Adomo Šerno 130 – osioms gimimo metinėms.

Apie Nepriklausomybės akto signatarą Jokūbą Šerną (1888 – 1926) „Šiaurės rytų“ skaitytojai yra skaitę ne kartą. Jo vyresnis brolis evangelikų reformatų kunigas, superintendentas Adomas Šernas, 1917 metais dalyvavęs Vilniaus konferencijoje ir pasiūlęs iki šiol tebevartojamą žodį nepriklausomybė, prisimenamas rečiau. Gimė jis 1884 metų gegužės 25 dieną netoli Nemunėlio Radviliškio esančiame Jasiškių kaime, Elžbietos Žemaitytės ir Martyno Šerno šeimoje, kurioje, be Adomo, augo dar du broliai ir dvi seserys. Skaityti lietuviškai iš giesmyno berniuką išmokė mama, o skaityti ir rašyti rusiškai, nupirkęs rusų kalbos elementorių, jį mokė tėvas. Sulaukęs devynerių metų pradėjo mokytis Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, kur viskas buvo dėstoma rusų kalba, o tikybos mokė vargonininkas. Kai Adomui sukako 11 metų, tėvas jį nuvežė į Rygos klasikinę gimnaziją. Baigęs tris klases ir gavęs reformatų sinodo stipendiją, išvažiavo mokytis į Slucko gimnaziją. Čia gavęs brandos atestatą, 1905 metais įstojo į Dorpato (Tartu) universiteto Teologijos filosofijos fakultetą. Vėliau prisimins, kad studijas šiame fakultete pasirinkęs dėl dviejų priežasčių – paklusęs mylimiems tėvams, kurie troško jį matyti kunigu, ir norėdamas įsitikinti krikščioniškosios religijos tiesa. Baigęs Teologijos fakultetą, 1913 metų kovo 24 dieną buvo įšventintas diakonu Vilniuje, o birželio 23 dieną ordinuotas kunigu ir paskirtas Švobiškio parapijos klebonu.

Daugiau kaip penkiasdešimt metų jam teks dvasininko pareigas užimti Papilio, Seirijų, Kauno, Nemunėlio Radviliškio parapijose. Jis bus paskirtas pirmuoju Lietuvos kariuomenės evangelikų kapelionu, o 1942 metų birželio 25 dieną Biržuose vykęs sinodas kunigą Adomą Šerną išrinks vyriausiuoju evangelikų reformatų bažnyčios Lietuvoje dvasininku – generaliniu superintendentu. Sąžiningai atlikdamas religines apeigas, dėstydamas tikybos pamokas vaikams ir rengdamas jaunimą konfirmacijai, Adomas Šernas 1927 metais įsigijo ir Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos pažymėjimą, kad jam pripažįstamas aukštesniosios mokyklos mokytojo vardas ir teisė mokyti tikybą, rusų, vokiečių, prancūzų kalbas, istoriją, geografiją, matematiką, fiziką, gamtos mokslus ir teisę. Jis mokytojavo Nemunėlio Radviliškio progimnazijoje, Biržų gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, matematiką ir kitus dalykus. Nuo 1927 metų pradeda literatūrinį darbą. „Parašiau trumpą krikščioniškosios bažnyčios istoriją, - prisimins 1964 metų rugpjūčio mėnesį, - reformacijos Lietuvoje apybraižą, bet jos nebuvo išspausdintos. Vis dėlto 1936 metais išėjo viešumon mano sulietuvintas Heidelbergo katekizmas. Laisvalaikiu valiau giesmyno kalbą, verčiau iš svetimų kalbų gražesnes giesmes, ir 1938 metais pasirodė mažutė knygutė „Karys evangelikas“. (Aštuoniasdešimtmetis dvasininkas kukliai įvertino šį Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo spaudos ir švietimo skyriaus „Ryto“ bendrovės spaustuvėje Klaipėdoje išspausdintą mažo formato 241 puslapio giesmyną, kuriame tilpo ne tik 114 visiems bažnyčios metams ir tikybiniams reikalams pritaikytų giesmių, bet ir buvo 32 maldos, evangeliko kario priesaikos žodžiai, bažnytinių švenčių sąrašas, pamokymai iš Šventojo Rašto, giesmių sąrašas, orkestro griežiamos giesmių melodijos ir kt. – A. B.) Buvo mane tiesiog pagavusi eiliavimo aistra: kūriau giesmių tekstus taisyklinga eilėdara, teisingu ritmu ir kirčiu.“ Kai Biržų sinode buvo svarstoma, kad laikas rengti naują giesmyną, nes senasis, paruoštas dar Stanislovo Dagilio, ištobulėjusios lietuvių bendrinės kalbos požiūriu jau pasenęs, A. Šernas pasisakė turįs nemažai perdirbtų ir paties parašytų giesmių. Tuomet jam sinodas pavedė parengti naują giesmyną. Tai nebuvo paprastas darbas. Giesmyno rankraštis buvo ruošiamas daug metų. Adomas Šernas per tą laiką surašė apie 800 giesmių. Buvo nuspręsta giesmyną išleisti evangelikų reformatų ir liuteronų bažnyčioms. Liuteronų konsistorijos sudaryta komisija žiūrėjo, kad naujajame giesmyne giesmės ir maldos būtų artimos ir priimtinos liuteronams, giesmyne būtų senų, jų parapijiečių pamėgtų giesmių. Suprantama, kad, derinant skirtingas nuomones, komisijos darbas užsitęsė. 639 puslapių giesmyną, kuriame turėjo būti 388 giesmės, buvo numatyta išleisti 1940 metų pabaigoje. Tačiau giesmyną išspausdinti sutrukdė Lietuvoje prasidėjusi sovietinė okupacija. Nelengvai buvo gautas leidimas spausdinti giesmyną ir Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą okupavus vokiečiams. Reikėjo surasti popieriaus, spaustuvės darbininkus aprūpinti tais metais deficitiniais maisto produktais (vėliau bus sakoma, kad giesmynas išspausdintas biržietiškais lašiniais). Tačiau ryžtingų reformatų kuratorių Petro Kregždės, Petro Variakojo, Kosto Kregždės, Kosto Dagio, kunigų Povilo Jašinsko, Aleksandro Balčiausko, Petro Dagio ir kitų dėka visos sunkiai nugalimos kliūtys buvo įveiktos ir 1942 metų liepos mėnesį reformatų ir liuteronų bažnyčioms skirtas „Evangelikų giesmynas su maldomis“ (dažnai vadinamas Šerno giesmynu) išvydo dienos šviesą. Jame buvo ir keletas to meto spaudoje palankiai vertintų paties Adomo Šerno sukurtų giesmių. „Giesmynas pasirodė, - rašo knygoje „Lietuvos reformatų raštija“ inžinierius ir istorikas Jokūbas Kregždė (1903 – 1980), - nuožmiai nepalankiu laiku, kada jau žmonės buvo žiaurių karo įvykių ir skaudžių išgyvenimų paliesti. Per tai Šerno „Giesmynas“, praturtinęs skambia taisyklinga lietuvių kalba bažnytinę literatūrą, likosi mažai pastebėtas, neaptartas ir neįvertintas.“ Adomas Šernas buvo paruošęs jaunimui ir moksleiviams skirtą 300 giesmių giesmyną, kuris liko neišspausdintas. Nepavyko jam išspausdinti ir iš senosios graikų kalbos versto „Naujojo Testamento“ bei iš hebrajų kalbos išverstos „Testamento psalmių knygos“. Liko nemažai neišspausdintų eilėraščių ir tekstų chorui ir solo su akompanimentu. Paskutiniais gyvenimo metais A. Šernui sunkiai susirgus (kartu su jam skirtu nekrologu išspausdintoje medicininėje išvadoje gydytojai A. Dauguvietis, S. Balčiauskas, J. Kirdeikis ir J. Rusteika rašys, kad jis sirgęs dešinio plaučio vėžiu ir kitomis ligomis, prieš keletą metų buvo patyręs infarktą – A. B.), 1964 metų rugpjūčio 11 dieną rajono laikraštyje „Biržiečių žodis“, o po 5 dienų „Tiesoje“ pasirodys tikinčiuosius nustebinęs straipsnis „Non credo, quia absurdum est. Netikiu, nes tai nesąmonė“. Jame aštuoniasdešimtmetis dvasininkas atsisakė kunigystės, rašė, kad savo gyvenimo saulėlydyje nori nutraukti bet kokius santykius su religija, atvirai žmonėms paaiškinti, kodėl taip darąs, nes nori likusius metus pragyventi dorai, žiūrėdamas žmonėms tiesiai į akis. Tikriausiai teisus šį sunkiai suvokiamą poelgį jau minėtas Jokūbas Kregždė vertinantis kaip komunistinio režimo fizinę ir dvasinę prievartą, skirtą ateistinei propagandai. Ji šiuo kunigo rašiniu netruko pasinaudoti. Po Adomo Šerno mirties (mirė 1965 metų sausio 6 dieną, palaidotas Nemunėlio Radviliškio kapinėse) 1971 metais 8000 egzempliorių tiražu buvo išleista nedidelė knygutė „Adomo Šerno priešmirtinis laiškas“. 

Algirdas Butkevičius 2014-05