Martynas Buceris (1491–1551) gali būti laikomas trečiuoju didžiausiu Vokietijos reformatoriumi greta Liuterio ir Melanchtono. Tačiau nežinia kodėl, bet, palyginus su pastaraisiais, apie Bucerį niekada nebuvo daug kalbama, nors jo įtaka visam protestantizmo judėjimui buvo ir reikšminga, ir nedaug kuo tenusileidžianti Liuterio draugo Melanchtono įtakai.

Pavyzdžiui, Bucerio dėka atsirado evangelikų konfirmacija, idėjiškai užsimezgusi būtent jo diskusijose su anabaptistais. Buceriui nuo pat pradžių itin svarbu buvo asmeninis įtikėjimas ir tikėjimo aiškus išpažinimas, rodantis, kad žmogus supranta, kas su juo įvyko ir yra pasirengęs tai realizuoti tikėjimo gyvenime. Antra, Bucerio dėka buvo atkreiptas rimtas dėmesys į bažnyčios discipliną ir sielovadą, o nuostatai šiais klausimais jo paties ranka suguldyti iki šiol reikšminguose leidiniuose – bažnyčių statutuose. Trečia, Buceris svariai prisidėjo prie evangelikų santarvės bei vienybės, ir taip toliau.

Tarp 1538 ir 1541-ųjų pas Bucerį Strasbūre glaudėsi Jonas Kalvinas, tuo metu rūpinęsis prancūzakalbe miesto bažnyčia. Reformatai dažnai linkę manyti, kad viskas prasidėjo nuo Kalvino, bet būtent iš Bucerio Kalvinas mokėsi ir perėmė nemenką pluoštą mokymo apie Bažnyčią bei jos tarnystes elementų, kuriuos vėliau puikiai pritaikė persikėlęs į Ženevą. Tarp iš Bucerio perimtų pamokų galima paminėti pasaulietinių bažnyčios vyresniųjų tarnystės įvedimą ir visuotinį bendruomenės giedojimą.

Be šių dalykų, Bucerį galima laikyti ir protestantų pastoracinės teologijos pionieriumi. 1538 pasirodė jo vokiečių kalba išleistas veikalas Apie tikrąjį rūpinimąsi sielomis ir teisingą ganytojo tarnystę (Von der wahren Seelsorge und dem rechten Hirtendienst). Jame reformatorius sujungia evangeliškąją ekleziologiją su Bažnyčios ganytojų konkrečių uždavinių smulkiu išaiškinimu.

 Sielai ir kūnui

Ir įtikėjęs žmogus klysta bei daro nuodėmes, dėl to turi būti drausminamas, taisomas ir mokomas. Tačiau tikintis žmogus savo klaidų kelyje turi pagalbą ir orientyrą – Viešpatį Jėzų Kristų, į kurį gali atsiremti, kuriam jis turi vis daugiau pasiduoti ir su kuriuo jis pašauktas panašėti. O Jėzus Kristus tikinčiajam atsiliepia; kaip Buceris sako, jis „valdo savo Bažnyčią, ją maitina, viskuo aprūpina, jis veda savo klaidžiojančias avis ir saugo jas, viską suteikdamas…“ Kristus yra Bažnyčios Karalius, Viešpats, Ganytojas, Mokytojas, Gydytojas.

Jėzus Kristus savo Bažnyčią valdo ir mokina per savo Žodį, patikėtą Bažnyčios tarnautojams, esantiems jo veikimo įrankiais ir instrumentais. Dėl to Buceris pabrėžia, kad bažnyčiose jokiu būdu negali kilti savaiminių autoritetų – joks žmogus neturi autoriteto, jeigu jo nesuteikia Dievas per tam tikrą tarnystę. Visos tarnystės, kurių Bažnyčia dar turi po apaštalų laikų iki šios dienos, yra skirtos kito gerovei: bendruomenės dvasios reikalams – ganytojai ir mokytojai, kūno reikalams – diakonai. „Bendroji Bažnyčios priežiūra visais laikais buvo vykdoma šių dviejų tarnautojų grupių: sielos rūpybos tarnautojų ir tų, kurie rūpinasi kūniškai stokojančiais.“  

Svarbu pastebėti, kad Bažnyčios diakono tarnystę Buceris pastato greta Bažnyčios ganytojo (būtent, greta, o ne žemiau!), kadangi rūpinimasis kūnu nėra mažiau vertingas už rūpestį siela. Dar daugiau, Buceris net pirma išdėsto savo supratimą apie diakono veiklą Bažnyčioje tai aiškindamas tuo, jog ši svarbi veikla daug kur yra visai užmiršta arba patekusi į šešėlį, dėl to privalo būti prikelta ir atgaivinta. Buceris įsitikinęs, kad ten, kur teisingai ir sklandžiai vykdoma sielovada ir diakono tarnystei dėmesio nepritruks. Tad galima drąsiai sakyti, kad reformatų bažnyčių diakoninės veiklos atnaujinimas yra ne kas kita, kaip Bucerio mokymo ir pastangų vaisius.  

Rūpintis Kristaus kaimene

Po diakono tarnystės pristatymo Buceris išdėsto reikalavimus ir ganytojui: „mokyti, drausminti, įspėti, raginti, guosti, atleisti, sutaikyti“. O visa tai sudėjus į pora žodžių, pastoriaus veiklą galima apibūdinti kaip „viso Dievo žodžio“ pritaikymą.

Toliau Buceris aiškina, kokiose srityse arba su kokiais žmonėmis pastoracinė veikla turėtų būti vykdoma. Pirmiausiai su tais, kurie niekada nepriklausė Kristui. Tai tokie, kurie nuo jo buvo atskirti neteisingo Dievo garbinimo (omeny turi katalikų bažnyčią) arba valdomi „kūniškų ekscesų“. Jie turi būti atvesti pas Kristų ir įvesti į bendruomenę. Paskui būtina imtis tų, kurie nuo Bažnyčios dėl įvairiausių priežasčių atitolo ir juos atgal susigrąžinti. Po jų dera pasirūpinti esančiaisiais Bažnyčioje, tačiau smarkiai paklydusiais ir įklimpusiais į nuodėmę; tokius reikia paskinti „tikrai reformacijai“. Ketvirtoji grupė, kuriai pastoriai turėtų skirti dėmesio, yra silpnieji ir palūžę tikėjime; juos būtina krikščioniškai atstatyti ir iš naujo sustiprinti. O visas kaimenės avis nuolatos būtina ginti nuo išpuolių ir pavojų.   

Tad Bažnyčios ganytojo tarnystė yra įvairiapusė (žr. ir Ez 34, 16). Kadangi avys (tikintieji ir paklydusieji) yra skirtingos ir turi skirtingų poreikių, tai Buceris savo veikale smulkiai pristato ir įvairius ganymo būdus. Visų pirma, Buceriui visiškai aišku, kad ganytojas turi ganyti ir neužsiimti jokiomis pašalinėmis veiklomis bendruomenėje; ganytojas turi būti su savo avimis, jas surinkti, saugoti, maitinti ir taip toliau. Kadangi pastoriams skirta dirbti su žmonėmis, tai jais jie ir turėtų rūpintis. Todėl, pavyzdžiui, jeigu kuris tikintysis puikiai išmano teologiją, bet nemoka apsieiti su žmonėmis, toks neturėtų rinktis pastoriaus kelio. Ir vien geri administratoriai ar vadybininkai pastorystei netinkami.      

Žinoma, reikia neužmiršti, kad visi tikintieji yra pašaukti rūpintis savo artimu ir tikėjimo broliais bei sesėmis, taigi  savotiškai visi turi evangelizuoti (Mt 28, 19), raginti (Hbr 3, 13), taip pat rodyti gailestingumą, dalintis, padėti (Ef 4, 28; Rom 16, 2; Jok 2, 13). Galima sakyti, kad kiekvienas tikintysis tam tikra prasme yra ir pastorius, ir diakonas, ir evangelistas bei mokytojas, nes (nors ribotai) dalyvauja tokiose veiklose (pvz., savo šeimoje).

Vis dėlto tik kai kurie viešai taip vadinami. Pastoriai, vyresnieji, diakonai bei visi paskirtieji Bažnyčios tarnautojai yra būtent paskirti intensyvesniam, gilesniam minėtųjų darbų atlikimui, sako Buceris. Bet kadangi dažniausiai bažnyčiose yra labai daug problemų, tai vieni jie nieko nenuveiktų, todėl Buceris pabrėžia visų dalyvavimą. Veikalo pabaigoje jis bene ilgiausią skyrių atiduoda suklupusiųjų temai: „Silpnosios ir ligotos avys turi juo labiau būti stiprinamos bei guodžiamos, ir ne vieno, o visų tikinčiųjų. Kadangi Kristus gyvena visuose savo nariuose, tai ir ganytojo patarnavimą per visus viliasi įgyvendinti.“

Tačiau gilesnio ir intensyvesnio veikimo paskyrimui, ordinacijai, tinka ne visi. Štai pastoriaus tarnystei tinkamiausi yra sielovados dovaną turintys tikintieji, kurie ypatingai daug dirba toje srityje. Bet svarbu pastebėti, kad reformatų-presbiterijonų tradicijoje esama daugelio ganytojų, kadangi pastoracinė atsakomybė perduodama visiems bažnyčios išrinktiems vyresniesiems, taigi ir neordinuotiesiems, bet turintiems reikalingas dovanas. Taip įgyvendinamas biblinis principas Bažnyčioje veikti kolegialiai. Tam neprieštarauja faktas, kad tik vienas ar keli tarnautojai viešai ordinuojami, dažniausiai finansiškai juos išlaikant.   

Iš to kyla trys pastoracinės veiklos lygmenys: intensyviosios veiklos lygmuo, kuriame tarnauja Bažnyčios ordinuotieji ganytojai arba pastoriai; greta jų rikiuosi būrys kitų vyresniųjų, kurie, veikdami savo srityje, ordinuotiesiems padeda; abi grupės darbuojasi drauge kaip bendruomenės paskirtieji panašioms užduotims ir iš esmės tai pačiai atsakomybei. Po jų, trečiame lygmenyje, savo krikščionišką pašaukimą tarnauti tikėjimo namiškiams įgyvendina ir visa bendruomenė.

Ganytojo pareigoms, greta sielovados dovanos, reikia ir gebėjimo mokyti, raginti ir t. t. Bet iš visų tarnautojų reikalaujama ir „būti gerbiamiems, dievobaimingiems bei pavyzdingiems gyvenime“. Jie privalo parodyti aukštą moralę, šventumą, disciplinuotumą ir pavyzdingumą. Svarbiausios dorybės – mylėti tiesą ir mylėti savo artimą. O tarnysčių gausa turi būti „taip sutvarkyta, kad visi išrinktieji ir kiekvienas iš jų būtų ugdomas ir auginamas“. Ganytojo tarnystė turi būti orientuota į kaimenės gerovę ir auginimą.

Todėl Buceris pabrėžia, kad pastoracinei veiklai žmonės būtų atrenkami itin kruopščiai. Vieną iš lemiamų vaidmenų šiame procese turėtų atlikti vietos bendruomenė, iš kurios jei jau ne galutinio sprendimo, tai bent pritarimo reikėtų sulaukti. Bendruomenė turėtų gauti teisę dėl kandidato pareikšti savo nuomonę, o susiklosčius aplinkybėms jį atmesti.

Nei iš pastoriaus, nei iš vyresniųjų neturėtų būti reikalaujama kitokių dorybių nei iš visų tikinčiųjų (kaip tai daroma Romos katalikų kunigų ar vienuolių atžvilgiu, pvz., reikalaujant celibato). Reikalavimai turėtų išlikti tie patys, tik didesniu mastu. Iš bendruomenės paskirtų tarnautojų reiktų tikėtis didesnės atsakomybės ir didesnio pavyzdingumo.

Misijinė veikla ir evangelizavimas

Įprastai į Reformaciją žiūrima kaip į epochą, kurioje iš pagrindų buvo atnaujinta Bažnyčia. Deja, nei misijinė veikla, nei evangelizavimas su Reformacija dažniausiai nesiejami. Iš tikrųjų intensyviau šiuose laukuose veikti pradėta tik maždaug nuo 1800-ųjų, bet Buceris apie juos su stebėtinu dėmesingumu jau kalba savo veikale. (Tiesa, vien tik tarp 1555–1570 metų iš Ženevos buvo išsiųsta per 200 pamokslininkų į Prancūziją – pasaulio evangelizavimas tais laikais būdavo pradedamas pirmiau nuo savo, o paskui kaimyninės šalies.)

Jis apgailestauja, kad „žydai ir turkai“, taip aiškiai įkūnijantys nekrikščioniškąjį pasaulį, buvo ne evangelizuojami, o kaip tik visaip puolami, taikantis į jų turtą ir žemę. Dėl to, anot Bucerio, dabar patiriame tikrą Dievo bausmę, kad krikščionys Europoje esame jų puolami ir apiplėšiami (Osmanų imperijos grėsmė tuo metu išties buvusi gana didelė).

Reformatorius iš esmės laikosi nuomonės, kad „Viešpaties valia nėra mums atskleisti jo pasirinkimo [t. y., kuriuos jis pasirinko išganyti, o kurių ne] paslaptis. Jo valia kaip tik mus raginti eiti į visą pasaulį ir visai kūrinijai skelbti Evangeliją. Būtent – į visą pasaulį ir visai kūrinijai! Fakto, kad visa žmonija sukurta Dievo, turėtų mums pakakti eiti pas ją ir kuo ištikimiausiai siekti ją atvesti į amžinąjį gyvenimą.“ Kurie žmonės išrinkti, o kurie ne, pamatysime galbūt tik tada, kai pas juos nueisime; kai jų ieškosime, kviesime, raginsime ateiti pas Kristų; kai vieni atsilieps, o kiti liks kurti mūsų balsui.

Veikimą savoje kultūroje Buceris pabrėžia daug ryškiau, nei veikimą svetimuose kraštuose. Paklydusių, atitolusių, susvetimėjusių avių gali būti ir visai arti, net savoje bažnyčioje – „nepaisant to, kad kadaise jos buvo pakrikštytos“. Buceris reikalauja, kad pakrikštytųjų, kurie priklauso Bažnyčiai, bet nuo jos nutolo, būtų energingiausiai ieškoma. Svarbiausioji atsakomybė tai padaryti, žinoma, gula ant ganytojų pečių.  

Stebėtina, su kokia aistra Buceris akcentuoja rimto ir intensyvaus evangelizavimo būtinumą: ganytojai privalą kadaise pakrikštytaisiais rūpintis, kitaip jie patys bus baudžiami Dievo teisme. Skyrių jis užbaigia perspėjimu ganytojams iš Ez 34, 4 – ne tik pačios paklydusios avys, bet ir ganytojai turės atsakyti, kodėl tos atgal nesugrįžo (taip pat žr. ir Ez 33, 8–9).

Anot Bucerio, sekmadienio pamokslo čia toli gražu nepakanka, kadangi būtent paklydusios avys dažniausiai jo ir negirdi. Buceris sako, kad tokių reikia eiti ieškoti; būtina su jomis susitikti ir kalbėtis; asmeniškai aiškinti apie Dievą ir Jo Žodį, asmeniškai raginti sugrįžti į Bažnyčią.

Misijinė veikla ir evangelizavimas turi vesti žmones į Bažnyčią, dėl to pirmiausiai visa tai yra ne kieno nors kito, o pačios Bažnyčios, vietinių bendruomenių užduotis. Pastoracinė tarnystė be kitų aiškiai turi ir evangelistinę pusę; juolab kad ir ganytojui/pastoriui Timotiejui evangelistu būti liepiama (žr. 2 Tim 4, 5). Šiandieninė praktika evangelizavimą iš bažnyčių beveik visiškai išgyvendino, atiduodama šią vertingą veiklą dažniausiai misijinėms ir evangelistinėms organizacijoms. Tai sustabdyti galima bažnyčiose sąmoningai ugdant ir paskiriant evangelistus arba pastorius-evangelistus. Reformatų teologas H. Krabbendamas laikosi nuomonės, kad kiekviena bendruomenė turėtų turėti diakonų, pastorių-mokytojų ir evangelistų.

Kaip rasti laiko pasirūpinti pakrikštytaisiais, kurie neina į bažnyčią, kai ir su ateinančiaisiais darbo per akis! – sakytų daugelis šiandienių ganytojų. Kiti dar pridėtų, „kas ieško, tas randa“, suprask, jeigu panorės, patys ateis. Bet kaip gi paklydusios avys turėtų pačios rasti kelią į kaimenę? Gal verčiau būkime sąžiningi ir nesidangstykime laiko neturėjimu, juk bažnyčia darbais dažniausiai perkrauta nebūna, o jei kas ir būna, tai vienintelis pastorius, kuris arba pats nori, arba priverstinai turi būti vienas atsakingas už viską. Kadangi pastoracinė veikla yra itin plati ir daugiasluoksnė, tai turi būti vykdoma komandoje, o komandoje laiko ir evangelistų, žiūrėk, ims ir atsiras (argi ne kas ieško, tas randa?)     

Silpnųjų ir nusivylusiųjų pastiprinimui

Apie rūpinimąsi silpnaisiais veikale rašoma daugiausiai. Silpnieji yra visi tie, kurie priklauso bažnyčiai, tačiau atvirai gyvena įklimpę nuodėmėse. Nepaisymas ir laužymas Dievo įsakymų žaloja žmogų, palieka vidines žaizdas; už įvairių problemų dažniausiai slepiasi ir nuodėmės. Buceris šių pažeistųjų nelaiko vien tik aukomis (kaip kad šiandien dažnai daroma). Taip pat jis jų ir neplaka, nemoralizuoja. Buceris laikosi įsitikinęs ir tai aiškiai parodo, kad visų pirma nuodėmė (savo ar kitų) veda prie šių negandų. 

Bet protestantiškoms bažnyčioms svarbiausia nusidėjėlį ne nubausti, o pagydyti. Pakelti, ištiesinti, atstatyti – tai svarbiausi Bažnyčios disciplinos principai. Tuo Bažnyčios disciplina esmingai skiriasi nuo valstybės teismų. Tiesa, Bažnyčia taip pat baudžia nusikaltusįjį atskirdama nuo Vakarienės sakramento, tačiau tik pedagoginiais tikslais, pataisymui. Dėl to Buceris, kaip vėliau ir Kalvinas, pasisakė už savarankišką Bažnyčios disciplinos tarnybą, kad baustų ne tik pasaulietinė valdžia (tuo metu liuteronų bei kai kuriose reformatų bažnyčiose bausmes iš esmės kontroliavo politinė valdžia). 

Vykdyti Bažnyčios discipliną – bendruomenės vyresniųjų ar ganytojų užduotis. Kadangi, anot Bucerio, Bažnyčios žmonės iš prigimties per gerai apie save galvoja ir neklauso aplinkinių įspėjimo, reikalinga pasitelkti tuos, kurie yra gerbiami ir turi autoritetą. Evangelikų bažnyčiose tai nėra žmonės, kurie, kaip pas katalikus, paskiriami vien aukštesniosios valdžios. Labai svarbu, kad bendruomenės savo autoritetus išsirinktų pačios ir tada jų klausytų. Buceris pabrėždamas rašo:    

„Mes privalome kartą ir visiems laikams nuspręsti, ar norime būti tikri krikščionys. Jeigu norime būti krikščionys ir Viešpaties avys, tai turime klausyti Jo balso, išsižadėti savęs ir Jam atsiduoti… Mes turime išsirinkti tokius vyresniuosius, kokių reikalauja Viešpats ir tuomet per juos ir juose matyti Viešpaties darbą bei jį pritaikyti gyvenime. Jeigu dėl to rimtai nesimeldžiame ir to visa širdimi netrokštame, negalėsime didžiuodamiesi vadintis krikščionimis.“  

Buceris smulkiai aprašo Viešpaties avių silpnumą, įvairias jo rūšis bei priežastis ir galimybes pastiprinti. Anot reformatoriaus, visi šneka apie tikėjimo stoką (kaip ir Liuteris, kuris nuodėmę laikė netikėjimo padariniu). O kadangi tikrasis tikėjimas kyla iš Dievo žodžio, tai „visas silpnųjų ir nusivylusių avelių pastiprinimas priklauso nuo to, kaip ištikimai bus aiškinamas Dievo žodis.“

Todėl, anot Bucerio, svarbiausia palūžusiuosius sugrąžinti į Bažnyčią, „idant jie kuo stropiau jos susirinkimus lankytų“ ir įdėmiai klausytųsi Dievo žodžio. Bažnyčios surinkimui jie privalą išsiugdyti kuo karštesnį ir džiaugsmingesnį palankumą. Ir tik jiems įsiliejus į Bažnyčią, ateina metas jų stiprinimui bei disciplinavimui, kuris turįs būti grįstas ne tiek reikalavimu atgailauti bei bausmes atlikinėti (kaip katalikybėje), o nenuilstamu ir kruopščiu Dievo žodžio aiškinimu.

Tačiau, bestiprinant silpnąsias, dera nepamiršti pamaitinti bei apsaugoti ir stipriųjų avių – joms taip pat reikalingas Dievo žodis! Kokiais būdais bei kanalais jis bus teikiamas, kaip jau minėta, priklauso nuo visos bendruomenės.

Veikalo pabaigoje Buceris vėl grįžta prie ne itin optimistinių savo ganytojiškosios patirties išvadų: kadangi esame puolę žmonės, tai Evangelijos mokytis mums dažnai sekasi sunkiai, pareikalauja daug kantrybės ir stropumo bei užtrunka ilgai. O tai labai apsunkina ganytojus ir mokytojus, kurie dėl to privalo suprasti, jog negalima pasitenkinti vien viešu pamokslavimu bei mokymu, kad nė kiek ne mažiau, o kartais net ir daugiau reikalinga sielovada gyvenime taikant išmoktuosius dalykus. Tam būtina ganytojui su savo bendruomene matytis asmeniškai, susitikti namuose ar kitur. Čia jis neapsieis be plačios pagalbos, įsitikinęs Buceris. 

Ganytojų komandos

Pereiname prie paskutinio svarbaus punkto – tarnavimo pajėgumų. Kaip jau minėta, pastorių darbas yra labai platus, įvairiapusis ir įvairiasluoksnis, ir todėl „kiekvienas mato, kad, greta aistros kaimenę ganyti, reikalingos kai kurios ypatingos dovanos bei sugebėjimai, jeigu norima kaimenę vesti teisingai.“ Kadangi žmonės, kurie turi būti vedami pas Kristų, „nėra pasiūti ant vieno kurpaliaus“! Bažnyčiose žmonių būna daug, kiekvienas vis kitoks, su savotiškomis stiprybėmis ir silpnosiomis pusėmis. Vienam ganytojui tokios kaimenės tikrai neišganyti, kadangi nėra tokio žmogaus, kuris savyje turėtų visas reikalingas dovanas: „Daugeliui [pastorių] Dievas suteikia savitas dovanas bei darbus [užduotis], o ne vienam ar dviem viską užkrauna; Viešpats kaip tik nori, kad ieškotume vienas kito paramos ir pagalbos.“ 

Jau tada Buceris aiškiai matė, kad negalima vienam užduoti visko – juk negali žmogus turėti visų pasaulio gebėjimų, kaip ir negali vienas įvykdyti visų iš Biblijos kylančių ganytojiškų reikalavimų. Juk vienam labiau prie širdies mokyti, o sunkiau drausminti ir barti; kitas yra puikus sielovadininkas, tačiau ne toks geras Žodžio aiškintojas; trečiam daug lengviau pagelbėti puolusiam ir silpnam negu vesti stiprųjį ir t. t. Pastoracinė veikla yra ir turi būti daugelio veikla – tik taip įmanoma įgyvendinti reikalaujamus dalykus ir tik taip galima kompensuoti savuosius trūkumus tarnaujant.    

Buceris buvo tas, kuris pirmasis rimtai ėmėsi atnaujinti Bažnyčios vyresniojo pareigybę, kas Liuteriui taip svarbus dar neatrodę. Savo veikale jis aiškiai nurodė, kad ganytojiškąją veiklą ir visus su ja susijusius dalykus privalo atlikti bažnyčių vyresnieji. Ganytojai, pastoriai, kunigai, mokytojai, sielovadininkai ir kt. – tai iš esmės vienos tarnystės, vyresniojo, išraiškos ar pavadinimai. Jie sudaro vieną vadovaujančiųjų komandą, tačiau pagal dovanas atlieka skirtingus darbus. Reformatorius kelis kart pabrėžia, kad tarnautojus reikia pašaukti iš įvairių socialinių sluoksnių, o ne vien tik mokslininkus ar puikius oratorius.  

Todėl, anot reformatoriaus, kiekviena bažnyčia privalo išsirinkti „reikalingą kiekį vyresniųjų“, kurie „visi drauge būtų ir ganytojai, ir vyskupai, t. y., prievaizdai, idant sklandžiai galėtų atlikti sielovados ir pastoracinį darbą.“ Vyresniųjų komanda pagal poreikį gali iš savo tarpo išsirinkti vieną vedantįjį arba pirmininką tam tikriems darbams atlikti (vyriausiąjį ganytoją ar pastorių ir pan.).

Buceris vienareikšmiškai palaiko pliuralų Bažnyčios vadovavimo modelį, koks vėliau buvo įsitvirtinęs Kalvino laikų Ženevoje bei presbiterijonų bažnyčiose. Mat jam nuo pat pradžių nepatikę, kad „vyskupai visas galias Bažnyčioje laiko susigrobę sau“. Esą jie šitaip veikią pagal Dievo pavyzdį – viskam vadovauti vieniems, kaip ir Dievas viską valdo vienas. Tačiau bėda ta, kad vyskupams neišeina būti tokiems kaip Dievas, kad jie netgi pasirodą visai nepanašūs į Jį – nuodėmingi, riboti ir darantys daug klaidų. „O ir sielovada, ji tokia sudėtinga, kad net ir mažoje bažnytėlėje vienam ar porai ganytojų pasirodo neįveikiama. Mat visos dovanos ir gabumai ateina iš Dievo, kuris tuo gausiai aprūpinęs Bažnyčią, nori, kad ir jų pritaikymas būtų atliekamas kuo plačiau, taigi per daugelį apdovanotųjų, o ne per vieną.“

Remdamasis Rom 12, 1 Kor 12 bei Ef 4, Buceris padaro išvadą: „Bažnyčios tarnyboje Viešpats nori matyti būrį, nori panaudoti grupę žmonių“; kiekvienai bažnyčiai reikia „daugelio supratingų ir stropių darbuotojų“, idant rūpestis sielomis būtų teisingai įgyvendinamas. Buceris nelaiko geru modelio, kai Bažnyčiai vadovauja vienvaldis pastorius, savo rankose turintis ir Dievo žodžio skelbimą, ir visą mokymą bei sielovadą, o likusiesiems tereikia tik jam paklusti. Buceris pasisako už ganytojų komandas, kurių viduje visi yra pasiskirstę kaimenės ganymo pareigomis.  

Beje, iš Bucerio veikalo ir nematyti, kad jis draustų bendruomenei įdarbinti vieną pastorių, kurio veiklos aprėptis būtų didesnė nei kitų, kuris būtų bendruomenės pilnai išlaikomas ir savo tarnavimą laikytų pagrindine profesija. Bet net ir toks, išskirtinis, ganytojas, anot reformatoriaus, turėtų veikti draugėje su kitais, būti komandoje. Apie tai gerai rašoma Austrijos ir Šveicarijos evangelikų-reformatų Vestminsterio išpažinimo Bažnyčios statute (2010 m.): „Presbiteriai [bažnyčios vyresnieji] bendruomenei vadovauja kolektyviai, drauge prisiimdami tiek organizacinę, tiek ir dvasinę atsakomybę. Būdami ganytojai, visi presbiteriai kartu yra ir bendruomenės sielovadininkai. Visa sielovada vykdoma drauge, kiekvienam veikiant visos presbiterijos vardu.“  (§ 3.1 (3–4), paryškinta H.L.)

Tad, pasiremdami Bucerio išvadomis, galėtume teigti, kad vienasmenis vadovavimas Bažnyčiai prieštarauja Dievo sumanymui, nes vienas žmogus niekaip negalės patenkinti visų Bažnyčios poreikių bei, be kontrolės ir pagalbos, negalės tobulėti. Vienasmenė ganytojiškoji veikla neišvengiamai bus prasta ganytojiškoji veikla.

Be to, beveik neišvengiama, kad, pradžioje buvęs gabus, gerai išsilavinęs ir ganytojiškosios veiklos subtilybes įvaldęs tarnautojas, bėgant metams, dėl ilgalaikės vienvaldės padėties, iš teisingo kelio iškryps, taps diktatoriškas, savagarbis, nepriimantis nei kritikos, nei pamokymo. Ir dar daugiau – taps piktybiškas, į kiekvieną skirtumą reaguojantis kaip į išpuolį prieš save ir dėl to itin karingas. Toks netrunka bendruomenę pasisavinti, laikyti nuosavybe, save išsikeldamas tikru monarchu, reikalaujančiu iš kitų pagarbos ir visiško paklusnumo sau. Kad žmonės ne tik stato Babelio bokštus, bet ir patys jais tampa – pavyzdžių žinome ne vieną. Bucerio veikalas mums pateikia puikią vakciną nuo to.   

Sėkmė ir nesėkmė

Deja, Strasbūre Bucerio laikais jo nuoseklios Bažnyčios pastoracinės veiklos reformai įsitvirtinti nebuvo lemta. Miesto valdžia, nors ir būdama protestantiška, jam sukūrė daugelį trukdžių. 1549 m. Buceriui teko Strasbūrą palikti, kai, po Augsburgo „Interim“ (1548) patvirtinimo, jis nesutiko pritarti stiprinamam suartėjimui su Romos katalikais. Buceriui savo intensyvios veiklos vaisių neteko ragauti ir Kelno arkivyskupijoje, nes ten, nepaisant Bucerio pastangų, Reformacija neįsitvirtino. Tad reformatoriaus keliai pasuko į Angliją, kur Bažnyčia jau buvo visiškai atsiskyrusi nuo Romos ir  bent gyvenimo pabaigoje davė veiksmingesnių rezultatų. 

Bet ne vien tik Buceriui teko palikti savo aktyviausios veiklos vietas. 1538 m. iš Ženevos teko bėgti ir Jonui Kalvinui. Trejiems metams apsistojęs Strasbūre, jis turėjo garbės semtis žinių bei patirties iš beveik dvidešimčia metų vyresnio ir jam mentoriumi tapusio Martyno Bucerio. Tai, kas Bucerio pastoracinės veiklos doktrinoje tebuvo tik eskizu pristatyta ir menkomis dalimis įgyvendinta, Kalvino dienomis (nuo 1541 vėl Ženevoje) bei Teodoro Bezos (1519–1604) veikloje buvo plačiai ir su kaupu atlikta. Kalvinas, žinoma, vėliau padarė didžiulę įtaką protestantiškam pasauliui.      

Nepaisant to, kad ne vienas reformatorius savo garsu ir įtaka Bucerį pralenkė, šiandien šio vyro pamokymai nei aktualumu, nei nauda jiems nė kiek nenusileidžia.