Dr. Deimantas Karvelis metų paskaitoje mokytojams „Reformacijai – 500“ pastebėjo, kad vienuolis paskelbė devyniasdešimt penkias tezes, iš kurių net devyniasdešimt dvi buvo apie gyvuosius, ir tik trys – apie mirusiuosius. Martyno Liuterio (1483–1546) kalbos savo laikmečio žmonėms apie Bažnyčios ydas, žmogaus santykį su Dievu, Šventuoju Raštu, sąžine ir savimi pačiu tapo reikšmingo judėjimo pradžia.

Apie Europoje bei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykusią Reformaciją, jos pradžią ir pabaigą, aplinkybes bei reikšmę kalbamės su pedagoge, mokslininke dr. INGE LUKŠAITE, paskelbusia daugiau nei 180 publikacijų, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Martyno Mažvydo, Liudviko Rėzos, Lietuvos mokslo premijomis.

Su kokiomis aplinkybėmis sietumėte Martyno Liuterio sėkmę?

Jis suformulavo tai, kas daugeliui žmonių ne vieną dešimtmetį tvyrojo širdyje, ore, tikėjime. Liuteris sugebėjo sutelkti į labai aiškias tezes tai, kas jau seniai buvo svarstoma Europoje. Juk vienu metu ir Šveicarijoje prasidėjo reikalavimai keisti Bažnyčios tvarką, veiklą, jos santykį su tikinčiaisiais. Liuteris buvo tarsi žaibo išlydis.

Ar galima sakyti, kad Liuterio sėkmė susijusi su istorinėmis aplinkybėmis? Pavyzdžiui, su Gutenbergo spausdinimo mašina: galbūt be jos Reformacija nebūtų toks reikšmingas procesas?

Kažin. Būtų atsiradęs kitas veiksnys. Žinoma – tai atradimas. Paleotipai (1501 m. sausio 1–1551 m. sausio 1 d. Europoje išleistos knygos) buvo prieinami nedaugeliui – tik turtingiausiai visuomenės daliai. O Liuteris turėjo labai daug sklaidos kanalų; atsiminkime, kad svarbiausias jų buvo Bažnyčia, turėjusi socialinį kontaktą su daugybe žmonių (per parapijas, bendruomenes). Spauda, žinoma, buvo labai galinga, – tačiau tik dėl asmenų, sugebėjusių ją panaudoti. Bet pasikeitė ir pati visuomenė, kuriai staiga prireikė spausdinto žodžio. XVI a. viduryje atsiranda tokios leidyklos, kurios pradeda leisti mažutes knygas, jos tampa plačiai prieinamos.

Liuteris tapo itin skaitomu autoriumi. Bestselerių autorius, popžvaigždė – tokiais žodžiais apibūdinamas. Ar galima įvardyti, koks buvo Liuterio išskirtinumas, dėl kurio jam pavyko pasiekti tiek daug širdžių ir protų?

Liuteris pirmiausia turėjo nepaprastą pojūtį, ko reikia žmonėms, kaip turi keistis Bažnyčia, kaip pritraukti bendražygius. Šalia Liuterio visada buvo Pilypas Melanchtonas, kurio dėka buvo reformuojamos aukštosios mokyklos, jų turinys. Liuteris buvo iš tų lyderių, gebančių prie savęs patraukti ir išlaikyti labai gabius žmones. Ne atstumti, žeminti juos, o atvirkščiai – dirbti kartu. Su Melanchtonu jie dirbo ranka rankon. Nei laiškuose, nei kur nors kitur nepastebėjau, kad tarp jų būtų konkurencija. Kiekvienas darė tai, ką geriausiai sugebėjo ir geriausiai suprato.

Kiek skaičiau Liuterio darbus, jis buvo apdovanotas raiškiu mąstymu: artikuliuotai pateikdavo mintį, sutraukdamas ją į aiškų pasakymą, kuris paskui eidavo iš lūpų į lūpas.

Kodėl ir kaip susiformavo požiūris, kad Liuterio veikla buvo konfliktinis judėjimas, siekęs kovoti su Katalikų Bažnyčia, o ne iniciatyva ją pakeisti?

Turbūt tai yra požiūris, susiformavęs praėjus šimtui ar dviem šimtams metų po Kontrreformacijos. Katalikų Bažnyčia nusprendė Liuterio nepriimti, to ženklas – 1520 metų popiežiaus bulė, atskirianti jį nuo Bažnyčios. Liuteris nemanė, kad jis jau ne toje Bažnyčioje: norėjo ją reformuoti, pakeisti; bule tapo atskirtas. Reformacija labai sustiprino daugelio visuomenės sluoksnių tikėjimą, jį gilino, keisdama bendruomenės santykį su kunigais, įvesdama gimtąsias kalbas. Liuteris turėjo pasirinkimą – atgailauti, tačiau nepriėmė tokio požiūrio – bulę sudegino, tuomet ir prasidėjo konfliktinė situacija.

Kokias kitas Reformacijos ir Kontrreformacijos asmenybes išskirtumėte kaip reikšmingiausias?

Pilypas Melanchtonas, kurį vėliau patys liuteronai kaltino, kad jis ne visiškai laikęsis Liuterio teiginių, teologijos. Paskui buvo Šveicarijos reformacija – Ulrichas Cvinglis. Bet jis orientavosi ne į visus sluoksnius, jam nepavyko taip sėkmingai kaip Liuteriui. Dar vėliau – Jonas Kalvinas. Galinga asmenybė, jis ankstesnę Cvinglio teologiją gerokai keitė. Parašė vadinamuosius „Krikščionybės principus“, keitė ir Bažnyčią, ją organizavo į kolektyviškai valdomą sinodais (be aiškaus lyderio, be vyskupų), – tokia Bažnyčia gali būti labai lanksti.

O Kontrreformacijos asmenybės?

Kalbėkime apie Lietuvą. Labai uoliai, kūrybiškai ir su didele iniciatyva Tridento bažnyčios dvasioje tvarkėsi Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis. Jo kova buvo pozityvi. Jis keitė ir gerino. Iš čia ir Mikalojaus Daukšos palaikymas, ir Motiejaus Strijkovskio. Petras Skarga – labai galingas kovojančios Katalikų Bažnyčios atstovas. Jo raštai, vadinamieji „Seimo pamokslai“, aštrūs, pilni kritikos. Našiai dirbo Albertas Vijūkas-Kojelavičius, parašęs knygas apie šventuosius ir Bažnyčios istoriją. Jo raštuose nėra noro pažeminti; jų indėlis toks svarbus, kad laikau juos Katalikų Bažnyčios reformos atstovais. Ir labai vykusiais, labai daug Lietuvai davusiais.

Reformacijos pradžios data sutartinai laikoma 1517 m. spalio 31 d., tačiau kai kuriose valstybėse Reformacijos periodizacija ir judėjimo esmė suprantamos skirtingai. Kodėl?

Nes ji vyko skirtingu ritmu. Reformacija buvo judėjimas, sklidęs bangomis iš Vokietijos ir Šveicarijos. Vienose valstybėse laimėjo naujosios Bažnyčios šalininkai, kitur jiems nepavyko laimėti, bet liko tokios uždaros, slaptos bedruomenės, priklausomai nuo to, kaip į jas žiūrėjo valstybės valdžia. Dar kitur, pavyzdžiui, pas mus, susiklostė labai įdomi situacija. Vokietijoje manęs kartą klausė: tai ar buvo Lietuvoje Reformacija? Buvo, bet valdovas netapo evangeliku. Jokia valstybinė institucija nepalaikė jos: Reformacija vyko pačios visuomenės iniciatyva ir socialiniais ištekliais.

Į kokius etapus skirstytumėte LDK vykusią Reformaciją? Kokia jos pradžia?

Laikausi nuomonės, kad Reformacijos pradžia pas mus buvo tyli – nebuvo jėgos, palaikiusios žmones, skelbusius Katalikų Bažnyčios požiūrio neatitikusias tezes. Pirmieji garsieji mūsų liuteronai – tokie kaip Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis ir kiti – nebuvo didikai, už jų nestovėjo jokia politinė jėga. Dainoros Pociūtės nuomone, su kuria aš sutinku, dalis to laikotarpio žmonių buvo neapsisprendę, kuria kryptimi eina. Dar būta neartikuliuoto požiūrio.

Galima sakyti, kad maždaug iki XVII a. pirmojo dešimtmečio Reformacijos judėjimas dar yra stiprus. Aš jį vadinu lygsvaros laikotarpiu. O nuo 1610-ųjų prasideda agresyvūs Kontrreformacijos veiksmai. Pirmiausia –1611-ųjų metų įvykiai, kai jėga griaunamos reformatų bažnyčios Vilniuje, sąmyšių kurstymu kaltinami jėzuitai.

Kodėl protestantizmą priėmė būtent kilmingųjų luomo atstovai?

Yra daug veiksnių. Pirmiausia – pati Bažnyčios sandara, suteikusi gana daug galios pasauliečiams. Antra, ši Bažnyčia buvo daug modernesnė. Pagaliau svarbi ir pati Bažnyčios sinodinė sandara. Sinodo dalyviai priima sprendimus, kurie sudaro bažnytinę teisę. Nutarimus formuoja ir pasauliečiai, ir dvasininkai, susirinkę kartu.

Esate pažymėjusi, kad LDK Reformacijos pabaiga sietina su XVII a. viduriu, kuomet 1658 m. paskelbta banicija arijonams: kokią reikšmę LDK turėjo radikalioji Reformacijos kryptis? Ar sutiktumėte, kad visuomenėje – ji kiek primiršta, lyginant su magisterine Reformacija (evangelikais liuteronais, evangelikais reformatais)?

Radikaliosios Reformacijos kaip savo dalies nepriėmė nei liuteronai, nei evangelikai reformatai, ir taip buvo visose valstybėse, gal išskyrus Transilvaniją, kurioje ši kryptis toleruota. Radikalioji Reformacijos kryptis Lietuvoje buvo ryškiausia XVI a. antroje pusėje. Arijonai buvo tylomis veikiantys. 1658 metų sprendimą laikau simptomišku, nes jį priėmė ne valdovas, bet Seimas. Balsavo bajorai: veiklioji visuomenės dalis.

O kodėl veiklioji visuomenės dalis buvo prieš arijonus?

Pirmiausia – jie iš tikrųjų buvo labai radikalūs. Netiko laikotarpiui: valstybė kovojo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, o jie skelbė, kad kariauti – nekrikščioniška. Paskui jie šį požiūrį modifikavo, bet nuomonė jau buvo suformuota. Be to, arijonų kryptis buvo labai radikali ir socialiniu požiūriu: reikalavo, kad magnatai išdalytų savo turtus. Jie yra palikę labai įdomių argumentacijų, bet – faktiškai – tai buvo tokių utopinių komunų sritis.

Grįžkime prie magisterinės Reformacijos. Ar įmanoma išskirti, kokios naujovės buvo pačios svarbiausios? Lietuvių kalbos įtvirtinimas, švietimo sistemos pertvarkos? Ar tiesiog vykę mentaliteto pokyčiai, krikščionims ėmus reflektuoti savo tikėjimą?

Viskas kartu. Labai platus spaudos įžengimas į visuomeninį gyvenimą, sukurta švietimo sistema. Bet visgi pagrindinis dalykas – gimtosios kalbos, lietuvių kalbos įvedimas į viešąjį gyvenimą. Tą anksti padarė Prūsijos kunigaikštystėje liuteronai; Lietuvos evangelikai reformatai tai suvokė gana pavėluotai, bet galiausiai irgi padarė. Ir bajorai, ir didikai suprato, kad išlaikyti evangelikų reformatų tikėjimą be lietuvių kalbos – neįmanoma. Jonušas Radvila spaustuvę įkūrė Kėdainiuose.

Kiek svarbu tai, jog žmonės permąstė savo tikėjimą?

Tai buvo išties reikšmingas dalykas. Vyksta didžiulė polemika, kartu su Reformacija Lietuvoje atsiranda giluminis supratimas, ką reiškia vienas ar kitas teologinis teiginys. Mentaliteto pokyčiai buvo milžiniški. Ne tik teologijoje, bet ir daugelyje sričių. Išsivystė raštija, žanrai.

Kokia buvo pirminė Katalikų Bažnyčios reakcija?

Manau, kad reakcijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būdingas pasimetimas. Atsiminkite, kad Katalikų Bažnyčia buvo Gniezno arkivyskupijos sudėtyje. Faktiškai aukščiausi Bažnyčios hierarchai buvo ten. Mūsiškiai laikėsi atsargaus požiūrio, žiūrėjo, ką darys Gnieznas, o per tą laiką Reformacijos judėjimas sparčiai plito.

Iš pradžių katalikai LDK lyg atsitraukė, dalis jų perėjo į evangelikų tikėjimą, paskui jau pradėjo organizuotis, buvo įsteigtas Vilniaus universitetas. Tai buvo vienas stipriausių veiksnių pozityvioje kovoje, užpildė tuščią nišą. Man tyrinėjant paaiškėjo, kad buvo bandyta tris kartus įsteigti evangelikų universitetą Lietuvoje, bet sąlygos buvo nepalankios, t. y. be finansinio palaikymo iš išorės jis negalėjo išsilaikyti. O jėzuitai tuo metu turėjo paruoštus kadrus kitose valstybėse, jie buvo aukštojo mokslo desantas.

Su kokiomis aplinkybėmis sietumėte Reformacijos LDK pabaigą ir kodėl?

Pirma, manyčiau, kad Katalikų Bažnyčia besireformuodama padarė dalį dalykų, aktualių pereinantiems į evangeliškuosius tikėjimus. Antra, protestantiškų bažnyčių išlikimui reikia gana modernios ūkio struktūros, kurios Lietuvoje XVI a. pirmoje pusėje dar nebuvo ir tik formavosi. Trečia, nepalankios politinės aplinkybės: XVII a. vidurio karai, turime pripažinti, nušlavė nuo žemės paviršiaus daugumą bažnyčių, sunaikino daugelio žmonių materialinį turtą ir gyvenimus. Demografinė situacija buvo katastrofiška, atsigauti galėjo tik Katalikų Bažnyčia, turėjusi žemių. Norėčiau pabrėžti, jog XVII a. vidurio katastrofa nepaliko galimybių Reformacijai kaip judėjimui atsistatyti: tik dalis bažnyčių liko, atsigavo Biržų kunigaikštystė, Kėdainių dvaro valdos.

Kai žmonės skaitys šį pokalbį, bus spalio 31-oji – Reformacijos diena. Ko šių dienų žmogus gali pasimokyti iš XVI–XVII a. vykusių procesų?

Pirmiausia reikia suprasti, kad pozityvi veikla daugelyje visuomenės sričių teikia prasmės žmogaus gyvenimui. Antra, kiekvienas gali įnešti kažką pozityvaus ir daryti gera. Trečia, reikia suvokti savo laiką, jo pagrindines kryptis, modernumo jėgą ir silpnybes.