Audronė Pečiulytė

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė

Reformacija prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių. Visuomenėje ypač ryškiai buvo subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis.

Pirmasis reformacijos etapas Lietuvoje – XVI a. 4-5 dešimtmečiai – rėmėsi liuteronų idėjomis, o nuo 5 dešimtmečio pabaigos – kalvinistų ir arijonų idėjomis. Pirmojo periodo labai svarbus rezultatas buvo spaudos lietuvių kalba sukūrimas. Raštija lietuvių kalba egzistavo ir iki pirmosios lietuviškos knygos – tai buvo rankraščiai, jų nuorašai, liturginių tekstų vertimai. Reformacija subrandino naują požiūrį į šią raštiją, suteikė jau naują statusą ir kitą viešumo lygį. Protestantiškoji Lietuvos inteligentų dalis realizavo galbūt jau anksčiau Lietuvoje brendusią mintį, kad technikos – spausdinimo mašinos – gali būti panaudotos rašto lietuvių kalba platinimui, minties propagandai, o tuo pačiu ir tautinės kultūros savirealizacijai. Knygų lietuvių kalba rengimas rodė, kad tautinė savimonė įžengė į naują pakopą.

Pirmosios knygos lietuvių kalba buvo naujovė, stipriai paveikusi visuomenės sąmonę: buvo sulaužytas nuo pat krikščionybės priėmimo įsitvirtinęs stereotipas, kad Lietuvoje kalbama vienaip, bet rašoma svetimomis rašto kalbomis ( kanceliarine rytų slavų kalba arba lotyniškai). Su šia naujove siejosi ir dvi švietimo reformos kryptys, numatytos reformacijos pradžioje : 1) M. Mažvydo pradėtas namų mokyklos su rašto lietuvių kalba kūrimas bei rašto demokratizacija; 2) Abraomo Kulviečio padarytas Lietuvos švietimo sistemos papildymas vidurine, kaip manoma, paremta trijų kalbų ( hebrajų, graikų ir lotynų) mokymu bei humanistinio turinio mokykla. A. Kulvietis paskelbė nuostatą, kad švietimo reikalams pirmiausia turi būti skirtas bažnyčios sukauptas turtas, ir pradėjo viešą svarstymą, kaip šis turtas turi būti panaudotas.

Dar vienas labai svarbus Lietuvos protestantų veiklos aspektas – tai išsilavinimo, mokytumo, rašto, spaudos svarbos ir vertės suvokimas. Radvilų giminėje, augant Radviloms Juodajam ir Rudajam, t.y maždaug nuo XVI a. 3 dešimtmečio, jau buvo suvokiama, kad platus išsilavinimas, apimąs įvairius mokslus, o kartu ir humanitarinį, yra būtinybė rengiantis valstybinėms pareigoms. Abiejų pusbrolių Mikalojų Radvilų karta keitė požiūrį į didikų išsimokslinimo pobūdį: prie namų mokymo – kaip prestižo reikalo – pridėjo studijas universitetuose. Toks didiko rengimas būsimai veiklai įsitvirtino jau šimtmečiams: namų lavinimas, samdant specialius mokytojus būsimai veiklai įvairiose srityse pasirengti, ir universitetinis mokymas, daugiausia užsienyje, jungiamas su svetimų kraštų gyvenimo pažinimu bei diplomatine praktika. Radvilos ieškojo gabių jaunuolių, juos rėmė, vienus siuntė savo lėšomis studijuoti į universitetus ( A. Volanas), kitus ugdė kitokiais įvairiais būdais. Jų dvaruose buvo suburti išsilavinę, veiklūs kultūrine prasme dvariškiai pasauliečiai, dauguma studijavusių protestantiškuose universitetuose. Pakilo ir reikalavimai dvasininkams – jie turėjo būti mokęsi aukštojoje mokykloje. Mokymas tapo neatsiejama ir vertinama bažnyčios veiklos sritimi. Todėl XVI a. paskutinį ketvirtį evangelikų bažnyčių fundatorių valios pareiškimuose buvo nurodoma kokios lėšos skirtos mokytojui išlaikyti, sklypų mokyklų pastatams dydžiai.

Reformatai stengėsi prie kiekvienos veikusios parapinės bažnyčios įsteigti mokyklą, XVI amžiaus viduryje jau veikė mokyklos Vilniuje, Vitebske, Brastoje, Klecke. Radvilos ir kiti reformatai didikai savo privačiose valdose steigė mokyklas: Naujamiestyje, Pašušvyje, Šiluvoje, Švobiškyje, Biržuose, Nemunėlio Radviliškyje, Salamiestyje, Papilyje, Kelmėje, Skuode ir kitur. Ypatingai daug pastangų buvo įdėta bandant gauti leidimą kurti protestantišką universitetą Vilniuje. Vilniuje veikusi gimnazija turėjo pakankamai išsilavinusius, tokiam darbui pasirengusius dėstytojus ir sėkmingai dirbo, tačiau vis tik galios pasiekti, kad ši mokykla gautų teisę tapti akademija ar universitetu XVI a. pabaigoje kunigaikščiams Radviloms neužteko

XVI a. 5-6 dešimtmečiuose evangelikų bažnyčios savo praktine veikla gana nuosekliai formavo požiūrį į mokymąsi kaip sąlygą tapti geru krikščioniu. Tai, kad toks požiūris buvo, liudija evangelikų reformatų bažnyčios 1594 ir 1598 m. Vilniaus katekizmuose įdėta ilga 2,5 puslapio apimties mokinių malda. Mokinys meldėsi, kad „mano mokslas atneštų sėkmę", prašė Dievą sustiprinti atmintį..". Šia malda buvo ugdomas mokinio supratimas, kad Dievas laimina mokymąsi, kad parapinės mokyklos išsilavinimas – tolimesnio mokymosi pradžia ir kad ateityje bus vertinami įvairiausi darbai, kuriuos gali dirbti raštingi ir išsilavinę žmonės. Lėšų skyrimą knygoms, mokykloms, spaustuvėms evangelikų reformatų ir liuteronų bažnyčia traktavo kaip deramą pagarbą Dievui. Ši nuostata keitė prioritetus, kam naudoti turtus, kuriuos skyrė turtingieji norėdami savo dievobaimingumą ir tikėjimą paliudyti. Turtas naudotinas pirmiausia ne pastatų ir apeigų puošybai, ne tikėjimui platinti vizualinėmis priemonėmis. Ne paveikslai, freskos, vitražai, skulptūros turėjo aiškinti ir pasakoti tikėjimo tiesas. Pagrindinis tampa siekis sudaryti sąlygas tikintiesiems pažinti Šventąjį raštą, jį skaityti. Pamažu tankėjantis mokyklų tinklas per daugelį dešimtmečių raštingumą padarė prieinamą pirmiausia privačių miestelių gyventojams – miestelėnų sluoksniui.

Reformatų padėtis XVII a. gana sparčiai kito: amžiaus pradžioje buvusioji visuomenėje pusiausvyra tarp katalikiškos ir evangeliškos visuomenės dalių iro katalikiškos dalies naudai, retėjo ir jos globėjų – didikų, bajorų – gretos. Po XVII a. 1-4 dešimtmečio religinių sąmyšių Vilniuje, kai buvo sugriautos evangelikų reformatų bažnyčios, o 1640 m. Vilniaus reformatų bažnyčia buvo iškelta už miesto sienos, evangelikų reformatų sinodas ir galingiausi jos globėjai Radvilos jau suvokė, kad reikia keisti veiklos būdus, daugiau dėmesio kreipti į įvairiomis kalbomis kalbančių bendruomenių poreikius. LDK evangelikų reformatų bažnyčios reikmėms knygų lenkų kalba buvo parengta ir išleista gana daug ir įvairių, o lietuviškų leidinių nebuvo, o atsparos taškai kaip tik ir buvo lietuviškos parapijos. Pirmosios žinios apie iniciatyvą parengti lietuvių kalba vieną iš būsimo leidinio dalių – giesmyną – ir pradėtą versti į lietuvių kalbą Naująjį Testamentą, pasirodė 1644 m.

Kėdainiuose 1653 m. išleistos 682 psl. lietuvių kalba „Knygos Nobažnystės krikščioniškos" parengimas ir išleidimas truko 9 metus. Kaip tik tuo metu aktyviausiai buvo susirūpinta realiu lietuvių kalbos vartojimu Žemaitijoje, Užnerio ir dalies Vilniaus distriktų reformatų bažnyčiose. Ypatingai buvo rūpinamasi, kad lietuviškose parapijose dirbtų kunigai, mokantys lietuviškai, kad jie nuolat būtų rengiami, kad būtų sakomi pamokslai lietuvių kalba. Kėdainiuose gyvenę ir dirbę superintendentai mokėjo lietuviškai: Samuelis Tomašauskas, Kristupas Minvydas. 1631 m. Kristupo Radvilos ir jo žmonos Onos Kiškaitės Radvilienės fundacijoje Kėdainiams buvo numatyta, kad skiriamos lėšos dviems evangelikų reformatų bažnyčioms, nustatyta, kad turi būti du pamokslininkai, o vienas jų skaityti pamokslus lietuvių kalba. Viena tų bažnyčių turėjo būti pašventinta 1629 m., o kita – 1652 m, nuo tada lietuvių bendruomenė kurį laiką turėjo ir atskirą pastatą pamaldoms. Taigi turimos žinios leidžia daryti išvadą, kad nuo 1627 m. Kėdainiuose evangelikų reformatų bažnyčioje viešai vyko apeigos lietuvių kalba, ir sinodas buvo įsipareigojęs skirti lietuviškai mokančius kunigus, kurie nuolat dirbo Kėdainiuose.

XVI a. pabaigoje LDK evangelikams jau buvo aišku, kad jie Vilniuje aukštosios mokyklos nebeįkurs, todėl ėmė stiprinti kitus miestus, esančius jų įtakoje: Biržus ir Kėdainius.

Kėdainių miesto intelektualinei atmosferai didelės reikšmės turėjo mokyklos buvimas. Jos reikalai buvo svarstomi visos LDK reformatų bažnyčios sinoduose, atvykdavo vizitatoriai, mokytojai. Nuo 1625 m. čia veikusią parapinę mokyklą Radvilų rūpesčiu, sinodas nusprendė palengva išauginti iki gimnazijos. Maždaug nuo 1631 m. Kėdainiuose veikė vidurinės lygio mokykla, netrukus jau ir gimnazija. Jos veikla labai pagyvino viso miesto ekonominį gyvenimą: vieni nuomojo butus mokiniams, mokytojams, kiti gaudavo lėšų už aptarnavimą, maisto tiekimą ir kitokio pobūdžio paslaugas. Dalis dėstytojų iki XVII a. vidurio buvo gerai pasiruošę darbui, baigę aukštąsias mokyklas, ne vienas jų buvo parašę ir išleidę knygų. 1625 m. į Kėdainius dirbti persikėlė Adomas Rasijus, čia įšventintas į kunigus, o nuo 1626 m. jis ėjo Žemaitijos superintendento pareigas. Adomas Rasijus tuo metu buvo parašęs jau dešimtį įvairaus pobūdžio veikalų, tarp jų logikos, filosofijos kursų tezių, kelis traktatus apie prekybą ir pirklių luomo kilmingumą. Jį galima laikyti vienu ryškiausių miestietiško požiūrio į visuomenę reiškėjų LDK XVII a. pradžioje. A. Rasijus palaikė ryšius su Karaliaučiaus, Gdansko leidėjais ir Gdansko akademine gimnazija. Žinoma, kad Kėdainių gimnazijoje buvo mokoma iš jo parašyto retorikos vadovėlio. 1646 m. gimnazijoje pradėjo dirbti karinės matematikos profesorius Adomas Freitagas. Jo 1631 m. Leidene išleista knyga „Karo architektūra" buvo pakartotinai išspausdinta dar 7 kartus vokiečių, prancūzų kalbomis.

Pirmasis mokyklos rektorius buvo vokietis iš Gdansko Fridrichas Štarkius, jo pavaduotojas Mikalojus Matusevičius, vėliau Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis Telega. Iš pradžių mokykla įsikūrė mūriniuose Šaflerio namuose prie Didžiosios Rinkos aikštės, triukšmingoje ir nepatogioje vietoje. 1631 m. K. Radvilos rūpesčiu Didžios pilies ir Josvainių gatvių kampe pradėtas rekonstruoti namas, nupirktas iš miestiečio, buvusio burmistro Petro Skomino. Šis pastatas tapo svarbiu architektūriniu XVII amžiaus paminklu. Tai bene vienintelis aukštesniųjų mokyklų pastatas, išsaugojęs autentiškumą. 1640 m. uždarius Vilniaus reformatų gimnaziją, Kėdainių mokykla tapo svarbiausiu protestantišku mokymo bei reformacijos idėjų skleidimo centru LDK.

Kėdainių reformatų mokykla iki pat XIX a. didžiausią dėmesį skyrė lotynų kalbai, antikinei literatūrai, religiniams ir filosofiniams mokslams. Mokymo programos sudarytos pagal pažangiausius to meto Europos protestantiškųjų mokyklų pavyzdžius. Organizuoti sėkmingą mokymą nebuvo lengva, nes trūko vadovėlių ir literatūros. 1629 m. Įstatuose mokytojams nurodyta taikyti diktavimo ir disputo metodus. Disputų metu išryškėdavo, kaip mokiniai yra pasiruošę kovoti prieš katalikus ir kaip geba skleisti reformacijos idėjas. Mokytojai pateikdavo mokslo teiginius, kuriems vieni mokiniai ieškodavo argumentų pagrįsti, kiti – paneigti. Disputų metu mokiniai ginčydavosi, reikšdavo savo nuomonę, įgytas žinias taikydavo praktiškai, todėl šis metodas buvo populiarus.

1637 m. Kėdainių sinodas mokyklai davė griežtus nurodymus dėl mokinių laisvalaikio. Nevalia „komedijomis" vaikus linksminti, siūlė laisvu laiku ruoštis disputams, oracijoms, dialogams. Uždraudė mokiniams dalyvauti įvairiose viešose religinėse apeigose. Drausmė buvo geležinė: griežtai nustatytu laiku kėlėsi, meldėsi, mokėsi. Nebuvo jokių pramogų. Nusižengusius baudė net fizinėmis bausmėmis (plakdavo rykštėmis). Fizinių bausmių taikymo tvarka nurodyta 1631 m. nuostatuose: negalima mušti kumštimi per galvą, įsikarščiavus elgtis žiauriai, bausti tik būtinais atvejais, leidus rektoriui. Mokiniai į aukštesnes klases buvo keliami dukart per metus: per Velykas ir per šventąjį Mykolą. Mokinių žinios buvo tikrinamos viešųjų egzaminų metu. Egzaminų pabaigoje mokiniai atskleisdavo kūrybinius gebėjimus vertinimo komisijai deklamuodami savo kūrybos eilėraščius.

Evangelikų reformatų mokyklų turinys buvo griežtai reglamentuojamas tikėjimo. Mokyklas dažnai vadindavo bažnytinėmis seminarijomis. Mokytojai ir mokiniai privalėjo lankyti bažnyčią. Mokiniai turėjo gražiai elgtis bažnyčioje ir rodyti pavyzdį parapijiečiams. 1647 m. kunigaikščio Jonušo Radvilos rūpesčiu Kėdainių gimnaziją Vakarų Europos pavyzdžiu imta vadinti Šviesiąja (Gimnasium Iliustre). Prie gimnazijos 1651-1654 m. veikė Joachimo Rheto spaustuvė, kurioje buvo išleista knyga „Knyga Nobažnystės krikščioniškos". Tuo metu Jonušas Radvila brandino planą Kėdainių gimnaziją paversti universitetu, todėl buvo tariamasi su čekų pedagogu ir filosofu Janu Amosu Komenskiu, kad jis atvyktų į Kėdainius ir dėstytų jame. Tačiau XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija bei ankstyva Jonušo Radvilos mirtis sutrukdė tuos planus įgyvendinti.

Kėdainių gimnazijoje Įstatai, mokinių sąrašai, tvarkaraščiai ir kiti dokumentai buvo rašomi lenkų kalba. 1673 m. Kėdainių sinode nutarta, kad būsimieji dvasininkai Dievo žodį mokėtų skelbti ir lietuvių kalba. Vėliau priimtas nutarimas, kad vietos alumnai privalo būti mokomi lietuvių kalba. Lietuviškai mokantiems alumnams mokykloje buvo skiriama speciali Martyno Švobos stipendija. Kėdainiuose lietuvių kalba pamokslus sakydavo S. Lipskis, Daugaila, mokyklos rektorius Florijonas Svida, konrektorius Konstantinas Krapinskis, mokytojas Jurgis Šimanskis. 1698 m. Kėdainių sinodas pranešė, kad 50 egzempliorių katekizmų lietuvių kalba perduota gimnazijos rektoriui, jog jais galėtų naudotis mokiniai.

1683 m. parengti nauji gimnazijos nuostatai. Naujuose nuostatuose svarbiausias mokymo kryptis, kaip manoma, buvo numatęs dar Jonušas Radvila. Juose nurodyta, kad lotynų kalbos reikia mokyti ne pagal senuosius vadovėlius, o pagal čekų pedagogo, filosofo J. A. Komenskio vadovėlius. Tai vienintelis žinomas istorinis faktas, kad Lietuvoje, Kėdainių gimnazijoje, buvo dėstoma pagal šio pedagogo vadovėlius. 1698 m. tvarkaraštyje ir nuostatuose atsispindi ugdymo turinio kaita. Pradėta mokyti istorijos ir geografijos. Stiprinamas teologinių dalykų dėstymas: imta skaityti ir analizuoti Bibliją, Evangeliją, katekizmus. Lietuvos reformatai XVII antroje pusėje išgyveno nelengvą laikotarpį: deginamos jų bažnyčios, dvasininkai ir mokytojai persekiojami. Reikėjo stiprinti savo pozicijas, todėl tokio tipo mokyklose ypač svarbu ugdyti mokinių pamaldumą ir ištikimybę.

Kėdainių gimnazija veikė su pertraukomis. Jos padėtimi susirūpinę Europos reformatai atsiuntė Kėdainių bažnyčiai nurodymą, kuriame ragino siųsti gabius mokinius mokytis į Europos aukštąsias mokyklas: Augsburge – 4, Marburge – 3, Heidelberge – 4, Frankfurte – 2, Berlyne – 2. 1769 m. gimnazijoje mokėsi 90, o vėliau 76 mokiniai. Mokinių skaičius svyravo, tai priklausė nuo ekonominių ir politinių krašto sąlygų.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną ir įkūrus Edukacinę komisiją, Lietuvoje pasikeitė mokinių mokymo tvarka. Keitėsi mokymo programos, padidėjo dėstomų dalykų skaičius: pradėta dėstyti fizika ir trigonometrija, daugiau dėmesio skiriama teologiniams ir filosofiniams dalykams, stiprinamas geografijos ir istorijos mokymas. Svarbiausias tikslas – mokymo turinį priartinti prie gyvenimo. Stiprėjo ir Kėdainių gimnazijos prestižas: 1778 m. mokinių skaičius padidėjo iki 128. Dėstė gabūs mokytojai, mokslus baigę Vokietijos universitetuose: Boguslavas Berneckis, Steponas Kopickis, Aleksandras Mankevičius. Gimnazija pasuko klasicistine kryptimi, pamažu tapo pasaulietine mokykla. Joje mokėsi vis daugiau katalikų, liuteronų. Tačiau tai sukėlė ir nemalonumų: 1781 m. vyresnių klasių mokiniai suorganizavo muštynes su katalikais, įvyko rimtas reformatų ir katalikų susidūrimas, todėl net nepabaigus mokslo metų gimnazija kuriam laikui net buvo uždaryta. 1793 m. gimnazijoje mokėsi 20 reformatų ir 68 katalikai. Nuo XVIII amžiaus II pusės sustiprėjo lenkų kultūros įtaka. Visi raportai, tvarkaraščiai, programos rašomi lenkų kalba. Gimnazijai lietuvių kalba tapo nereikalinga. Bibliotekoje neliko lietuviškų knygų.

1803 m. gimnazija tapo pavaldi Vilniaus universitetui ir nuo 1807 m. jai buvo skirta finansinė subsidija. Universitetas įsipareigojo peržiūrėti mokymo programas ir mokytojų ruošimo tvarką bei kasmet skirti po 1200 rub. Tačiau buvo iškelti ir reikalavimai: kad vieša mokykla būtų atskirta nuo tikybos mokslo, kuris turi būti dėstomas atskirai pagal įvairias mokinių tikybas. Dėstomieji dalykai negali būti pritaikyti prie kurios nors tikybos. Į mokyklą priimami įvairių tikybų žmonės. Nuo 1810 m. pradedamos dėstyti katalikų tikybos pamokos. Kėdainių mokyklai reikėjo sutikti su šiais reikalavimai, nes kitu atveju nebūtų gavusi subsidijos iš Edukacinio fondo. Gimnazija, dar vadinama apskritine, vėl suklestėjo. Joje galėjo mokytis įvairių luomų vaikai. Neturtingų tėvų mokinius išlaikė alumnatas, kurio tikslas buvo šelpti būsimus evangelikų kunigus, vykstančius mokytis į Vakarų Europos universitetus. Tai buvo šios mokyklos išskirtinumas Lietuvoje. Kėdainių gimnazija tapo pusiau pasaulietine, turėjo gana didelę autonomiją, daug dėmesio skyrė kalboms. Mokytojų daugumą sudarė dvasininkai, nes evangelikai turėjo patogiausias sąlygas paruošti dvasininkus, mokytojus Europos universitetuose.

1824 m. gimnazija vėl buvo uždaryta dėl gimnazistų dalyvavimo slaptoje organizacijoje „Juodieji broliai" , kurie rengė pasikėsinimą į Rusijos caro brolį Konstantiną, kuris kiekvienais metais važiuodavo poilsiauti į Vakarų Europą pro Kėdainius. Mokyklą atidarė tik 1835 m. 1847 m. evangeilų reformatų sinodas surašė memorialą dėl liturginių kalbų Slucko ir Kėdainių mokyklose, prašydamas leisti tikybos dalykus mokyti lietuvių kalba. 1848 m. Švietimo ministerija leidimą davė. Lietuvių kalbą dėstė Žemaičių apygardos superintendentas kunigas Mačiulskis. Šiuo klausimus mokykla tapo išskirtine Lietuvoje. Prasidėjus 1863 metų sukilimui Kėdainių gimnaziją paliko 239 gimnazistai, manoma, kad net 200 jų įsijungė į sukilimą, todėl 1864 metais ją valdžia uždarė. Mieste liko tik pradinė mokykla.

Reformacija atnešė į LDK naujus kultūros elementus: nenutrūkstamą knygų leidybą ir su tuo susijusį daug platesnį rašto vartojimą visuomenės gyvenime; šnekamosios gimtosios kalbos įvedimas į bažnyčios veiklą ir tikėjimo mokymas glaudžiai susietas su raštingumu; evangelikai pirmieji parodė iniciatyvą įsteigti protestantišką universitetą, mokyklose modernizuoti to meto mokymo turinį; Kėdainiai nuo XVI a. antrosios pusės iki XVII a. pabaigos buvo evangelikų reformatų tikėjimo ir kultūros židiniu.