Tim Keller

Laiško galatams 2 sk. 14 eilutėje Paulius parodo svarbų principą. Jis susiduria su Petro tautiniu išdidumu ir bailumu pripažinti, jog jis „nukrypsta nuo Evangelijos tiesos“, ir visų akivaizdoje sako Petrui:
Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai? (Gal 2, 14).

Iš to matome, jog krikščionio gyvenimas yra visų gyvenimo aspektų - tiek dvasinio, tiek psichologinio, tiek socialinio (visuomeninio) - atsinaujinimo procesas, mąstant, viliantis ir plečiant savo Evangelijos supratimą. Evangelija turi būti pritaikoma kiekvienoje gyvenimo srityje: mąstant, jaučiant, bendraujant, dirbant, veikiant.

Evangelijos jėga

Pirmiausia, Paulius rodo mums, jog Evangelijos tiesų taikymas visose gyvenimo srityse yra būdas būti keičiamam Dievo jėgos. Biblijoje Evangelija apibūdinama pačiais nuostabiausiais terminais: į tai trokšta pažvelgti angelai (1 Pt 1, 12); ji ne tik suteikia mums jėgą, bet ir yra paties Dievo jėga, todėl Paulius sako: Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki (Rom 1, 16). Evangelija yra ir naudingas Dievo palaiminimas, kurį gauna visi, prie jos prisiartinę (1 Kor 9, 23). Ji dar vadinama paties Dievo šlovės šviesa: kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa. <...> Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide (2 Kor 4, 4. 6). Joje yra Dievo gyvybė. Korintiečiams Paulius sako: Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje!

 Ir tuomet, kai ji mus atnaujina, po mūsų atsivertimo, ji yra viso mūsų augimo ir dvasinio progreso įrankis: Kuris pasiekė jus ir panašiai kaip visame pasaulyje, taip ir pas jus neša vaisių ir auga nuo tos dienos, kada išgirdote ir pažinote Dievo malonę tiesoje (Kol 1, 6). Iš šios eilutės suprantame, jog: 1) Evangelija yra gyva (plg. Rom 1, 6) kaip sėkla ar medis, atnešantis vis daugiau gyvybės - duodantis vaisius ir augantis; 2) Evangelija „pasodinta“ mumyse tam, kad neštų vaisius, kad vis labiau suprasdami jos didingumą ir reikšmę, suprastume visą tiesą apie Dievo malonę; 3) Evangelija nuolat auga mumyse ir atnaujina mūsų gyvenimą nuo pat tos dienos, kai ją išgirdome. Kalbant apie atsinaujinimą, šis tekstas padeda mums išvengti ir perdėto racionalizmo, ir perdėto misticizmo. Iš vienos pusės, Evangelija turi turinį - tai nuodugni doktrina, tai - tiesa, konkrečiai - tiesa apie Dievo malonę. Iš kitos pusės, ši tiesa yra gyva jėga, kuri nuolat plečia savo įtaką mūsų gyvenimui, kaip sėkla ar medis, kuris auga, plečiasi ir savo šaknimis bei vaisiais vis daugiau ir daugiau įsiviešpatauja tam tikrame plote.

Evangelijos pakanka

Antra, Paulius rodo mums, jog mes niekada „neišaugsime Evangelijos“, savo krikščioniškame gyvenime negalėsime pakeisti jos kuo nors „pažangesniu“. Evangelija nėra „pirmas laiptelis“, siekiant tiesos, ji greičiau -  tiesos rato „ašis“. Evangelija nėra krikščionybės pradžiamokslis, ji - visa krikščionybė. Evangelija nėra minimalūs reikalavimai, norint patekti į Karalystę, ji - būdas mums siekti bet kokio progreso jau esant Karalystėje. Mes nesame išteisinami Evangelija, o tada pašventinami paklusnumu - Evangelija yra būdas mums augti (Gal 3, 1-3) ir atsinaujinti (Kol 1, 6). Ji yra kiekvienos problemos sprendimas, raktas visoms užrakintoms durims, jėga įveikti visas kliūtis (Rom 1, 16-17).

Bažnyčiose dažniausiai įprasta manyti, jog Evangelija skirta netikintiems, tiems, kuriems reikia išgelbėjimo, bet kai jau esi išgelbėtas, turi augti sunkiai dirbdamas ir paklusdamas. Bet Laiško kolosiečiams 1 sk. 6 eil. rodo mums, jog tai - netiesa. Nei atgaila, nei „sunkus darbas“, jei jie nekyla ir nėra suderinti su Evangelija, nepašventins jūsų, - jie jus uždusins. Visos mūsų problemos kyla dėl to, kad nesugebame taikyti Evangelijos. Todėl išvykdamas iš Efezo Paulius pavedė efeziečius Dievo malonės žodžiui, kuris turi galią juos išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašventintųjų (Apd 20, 32).

Pagrindinė problema krikščionio gyvenime yra tai, jog mes neapmąstome ir nesigiliname į Evangelijos prasmę, „nenaudojame“ jos visose savo gyvenimo srityse. Richardas Lovelace sako, kad daugiausia žmonių problemų kyla tiesiog dėl negebėjimo sutelkti dėmesį į Evangeliją, dėl negebėjimo suvokti ir tikėti ja nenutrūkstamai. Martynas Liuteris sakė: „Evangelijos tiesa yra pagrindinis visos krikščioniškos doktrinos teiginys. Svarbiausia, kad mes šį teiginį labai gerai suprastume, mokytume jo kitus ir niekuomet neleistume vieni kitiems jo užmiršti (Gal 2, 14).“

Evangelija nėra lengvai suvokiama. Paulius sako, jog Evangelija daro savo atnaujinantį darbą mumyse tik tuomet, kai suprantame tikrąją jos prasmę. Mes visi tam tikru lygiu gyvename Evangelijos tiesa, bet ne iki galo ją suprantame. Taigi raktas į nenutrūkstantį ir vis gilėjantį dvasinį atsinaujinimą ir atgimimą yra nuolatinis Evangelijos tiesų atradimas iš naujo. Atsinaujinimas yra nuolat naujai atrandama Evangelijos prasmė ir pritaikymas, pamatant jos tiesą plačiau. Tai pritaikoma ir asmenims, ir bažnyčioms.

Du Evangelijos „vagys“

Kadangi Paulius, pamatęs, kad kai kurie „nukrypsta nuo Evangelijos tiesos“, vartoja kelio metaforą, galime suprasti, jog atsinaujinimas vyksta tuomet, kai mes einame „Evangelijos tiesos keliu“, nenukrypdami nei į kairę, nei į dešinę. Evangelijos esmę suvokti padės, jei į Evangeliją žiūrėsime kaip į „trečią“ kelią tarp dviejų neteisingų kraštutinumų. Tačiau turime suprasti, jog Evangelija nėra vidurys tarp dviejų skirtingų polių - kompromisas, ji nėra „kažkas per vidurį“, ji - kai kas visiškai priešinga aniems dviem. Evangelija kritikuoja ir religiją, ir netikėjimą (Mt 21, 31; 22, 10).

Tertulianas sako: „Kaip Kristus buvo nukryžiuotas tarp dviejų nusikaltėlių, taip ši išteisinimo doktrina yra kryžiuojama tarp dviejų skirtingų klaidų.“ Tertulianas teigė, jog yra du pagrindiniai klaidingo mąstymo būdai, iš kurių abu „pavagia“ iš mūsų Evangelijos jėgą ir išskirtinumą, nustumdami mus nuo teisingo kelio, Evangelijos, į vieną ar kitą pusę. Šie du klaidingi mąstymo būdai yra labai stiprūs, nes reprezentuoja natūralius žmogaus širdžiai ir protui polinkius. (Evangeliją apreiškia Dievas (Rom 1, 17) - be pagalbos žmogaus protas jos priimti negali). Šie „vagys“ gali būti vadinami moralizmu arba legalizmu ir hedonizmu ar reliatyvizmu. Kitais žodžiais tariant, Evangelija prieštarauja tiek religingumui, tiek bedievystei. Moralizmas arba religingumas pabrėžia tiesą be malonės, sakydamas, kad mes, norėdami būti išgelbėti, turime vykdyti tiesą. Reliatyvizmas arba nereligingumas (bedievystė) pabrėžia malonę be tiesos, sakydamas, kad mes visi esame Dievui (jei toks egzistuoja) priimtini ir patys galime nuspręsti, kas yra tiesa. Bet tiesa be malonės nėra tikra tiesa, ir malonė be tiesos nėra tikra malonė. Jėzus buvo pilnas malonės ir tiesos. Bet kuri religija ar gyvenimo filosofija, kuri sumenkina ar praranda vieną iš šių tiesų, nugrimzta į legalizmą arba liberalizmą, ir abiem atvejais Evangelijos jėga, džiaugsmas ir laisvė yra pavagiami.

Kaip moralizmas arba religija pavagia džiaugsmą ir jėgą? Moralizmas - tai požiūris, jog esi priimtinas Dievui, pasauliui ir sau dėl savo pasiekimų ir pastangų. Moralistai neprivalo būti religingi, bet dažniausiai jie tokie yra. Tokių moralistų religija yra gana konservatyvi ir pilna įvairių taisyklių. Dažnai moralistai įsivaizduoja Dievą kaip labai šventą ir teisingą. Toks požiūris nuveda arba prie savęs niekinimo, nes negali atitikti Jo standartų, arba prie pasipūtimo, manant, jog atitinki tuos standartus. Ironiška, kad tiek nepilnavertiškumas, tiek puikybė kyla iš tos pačios šaknies. Ar moralistai yra patenkinti savimi, ar nuolat jaučiasi sugniuždyti ir kalti, priklauso tik nuo to, kokie aukšti, jų manymu, yra Dievo standartai, ir nuo to, kokie, jų manymu, yra jų privalumai (kilmė, išvaizda, intelektas, valia). Moralistai gali būti labai religingi, tačiau jų gyvenime nėra keičiančios jėgos ir džiaugsmo.

Kaip jėgą ir džiaugsmą pavagia reliatyvizmas? Reliatyvistai dažniausiai nėra religingi arba yra liberaliai religingi. Žvelgiant iš išorės, jie yra laimingesni ir tolerantiškesni nei moralistai. Visgi tam tikrose srityse, tokiose kaip politika, jie gali būti idealistai. Jie mano, kad pats asmuo gali spręsti, kas jam yra teisinga, o kas - ne. Jie nėra įsitikinę, kad Dievas yra teisingas ir baudžia nusidėjėlius. Jie linkę matyti Dievą kaip labai mylintį arba kaip beasmenę jėgą. Jie gali nuostabiai kalbėti apie Dievo meilę, tačiau, kadangi negalvoja apie save kaip apie nusidėjėlius, atrodo, kad Dievo meilė Jam nieko nekainuoja.

Jei Dievas mus priima, tai dėl to, jog Jis toks malonus, arba dėl to, kad mes ne tokie jau blogi. Dievo meilės sąvoka Evangelijoje yra daug gilesnė ir nepaprastai jaudinanti.

Ką moralistai ir reliatyvistai turi bendro? Jie atrodo tokie skirtingi, tačiau, žiūrint iš Evangelijos perspektyvos, jie yra visiškai vienodi. Tiek vieni, tiek kiti nepriima Jėzaus, kaip Gelbėtojo, ir patys kontroliuoja savo gyvenimą. Nereligingi žmonės siekia būti savo pačių gelbėtojais ir viešpačiais būdami nereligingi, tai - pasaulietiškoji puikybė: „Niekas man nenurodinės, kaip turiu gyventi ar ką turiu daryti, nes aš pats sprendžiu, kas yra gerai, o kas - blogai.“

Religingieji ir moralistai bando būti savo pačių gelbėtojais ir viešpačiais per religiją, tai - religingumo puikybė: „Aš esu dvasingesnis ir padoresnis nei kiti, taigi Dievas privalo išklausyti mano maldų ir paimti mane į dangų. Dievas negali leisti, kad man nutiktų kas nors blogo, - Jis skolingas man gerą gyvenimą. Aš to nusipelniau.“

Nereligingi žmonės tiesiog atmeta Jėzų, o religingi žiūri į Jį kaip į pavyzdį, padėjėją ir mokytoją, bet nepriima Jo kaip Gelbėtojo. Taigi, iš esmės tai du skirtingi būdai daryti tą patį - patiems kontroliuoti savo gyvenimą. Ironiška, kad moralistai, nors ir pabrėžia tradicinius standartus, visgi yra egocentriški ir individualistai, nes jie patys save gelbsti. Reliatyvistai, nepaisant jų pabrėžiamos laisvės ir priimtinumo, galiausiai taip pat yra moralistai, kadangi turi atitikti savo pačių standartus, - kitaip jie taps beviltiški. Ir dažnai jie labai puikuojasi plačiomis savo pažiūromis, tuo pačiu teisdami tuos, kurie nėra tokie kaip jie. Tiek vienų, tiek kitų požiūris remiasi iškreiptu Dievo paveikslu: nereligingi žmonės nemato teisingo ir švento Dievo, o religingi nemato mylinčio ir gailestingo Dievo, taigi iš esmės jie visi nesupranta tikros Evangelijos.

Evangelija parodo, jog iš meilės mums Jėzus ant kryžiaus išpildė visą Dievo įstatymą. Iki galo nesuprantant to, ką padarė Jėzus, Dievo šventumo realumas nerealia padaro Jo malonę, o Jo meilės realumas nerealiu padaro Jo šventumą. Tik Evangelija, atskleidžianti, kad mes tokie nuodėmingi, jog tik iš malonės galime būti išgelbėti, leidžia žmogui pamatyti, koks iš tiesų yra Dievas. Evangelija parodo mums Dievą esant tokį šventą, kokio legalistai negalėtų net įsivaizduoti (Jis turėjo mirti, nes mes niekaip nesugebėjome įgyvendinti Jo šventų įsakymų), ir gailestingesnį, nei sugebėtų suvokti humanistai (Jis turėjo mirti, nes mus mylėjo). Tiek vieni, tiek kiti neigia mūsų nuodėmingumą, taip prarasdami džiaugsmą ir malonės jėgą.

Akivaizdu, kad nereligingieji reliatyvistai neigia nuodėmės baisumą, taigi ir jų žinia, kad Dievas tave myli, praranda galią. Religingi žmonės gali atgailauti ir gailėtis dėl savo nuodėmių, bet jie jas mato tik kaip nesėkmes, bandant atitikti tuos standartus, kurie padėtų jiems išsigelbėti. Jie nemano, kad gilus susireikšminimas ir teisuoliškumas, kuriuo jie remiasi stengdamiesi gyventi nepriklausomai nuo Dievo, taip pat yra nuodėmė. Taigi, kai jie ateina pas Jėzų, prašydami atleidimo, jie tik bando „uždengti skyles“ „savęs gelbėjimo“ projekte. Ir kai žmonės sako: „Aš žinau, kad Dievas atleidžia, bet aš negaliu atleisti pats sau“, tai reiškia, jog jie atstumia Dievo malonę ir stengiasi nusipelnyti, būti verti išgelbėjimo. Taigi, net religingi žmonės, kurie atrodo nuolankūs, iš tiesų apsigauna, nesuprasdami nuodėmės gylio. Jie mato nuodėmę tik kaip taisyklės sulaužymą, bet ne kaip sukilimą prieš Dievą ir bandymą savarankiškai išsigelbėti.

Visiškai naujas Dievo paveikslas

Krikščionys yra tie, kurie priėmė visiškai naują požiūrio į Dievą sistemą. Jie gali būti praėję tiek religingumo, tiek nereligingumo etapus, tačiau jie suprato, kad ir jų moralizmo, ir reliatyvizmo priežastys buvo vienodai neteisingos. Jie suprato, jog tiek jų nuodėmės, tiek jų pastangos nebenusidėti tėra skirtingi būdai, siekiant išvengti Jėzaus, kaip Gelbėtojo. Jie suprato, kad krikščionybė nėra kvietimas būti religingesniems. Krikščionis sako: „Nors aš dažniausiai nesugebu įvykdyti moralinių normų, didesnė problema yra tai, kodėl aš stengiuosi jas vykdyti! Mano pastangos įgyvendinti moralines normas yra tik būdas man pačiam save išgelbėti. Ir vienu, ir kitu atveju - ar aš bandau vykdyti įstatymą, ar atgailauju, kad man nepavyksta, - aš tiesiog atsisakau priimti Evangeliją ir pats siekiu būti gelbėtoju.“ Suprasti Evangeliją reiškia palikti bandymus save išteisinti ir atsigręžti į Jėzų, pasitikėti, kad dėl Jo atlikto darbo, mes vėl galime bendrauti su Dievu.

 Nereligingi žmonės neatgailauja apskritai, religingieji gailisi tik dėl nuodėmių, o krikščionys atgailauja ir dėl savo teisuoliškumo. Štai kuo skiriasi šios trys grupės: krikščionys, moralistai (religingieji) ir pragmatikai (nereligingieji).

Taigi, nesuvokiant mūsų nuodėmės baisumo, auka ant kryžiaus atrodo nereikšminga, tai nejaudina ir mūsų nekeičia. Bet nesuprantant visiškai išperkančio Kristaus gyvenimo ir mirties, nuodėmės suvokimas mus sugniuždo arba verčia mus ją neigti ir slopinti. Jei patrauksime nuodėmės ar malonės suvokimą, žmogaus gyvenimas nesikeis. Jis bus moralės normų spaudimo sugniuždytas arba piktas nuo jų bėgs. Taigi, Evangelija nėra kelias iš nereligingumo į religingumą, bet suvokimas, kad mūsų motyvai tiek būti religingiems, tiek būti nereligingiems buvo vienodai neteisingi. Mes siekėme patys save išgelbėti, norėjome patys valdyti savo gyvenimą. Kai patikime Kristumi, kaip savo Gelbėtoju, mes nusisukame tiek nuo susireikšminimo, tiek nuo nepilnavertiškumo (nuo moralizmo ir nuo hedonizmo) ir atsigręžiame į mūsų Gelbėtoją. Paulius mums atveria visiškai naują požiūrį į gyvenimą, ir tai nereiškia, jog kiekvienoje situacijoje turime klausti: „Kaip pasielgti reikalauja moralė?“, bet „Kaip tai dera su Evangelija?“ Evangelija turi būti nuolat permąstoma, kad neleistų mums vėl nukrypti į mums įprastą moralizmą ar individualizmą. Mes turime į viską žvelgti per Evangelijos prizmę.

Požiūrius keičianti Evangelija

Pažvelkime, pavyzdžiui, į rasizmo problemą. Kadangi Paulius panaudojo Evangeliją ginčui dėl tautybių spręsti, šiuo pavyzdžiu pasinaudokime ir mes. Moralistinis požiūris į skirtingas tautybes būtų toks: moralistai (legalistai) labai didžiuotųsi savo kultūra ir gali nusmukti į kultūrinį imperializmą. Jie stengiasi savo kultūrai suteikti dvasinę reikšmę, kad galėtų jaustis moraliai pranašesni už kitus žmones. Taip nutinka, nes moralistai jaučiasi labai nesaugūs: nors išoriškai jie laikosi daugybės Dievo įstatymų, visgi giliai širdyje pripažįsta, kad negali jų visų išpildyti. Tad pasitelkdami kultūrinius skirtumus, jie nori įtvirtinti savo teisuoliškumą.

Hedonistinis, reliatyvistinis požiūris į tautybes priešingas kultūriniam imperializmui, tai - kultūrinis reliatyvizmas, teigiantis, jog tradicinių pažiūrų žmonės yra rasistai, nes jie mano, jog yra tik viena absoliuti tiesa, tačiau tiesa yra reliatyvi: „Kiekviena kultūra yra savaip graži. Kiekviena kultūra turi būti priimama tokia, kokia yra.“

Koks yra Evangelija paremtas požiūris į skirtingas tautybes? Krikščionys žino, kad rasizmas nedaug kuo skiriasi nuo tikėjimo tiesa (teisingumo) ar nuo tikėjimo malone trūkumo. Evangelija mus ragina būti kritiškiems visoms kultūroms, įskaitant ir savo pačių (kadangi egzistuoja tiesa), bet taip pat mes negalime jaustis moraliai teisesni už kitus. Šiaip ar taip, juk esi išgelbėtas tik iš malonės, o tavo netikintis kaimynas gali būti už tave moralesnis ir protingesnis. Taip krikščionis užima kitokią poziciją, kuri visiškai skiriasi tiek nuo moralisto, tiek nuo reliatyvisto pozicijos. Pastaba: Kaip jau minėjau, reliatyvistai galiausiai yra tie patys moralistai, taigi jie pagarbiai elgiasi tik su tokiais kaip jie, manančiais, kad viskas yra reliatyvu. Tačiau krikščionys negali jaustis moraliai teisesni ir už reliatyvistus.

Pereikime nuo sociologinio prie psichologinio pavyzdžio. Įsivaizduokite, jog dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo praradote regėjimą - tapote aklas. Kaip Evangelijos šviesoje reaguosite į skausmą ir sielvartą?

Moralistas nusivils, nes tai „neteisinga jo atžvilgiu“, arba neigs tai, atsisakydamas pripažinti savo ribotumą. Hedonistas taip pat nusivils, nes ši kliūtis atims iš jo galimybę gyventi malonumų kupiną gyvenimą, arba neigs šią kliūtį, nes jo filosofija nesugebės to ištverti. Bet Evangelija įkvėps žmogų kovoti su šia kliūtimi, tuo pačiu pripažįstant, kad ji egzistuoja. Per didelis priešinimasis yra neigimas, o per didelis susitaikymas - nusivylimas.

Evangelija suteikia galimybę realiai įvertinti ir nuodėmę, ir malonę, ji padeda atrasti balansą ir žvelgiant į kliūtis.

Mes pamatėme, jog Kristus per Evangeliją atnaujina bei transformuoja visa - širdį, santykius, bažnyčią ir bendruomenę. Evangelija yra tarsi visų doktrinų bei mūsų požiūrio į gyvenimą šiame pasaulyje pagrindas. Visos mūsų problemos kyla dėl nepakankamo Evangelijos pažinimo. Evangelija transformuoja mūsų širdis, mąstymą ir požiūrį absoliučiai į viską.

Evangelija ir individas

1. Požiūris į nusiminimą. Prislėgtam žmogui moralistas sako: „Tu pažeidei įsakymus - atgailauk.“
Iš kitos, pusės reliatyvistas jam sakys: „Tau paprasčiausiai reikia save mylėti ir priimti tokį, koks esi.“ Tačiau (jei konkrečiu atveju nėra fiziologinės priežasties depresijai!) Evangelija ragina mus ištirti save ir pripažinti: „Kai kas mano gyvenime tapo svarbesnis už Dievą, tai - netikras gelbėtojas, teisumo darbai.“ Evangelija veda mus į atgailą, ne tik nukreipdama mūsų valią prieš paviršutiniškumą. Be Evangelijos mes kreipsime dėmesį į paviršutinius dalykus, o ne į širdį. Moralistas stengsis pakeisti elgesį, o reliatyvistas mėgins susitvarkyti su emocijomis.

2. Požiūris į fizinį pasaulį. Vieni moralistai yra abejingi fiziniam pasauliui - jie laiko jį „nesvarbiu“, o kiti tiesiog bijo fizinių malonumų. Siekdami užsitarnauti išgelbėjimą, jie linkę sutelkti dėmesį ir vengti fizinių nuodėmių - sekso ir kitų geismų. Jų lengviau išvengti nei dvasios nuodėmių, tokių kaip išdidumas. Tačiau kūno nuodėmes jie linkę laikyti blogesnėmis už visas kitas. Taip legalizmas veda į pasibjaurėjimą malonumais. Iš kitos pusės, reliatyvistas dažniausiai yra malonumų valdomas ir juos stabais pavertęs hedonistas. Evangelija leidžia mums pamatyti, jog Dievas sukūrė ir kūną, ir sielą, todėl ir išgelbės abu - kūną ir sielą, nors dėl nuodėmės ir kūnas, ir siela yra sužeisti. Taip Evangelija leidžia mums džiaugtis fiziniais dalykais (ir kovoti prieš fizinę žalą - ligas bei skurdą), tačiau liepia būti nuosaikiais, naudojantis materialiais dalykais.

3. Požiūris į meilę ir tarpusavio santykius. Moralizmas dažnai paverčia tarpusavio santykius „kaltinimo žaidimais“. To priežastis yra pernelyg griežta, moralistą traumuojanti kritika, todėl jis, norėdamas išlaikyti savo, kaip gero žmogaus, įvaizdį, kaltina kitus. Iš kitos pusės, moralizmas gali ieškoti meilės, siekdamas „užsitarnauti išgelbėjimą“ ir įteigti sau, jog mes esame to verti. Taip dažnai sukuriama vadinamoji „tarpusavio priklausomybė“ - savęs gelbėjimo forma per reikiamus žmones arba priverčiant reikiamus žmones būti priklausomus nuo jūsų (t. y. siekiama išsigelbėti gelbstint kitus). Iš kitos pusės, reliatyvizmas ir liberalizmas sumenkina meilę iki partnerių sandėrio dėl abipusės naudos. Tokiu atveju tarpusavio santykiai trunka tik tol, kol tai jums nieko nekainuoja. Taigi pasirinkimas (be Evangelijos) yra savanaudiškai naudotis kitais arba savanaudiškai leisti kitiems naudotis jumis. Tačiau Evangelija neleidžia mums nei viena, nei kita. Mes turime pasiaukoti ir pasišvęsti, tačiau ne dėl to, kad mums reikia įtikinti save ar kitus, jog esame priimtini. Mes pakankamai mylime kitą asmenį, kad pasipriešintume, tačiau pasiliekame su juo ir tada, kai tai nėra naudinga.

4. Požiūris į kančią. Moralistas perima Jobo draugų požiūrį, prisiimdamas kaltę. Žmogus paprasčiausiai padaro išvadą: „Aš esu blogas, todėl kenčiu.“ Slegiant kaltei, visados kyla pyktis Dievo atžvilgiu. Kodėl? Todėl, kad moralistas mano, jog Dievas jam skolingas. Visa moralizmo esmė yra padaryti Dievą skolingu. Tu laikeisi moralės normų, todėl jautiesi, jog iš tiesų nenusipelnei kentėjimų. Taip moralizmas sudrasko jums širdį ir tam tikru metu jūs pradedate galvoti: „Ką aš turiu padaryti, kad to nusipelnyčiau?“, o kitu metu jau galvojate: „Aš tikriausiai padariau viską, kad būčiau to vertas!“ Taigi, jei moralistas kenčia, jis arba pyksta ant Dievo („nes aš viską dariau gerai“) arba pyksta ant savęs („nes aš elgiausi nepakankamai gerai“), arba ir viena, ir kita vienu metu.

Iš kitos pusės reliatyvizmas ir pragmatizmas pateisina bet ką, kad tik būtų išvengta kančių - gali meluoti, apgaudinėti, netesėti pažadų... Tačiau užklupus kentėjimams pragmatikas taip pat meta kaltinimus Dievui, sakydamas, jog Jis yra arba neteisingas, arba nevisagalis. Tačiau kryžius parodo, jog Dievas išgelbėjo mus per kančią. Jis kentėjo ne tam, kad mes nekentėtume, bet kad kentėdami taptume panašūs į Jį. Nors tiek moralistas, tiek pragmatikas ignoruoja kryžių skirtingai, ir vieni, ir kiti kentėjimų akivaizdoje jaučiasi sutrikę ir sugniuždyti.

5. Požiūris į seksualumą. Pasaulietis ar pragmatikas žiūri į seksą vien tik kaip į biologinį ir fizinį geismą. Moralistas linkęs laikyti seksą nešvariu ar bent jau pavojingu impulsu, kuris galiausiai nuveda į nuodėmę. Tačiau Evangelija rodo mums, jog seksualumas atspindi visišką Kristaus atsidavimą. Jis visiškai atidavė save, be jokių sąlygų. Vengdami intymumo, mes siekiame išlaikyti savo gyvenimo kontrolę. Jei mes atsiduodame seksualiai, mes atsiduodame teisėtai, socialiai, asmeniškai, t. y. visiškai. Todėl seksas yra tik visiškai vienas kitam atsidavusių, santuokos saitais sujungtų žmonių santykių dalis.

6. Požiūris į savo šeimą. Moralizmas gali padaryti žmogų tėvų vilčių vergu, o pragmatiškai mąstantis nemato reikalo būti lojalus šeimai ar laikytis pažadų bei sandorių, jei jie „man nenaudingi“. Evangelija išlaisvina, atskleisdama, kad tėvų pritarimas nėra absoliutus ar psichologinio išsigelbėjimo garantas, ir pabrėžia, jog Dievas yra visų mūsų Tėvas. Tad nebereikia būti nei pernelyg priklausomam, nei priešiškam savo tėvams.

7. Požiūris į savikontrolę. Moralizmas ragina mus kontroliuoti savo aistras, gąsdindamas bausmėmis. Tai - valia grindžiamas požiūris. Liberalizmas ragina mus būti savimi ir atrasti, kas tinka mums. Tai - emocijomis grįstas požiūris. Evangelija sako mums, jog laisva, nevaržoma Dievo malonė moko mus pasakyti „ne” savo aistroms (Tit 2, 13), jei mes tik jos klausytume. Tai visą žmogaus esybę perkeičiantis požiūris, prasidedantis nuo širdį pasiekusios tiesos.

8. Požiūris į kitas rases bei kultūras. Liberalus požiūris linkęs suvienodinti visas kultūras („Visi gali būti kartu, nes tiesa neegzistuoja“). Konservatoriai mano, jog teisinga yra įvertinti kultūras, - taip jie iškelia vieną kultūrą virš kitų tarsi pranašesnę ir, vadovaudamiesi save pateisinančio išdidumo impulsu jausdamiesi pranašesni už kitus, paverčia ją stabu. Evangelija mus moko: a) kritiškai vertinti visas kultūras, įskaitant ir savąją (nes tiesa visgi egzistuoja), tačiau, b) mes nesame moraliai pranašesni už kitus. Juk mes visi esame išgelbėti tik iš malonės. Krikščionys turėtų demonstruoti tiek moralinius įsitikinimus, tiek užuojautą ir lankstumą. Pavyzdžiui, gėjai arba yra nekenčiami ir iš jų šaipomasi, arba visiškai priimami. Jie nėra patyrę nieko kito.

9. Požiūris į liudijimą nekrikščionims. Liberalus/pragmatinis požiūris išvis neigia evangelizmo teisėtumą. Konservatyvus žmogus ar moralistas įsitikinęs Evangelijos skelbimo būtinybe, nes „mes teisūs, o jie klysta“. Toks „prozelitavimas“ beveik visuomet yra užgaulus. Tačiau Evangelija sukuria mumyse tam tikrus bruožus: 1) mes turime dalintis Evangelija, nes mylime žmones ir jais rūpinamės, o ne vedini kaltės; 2) galime nebijoti būti išjuokti ar sužeisti, nes Dievui mes esame priimtini iš malonės; 3) su kitais mes elgiamės nuolankiai, nes žinome, jog esame išgelbėti malone, ne dėl didelio mūsų įžvalgumo ar charakterio; 4) mes su viltimi žvelgiame į visus, net į „sunkius atvejus“, nes buvome išgelbėti malone, o ne todėl, kad buvome mieli, tinkami būti krikščionimis; 5) turime būti mandagūs ir rūpestingi, mums nereikia žmonių spausti ar priversti patikėti, nes tik Dievo malonė atveria širdis, tad svarbus ne mūsų iškalbingumas, atkaklumas ir net ne jų atvirumas. Visi šie bruožai daro žmogų ne tik patraukliu evangelistu, bet ir puikiu kaimynu multikultūrinėje visuomenėje.

10. Požiūris į valdžias. Moralistas linkęs pernelyg paklusti žmogiškoms valdžioms (šeimai, genčiai, vyriausybei, kultūriniams papročiams), nes nori išsaugoti savo, kaip moralaus ir nekalto asmens, įvaizdį. Pragmatikai arba pernelyg paklūsta žmogiškoms valdžioms (nes neturi aukštesnio autoriteto pagal kurį galėtų vertinti savo kultūrą), arba pernelyg mažai joms paklūsta (nes jie gali paklusti tik tam, kad jų nesugautų). Tai reiškia autoritariškumą arba anarchiją. Tačiau Evangelija leidžia pasipriešinti žmogiškoms valdžioms (jei jos prieštarauja Evangelijai) ir ragina iš širdies paklusti civilinei valdžiai net tada, kai galėtum išsisukti nepaklusdamas.

11. Požiūris į žmogaus orumą. Moralistai dažnai labai žemai vertina požiūrį į žmogaus prigimtį - jie labai ryškiai mato žmogaus nuodėmingumą ir moralinį sugedimą. Pragmatikas neturi pagrindo pagarbiai elgtis su žmonėmis. Paprastai jis į žmogų žiūri be jokių jausmų. (Jei mes esame tik atsitiktinis evoliucijos produktas, kaip tada galime būti vertesni už akmenį?) Tačiau Evangelija mums atskleidžia, jog kiekviena žmogiška būtybė yra visiškai kritusi (pražuvusi nuodėmėse) ir visiškai išaukštinta (pagal Dievo atvaizdą), tad kiekvieną žmogišką būtybę mes laikome vertinga, bet pavojinga!

12. Požiūris į kaltę. Kai kas nors sako: „Negaliu sau atleisti“, tai reiškia, jog yra kažkoks standartas, sąlyga ar asmuo, kurie daro tau didesnį poveikį nei Dievo malonė. Dievas yra vienintelis Dievas, kuris atleidžia - joks kitas „dievas“ to negali. Jei negali sau atleisti, tu prasilenkei su tikruoju Dievu, praradai tikrąjį teisumą, ir tai laiko tave nelaisvėje. Moralisto sąmonėje „dievas“ paprastai yra šventas, reiklus, bet ne maloningas Dievas. Pragmatiko „dievu“ paprastai tampa kokie nors pasiekimai arba santykiai.

13. Požiūris į save. Nepažinęs Evangelijos, žmogus save vertina pagal tam tikrus - savo paties nustatytus ar kitų primestus - standartus. Gyvendamas pagal šiuos standartus, būsi savimi pasitikintis, bet ne nuolankus. Jei jų nesilaikysi, būsi nuolankus, bet ne pasitikintis. Tik Evangelija suteikia drąsos, pasitikėjimo ir padeda išlikti jautriam bei nuolankiam. Nes tuo pat metu tu esi ir tobulas, ir nusidėjėlis!

14. Požiūris į džiaugsmą ir humorą. Moralistai vengia tikro džiaugsmo ir humoro - nes legalistinė sistema verčia žmogų į save žvelgti labai rimtai (savo įvaizdį, išvaizdą, reputaciją). Pragmatikas linkęs į cinizmą. Cinizmas auga, nes atrodo, kad pasauliui nėra jokios vilties. Juk galiausiai blogis triumfuoja - nėra jokio teismo ar dieviško teisingumo. Tačiau mes esame išgelbėti vien tik malone, tad pats mūsų buvimo krikščionimis faktas yra nuolatinis mūsų nuostabaus pasigėrėjimo šaltinis. Tai, kad mes esame krikščionys ir turime viltį, yra stebuklas. Taip Evangelija, kuri sukuria drąsų nuolankumą, turėtų suteikti mums ir gilesnį humoro jausmą. Mums nereikia pernelyg rimtai žiūrėti į save, ir mes turime viltį dėl šio pasaulio.

15. Požiūris į „teisingą gyvenimą“.
Džonatanas Edvardsas pabrėžia, jog „tikrąsias dorybes“ pažįsta tik tie, kurie patyrė Evangelijos malonę. Bet koks išgelbėjimą „užsidirbti“ mėginantis žmogus daro „teisingus dalykus“, kad tik pakliūtų į dangų ar jaustųsi svarbus... Kitaip sakant, galutinis motyvas yra savanaudiškumas. Tačiau asmuo, kuris žino, jog jau yra visiškai priimtinas, „teisingus dalykus“ daro mėgaudamasis savo teisumu. Tik Evangeliją pažįstantis žmogus paklus Dievui dėl paties Dievo, o ne dėl to, ką Dievas jam duos. Tik Evangelija padeda mylėti žmones dėl jų (o ne savo naudai), daryti gera dėl paties gėrio (o ne dėl savęs) ir paklusti Dievui dėl Dievo (o ne dėl savo naudos). Tik Evangelijos šviesoje „teisingi dalykai“ daromi su džiaugsmu ir pasimėgimu, tik Jos šviesoje tai yra ne našta ar priemonė tikslui pasiekti.

Evangelija ir bažnyčia

1. Požiūris į tarnavimą pasaulyje. Legalistas linkęs akcentuoti individualaus žmogaus sielą. Legalistinė religija atkakliai sieks atversti kitus į savo tikėjimą ir atvesti į savo bažnyčią, bet ignoruos platesnės bendruomenės socialinius poreikius. Iš kitos pusės, „liberalizmas“ linkęs sumažinti atgailos ir atsivertimo svarbą ir pabrėžia socialinių sąlygų gerinimą. Evangelija skatina mylėti, o tai savo ruožtu skatina mus pasirūpinti savo artimu, kad ir ko jam reikėtų - atsivertimo ar stiklinės šalto vandens, Evangelijos žinios ar kitų socialinių dalykų.

2. Požiūris į garbinimą. Moralizmas veda į niūrų ir liūdną garbinimą, kuris gal ir pabrėžia Dievo didybę, bet nėra džiaugsmingas. Tačiau Evangelija leidžia mums pamatyti, jog Dievas yra ir transcendentinis, ir imanentinis, t. y. gyvena mumyse ir yra labai artimas: dėl Jo artumo Jo antgamtiškumas tampa paguoda, o dėl Jo transcendentiškumo Jo artumas tampa nuostabiu patyrimu. Evangelija veda į gėrėjimąsi ir artimą bendrystę garbinant, nes Tas, kuris Vienintelis yra Šventas, dabar yra mūsų Tėvas.

3. Požiūris į vargšus. Liberalas arba pragmatikas linkęs atmesti vargšų religiją - jis žiūri į juos kaip į ekspertizės reikalaujančias aukas. Tai pagimdė netikėjimas bendra Dievo malone arba ypatinga malone visiems. Ironiška, tačiau sekuliarus nusistatymas taip pat netiki nuodėme, tad kiekvienas vargšas tiesiog yra prislėgta, bejėgė auka. Konservatyviai mąstantys moralistai linkę pašiepti vargšus kaip nevykėlius ir silpnus, mano, kad jie patys kalti dėl savo padėties. Tačiau Evangelija kviečia mus būti: a) nuolankius ir suvokti, jog mes neturime jokio moralinio pranašumo, nes buvome visiškai „dvasiškai bankrutavę“, bet dėl Kristaus kilnumo buvome išgelbėti; b) maloningus, pernelyg nesirūpinti „nuopelnais“, nes mes negalime nusipelnyti Kristaus malonės; c) pagarbiai laikyti vargšus krikščionis broliais ir seserimis, iš kurių galime pasimokyti. Vien tik Evangelija padeda „pažinimo kupiniems darbininkams“ pajusti nuolankią pagarbą ir solidarumą su vargšais.

4. Požiūris į doktrinų skirtumus. Žodis „jau“ Naujajame Testamente daugiau reiškia drąsą skelbiant - mes galime būti beveik visiškai užtikrinti dėl esminių Evangelijos doktrinų. Tačiau „dar ne“ reiškia meilę ir nuolankumą dėl neesminių supratimų. Kitaip sakant, turėtume būti „minkštesni“ dėl skelbiamų doktrinų, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie kryžių, malonę ir nuodėmę. Su kuo krikščionys negali sutikti, turėtume būti lankstesni ir netriumfuoti („nemanyti, jog pasiekėme tai protu“). Tai taip pat reiškia, jog Dievo pašaukimo ir Jo „valios“ mums bei kitiems neturėtume skelbti su pernelyg dideliu užtikrintumu, įsitikinimu, jog tavo įžvalgos pačios teisingiausios. Priešingai nei pragmatikai, turėtume trokšti mirti už savo tikėjimą Evangelija; ir priešingai nei moralistai, turėtume nesikauti iki mirties dėl kiekvieno savo įsitikinimo.

5. Požiūris į šventumą. „Jau“ reiškia, kad neturėtume toleruoti nuodėmės - mes jau esame dieviškos prigimties dalininkai (2 Pt 1, 3). Evangelija suteikia mums užtikrintumą, jog kiekvienas žmogus gali būti pakeistas, bet koks pavergiantis įprotis gali būti įveiktas. Tačiau „dar ne“ - mumyse esanti nuodėmė nebus pašalinta tol, kol įsiviešpataus Karalystė. Todėl turėtume vengti „glostančių“ atsakymų ir nesitikėti greitų sprendimų. Priešingai nei moralistai, turėtume būti kantrūs dėl lėto augimo ar klaidų ir suvokti, kad pokyčiai bei augimas malonėje - sudėtingas procesas. Priešingai pragmatikams ir cinikams, mes turėtume tvirtinti, jog stebuklingi pokyčiai tikrai įmanomi!

6. Požiūris į stebuklus. Karalystės „jau“ reiškia, kad jėga stebuklams ir išgydymams yra prieinama. Jėzus parodė Karalystę gydydamas ligonius ir prikeldamas mirusius. Tačiau „dar ne“ reiškia, jog kūrinija (taip pat ir mes) vis dar pavaldūs irimui (Rom 8, 22-23), todėl ligos ir mirtis vis dar neišvengiami. Negalime tikėtis, jog stebuklai taps kasdienybe ir kančia apskritai bus pašalinta iš tikinčiųjų gyvenimo. Priešingai nei moralistai, mes žinome, jog Dievas išgydo ir daro stebuklus. Priešingai nei pragmatikai, mes nesiekiame priversti Dievą pašalinti bet kokias kančias.

7. Požiūris į bažnyčios gyvenimą. Karalystės „jau“ reiškia, jog bažnyčioje jau veikia Karalystės jėga, kuri keičia bendruomenę. Evangelizmas, kai „kasdien prisideda daugybė išgelbėtųjų“ (Apd 2, 47), yra įmanomas! Meilė ir bendravimas, sugriaunantis bet kokias priešiškumo sienas tarp skirtingų rasių ir klasių, yra įmanomas! Tačiau nuodėmės „dar ne“ reiškia, jog Jėzus dar nepristatė savo nuotakos, t. y. Bažnyčios, šlovingos Bažnyčios, be dėmės ir raukšlės ar kliaudos (Ef 5, 27). Todėl neturėtume aštriai kritikuoti netobulų kongregacijų ar nekantriai bėgioti iš vienos bažnyčios į kitą, pamatę jų kliaudas. Bažnyčioje visuomet pasitaikys klaidų. „Dar ne“ skatina vengti pernelyg griežtos bažnyčios disciplinos ir kitų priemonių, siekiant padaryti bažnyčią tobulą jau šiandien.

8. Požiūris į socialinius pokyčius. Turėtume nepamiršti, jog Kristus net dabar yra visos visatos Viešpats (Ef 1, 22). Malonė jau išlieta, tad krikščionys gali tikėtis panaudoti Dievo jėgą siekiant pakeisti tam tikras socialines sąlygas ir bendruomenes. Tačiau nuodėmės „dar ne“ reiškia, jog bus „karų ir karų gandų“. Savanaudiškumas, žiaurumas, terorizmas, priespauda tęsis. Krikščionys neturėtų puoselėti iliuzijų dėl politikų ar kokių socialinių projektų, neturėtų tikėtis utopinio teisingumo žemėje. Evangelija apsaugo mus nuo polinkio tiek į pernelyg didelį fundamentalizmo (moralizmo) pesimizmą, mąstant apie socialinius pokyčius, tiek nuo pernelyg didelio liberalizmo (pragmatizmo) optimizmo.

Apibendrinkime: visos problemos - tiek asmeninės, tiek socialinės - kyla dėl negebėjimo pritaikyti Evangeliją, „susiderinti su Evangelijos tiesa“ (Gal 2, 14). Dėl to kyla ir visos bažnyčios klaidos, dėl to bažnyčia neefektyvi. Mes tikime, jog jei Evangelija bus detaliai išaiškinta ir pritaikyta kurioje nors bažnyčioje, ta bažnyčia bus išskirtinė: žmonės laikysis moralinių įsitikinimų, tačiau bus užjaučiantys ir lankstūs. Visuomenės elitas - tiek liberaliosios, tiek konservatyviosios pusės - vienodai nelinkęs bendrauti, gerbti vargšus, su jais gyventi ar drauge su jais garbinti Viešpatį, jie linkę vis labiau atsiskirti nuo likusios visuomenės.

Straipsnis paimtas iš - http://www.btz.lt/article/articleview/7371/1/434/, http://www.btz.lt/lt/komentarai/1/7383

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas