Holger Lahayne

Strasbūro reformatorius Martynas Buceris (1491–1551) šiandien beveik nežinomas net ir tarp protestantų. O be reikalo, nes daugelis svarbių J. Kalvino mokymų, kaip, pavyzdžiui, apie bažnyčios tvarką, paremti būtent M. Bucerio mintimis. Kaip žinoma, jaunystėje J. Kalvinas net keletą metų praleido mieste prie Reino, kur, matyt, turėjo pakankamai galimybių gyvai pamatyti, kaip reformacija įgyvendinama jam mokytoju tapusio žmogaus.

Ko gero, nė vienas reformatorius skaudžiau neišgyveno tiek apskritai krikščionijos byrėjimo, tiek ir evangelikų dalijimosi į liuteronus, reformatus ir anabaptistus kaip M. Buceris. Tiesa, didelis ir Ciuricho reformatoriaus H. Bulingerio įnašas į krikščionių vienybę, tačiau M. Buceris tiltų statydintojas buvo dar didesnis. Jis tvirtai laikėsi minties, kad krikščionys yra Dievo pašaukti ir raginami visomis jėgomis siekti sutarimo svarbiausiais mokymo ir etikos klausimais Šventojo Rašto pagrindu. J. Kalvinas pratęsė ir šią liniją ir 1549 metais sugebėjo pasiekti sutarimo su H. Bulingeriu šventosios vakarienės klausimu.

Mat tuo laiku protestantai grūmėsi ne vien tik su Romos bažnyčia. Gana anksti evangelikų vienybės vandenis ėmė drumsti anabaptistai (arba krikštytojai). Maždaug nuo 1525 metų jų judėjimas paplito Šveicarijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir Moravijoje. Anabaptistai praktikavo suaugusių tikinčiųjų krikštą, reikalavo laikytis bažnyčios disciplinos, Kalno pamokslo dvasia grįstos etikos bei aiškaus atsiribojimo nuo pasaulietinių reikalų.

"Buceris buvo vienintelis iš 'didžiųjų' reformatorių, kuris anabaptistus tikrai stengėsi suprasti, palaikė ryšį ir jų neigiamą požiūrį į tuometinės bažnyčios padėtį iš principo laikė pagrįstu", rašo vokiečių teologas T. Schirrmacheris ("Einheit durch Hören auf die Schrift und aufeinander", iš knygos Anwalt der Liebe – Martin Bucer als Theologe und Seelsorger). Nuo 1524 metų su anabaptistais kaip, pvz., su Hansu Dencku griežtai svarstė mokymo skirtumus, tačiau visada su noru ne tik pakeisti kito nuomonę, bet ir iš jos pasimokyti.

Dėl šių savybių M. Bucerio patirtis labai pravarti pasirodo Hesene. Čia nuo 1518 metų sostą valdė jaunas kunigaikštis Pilypas I (1504–1567). Būdamas šešiolikos, jis 1521 metais nuvyko į Vormso reichstagą, kur susipažino su Martynu Liuteriu ir susižavėjo jo idėjomis. Sugrįžęs netrukus į savo valdas prisikvietė evangelikų pamokslininkų, paleido katalikiškus vienuolynus ir įkūrė universitetą. Be to, tapo ir vieninteliu tarp imperijos kunigaikščių, nepersekiojusiu anabaptistų mirties bausmėmis ir siekusiu juos susigrąžinti į bažnyčią dialogu bei nuosaikiu požiūriu. Supratęs, kad tam stokoja gerų diskutuotojų, į savo žemes pasikvietė M. Bucerį.

1538 metų spalį M. Buceris prisistatė į Heseną ir Marburgo mieste užvedė su anabaptistais teologines diskusijas. Jau lapkritį iš anabaptistų atsirado keletas, kurie sutiko sugrįžti į bažnyčią su sąlyga, kad bus laikomasi bažnyčios disciplinos, nebus verčiama krikštyti jų mažų vaikų ir imamasi dar kai kurių pataisų. Šio susitarimo rezultatas – 1539 metų "Cygenheino drausmės tvarka" (Ziegenhainer Zuchtordnung) bei "Kaselio bažnyčios tvarka" (dešimt Heseno pastorių bei teologų sudarė Cygenheino dokumentą, kurio pagrindu buvo panaudoti M. Bucerio sudaryti apmatai). Heseno žemėje M. Buceriui pavyko sugrąžinti į krašto bažnyčią bemaž visus anabaptistus. Ir ne vien tik dėl to, kad su didžiu atvirumu buvo nusiteikęs į juos įsiklausyti, bet taip pat rimtai pažvelgti į savo bažnyčios apsileidimus bei trūkumus.

Maždaug pusė "Cygenheino drausmės tvarkos", kaip byloja ir pavadinimas, skirta aptarti tokiems bažnyčios drausmės klausimams kaip sielovada, bausmės bei šalinimas iš bažnyčios. Vienas šių klausimų pagrindų – bažnyčios tarnysčių samprata. Ji išdėstyta dokumento pradžioje, pradedant nuo pastoriaus/kunigo ganytojiškosios tarnystės išaiškinimo. Toliau randame tuo laiku svarbią naujovę – bažnyčios vyresniojo tarnystę: "Kadangi Viešpaties yra paliepta visus pakrikštytuosius per visą jų gyvenimą šviesti ir mokyti, kas įsakyta" ir "kadangi žodžio tarnams [pastoriams/kunigams] nėra įmanoma vieniems pasirūpinti kiekvienu pagal visus poreikius bei kiekvieną prižiūrėti, kad pasitaisytų, ... tai ir negalėjo rinktis nieko kito, kaip tik tai, ko mūsų bažnyčios didžiosios reikmės prašo", būtent kad dvasininkams "būtų priskirta po keletą presbiterių, arba vyresniųjų".

Atrinkti ir paskirti tarnystėn juos būtina rūpestingai, pagal Biblijos reikalavimus; jiems pavesta "ypatingai akylai žiūrėti pamokslininkų, idant šie teisingai mokytų ir gyventų". Vyresnieji privalėjo dar ir ginti pastorius nuo šmeižto bei neteisingų kaltinimų ir kartu su jais rūpintis "bendrąja sielovada bei ganytojo tarnavimu". Be to, vyresnieji buvo kviečiami ir aktyviai prisidėti prie visų pakrikštytųjų katechizavimo. Panašius principus J. Kalvinas vėliau įgyvendino Ženevoje (žr. Inst. IV,3). "Cygenheimo drausmės tvarkos" formuluotėse jau galime išvysti ir tas nuostatas, kurios vėliau tapo pagrindinėmis reformatų bei daugeliui laisvųjų bažnyčioms: pliurali bendruomenės vadovybė, susidedanti iš daugelio tarnautojų; pastorius (kunigas) yra ne dominuojantis asmuo, o tik vienas iš vadovų grupės. Tik vadovavimą išdalijus daugeliui tarnautojų, galėjo būti įgyvendintas ir anabaptistų reikalavimas visus bažnyčios narius mokyti, aprūpinti sielovada bei prižiūrėti drausmę.

Kita dokumento naujovė išdėstyta trečiame skyriuje – protestantiškoji konfirmacija. "Trečia, bažnyčių vyresnieji ir kunigai privalo sudaryti sąlygas ir gerai prižiūrėti, kad visi vaikai, sulaukę tinkamo amžiaus, būtų pasiųsti mokytis katekizmo. Mat katekizmo pamokas visur reikia taip išdėstyti, kad kiekvienas savo vaikus be jokio apsunkinimo į jas atvesti galėtų... Bažnyčių vyresnieji ir pamokslininkai turi pasirūpinti, kad vaikai katekizmo išmoktų tiek, jog juos ramia sąžine būtų galima leisti šventosios vakarienės. Tačiau prieš tai juos tėvų bei krikštatėvių pristatant kunigui visos bažnyčios akivaizdoje, tam skirtoje vietoje, per kurią nors didžiąją šventę – Velykas, Sekmines ar Kalėdas. Bažnyčios vyresnieji bei visi Žodžio tarnautojai turi stovėti išsirikiavę aplink kunigą, kai jis klausinės vaikus svarbiausių krikščioniškojo tikėjimo tiesų. Vaikams atsakius į visus klausimus bei viešai išpažinus savo priklausymą Kristui kaip Viešpačiui ir savo bažnyčiai, kunigas turi pakviesti visą bažnyčią maldoje paprašyti Viešpaties šiems vaikams suteikti tikėjimo pastovumo bei Šventosios Dvasios augimo... Po to kunigas turi tiems vaikams uždėti rankas ir Viešpaties vardu juos konfirmuoti, taip patvirtindamas juos krikščioniškosios bendruomenės nariais. Paskui turi kviesti juos prie Viešpaties stalo, primindamas ištikimai ir klusniai laikytis Evangelijos bei paisyti pamokymo ar pabarimo ne tik kiekvieno bažnyčios nario, bet ypač sielovadininko, jo žodžius visuomet atvirai priimant bei nuolankiai jiems paklūstant."

Žodis "konfirmacija" yra lotyniškos kilmės. Romos katalikams sacramentum confirmationis jau buvo žinomas nuo viduramžių. Bet būtent kaip sakramentas, "kuris atbaigia Krikšto malonę ir per kurį gauname Šventosios Dvasios dovaną. Žmogus, savo noru apsisprendęs gyventi Dievo vaiko gyvenimą, prašantis rankų uždėjimu ir krizmos patepimu suteikti jam Dievo Dvasią, įgauna jėgų Dievo meilę ir galybę liudyti žodžiais ir veiksmais." (Youcat, 203; žr. ir KBK 1285–1321; CIC Can. 879)

Cygenheino tvarka rodo, kad M. Bucerio įvesta evangelinė konfirmacija yra ne sakramentinio pobūdžio, o labiau pedagoginio. Kad po vienų ar dvejų metų konfirmantų mokymų pakrikštytus jaunuolius būtų galima priimti į bažnyčią kaip savarankiškus ir tikinčius narius bei leisti šventosios vakarienės. Pasistūmėjusios diskusijos su anabaptistais atskleidė ir jau visiškai kitokį bendrąjį evengeliškosios konfirmacijos teologinį kontekstą. M. Buceris bei reformatai, nors ir laikėsi vaikų krikšto, mokė sakramentus nesant išganymą teikiančiais, dėl to ir krikšto neatgimdančiu iš aukšto aktu. Tik šitaip jie ir galėjo pritarti anabaptistų atsisakymui krikštyti kūdikius bei mažus vaikus. M. Buceris buvo įsitikinęs, kad išoriniai ženklai kaip krikštas negali būti laikomi nei tikėjimą kuriančiais, nei tikėjimo bendrystę ardančiais. Antai 1524 metais savo reformatoriškuose raštuose Grund und Ursach jis rašė: "Taip ir krikštą kaip išorinį dalyką turi palikti laisvą ir Dievo nesusaistytą jokiu laiku".

Reformatų supratimu, per krikštą vaikas įvedamas į regimąją bažnyčią, į išorinės, regimosios sandoros palaiminimų bei pareigų lauką (žr. Heidelbergo katekizmo kl. 74). Kitaip, nei moko, pvz., liuteronai, pagal reformatus per krikštą Šventoji Dvasia nei apsigyvena krikštijamojo širdyje, nei krikštijamasis atgimsta iš aukšto. Nes Šventoji Dvasia yra suvereni. Dvasia dažnai veikia per žmonių skelbiamą Žodį, bet žmonės Dvasios nevaldo. Ji susisaistė su Dievo žodžiu, bet ne visada su kunigo ar pastoriaus veiksmais. Kitaip tariant, kunigo ar pastoriaus veiksmu žmogus automatiškai nepadaromas nei išganytu Dievo vaiku (krikštas), nei Šventosios Dvasios pripildytu krikščioniu (pirmoji komunija). Tik apvalymas Dievo Sūnaus krauju, įvaikinimas, atnaujinimas per Šventąją Dvasią – visa, kas vyksta viduje, išoriškai patvirtinama vandens pavidalu (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, XX,3). J. Kalvinas pasisako dar kategoriškiau, kad "sakramentai neteikia malonės", nes "ženklų tikrovė" pasiekia tik Dievo išrinktuosius (Consensus Tigurinus, 17). Išorinis ženklas, sakramentas, tik patvirtina vidinį Dvasios veikimą; ženklas Dvasiai 'nenurodinėja'. Kai teikdamas katalikų sutvirtinimo sakramentą vyskupas patepa kaktą krizma, tikima, kad tikrai "įvyksta pilnutinis Šventosios Dvasios išliejimas" (KBK, 1302). Dauguma protestantų šiam įsitikinimui prieštarauja, nes pagal jį išeitų, kad vyskupas gviešiasi galių, suteiktų vien tik Jėzaus apaštalams. O šių vaidmuo bei autoritetas tikrai ryškiai skyrėsi nuo šiandieninių tarnautojų.

Šiuo metu dauguma bažnyčių praktikuoja paauglių katechezę (žr., pvz., KBK, 1309). Tačiau esminių skirtumų esama sakramento (ir bažnyčios) suvokime, dėl ko skirtingai traktuojamas ir pačių katechizuojamų paauglių dvasinis statusas bažnyčioje. Romos katalikai (ir dažnai liuteronai) jaunuolius jau laiko tikrais krikščionimis, kadangi su Kristumi jie būna stebuklingu būdu suvienyti per krikštą. Todėl jiems pateikiamas ir mokymas apie tikėjimą, kurį jie jau turi. Reformatai ir baptistai, tiesa, taip pat sutinka, kad tikinčių tėvų vaikai kartais jau gana anksti įgyja tikėjimo pradmenų, tačiau vis dėlto yra katechizuojami, kad sąmoningas ir tvirtas tikėjimas išvis atsirastų. Ankstyvesnėje ar vėlyvesnėje paauglystėje vaikai palengva pradedami raginti šeimos tikėjimą paversti savo asmeniniu širdies tikėjimu; apsispręsti, ar jie patys norėtų savarankiškai žengti krikščioniškojo tikėjimo keliu (Apd 9, 2; 19, 9; 24, 14). Krikštu vaikas padaromas išorinės arba žemiškosios bažnyčios nariu, o asmeniniu tikėjimu jis pats pasako: "esu Kristaus narys, taigi Jo patepimo dalininkas" (Heidelbergo katekizmas, kl. 32). "Tiktai per tikrą tikėjimą Jėzumi Kristumi" jis nuteisinamas prieš Dievą (kl. 60). Tiktai tas, kuris šitokį tikėjimą turi ir balsu viešai jį išpažįsta, gali būti leidžiamas šventosios vakarienės bei būti laikomas visateisiu bažnyčios nariu.

Kai kurios "netradicinės" bažnyčios taip pat vykdo katechezę, tačiau nebūtinai pasibaigiančią tikėjimo išpažinimu, krikštu ir naryste bažnyčioje. Tradicinėse bažnyčiose katechizuoti jaunuoliai dažnai 'urmu' padaromi bažnyčios nariais. Taip neturėtų būti. Teologas J. Stottas sako, kad, atėjus metui, jaunuoliai turėtų asmeniškai apsispręsti ir patvirtinti savo tikėjimą. Nes tik šitaip bus pateisintas jų vaikystės krikštas (Your Confirmation). Kitoje savo knygoje Evangelical Truth J. Stottas pabrėžia, kad "atgimimas" neturėtų būti painiojamas su krikštu. Anot jo, taip pat ir D. Bonhoefferio (žr. knygą Nachfolge / Mokinystės kaina), mažų vaikų krikštas gali būti vykdomas tik "gyvoje krikščionių bendruomenėje", nes tik tokiose skatinamas ir palaikomas asmeninio įtikėjimo, atsivertimo būtinumas.

Tad konfirmacija yra puiki priemonė, tačiau naudingai pritaikoma tik teisingame teologiniame kontekste. Be to, naudinga ir tik bendrame 'pakete' su kitais dalykais kaip sielovada ir bažnyčios disciplina, prižiūrima ir įgyvendinama vyreniųjų.

Naujasis Testamentas kelia krikščionijai aukštus moralės standartus, kurie poreformaciniu laikotarpiu kai kuriais momentais buvo smarkiai primiršti. Neigiamą įtaką protestantų bažnyčioms padarė ir Apšvieta. Bet nuo XIX a. vidurio atsirado įvairių laisvų bažnyčių, kurios prisiminė M. Bucerio paveldą ir juo pasinaudojo. Atgaivino ir ėmė praktiškai taikyti kadais reformatų teologijoje taip akcentuotą bažnyčios disciplinos klausimą. Taip prancūzakalbėje erdvėje ant reformatų pamato išaugo "Églises évangéliques libres" (A. Monod, A. Vinet), Škotijoje "The Free Church of Scotland" (T. Chalmers), Olandijoje "Christelijke afgescheiden Gemeenten" (H. de Cock), o šimtmečio pabaigoje "Gereformeerden Kerken in Nederland" (A. Kuyper). Vokietijoje paminėtinos "Freie evangelische Gemeinden".

Paskutiniosios, Laisvosios evangelinės bažnyčios įkūrėjas Hermannas Heinrichas Grafe'ė (1818–1869), kaip ir M. Buceris, ryžtingai siekė Dievo vaikų bendruomenės grynumo ir vienybės. Šis siekis jį privertė išeiti iš krašto tradicinės reformatų bažnyčios. Anot jo, kadangi tradicinė bažnyčia praktikavo tiek krikštą, tiek ir konfirmaciją be būtino tikėjimo išpažinimo ir praktikos, ir net aiškaus netikėjimo atvejais netaikė bažnyčios disciplinos, tai, kaip Dievo įkurtoji institucija, prarado ir savo grynumo siekį bei reikalavimą.

H. H. Grafe'ė sykiu rūpinosi ir Dievo vaikų vienybe, dėl ko, skirtingai nuo baptistų, bažnytinės narystės sąlyga nekėlė tikėjimo arba vien suaugusiųjų krikšto (priimami būdavo ir tikintieji, pakrikštyti tik kūdikystėje). H. H. Grafe'ė sudarė ir pirmąjį laisvosios evangelinės bažnyčios tikėjimo išpažinimą, iš esmės paremtą reformatų kalvinistine teologija. Bet ir išpažinimus būtina pirmiau suprasti, paskui jų teiginiais nuoširdžiai patikėti. Kitaip "bus padaryta rimta žala tiesai, jei mes ką nors susaistysime tikėjimo išpažinimu, kurio turiniu jis visai netiki." Šis iššūkis galioja ir visoms šiandienos konfirmacijoms.