsi, buvo pamokslu skelbiamo Dievo žodžio, Evangelijos, galia.

Bet net tuo laiku Kalvinui turint tiek daug atsakomybės negalima sakyti, kad jo galimybės buvę beribės. Ženeva niekada nebuvo Kalvino dvaras. Ir negalėjo būti. Kodėl? Todėl, kad Kalvinas buvo pabėgėlis. Net savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, nepaisant artumo ir prisirišimo, jis liko svetimas (tebūnie dar kartą pabrėžta: piliečio teises gavo tik likus vos keleriems gyvenimo metams – ką tai byloja apie tikrąsias jo galias Ženevoje?!). Ir nieko keisto, kadangi Ženeva, nepaisant plačios Kalvino veiklos joje, niekad nebuvo jo minčių centras – Kalvino minčių centras buvo reformacija bei persekiojami tikėjimo broliai visoje Europoje.

Kalvinas – pabėgėlis, tremtinys. Tai, be jokios abejonės, vieni iš svarbesnių raktų į jo asmenybę bei teologiją, į visą kalvinizmą bei santykį su Romos katalikų bažnyčia. Visi daugiau ar mažiau neapykantos užvaldyti Kalvino biografai buvo, kaip ir jis, prancūzai. Todėl jiems Kalvinas atrodė išdavikas, tas, kuris paliko savo šalį ir bažnyčią. O atsiskyrėliai bei bėgliai dažniausiai ir nesulaukia nieko kito, kaip tik vien neapykantos.

Kalvino tremtinystė yra ir vienas didžiausių skirtumų su Liuteriu bei reformacija Vokietijoje. Liuteris visą laiką veikė savo tėvynėje. Reformacijos prasilaužimui Vokietijoje padėjo "tautinės" bei "antipopiežinės" nuotaikos ir atvirkščiai – Liuterio reformacija sustiprino tautinę savimonę (jo vokiškas Biblijos vertimas!). Jam pradėjus savo veiklą, neką trukus, už jo ir visų Vokietijos evangelikų pečių stojo galingi kunigaikščiai. O kas stojo už Kalvino pečių? Kalvinas buvo grynas prancūzas, rašė puikia prancūzų kalba, prilygstančia net paties Montenio kalbai; po Napoleono bene garsiausias ir įtakingiausias visų laikų prancūzas. Bet prancūzai ir šiandien mėgsta ir gerbia kitus. Liuterio paminklų pilna Vokietija, rastume ir net kelis "Liuterio miestus". O Kalvino? Nežinau, kur Prancūzijoje stovi paminklas Kalvinui. O ir Nuajono tikrai niekas nevadina Kalvino miestu.

Nuotrauka: Kalvino "kapas" Ženevoje (toks kapas įrengtas tik XIX a.; iš tikrųjų reformatorius palaidotas anonimiškai kažkur netoliese).

Holger Lahayne