Povilo Klybo gimimo 140 – osioms metinėms.

Tarpukario metais iki pat sovietinės okupacijos 1944 – ųjų vasarą Biržų miestas turėjo ne vieną burmistrą. Biržų miesto valdybos pirmininku, arba burmistru, buvo renkami Povilas Klybas, Jonas Sprindys, Vincas Morkūnas, Kristoferis Vagneris, vokiečių okupacijos metais – Gediminas Galva – Galvanauskas, Fridrichas Jakštas, vėl Povilas Klybas, Petras Kačinskas. Žinomiausias iš jų, ilgiausiai Biržų savivaldybei vadovavęs, buvo Povilas Klybas. Istorikas Antanas Seibutis knygoje „1918 – 1919 metai Biržų krašte“ rašo, kad „visi Biržų miesto pasiekimai 1918 – 1944 m. yra tiesiogiai susiję su P. Klybo vardu, nes jis beveik visą minėtą laikotarpį dirbo miesto savivaldybėje, o didesnę dalį ir vadovavo. Iš tų laikų apie P. Klybą yra likę prisiminimų kaip apie žmogų, kuris labai rūpinosi miestu, miestiečių gerove, tvarka“. Daugiau kaip dvidešimt metų jis dirbo daug ir sąžiningai, sumaniai tvarkydamas sudėtingus Biržų miesto gyventojų reikalus. Išmintingas, ramaus ir taikaus būdo burmistras buvo populiarus ir mėgiamas Biržuose. Jis rūpinosi kuo geriau tvarkyti miestą, kad biržiečiams būtų patogiau, geriau ir sveikiau gyventi. Per keletą metų išaiškino supainiotus miesto gyventojų nuosavybės dokumentus, suderino ūkininkų interesus ir 1925 metais išskirstė į vienkiemius Biržų miesto žemę. Jo darbo metais Biržuose per Apaščios ir Agluonos upes buvo pastatyti nauji gelžbetonio tiltai, buvę lentiniai šaligatviai pakeisti cementiniais, pastatyta daugiau kaip 700 namų, miesto valdybos pastatas, praplėsta ir sutvarkyta buvusi miesto pirtis, sutvarkyti parkai ir sporto aikštės, piliakalnyje pastatytas vasaros teatras ir įrengtos teniso aikštelės. Miesto burmistras stropiai prižiūrėjo ir rūpinosi „Aušros“ pradžios mokyklos statyba, kuri miesto valdybai kainavo daugiau kaip 350 tūkstančių litų. Tais metais buvo pastatyta elektros stotis, gimnazijos rūmai, Biržus papuošė net trys paminklai: poetui Stanislovui Dagiliui, kunigaikščiui Jonušui Radvilai ir Nepriklausomybės paminklas. Gimė Povilas Klybas 1874 metų gegužės 15 dieną Biržuose, miestiečių ūkininkų šeimoje. Sunki buvo jo vaikystė. Anksti neteko tėvų. Išnuomavęs paveldėtą žemę, buvo išvykęs į Vilnių. Tačiau didmiestis nepaviliojo. Po kelerių metų sugrįžęs į Biržus dirbo vartotojų bendrovės krautuvėje pardavėju. Aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų bendruomenės veikloje. Giedojo bažnyčios chore, buvo išrinktas evangelikų reformatų kolegijos nariu. Spaudos draudimo metais platino lietuviškas knygas. Vėliau atidarė savo krautuvę. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą susituokė su Elžbieta Kvedaravičiūte. Okupavus Lietuvą kaizerinei Vokietijai, žmona pasitraukė į Rusiją. P. Klybas liko Lietuvoje, nes, sugrįžęs į namus pasiimti pamirštų dokumentų, buvo suimtas atėjusių vokiečių. Todėl karo metus praleido Biržuose. Su žmona susitiko tik karui pasibaigus. 1918 metų pabaigoje, pasitraukus iš Biržų vokiečiams, surengtuose rinkimuose į Biržų miesto tarybą pirmajame posėdyje valdybos pirmininku buvo išrinktas Povilas Klybas. Tačiau netrukus Biržuose valdžia atiteko kairiesiems eserams, vėliau - bolševikams. 1919 metų gegužės 26 dieną Biržų partizanai išvijo iš miesto bolševikus ir birželio 8 dieną miesto laikinosios valdybos rinkimuose burmistro pareigos buvo patikėtos P. Klybui. Po rugpjūčio mėnesį įvykusių rinkimų į nuolatinę Biržų miesto tarybą miesto burmistru vėl išrenkamas Povilas Klybas. Tapęs pirmuoju Biržų burmistru, jis su mažomis pertraukomis šiose pareigose išbuvo beveik iki pat sovietinės okupacijos. Jo populiarumo paslaptį atskleidžia Čikagoje leistas evangelikų reformatų žurnalas „Mūsų sparnai“: „Vadovaudamas šio miesto gyvenimui jis parodė nepaprastą toleranciją, teisingumą, sąžinės laisvę ir už tai visų buvo gerbiamas ir mylimas. Savo darbštumu, blaivumu, sąžiningumu, savo šeimos sugyvenimu buvo tikras pavyzdys ir už tai katalikai, pravoslavai, evangelikai, izraelitai, lietuviai, rusai, latviai ir lenkai jį gerbė ir nuolatos reiškė palankumą ir savo pasitikėjimą.“ 1940 metais okupavus Lietuvą ir po metų prasidėjus trėmimas, P. Klybo šeimai tremties pavyko išvengti. P. Klybas su sūnumi Kostu slapstėsi kaime, o žmona, prieš atvykstant trėmėjams, suspėjo pasislėpti. Ūkyje dirbę samdiniai pasakė nežinantys, kur jų šeimininkai. 1944 metų vasarą, artėjant rusų armijai, P. Klybas su vaikais Kostu ir Vida pasitraukė į Palangą. Netrukus ten atvyko ir žmona. Klybų šeima su keliais pažįstamais nutarė žvejų laiveliais per Baltiją plaukti į Švediją. Klybienė su vaikais laimingai pasiekė Gotlando salą, o laivelį, kuriuo plaukė P. Klybas, sulaikė vokiečiai. Vyrai buvo laikomi Rygos kalėjime, vėliau - Vokietijoje, koncentracijos stovykloje. Juos išvadavo amerikiečių kariuomenė. 1947 metais Povilas Klybas su šeima išvyko į JAV. Dirbo Bruklino miesto ligoninėje, žmona - siuvykloje. 1951 metais įsteigė Niujorko lietuvių protestantų parapiją, buvo jos valdybos pirmininku. Sūnus Kostas baigė elektros inžinerijos mokslus, dukra Vida, baigusi Niujorko universitetą, apgynė daktaro disertaciją. Mirė Povilas Klybas 1966 metų gruodžio 19 dieną Niujorke, palaidotas Cypress Hills kapinėse. 1997 metais Biržuose buvusi Pionierių gatvė, kurioje savo namuose iki 1944 metų vasaros gyveno P. Klybo šeima, buvo pavadinta pirmojo Biržų burmistro vardu. Dar po ketverių metų prie namo pritvirtinta granitinė atminimo lenta, primenanti, kad čia gyveno Biržų burmistras Povilas Klybas. Vėliau naujieji namo savininkai lentą nuėmė. P. Klybo giminaitis Povilas Stakionis lentą perdavė „Sėlos“ muziejui. „Tad dabar mes muziejuje, - rašė istorikas Antanas Seibutis, - turime gražų ilgamečio Biržų miesto burmistro, viceburmistro, savivaldybininko P. Klybo atminimo įamžinimą.“

Algirdas Butkevičius 2014-05-31