Kun. Tomas Šernas

Apibrėžiant kurios nors krikščoniškos konfesijos tapatybę, arba jas tarpusavyje lyginant, iškeliami skirtingi argumentai. Romos katalikai didžiuojasi daugumu, apaštališkąja sukcesija, popiežiaus neklaidingumu, Marijos apsireiškimais ar kitais, evangelikui stebėtinais tapatybės dalykais. Stačiatikiai nurodo į seniausios ir gražiausios liturgijos svarbą, dar kiti pabrėžia, jog žegnonė yra teisinga ne trimis, bet tik dvejais pirštais.

Evangelikas pasakytų, jog konfesijos tapatybę apibrėžia ne forma, bet turinys, ne tradicijos, bet Dievo Žodis. Evangelikui svarbu tikėjimo teologinės apibrėžtys. Jis, ar ji sakys - Esu tas, į ką tikiu, kuo pasitikiu. „Nes kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis" Lk 12,34. Tačiau ir teologiniai apibrėžimai bei argumentai nėra pakankami tuomet, kai norime suprasti žmogaus ir bendruomenės krikščionišką tapatybę ar savimonę. Pavyzdžiui, ne viena evangelikų reformatų – presbiterionų bažnyčia užsienyje oficialiai lieka prie savo tradicinių istorinių tikėjimo išpažinimų, tačiau savo veikloje keičiasi – tuokia homoseksualus ar siekia, kad bažnyčios valdymo struktūrose būtų 50 procentų moterų (šioje vietoje norisi pasvajoti, jog pas mus pamaldose ar Sinode būtų 50 procentų vyrų).

Be abejo, ne tik teologija, bet taip pat istoriniai pokyčiai įtakoja konfesinę tapatybę ir savimonę.

Lietuviai nuo 1864 m. iki 1904 m. kentėjo carinės valdžios lietuviškos spaudos draudimą. Po 1864 m. sukilimo buvo uždraustos visos parapijinės krašto mokyklos, draudimas galiojo ir katalikams, ir reformatams. Jų vietoje buvo įsteigtos miestų ir valsčių rusiškos mokyklos, kuriose buvo privaloma rusų kalba visiems dalykams. Ir tik vienintelėje Slucko gimnazijoje, kuri buvo viena iš pirmųjų vidurinio mokslo mokyklų, įkurta Radvilų, ir vienintelė išlikusi po kontrreformacijos, Sinodas išlaikė iki 1918 m. studentų grupę iš Lietuvos. Ir tik prie šios gimnazijos, perimtos rusų valdžios, buvo leista Sinodui išlaikyti savo konvinktą, kurio įgaliotiniu tapo 1864.08.19 paskirtas Vilniaus evangelikų reformatų kolegijos civilinės valstybės patarėjas H. Kurnatauskas.¹ Šioje gimnazijoje su sinodo stipendija turėjo galimybę mokytis daug Biržų krašto jaunuolių, kurie vėliau intesyviai veikė bažnytiniame gyvenime. Sinodo remiami būsimieji dvasininkai studijuodavo Dorpato (Tartu), Karaliaučiaus, Marburgo universitetuose.²

Po spaudos grąžinimo 1904 m. susidarė palankesnės sąlygos kultūrinei veiklai. Biržų krašto evangelikai reformatai susirūpino švietimu ir spauda, buvusių Biržų krašto švietimo tradicijų atgaivinimu. Pirmas pats svarbiausias žingsnis buvo kunigo Povilo Jakubėno didelių pastangų dėka, remiant poetui mokytojui St. Dagiliui ir katalikų kunigui Kazimierui Rimkevičiui, išprašytas iš carinės Rusijos valdžios sutikimas įsteigti Biržuose aukštesniąją keturklasę mokyklą, kurioje buvo leista dėstyti lietuvių kalba.³ Nuo 1904 metų, lietuviškos spaudos draudimą panaikinus, prasidėjo reikalingiausių konfesinių leidinių lietuvių kalba ruošimas. Po kelių metų ruošimo buvo išleisti pirmieji XX amžiaus lietuvių reformatų leidiniai: 1909 metais Vilniaus Sinodo superintendento J. Šepečio paruoštas ir išleistas "Katekizmas evangelikų - reformatų tikėjimo vaikams", Sinodo leidinys "Evangelikų reformatų parapijų įstatai" (1910 m. sinodas), S. Dagilio "Giesmynas", M. Yčo paruoštas ir 1913 metais išleistas "Evangelikų reformatų parapijų tvarka Lietuvoje". Šie pirmieji leidiniai nurodo lenkiškos–bajoriškosios kultūros Sinodo vadovybės ir konfesinės lietuvių inteligentijos teologinius tikslus po spaudos draudimo laikotarpio:

išleisti naują, su priedais katekizmą, lietuviškas parapijas mokyti bažnytinės savivaldos tvarkos, išleisti pataisytą giesmyną. Tai yra, išleisti leidinius, kurie skatintų lietuviškų parapijų emancipaciją. 1914 m.

prasidėjęs I–asis pasaulinis karas buvo dar vienas išbandymas reformatų konfesinei mažumai. Į Rusijos gilumą ėmė evakuotis Lietuvos gyventojai, karo frontų ir rusų valdžios verčiama išvyko beveik visa inteligentija. Apie ketvirtadalis parapijiečių buvo ištremta iš Biržų ev. reformatų parapijos, Nemunėlio Radviliškyje iš 2000 parapijiečių buvo likę tik 25 šeimos.⁴ Su kunigais buvo elgiamasi dar griežčiau, nes jie, kaip evangelikai, buvo įtariami bendravimu su priešu ir galimu išdavimu. Pavyzdžiui, Biržų parapijos kunigas P. Jakubėnas turėjo palikti parapiją per 4-ias valandas.⁵ Lietuvių inteligentija Rusijoje ėmė organizuotis bendriems švietimo ir savišalpos projektams. Reformatai aktyviai dalyvavo šioje veikloje.

1915 m. rugsėjo mėn. 10 d. įvyko M. Yčo berniukų gimnazijos Voroneže atidarymo iškilmės.⁶ Šioje gimnazijoje mokslo metų viduryje mokėsi 418 lietuvių, 18 rusų ir 62 žydai.

Pirmojo Pasaulinio karo tremtiniais tapo gausus evangelikų reformatų būrys: generalinis superintendentas V.Kurnatauskas, superintendentas Stasys Neimanas, kun. Juozapas Dilys, agronomas Petras Kregždė, mokytojas Konstantinas Kregždė, gydytojas Jokūbas Mikelėnas, mokytojas Jurgis Jakubonis, Petras Variakojis, Petras Čigas, Jokūbas Šernas, Darata Variakojytė, Elena Kraftaitė - Šlekienė, Kostas Burbulis, Mykolas Plepys, Jonas Nastopka, Stasys Nastopka, Jonas Variakojis, Valerijonas Snarskis ir daugelis kitų. Vieni jų dirbo spaustuvėse, kiti mokytojavo, rūpinosi tremtinių reikalais ir šalpa, skaitė paskaitas, ruošė lietuviškus vaidinimus ir vakarėlius. Esant nepalankioms I pasaulinio karo tremties sąlygoms, susiformavo aktyvus lietuvių valstiečių kilmės elitas, kuris aktyviai veikė kuriant Lietuvos valstybę, palaipsniui perėmė vadovavimą bažnyčiai ir sugebėjo savarankiškai kurti nacionalinę Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčią.

Bažnyčia išlaikė gerai organizuotą sąrangą, kuri pasitarnavo 1918 metais. Reformatų Bažnyčia buvo kontroliuojama vidurinio luomo atstovų, kurie beveik be išimties buvo lietuvių kilmės. Atleidus politinius varžtus po 1905 m. neramumų, reformatų vadovai išreiškė visuotinį rūpestį sugrąžinti lietuvių kalbą į bažnyčią ir 1908 m. Sinode pareikalavo, kad pamaldos Vilniuje būtų laikomos taip pat ir lietuvių kalba. Tuo metu vidurinysis reformatų luomas jau buvo perėmęs Bažnyčios vadovybę iš bajorijos rankų. 1918 m. reformatai turėjo resursus ir patirtį.

Vėlesnius įvykius Lietuvos reformatų bendruomenės raidoje daugeliu požiūriu galima įvertinti kaip kultūrinį šuolį. Šis laikotarpis pasižymėjo reformatų religinės spaudos ir kultūrinių organizacijų gausa. Per keturiasdešimt 20-to amžiaus metų buvo išleistos penkios lietuviškų katekizmų laidos, per visą 19-ajį amžių - tik trys lietuviškų katekizmų laidos.

Iškovojus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Konstitucija skelbė tikybos laisvę. Visos tikybos juridiniu atžvilgiu buvo lygios, visoms leista tvarkytis remiantis jų vidaus kanonais. Katalikų tikyba Lietuvoje buvo vyraujanti. Teko prisitaikyti prie naujų administracinių ir politinių sąlygų. Romos katalikų bažnyčia didesnių sunkumų nepatyrė, tačiau mažesnėms tikybinėms bendruomenėms persitvarkyti ir prisitaikyti prie vietos sąlygų buvo sunkiau. Tarpukario Lietuvoje evangelikų reformatų bendruomenę sudarė 13 parapijų ir filijų su 15 000 parapijiečių.⁷ Gausiausiai evangelikai reformatai gyveno Biržų, Papilio ir N. Radviliškio parapijose.

Biržų Sinodo pagrindinis rūpestis buvo dvasininkų paruošimo klausimas. Atgimstančiai evangelikų reformatų bažnyčiai jų labai trūko. Šis klausimas opus buvo ir evangelikams liuteronams. Evangelikų bažnyčia visame pasaulyje yra tautinė, todėl ir Lietuvoje buvo norima išauklėti kunigus tautine dvasia, kad jie parapijiečiams diegtų lietuvišką tautinę sąmonę. 1925 m. spalio mėn. Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo atidarytas evangelikų teologijos fakultetas⁸, kurio dekanu ir istorinės teologijos katedros vedėju buvo generalinis superintendentas Povilas Jakubėnas.

Teologijos fakultetas veikė nuo 1925 m. iki 1936 m. Jame paskaitas skaitė generalinis superintendentas P. Jakubėnas, prof. kun. V. Gaigalaitis, kun. K. Kurnatauskas, J. Beblavy (atvykęs iš Čekoslovakijos), prof. Mykolas Lučanskis iš Slovakijos, advokatas prof. Martynas Yčas, kun. P. Titelbachas⁹. Vyriausybė falultetą uždarė 1936 metais. Per vienuoliką fakulteto gyvavimo metų jį baigė tik 32 studentai: 22 lietuviai, 7 vokiečiai ir 3 latviai. Lietuvos Ev. Liuteronų Bažnyčia ordinavo į dvasininkus 23, o Lietuvos Ev. Reformatų Bažnyčia – 9 šio fakulteto absolventus.¹⁰

Evangelikai reformatai nuo 1921 m.¹¹ dalyvavo Pasauliniuose Presbiterionų (reformatų) kongresuose, kuriuose skaitė pranešimus apie Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią. Didelis rūpestis nepriklausomos Lietuvos reformatams buvo okupuotame Vilniaus krašte likusių evangelikų reformatų ir Klaipėdos krašto evangelikų likimas. Pavyzdžiui, "Sėjėjas" Nr. 16(286) išspausdino kun. A. Balčiausko straipsnį "Kaipėda - Biržai" apie dviejų evangeliško jaunimo organizacijų, t. y. liuteronų "Sandoros" ir reformatų "Radvilos", bendradarbiavimą.

"Jau ir dabar nevienas klaipėdietis pagalvoja: "Ar tik D. Lietuva nenori mus sukatalikinti?". Taigi, nėra abejonės, kad ev. reformatai gali suvaidinti svarbią rolę Klaipėdos Krašto ir D. Lietuvos suartinimo į nedalomą valstybės kūną suvienijimo darbe. Bet tam reikalingos atitinkamos sąlygos, reikiama Ev. Reformatų bažnyčios ir visuomenės padėtis mūsų valstybėje".

Kilus valstybiniam konfliktui su Lenkija, Lietuvos reformatų centras liko atkirstas nuo lietuviškų parapijų, kai 1920 metais Lenkija okupavo Vilnių. Bažnyčios centrui atsidūrus priešiškos valstybės teritorijoje, abi politiškai atskirtos bažnyčios šakos vadovavosi kanonų teise, todėl nuo 1920 iki 1939 metų, kai Vilnius buvo perduotas Lietuvai, pabrėžė savo vienybę.

Vilniaus Evangelikų Reformatų Bažnyčia (Wileński Kościoł Ewangelicko-Reformowany) nesutiko susijungti su Lenkijos Reformatų Bažnyčia, kurios konsistorijos būstinė buvo Varšuvoje, ir išliko savarankiška bažnytine organizacija.

Nors tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo diplomatinių santykių ir visi kontaktai buvo apsunkinti, abi bažnyčios šakos bendravo. Į bendrus pasitarimus bei sinodus ir į Vilnių ir į Biržus atvykdavo abiejų pusių delegacijos. Susisiekimas tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nutrūkęs, todėl tekdavo važiuoti per Latviją. Vilnių perdavus Lietuvai, bendras sinodas posėdžiavo Vilniuje 1940 metais sausio 6 dieną ir dvi bažnyčios šakos susijungė į vieną.

Reziumuojant galima teigti, jog Lietuvos evangelikai reformatai stovėjo ant to paties teologinio pamato, tačiau kultūriškai skyrėsi, taip pat ir nevienodos sąlygos įtakojo skirtingą bažnyčios uždavinių horizontą ir savimonę. Lenkakalbis bajorų kilmės evangelikų reformatų elitas įsileido į Bažnyčios valdymą ir lietuvių valstiečius. Pastarasis sluoksnis per trumpą laiką iš baudžiauninkų pagreitintai evoliucionavo į laisvųjų valstiečių ir verslininkų kategorijos žmones, kurie praradimų ir sukrėtimų fone pasišventę atliko daugybę kultūrinių darbų – organizavo evangelikų reformatų Bažnyčią etninėje Lietuvoje, aktyviai prisidėjo kuriant tautinę valstybę. Verta pastebėti, jog naujoji reformatų vadovybė, džiaugdamasi kai kuriais laimėjimais, demonstravo tam tikrą „elitiškumą" ir „poniškumą". Pavyzdžiui, po kasmetinio sinodo vykdavo iškilmės, kuriose dalyvaudavo profesionalūs operos ar baleto atlikėjai, o, liuteronų sakytojų siaubui, vadovybė ir svečiai pasivaišindavo naminiu alumi. Kadangi šio naujojo reformatų konfesinio elito siekiai natūraliai buvo kultūriniai ir politiniai, tai ir Bažnyčia tapo susieta su kultūrinio-politinio pasaulio trapumu. Tačiau šalia pastarųjų reiškinių lygiagrečiai gyvavo ir gyvas „neelitinis" kaimo reformatų maldingumas. Dėkoju panevėžietei Palmyrai Griciūnienei už pateiktą medžiagą apie šventėjus, kurių pagarbus paminėjimas mums iliustruoja nevienareikšmiškai suvokiamą evangelinę tapatybę ir savimonę.

„Panevėžio evangelikų reformatų parapijos parapijietė Marytė Naktinienė prisimena, kad Papilio krašte šventėjais buvo Iškonių kaimo gyventojas Julius Mizaras su žmona, taip pat ir Jurgis Šarkanas, Petras Džėja. Rinkdavosi pagal susitarimą kažkurioje sodyboje pasimelsti ir giedoti šventadieniais. Taip pat patarnaudavo laidotuvėse, kai kunigai negalėdavo atvykti, t. y. giedodavo ir pasakydavo trumpą prakalbą.

Šventėjas Jokūbas Kvedaravičius (gimęs 1905 m. ar 1906 m.) buvo iš Pariškių arba Mielaišių kaimo. Jo brolis Jonas Kvedaravičius trumpai tarnavo kunigu. Elzbieta Povilonytė Šlekienė padėdavo giedoti, o sesuo Magdusė buvo ištekėjusi už Krikščiko, irgi turėjo labai gražų balsą, tai visi rinkdavosi giedoti pas Mizarus ar pas Tatorį Povilą iš Štakirių. Rinkdavosi tik sekmadieniais. Susirinkimų metu buvo skaitoma Biblija, šventėjas išsakydavo savo mintis, visi giedodavo, vaišindavosi arbata ir saldumynais. Tai vyko pokario metais, parapijoje tarnaujant kunigui M. Frankui. Jokūbas Kvedaravičius yra ne kartą tarnavęs ir Kadarų kaime laidotuvių metu".

Apie Jokūbą Kvedaravičių papasakojo biržietė Olga Jankūnienė.

„Ageniškyje ir Buginiuose šventėju tarnavo Burbulis. Atsimenamas ir šventėjas Petronis, šventėjas Šarkanas Jonas, kuris kilęs iš Medeikių. Muntvydiškio kaime, Kojeliškyje tarnavo šventėjas Jurgis Variakojis. Adomas Krisiukėnas iš Svirgeliškio kaimo (Biržų raj.) šventėju tarnavo XIX a. pabaigoje. Šventėjas Plepas Povilas iš Dukurnių kaimo buvo kviečiamas pas evangelikus reformatus Žiobų bei Žvoguičių kaimuose".

Pastarasias šventėjų pavardes prisiminė Panevėžio evangelikų reformatų parapijos narės: Palmyra Taučikienė, Aldona Mikulėnienė, Lilija Kutraitė.

„Mūsų apylinkėje mirusiuosius į amžiną poilsio vietą palydėdavo šventėjas Juozas Janonis iš Sebentiškio kaimo, į kurį atsikėlė gyventi 1935 m. Kunigą kviesdavosi labai retai. Juozas Janonis buvo mėgstamas šventėjas. Apsėduose paskaitydavo reikiamas ištraukas iš Švento Rašto, pasakydavo pamokslą. Pakalbėdavo apie velionį, paguosdavo šeimos narius ir artimuosius. Giesmes giedodavo iš giesmyno. Moterys, eidamos į apsėdus, nešdavosi giesmynus. Laidotuvių dieną šventėjas Juozas Janonis taip pat išlydėdavo į kapines, atlikdavo apeigas. Lydint į kapus, nešant pro kapinių vartus, giedodavo atitinkamą giesmę. Prie kapo duobės taip pat pasakydavo pamokslą, giedodavo giesmes, giedoti padėdavo laidotuvių dalyviai. Šventėjas Juozas Janonis mirusius lydėdavo kur kviesdavo, t.y. visoje apylinkėje: Būginių, Juozeliškio, Kuginių, Beržynės, Gavėniškio, Pakeburiškio, Liepalotų, Užubalio, Neciūnų, Ageniškio, Laužadiškio, Žardinių, Sabuliškio, Griaužių ir kituose kaimuose".

Pasakojo Marytė Tamulėnienė iš Užubalio kaimo, užrašė parapijietė Olga Matusevičienė.

Kadangi šiuolaikinėje Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčioje kol kas sunkiai prigyja namų maldos grupelės, verta pagalvoti, jog ši „neoprotestantiškai ir netradiciškai" kai kam atrodanti veikla visai neseniai buvo plačiai paplitusi tarp evangelikų reformatų. Baigiant šį straipsnelį reikia pažymėti, jog evangeliko tapatybė bei savimonė Lietuvoje nėra paprastai akademiškai nusakomas dalykas, bet gyvas – nuolatos kintamas, sudėtingai, kartais ir skausmingai apibrėžiamas - dydis.

¹BKM,18351/6. Evangelikų reformatų 1868-1918 m. sinodų kanonų aktai. L.7

²Baublys A., Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios Sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais. Daktaro disertacijos santrauka. Lietuvos Istorijos Institutas., Vytauto Didžiojo Universitetas. 2000, Vilnius.

³Jakubėnas P. Biržų aukštesnioji pradžios mokykla. // Biržų gimnazija. - Biržai, 1931. P. 23.

⁴Korespondencijos. // Mūsų žodis. 1922. Nr. 1. P. 21.

⁵Jakubėnas P. Pasaulio Reformatų - Presbiterijonų sąjungos konferencija Ciuriche 1923. // Mūsų žodis. 1923. Nr. 12. P. 7

⁶Yčas M. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais. T. II. - K., 1935. P. 156.

⁷Jakubenas P. Reformatų bažnyčios padėtis Europoje. // Mūsu žodis. 1924. Nr. 4. P. 11.

⁸Lietuvos universiteto evangelikų teologijos fakultetas. // Mūsų žodis. 1926. Nr. 1. P. 26.

⁹Neimanas St. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia laisvoje Lietuvoje. // Mūsų sparnai. 1971. Nr. 31. P. 14 - 15.

¹⁰Slavėnas M., Die Evangelische Theologische Fakultät in Kaunas., Kn: Die reformatorischen Kirchen Litauens. Ein historischer Abriß. 1998. Martin-Luthe-Verlag, Erlangen

¹¹Yčienė H. 11 - tas Pasaulinės Presbyterionų (Reformatų) kongresas. // Mūsų žodis. 1922. Nr. 1. P. 4 - 9.