kun. Tomas Šernas

Analizuojant reformatų bendruomenės padėtį Lietuvoje XVIII ir XIX a. matosi, kad ji dėl savo mažumo ir silpnumo negalėjo sukurti aiškiai matomų bei visuotinai žinomų lietuviškų vadinamosios kalvinistiškos profesinės etikos, savimonės pavyzdžių. Nepaisant to, reformatai paliko pakankamai aiškių pėdsakų, kurie liudija apie Lietuvos kalvinizmo raidos savitumus. Šie pėdsakai dažniausiai išryškėja intensyvių valstybės, visuomenės pokyčių laikotarpiais.

Pagiriamasis žodis carizmui

Po vadinamųjų švedų karų, kontrreformacijos, "Tvano" (valstybinės suirutės laikotarpio) Bažnyčia neteko įtakingų ir ekonomiškai stiprių gynėjų, reformatų bendruomenės išlikimui susidarė labai nepalankios sąlygos. Visos pilietinės protestantų teisės buvo panaikintos, uždrausta spauda ir žodžio laisvė, drausta atstatyti padegtas ar tyčia sugriautas bažnyčias, draustos viešos bažnytinės procesijos ir giedojimas, reformatų bažnyčias ėmėsi prižiūrėti Romos katalikų vyskupai. Tačiau agresyvi ekspansinė carizmo politika prislopino ir vėliau visai panaikino katalikų bažnyčios bei ją palaikiusio Lietuvos-Lenkijos valstybės aparato neigiamą veikimą, nukreiptą į evangelikų reformatų mažumą. Siekdama politinių tikslų, Rusija ėmėsi silpninti Romos katalikų bažnyčios įtaką, gindama persekiojamų protestantų teises, ir taip davė galimybę mažumos konfesijai atsitiesti. Ši reformatų bažnyčios padėties stabilizacija ir pagerėjimas Rusijos valdymo laikotarpiu XIX a. bei XX a. pradžioje matosi, vertinant konfesinės bendruomenės būklę keliais aspektais: nenutrūkstamu konfesiniu auklėjimu bažnyčios išlaikomose reformatų mokyklose; pakankama kokybiškos konfesinės literatūros leidyba; realia evangelikų reformatų bažnyčios teisių apsauga pagal tuo metu galiojusius ir šios bažnyčios teisinį statusą įtvirtinančius įstatymus. Pavyzdžiui, kunigas M. Cerauskas 1818m. Vilniaus katalikų konsistorijos teisme iškėlė bylą katalikų kunigui - poetui A. Strazdui už reformatų įžeidimą eilėraštyje "Numirė Palszis". O 1820 m., po ilgo raštų siuntinėjimo ir teismo, A. Strazdas buvo nubaustas trimis paromis rekolekcijų.¹ Ankstesniais laikais to padaryti būtų neįmanoma.

¹Biržiška V. Aleksandrynas : (Senųjų liet rašytojų rašiusių prieš 1865 m. biograf., bibliograf., ir biobibliograf.). – 2—asais (fotografuot.)leid.-V.: Sietynas, 1990. 2 – as tomas. Orig. Leid. Duomenys : Čikaga : JAVB LB Kultūros Fondas, 1960

Taip pat tuo laikotarpiu prasidėjo mūrinių bažnyčių statyba ten, kur jau virš šimto metų stovėjo medinės bažnyčios - Vilniuje, Biržuose. Visi šie požymiai rodo teisinės būklės normalizaciją ir lėtą, bet nepaneigiamą reformatų bažnyčios turtėjimą.

Kai kurie XIX a. dokumentai ir pačių reformatų proginiai leidiniai liudija apie nevienareikšmiškus konfesijos santykius su carinės Rusijos valdžia. Iš vienos pusės, reformatų lyderiai stengėsi pabrėžti savo pilietišką lojalumą Rusijos valdžiai, nes šios vykdoma politika konfesinei mažumai garantavo didesnį teisinį saugumą ir galimybes savarankiškai bažnyčios veiklai. Iš kitos pusės, reformatų lyderiai, antroje XIX a. pusėje oficialiai demonstruodami savo ir visos reformatų bažnyčios lojalumą Rusijai, tuo pat metu stengėsi vykdyti savarankišką bažnyčios veiklos politiką, apeidami galiojančius įstatymus, jeigu norimo rezultato nepavykdavo pasiekti legaliai. Kaip nelegalios veiklos pavyzdį galima nurodyti Biržų generalinio superintendento A. K. J. Močiulskio 1895 metais išleistoje "Heidelberskas Katekizmas" laidoje suklastotus nurodytus 1857–us leidimo metus.

Bažnyčios politika

Reformatų bažnyčios vadovybės santykį su Rusijos valdžia pirmoje XIX a. pusėje liudija proginis reformatų leidinys, skirtas paminėti 1830 m. pradėtai statyti ir 1835 m. pašventintai mūrinei bažnyčiai Vilniuje. Leidinio prakalboje bandoma, akcentuojant esamą Rusijos valdžios globą, apgalvotai bei nuosekliai skatinti tikėjimą geresne bažnyčios ateitimi. Pirmasis prakalbos sakinys skamba taip:

"Po smutnych strząsnieniach, cierpieniach nieustannych, vidokach posępnych nieobiecujących lepszej przyszlosci w Religijnym obrębie dzialan ludzkich, gdy rozniący się sposob myslenia względem czci, jaką Bostwu oddawac mamy, oddzielal ludzi od ludzi, a przeto od milosci jaką sobie wzajemnie są winni; zajasniala na koniec jutrzenka szczęscia dla terazniejszych i przyszlych pokolen."²

²Opis obrzędow zalozenia w roku 1830 i poswięcenia w roku 1835. Kosciola ewangelicko – reformowanego w Wilnie odbytych. Wilno. 1836.

(Po liūdnų sukrėtimų, nepaliaujamų, gero nežadančių žmogiškųjų darbų religijos srityje, kai skirtingas mąstymo būdas dėl šlovės, kurią turime atiduoti Dievui, skiria žmones nuo žmonių, o tuo pačiu ir nuo tos meilės, kurią jie tarpusavyje privalo (turėti), pagaliau prašvito laimės aušrelė dabartinėms ir ateities kartoms.)

Nelengva pasakyti, kiek šioje prakalboje būta nuoširdumo ir kiek šalto diplomatiško išskaičiavimo Rusijos galybės akivaizdoje, ypač po neseniai sutriuškinto 1931 m. sukilimo, kuriame dalyvavo ir bajorų reformatų. Tačiau yra tikėtina, kad minėta prakalba - politinės diplomatijos ir atsargaus optimizmo mišinys. Norint leidinyje pažymėti esamos istorinės padėties palankumą Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai, iš pradžių parodoma buvusi labai sunki Bažnyčios praeitis bendroje abiejų tautų valstybėje. Šios praeities prisiminimas tampa išeities tašku, kuris yra reikalingas istorijos vertinimo horizonto susidarymui. Panašu, kad šiame proginiame leidinyje, nepaisant demonstratyviai aiškių diplomatinių - politinių pastangų viešai pagirti carų politiką, atsispindi ir realaus reformatų bažnyčios reikalų pagerėjimo pojūtis. Carų politikos įtakotas reformatų bažnyčios atgimimas suvokiamas politiškai ir teologiškai, nes siejamas su Dievo malone ir Apvaizda:

"To Rossyjskichj Monarchow uwazanie poddanych swoich wszelkich wyznan za dzieci swoje bez roznicy, jako dzieci Ojca Niebieskiego; sciągnęlo na Krai I Rząd ten, blogoslawienstwo Niebios."

(Tai Rusijos monarchų pagarba savo įvairių tikėjimo išpažinimų pavaldiniams, nedarant skirtumų, kaip dangiškojo Tėvo vaikams; tam kraštui ir valdžiai atnešė Dangaus palaiminimą.)

Padėtis pasikeitė antroje devynioliktojo amžiaus pusėje panaikinus baudžiavą. Rusijai reikėjo iš naujo apibrėžti esminius imperijos siekius ir idealus sparčiai modernėjančios Europos akivaizdoje. Iš feodalinės etninių rusų ir mažarusių valstiečių visuomenės reikėjo suformuoti rusų naciją, kuri būtų tinkama vykdyti naujiems politiniams imperijos tikslams bei būtų atspari iš Vakarų ateinančioms "maištingoms" idėjoms.

Caras ir ortodoksų bažnyčia tapo rusų nacijos konsolidavimo garantais. Tada, valstybei palaikant, į svarbiausią formuojamos rusiškos nacionalinės sąmonės vietą iškilo jau Kijevo Rusios laikais susiformavusios idėjos apie išskirtinę rusų ortodoksų bažnyčios padėtį pasaulyje. Sekant religijos filosofo A. Maceinos mintimi, rusiškasis mesianizmas yra susiklostęs Maskvos kaip "trečiosios Romos" religiniu suvokimu. Tai reiškia - rusiškąją ortodoksinę Bažnyčią suvokiant kaip vienintelę tikrojo tikėjimo Bažnyčią, kuri yra pašaukta istorinei misijai savo plėtra dauginti tikrąjį tikėjimą ir nešti savo šviesą pasauliui, nes Vakarai, esą, jau praradę tiek moralinį-ekonominį stabilumą, tiek savąjį krikščioniškumą. Ši mintis tapo pagrindine didžiarusiškojo nacionalizmo ir praktiškai iki šiol nesikeičiančios politikos atrama. Tokios politikos įtakoje reiškėsi religinė ir propagandinė agitacija prieš Vakarus, ypač vakarietiškąjį gyvenimo būdą ir bažnyčias. To meto rusiškose brošiūrose protestantizmas vertinamas labai neigiamai. Kritinės teologijos įtakoje pasireiškiantis helvetiškojo protestantizmo minties laisvumas bei respublikoniška demokratija bažnyčiose, net ir krikšto būdas nepanardinant į vandenį buvo suvokiami bei įvardijami kaip religinis išsigimimas.

Bažnyčia ir politika - neišvengiamas santykis

Sekant krikščionybės ir politikos santykį nagrinėjusio religijos filosofo A. Maceinos mintimis, religiją (tikėjimą) reikėtų apibūdinti kaip tikslą savyje ir todėl laikyti aukščiausia vertybe. Religija niekad ir niekur negali būti pajungta kam nors. Kas skelbia krikščionybę kaip valstybės ar tautybės išlaikymo būdą, tas nesuvokia krikščionybės esmės:

"Dievas tampa žmogumi ir krikščionybėje įsikūnija tautinėje kultūroje žmogiškumui pašvęsti, o ne žemiškajam jo pavidalui saugoti ir puoselėti. Krikščioniškasis pragmatizmas yra toks pats niekingas, kaip ir krikščioniškasis mesianizmas. Tiek tautos triumfas, tiek jos nelaimė jaukia sampratas bei pergyvenimus. Tokių tarpsnių metu vertybės dažnai susikeičia vietomis ir suardo dvasinę žmogaus sąrangą. Atsiranda maišatis – tokia, rodos, savaime suprantama, jog beveik neįmanoma į ją nurodyti. Moralė virsta situacine: pradedama garbinti tai, kas turi būti smerkiama; tikslas ima pateisinti priemones; subjektyvi valia virsta mastu objektyviai veiklai. Šios maišaties neregint, lengva prarasti saiką, vertinant religijos ir tautos santykį istorijos eigoje konkrečiu atveju".³

³Antanas Maceina, ORA ET LABORA.Bažnyčios ir kultūros klausimu. Selci Umbro 1986.60 psl.

Ar Sinodo ir evangelikų reformatų bažnyčios elito lojalumo demonstravimą carinės Rusijos valdžios atžvilgiu XIXa. pirmoje pusėje galima pavadinti krikščionišku pragmatizmu ar situacinės moralės pavyzdžiu? Norint atsakyti reikėtų žvelgti į priežastis.

Bažnyčios elitą, kuris formavo bažnyčios „politiką", tuomet sudarė atstovai iš patikimų smulkiosios bajorijos luomo šeimų. Tas šeimas iš kartos į kartą patikrino religinės netolerancijos ir žiaurių persekiojimų laikmetis, įpratinęs laikytis savo tikėjimo bei nebijoti priešiškai nusiteikusios valdžios. Galima spėti, kad ilgas netolerancijos laikotarpis konfesijos inteligenciją taip pat įpratino nepraleisti naudingo momento bažnyčios pozicijoms sustiprinti didėjančio valstybinės valdžios chaoso bei savivalės akivaizdoje. Pavyzdys iš tokios šeimos istorijos:

Kunigas Aleksandras Rapolas Močiulskis, sudaręs ir 1861 metais išleidęs lietuvišką katekizmą "Trumpas Katechismas arba Pamoksley apie wierą szwentą Krikszcioniszką", taip pat dar šešių pavadinimų lietuviškas knygas, kilęs iš šeimos, kurios septyniose kartose buvo išauklėti Lietuvos evangelikų reformatų kunigai. Vieną šeimos atstovą, reformatų kunigą Andrių Močiulskį, gimusį 1713 m. Biržuose, 1753 m. peiliu nudūrė katalikų klebonas Pranas Rubavičius. Todėl nenuostabu, kad Adomas Močiulskis, rusų kariuomenės gvardijos pulkininkas, dalyvavo Vilniaus bažnyčios veikloje kaip pasaulietinis kuratorius. Turint omenyje, kad gvardijoje galėdavo tarnauti tik geriausi karininkai, gvardijos pulkininko dalyvavimas Sinode rodė pastangas pabrėžti reformatų bažnyčios politinį lojalumą carinei Rusijai. Kunigai Aleksandras Rapolas Močiulskis, jo sūnus Konstantinas Močiulskis, Oskaras Kurnatauskis rusų valdžios buvo net apdovanoti medaliais "za usmirenie polskago miateža".⁴

⁴Biržiška V. Aleksandrynas: (Senųjų liet rašytojų rašiusių prieš 1865 m. biograf., bibliograf., ir biobibliograf.). – 2—asais (fotografuot.) leid.-V.: Sietynas, 1990. 2–as tomas. Orig. Leid. Duomenys: Čikaga: JAVB LB Kultūros Fondas, 1960

Evangelikų reformatų bažnyčios laikyseną carinės Rusijos atžvilgiu XIX a. gali paaiškinti šios viena su kita susijusios priežastys: dėl nuolatinio Romos katalikų bažnyčios inicijuojamo protestantų persekiojimo valstybiniu mastu reformatų vadovybė saugesnę savo bažnyčios ateitį matė tiktai tolerantiškesnių užsienio valstybių globoje. Kadangi katalikų bažnyčios ir abiejų tautų šalies vadovybės elgesys protestantų atžvilgiu ne gerėjo, bet nuolatos blogėjo, šio požiūrio laikėsi tuometinis reformatų bažnyčios elitas bei perduodavo jį iš kartos į kartą.

Evangeliko savimonė ir konfesinė atmintis iki šiol įtakoja rezervuotą reformatų požiūrį į "katalikišku" būdu pasakojamą krašto ir valstybės istoriją bei tokiu pat būdu reiškiamą patriotizmą. Ar tai yra politiška? Taip pat verta prisiminti, jog pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje viešoje erdvėje buvo paplitusi „mada" už iškovotą laisvę dėkoti šv. Kazimierui, o pačią Lietuvą vadinti „Marijos žeme". Vieni tai darė nuoširdžiai, kiti veidmainiškai, kiti viską suvokė paraidiškai-politiškai. Smailiaplunksniai publicistai tą ištarmę dažniausiai vartodavo tik pašaipiai, neigiama prasme, pavyzdžiui : „Marijos žemėje klesti pilstuko gamyba" ir pan.. Tai tęsėsi tol, kol aukštųjų teologijos mokslų nebaigę, bet gyvą evangelinį tikėjimą turintys bažnyčios „Tikėjimo Žodis" lyderiai organizavo viešą akciją „Lietuva – Jėzaus Kristaus žemė". Ar tai politiška? Turbūt, tos akcijos „politiniai dividendai" dar žymūs iki šiol... Tačiau tai - ne Bažnyčios rūpestis.