OLANDAI VINHOLDAI VILNIUJE
Dalija Gudliauskienė
Prasidėję Reformatų skvero Vilniuje rekonstrukcijos darbai sukėlė didelį ažiotažą, diskusijas ir net sumaištį ne tik aplinkinių – Pylimo-Teatro-Kalinausko-Basanavičiaus gatvių – gyventojų, reformatų – paveldo saugotojų, bet ir inteligentiškos visuomenės – tiek vilniečių, tiek ir vos ne visos Lietuvos...
Mes, reformatai, džiaugiamės, kad pagaliau bus atitaisyta skriauda, padaryta sovietmečiu, o ir vėliau tinkamai neįvertintas istorinis reformatų paveldas. Reformatai kraustytis už miesto sienos į XVI a. viduryje kapinėms įsigytą sklypą buvo priversti po 1639 metų pogromo, kai buvo sudeginta bažnyčia, parapijos namai, archyvai. Tų metų birželio 21 d. teismas priteisė reformatams patiems nusigriauti bažnytinį kompleksą ir išsikelti už miesto sienų į Bufalo (Tauro) kalno papėdėje įkurtas kapines*. Iki 1835 metų ten, šalia kapinių, stovėjo medinė reformatų bažnyčia, Konsistorijos, ūkiniai pastatai, vakarinėje dalyje – įspūdingi Sinodo rūmai.
Kapinėse nuo XIX a. pr. jau nebelaidojama**, bet kapai dar buvo gerai prižiūrimi iki pat 1945 metų, kai sovietų valdžia visą reformatų sklypą pavertė skveru. Galutinai kapinės buvo suniokotos 1983 metais, ruošiant vietą paminklui Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams, perkasus kapines grioviu. Taip buvo padarytas didelis nusikaltimas Lietuvos istorijai, kultūrai ir žmoniškumui – rašoma viename istorikų straipsnyje, pasirodžiusiame po nepriklausomybės atkūrimo. Iki šio vandališko akto miesto architektai buvo parengę Vinholdų ir Šrėterių koplyčių ir kapinių tvoros restauravimo projektus. Apie Šrėterių šeimos mauzoliejinę koplyčią, pastatytą 1777 m. Boguslavo Šrėterio iniciatyva, žinome daugiau. Ją, gerai išsilaikiusią, ir po II pasaulinio karo komunalininkai naudojo susidėti grėblius, kastuvus ir kt. ūkio reikmenis iki kol buvo buldozerių nugriauta. Apie Vinholdų koplyčios-mauzoliejaus egzistavimą, deja, beveik nieko nežino ne tik eiliniai vilniečiai, bet ir reformatai... O ji saugojo atminimą Vilniaus miestiečių – olandų Vinholdų, kurių trys kartos gyveno, dirbo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, puoselėjo reformatų tikėjimą.
Pirklys iš Gdansko – olandas Kornelijus Vinholdas – atsikėlė į Vilnių XVI a. pabaigoje. Apie tai liudija išlikę dokumentai, jog 1599 m. jis įsigijo iš vaistininko Samuelio Ruperto Finko, medicinos daktaro, karaliaus šeimos gydytojo Ruperto Finko (taip pat reformato) sūnaus, namą dabartinėje Pylimo g. 20. Vilniaus paveikslų galerijoje vykstančioje parodoje Pylimo gatvė eksponuojamas 1602 metais Kornelijaus Vinholdo iš LDK didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos gautas raštas, kuriuo jam ir jo žmonai su palikuonimis patvirtinamos ankstesnių valdovų – jo tėvo Zigmanto Vazos bei Žygimanto Vazos, Henriko Valua ir Stepono Batoro – privilegijos mūriniam namui Pilies g.
*Stanislovas Hozijus 1557 m. kovo mėn. rašo vyskupui Lipomanui: mirus keliems valdovo rūmų dvariškiams, nebendravusiems su katalikų bažnyčia, Vilniaus vyskupas (Valerijonas Protasevičius – D. G. pastaba) neleido kapinėse jų laidoti, o Vilniaus vaivada (Mikalojus Radvila Juodasis – I. Lukšaitės pastaba) labai rūpinosi ir prašė Jo didenybės (valdovo), kad tie mirusieji nebūtų gėdos žyme pažymėti, bet nieko nepasiekė. Todėl lydi pats su savaisiais, giedodami giesmes, vulgariąja kalba, į lauką, kur jie laidojami be bažnytinių ceremonijų. Hosijus S. Epistola t.2, 1724, p.799 (I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažoje Lietuvoje, p.272)
**Kapinių ant Tauro kalno antrasis etapas prasidėjo 1829 m., kai evangelikams reformatams reikėjo sklypo naujoms kapinėms, nes senosios Pylimo gatvėje buvo perpildytos. Todėl 1830 m. evangelikams reformatams buvo pasiūlytas sklypas ant Tauro kalno. Sklypas ribojosi su evangelikų liuteronų kapinių šiaurine tvora ir kartu „sudarė 20 margų ir 154 rykštes“ (VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 7113, l. 7).
http://www.satenai.lt/2017/06/02/evangeliku-kapiniu-ant-tauro-kalno-likimas/
1605 metais K. Vinholdas gavo privilegiją – į savo dviejų aukštų namą iš Valdovų rūmų įsivesti vandentiekį.
Tas namas Pylimo g. 20 išliko iki mūsų dienų, tik jo išvaizda šiek tiek pakeista, nes 1747 m. čia įsikūrė Vilniaus Jėzaus Draugijos akademija ir statinį prijungė prie 1737 m. įsteigtos Kilmingųjų kolegijos pastatų, kuriuose apgyvendino savo dėstytojus. XX amžiuje šiame name gyveno Vilniaus universiteto profesoriai.
Nėra žinoma, iš kurios Nyderlandų provincijos buvo kilęs Kornelijus Vinholdas – pirmasis į LDK atsikraustęs olandas pirklys. Jis ir jo sūnus, irgi Kornelijus, buvo evangelikai reformatai, kurie išsiskyrė tiek intelektu, tiek materialinėmis galimybėmis. Tikėtina, kad Kornelijaus I Vinholdo namuose Pilies g. vyko intelektualiniai namų šeimininko ir jo bičiulių poetų – Saliamono Risinskio, Danielio Naborovskio pašnekesiai, – rašo istorikas Aivas Ragauskas straipsnyje Vilniečiai Winholdai – Biržų Radvilų klientai? (XVI a. pab. – XVII a. pr.). Vinholdų namas pagal to meto vilniečių gyvenimo sąlygas buvo įrengtas prabangiai: buvo biblioteka, atskira virtuvė, krosnis namui apšildyti, atskiras pastatas tarnams, parduotuvė, kamaros, vyno rūsiai, sandėlis su keltuvu.
Nors turėjo nekilnojamąjį turtą mieste, Vinholdai netapo tikraisiais miestiečiais, miesto pilietybės nepriėmė, todėl, net ir turėdami potencialias galimybes, nė vienas iš jų nepateko į miesto valdantįjį elitą. Bet Lietuvoje jie tęsė savo verslą, aktyviai įsijungė į religinį evangelikų gyvenimą. Kornelijus Vinholdas užėmė svarbią padėtį Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenėje, jis buvo lenkiškos bažnyčios dalies vyresniuoju nuo miestiečių, kartu su poetu Saliamonu Risinskiu yra paminėtas tarp egzaminuotojų evangelikų reformatų mokykloje. Per jį 1623 m. LDK evangelikų lyderis – Vilniaus vaivada Kristupas II Radvila perduodavo pinigus mokiniams. Šis didikas apie 1617 metus K. Vinholdui įkeitė savo Bielicos valdą – miestelį su bažnyčia ir špitole bei aplinkinius kaimus. Bielicoje olandas pirklys praleido didžiąją likusio savo gyvenimo dalį, kur ir mirė 1626 m. gruodžio 14 dieną. Jo prašymu palaidotas Bielicos evangelikų reformatų bažnyčioje. Pirklio žmona Jakumina iš Dekampų mirė ir palaidota 1633 m. Vilniuje.
K. Vinholdo pradėtą verslą Lietuvoje tęsė jo sūnus Kornelijus II Vinholdas (1600–1638), perėmęs iš tėvo ir Bielicos valdą. Pradinius mokslus jis įgijo Vilniuje, vėliau studijavo Marburge, 1620–1621 m. keliavo po Vakarų Europą. Grįžęs į Vilnių, Kornelijus II Vinholdas 1622 m. vedė liuterono – Vilniaus burmistro Jokūbo Gibelio dukrą Kotryną († po 1643 12 31). Su ja susilaukė 5 vaikų, iš kurių tėvus pergyveno tik sūnus Jokūbas. Deja, trečios kartos Vinholdų giminės atstovas mirė jaunas, sulaukęs vos 18 metų (prieš 1647 m.), ir nevedęs. Taip baigėsi XVI a. antroje pusėje į Lietuvą atvykusio olando – Kornelijaus Vinholdo –pradėta giminės vyriška linija.
Imigrantai iš Olandijos Vinholdai nebuvo paprasti pirkliai. Jie išsiskyrė ne tik turtu, išsilavinimu, bet ir intelektualiniais ryšiais su humanistais. Jų gyvenimo įvykius lydėjo proginės literatūros kūriniai. Kornelijaus II Vinholdo ir liuteronės Kotrynos Gibel vestuvių proga 1622 m. buvo publikuotas lotyniškai lenkiškas kūrinys Arae votivae in nuptiarum....
1635 metais Liubčioje paskelbtas evangelikų reformatų pamokslininko Balcerio Labenckio pamokslų rinkinys Memoria Winholdiana w trojgu kazań..( Vinholdų atminimui trys pamokslai...), kuriame yra 1626, 1633 ir 1635 metų pamokslai, pasakyti mirus Kornelijui I Vinholdui ir jo žmonai Jakuminai bei vaikaičiui Kornelijui III Vinholdui. 1638 metais paskelbtas pamokslas Meditacia rodzicielskie...(Tėvų meditacija...), pasakytas 1637 m., mirus Kornelijaus II Vinholdo sūnui Jonui. 1638 metais Liubčioje paskelbtas B. Labenckio laidotuvių pamokslas Nadzieja sprawiedliwych..(Tikimės teisiojo...), pasakytas mirus Kornelijui II Vinholdui. Tokie pamokslai buvo spausdinami tik mirus žymiems ir įtakingiems miestiečiams. Vinholdai buvo vieninteliai miestiečiai, Vilniaus evangelikų reformatų kapinėse pasistatę šeiminę koplyčią – mauzoliejų.
Pasinaudota:
https://www.lzinios.lt/istorija/gyde-ne-tik-medikai-bet-ir-barzdaskuciai/152869
1. Privilegija Vinholdams
2. Vinholdų namas
3. Valerijonas Protasevičius