Janas Husas (Jan Hus, 1369–1415 m.) – teologas, Bažnyčios pertvarkos teoretikas, Čekijos nacionalinis didvyris. Jis laikomas pirmuoju reformatoriumi, nors gyveno daugiau negu prieš šimtą metų iki M.Liuterio, U.Cvinglio ir J.Kalvino veiklos. Huso mokymas padarė didelę įtaką ne tik Čekijai, bet ir Vakarų Europai, M. Liuteriui ir pasiekė net Lietuvą.

Janas Husas gimė apie 1369 m. neturtingoje šeimoje, anksti neteko tėvo. Jo motina, kuriai Dievo baimė buvo didžiausia vertybė, visomis jėgomis siekė perduoti savo tikėjimą sūnui. Pradžioje Husas mokėsi vietos mokyklėlėje, vėliau įstojo į Prahos universitetą (buvo atleistas nuo studijų mokesčio). Pasak tradicijos, Husas išvyko į Prahą, lydimas motinos. Vargšė našlė negalėjo duoti savo sūnui nieko materialaus, tačiau, priartėjus prie miesto, ji atsiklaupė ir kartu su Janu meldė dangiškąjį Tėvą išlieti jam savo palaiminimų. Istorija liudija, kad jos malda buvo atsakyta…

1393 m. Husas įgijo menų bakalauro, o 1396 m. – magistro laipsnį. 1400 m. jis buvo įšventintas  kunigu ir netrukus buvo pakviestas į karaliaus dvarą, tai pat darbavosi universitete. Du kartus (1402–1403 ir 1409–1410 m.) buvo išrinktas Prahos universiteto rektoriumi. Nuo 1402 m. tarnavo Prahos Betliejaus koplyčioje (prie kurios tuo metu buvo įsteigta lietuvių kolegija), kurioje, nepaisydamas Romos nepritarimo, pamokslavo čekų kalba.

Dirbdamas universitete, Husas susipažino su anglų bažnyčios reformatoriaus Džono Viklifo (John Wycliff) kūriniais, kuriuos jam iš Anglijos atgabeno Jeronimas Pragiškis, vėliau tapęs artimu Huso bendražygiu. Husą patraukė Viklifo tekstai. Jų autorių jis laikė tikru krikščionimi ir buvo pasiryžęs nuolankiai priimti Viklifo siūlomą bažnyčios reformą.

Žinios apie Prahoje vykstančius pokyčius pasiekė Romą, ir netrukus Husas buvo pakviestas pasiaiškinti pas popiežių. Paklusti šiam kvietimui reiškė mirtį, todėl Čekijos karalius Vaclovas IV bei žymiausi krašto didikai kreipėsi į popiežių, prašydami leisti Husui likti Prahoje, o jo mokymą turėjo paaiškinti atsiųsta delegacija. Popiežius nepatenkino šio prašymo, už akių nuteisė Husą ir 1410 m. jį ekskomunikavo, o Prahos miestui paskelbė interdiktą. Tai sukėlė visuotinį sambrūzdį – Prahoje buvo nutrauktos visos pamaldos, uždarytos bažnyčios, o vestuvių ceremonijos vykdavo… kapinėse. Mirusius buvo draudžiama laidoti pašventintoje žemėje, tad juos be jokių ypatingų apeigų tiesiog užkasdavo duobėse ar net laukuose.

Visa Praha buvo įaudrinta. Daugelis kaltino Husą ir reikalavo išduoti jį Romos teismui, taigi Husas laikinai pasitraukė į gimtąjį kaimą, tačiau nenutraukė savo veiklos, bet važinėdamas po aplinkinius kaimus pamokslavo ir rašė.

Husui teko patirti kankinančias vidines kovas. Nors to meto Bažnyčia vylėsi jį palaužti, jis ir toliau pripažino Bažnyčios autoritetą, tikėdamas, kad ji yra Kristaus nuotaka, o popiežius – Dievo atstovas ir vietininkas. Iš esmės Husas kovojo ne prieš pačią popiežiaus valdžią, bet prieš piktnaudžiavimą ja. Husas išgyveno įtemptą vidinę kovą: jei popiežiaus valdžia teisinga, kaip Husas tikėjo, kodėl tada sąžinė ragino jai nepaklusti? Abejonės kankino jį nuolatos. Galiausiai jis priėjo maždaug tokios išvados: tai, kas vyko Jėzaus dienomis, atsitiko ir jo laikais – šventyklos (Bažnyčios) tarnais tapo netinkami žmonės, kurie piktnaudžiavo teisėtai jiems suteikta valdžia. Vis dar abejodamas savo išvadomis, Husas pamokslavo, kad protu suprastos Šventojo Rašto tiesos turi būti vertinamos sąžinės, o vienintelis tikrasis vedlys yra Dievas, kalbantis per Bibliją, o ne per dvasininkiją.

Neramumams aprimus, Husas grįžo į Betliejaus koplyčią su dar didesniu užsidegimu pamokslauti Dievo Žodį. Nors jis patyrė nemenką pasipriešinimą, turėjo ir nemažai šalininkų, kurie matydami to meto dvasininkijos godumą ir ištvirkimą, vertino tyrą Huso mokymą ir šventą gyvenimo būdą.

Tuo metu neramumai vyko pačioje katalikų bažnyčioje – vienu metu dėl valdžios ginklu kovojo net trys popiežiai. Husas atvirai pasisakė prieš popiežių veiksmus, kuriuos jie dangstė krikščionybės vardu. 1412 m. Prahai ir Husui buvo paskelbtas antras, dar griežtesnis interdiktas. Deja, Husui pasisakius prieš prekybą indulgencijomis, karaliaus Vaclovo IV, kuris irgi turėjo iš to pajamų, parama sumenko. Betliejaus koplyčia buvo uždaryta, o Husas vėl pasitraukė į gimtąjį kaimą.

1414 m. Konstancoje buvo rengiamasi bažnytiniam susirinkimui, turėjusiam išspręsti besivaržančių popiežių ginčus. Į jį buvo pakviestas ir Husas. Husas puikiai suvokė pavojų. Išvykdamas jis atsisveikino su draugais ir patraukė keliu, kuris, jo manymu, vedė prie laužo. Nors ir turėjo Bohemijos karaliaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I apsaugos raštus, Husas ruošėsi mirti. Laiške, adresuotame Prahoje likusiems draugams, rašė: „Mano broliai, <…> vykstu susitikti su gausiais ir mirtinais mano priešais, tačiau pasikliaunu visagaliu Dievu ir savo Išganytoju; tikiu, jog Jis išgirs jūsų ugningas maldas ir įdės savo protą ir savo išmintį į mano lūpas, kad galėčiau jiems pasipriešinti; kad Jis duos man savo Šventosios Dvasios, jog sutvirtintų savo tiesoje, kad drąsiai galėčiau sutikti pagundymus, kalėjimą, o, jei prireiks, ir žiaurią mirtį. Jėzus Kristus kentėjo už savo išrinktuosius, tad ar mes neturėtume sekti Jo paliktu pavyzdžiu? Jis – mūsų Dievas, o mes – Jo kūriniai; Jis – mūsų Viešpats, o mes – Jo tarnai; Jis – pasaulio Mokytojas, o mes – niekingi mirtingieji, ir nepaisydamas visko, Jis kentėjo. Kodėl ir mums nepakentėjus, jeigu kentėjimai mus apvalo? Brangieji, jeigu mano mirtis turi pasitarnauti Jo šlovei, melskitės, kad tas laikas greičiau ateitų…“

Konstancoje Husas buvo apkaltintas erezija. Bažnyčios susirinkimas reikalavo, kad jis atsisakytų savo pažiūrų, bet J. Husas atmetė šį reikalavimą teigdamas, kad nori atsakyti už padarytas klaidas, jei jos bus įrodytos pagal Bibliją, ir prašė daugiau laiko savo pažiūroms pagrįsti. Nepaisant to, Husas buvo nuteistas mirti. 1415 m. jis buvo gyvas sudegintas ant laužo, o pelenai išpilti į Reino upę.

Parengė Dalia Janušaitienė