Gabrielius Lukošius

Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai. Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui. Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse.

O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo. Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia - gyva dėl teisumo. Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis - prikėlęs iš numirusių Kristų - atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse. Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną - mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus - gyvensite (Rom 8, 5-13).

Pristatydamas Romos tikintiesiems savo skelbiamą Evangeliją, apaštalas Paulius prabyla apie mąstymą, kuris lemia kasdienį žmogaus elgesį. Apaštalas įvardija du skirtingus mąstymo būdus: vienas kūniškas, kitas dvasinis. Šiuos abu terminus suprantame labai įvairiai. Net nesigilinant, ką jie iš tiesų reiškia, pacituoti apaštalo žodžiai aiškiai sako, jog kūniškai mąstyti yra pražūtinga, o norint patirti dievišką gyvenimą bei ramybę būtina mąstyti dvasiškai. Todėl kiekvienam tikinčiajam labai svarbu suprasti, koks mąstymas yra kūniškas, o koks - dvasinis. Pažvelkime, ką turėjo omeny apaštalas, kalbėdamas apie kūnišką ir dvasinį mąstymą.

Kūniškas mąstymas

Kūniškumas, pasitikėjimas kūnu, kūno darbai - tokiais žodžiais apaštalas Paulius savo laiškuose kalba apie gyvenimą pagal kūną. Rašydamas Korinto tikintiesiems, Paulius klausia: Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, - argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš - Pauliaus", kitas: „Aš - Apolo", - argi nesate kūniški? Taigi pavydas, nesantaika ir susiskaldymas - gyvenimo pagal kūną, arba kūniškumo, ženklai. Kas yra Paulius? Kas yra Apolas? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpats kiekvienam skyrė. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas - augintojas (1 Kor 3, 3-7). Kai tikintieji vienus Dievo tarnus sureikšmina, o kitus laiko menkesniais ir jungiasi į konkuruojančias grupes, tapatindamiesi su vienu ar kitu pamokslininku, - elgiasi kūniškai. Skaitydami laiškus korintiečiams aptinkame, kad jų kūniškumas reiškėsi įvairiais požymiais: jie didžiavosi vieni prieš kitus, toleravo palaidumą savo bendruomenėje, bylinėjosi vieni su kitais, puikavosi Dvasios dovanomis, pasiturintys žeminančiai elgėsi su vargšais. Daugelis iš jų stengėsi atrodyti dvasingesni nei kiti.

Tačiau tai tik viena gyvenimo pagal kūną pusė. Kitą apaštalas įvardija Laiške galatams: O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai? Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu? (Gal 3, 1-3). Šiuo atveju kūniškumas pasireiškia tuo, jog tikintieji nori priklausyti Dievo tautai savo jėgomis vykdydami įstatymo nurodymus. Tokį teiginį patvirtina mintys iš apaštalo Laiško filipiečiams: Nes apipjaustymas esame mes, kurie garbinam Dievą Dvasia, giriamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu. Nors aš galėčiau pasitikėti ir kūnu! Jei kas nors mano galįs pasitikėti kūnu, tai aš juo labiau; aštuntą dieną apipjaustytas, iš Izraelio tautos, Benjamino giminės, žydas iš žydų, įstatymu - fariziejus, uolumu - bažnyčios persekiotojas, įstatymo teisumu - nepeiktinas. Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu (Fil 3, 3-7). Šie Pauliaus žodžiai atskleidžia, kad pagal kūną gyvena tas, kas pasitiki kūnu, t. y. savo kilme, priklausymu religinei frakcijai, atliktais ritualais, įstatymo vykdymu ir religiniu uolumu. Kitaip sakant, kas mano, jog yra priimtinas Dievui dėl savo kilmės bei nuopelnų, ir pasitiki savo žmogiškomis pastangomis, mąsto kūniškai.

Mums paprasčiau suprasti kūniškumą, kuris įteisina akivaizdžią nuodėmę ir visiškai nesiskaito su moralės nuostatomis, negu tą, kuris įtvirtina religinį moralizmą. Tarkim, Viešpaties pasakytame palyginime apie tėvą ir du jo sūnus (Lk 15, 11-32) jaunėlio sūnaus poelgiai (savo dalies pareikalavimas ir palaidas gyvenimas toli nuo tėvo namų) dažnam iš mūsų yra kur kas aiškesnis gyvenimo pagal kūną pavyzdys, negu vyresniojo sūnaus stropiai vykdomos prievolės. Tačiau gyvenimas pagal kūną gali įgauti pačius netikėčiausius pavidalus - Dievą atmetęs pasileidėlis; moralės normų besilaikantis laisvamanis; žmogus, save vadinantis krikščioniu, nuodėmę dangstantis Dievo gerumu; puikybei pasidavęs krikščionis, manantis, kad yra pranašesnis už kitus dėl išpažįstamos doktrinos teisingumo, dvasios apraiškų išskirtinumo ar uolesnio maldingumo; religingas žmogus, pasitikintis uoliai vykdomomis religinėmis apeigomis. Čia paminėjau tik kelis galimus kūniškumo variantus, nes jų labai daug ir visus juos vargu ar įmanoma išvardinti. Esame kūniški, kai abejingai toleruojame nuodėmę ir kai teisuoliškai ja piktinamės. Dievui negali patikti nei palaidūnas, nei moralistas. Kūniško mąstymo erdvė pakankamai didelė. Kūniškai mąstė jau paminėti Korinto ir Galatijos tikintieji. Kūniškai mąstė ir kolosiečiai, apie kuriuos apaštalas rašė: Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms („Neliesk! Neragauk! Neimk!" - visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus bei doktrinas? Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą (Kol 2, 20-23).

O koks yra dvasinis mąstymas ir kaip prasideda bei tęsiasi gyvenimas dvasia?

Dvasinis mąstymas

Žodis „dvasinis" sukelia daugybę įvairiausių asociacijų. Dažnai šis žodis įgyja neigiamą atspalvį, kalbant apie žmogų, šiek tiek atitrūkusį nuo realaus gyvenimo. Tačiau apaštalas Paulius jį vartoja pozityviai. Dvasinis mąstymas - tai vienintelis teisingas krikščionio mąstymo būdas.

Atsakydamas į iškeltą klausimą, remsiuosi apaštalo Jono užrašytais Viešpaties Jėzaus žodžiais: Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. <...> Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus, - Žmogaus Sūnus, esantis danguje. Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 6-7. 13-15). Kalbėdamas su pas Jį atėjusiu fariziejumi Nikodemu, Viešpats įvardija būtinumą gimti iš Dvasios, o vėliau paaiškina, kaip tai vyksta: kad žmogus įeitų į Dievo karalystę arba, kitais žodžiais, turėtų amžinąjį gyvenimą - gimtų iš Dvasios, jam reikia tikėti Žmogaus Sūnų, kuris iškeltas ant medžio, panašiai kaip kažkada, prieš daugelį metų, izraelitams išėjus iš Egipto ir einant dykuma, Mozė iškėlė varinę gyvatę. Gyvenimas Dvasia prasideda ir tęsiasi tikint Evangelija - gerąja žinia apie Kristaus atliktą darbą. Net seniai tikintiems žmonėms būna nelengva patikėti, jog visas jų gyvenimo problemas išsprendė Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Neapsižiūrėjus, per laiką tai pavirsta bejėgiu teoriniu žinojimu ir nustoja būti iš tiesų suvokta tikrove.

Ir mes, kaip ir Pauliaus laiškų adresatai, esame gundomi vadovautis kūniška išmintimi. Norisi savo pastangomis prisišaukti Dievo Dvasią, pakelti savivertę būnant labiau dvasingam nei kiti, siekiant būti tikru krikščioniu, prie Kristaus darbo pridedant savo trigrašį. O suvokus, kad savo jėgomis nesugebame įvykdyti Dievo įsakymų, norisi įteisinti nuodėmę. Norisi niekinti kitų konfesijų krikščionis ir didžiuotis savo pasiekimais, tarsi dėl jų mes būtume priimtinesni Dievui. Norisi sau ir kitiems aiškinti, kad vien Kristaus atlikto darbo neužtenka: taip, Kristaus auka mus išteisina Dievo akyse, bet jos neužtenka mus pašventinti. Taip, ji galinga ten, Dievo akyse, bet čia, kasdieniame mūsų gyvenime, jos per mažai. Tariama išmintimi norisi pateisinti vidinį aklumą, nes, nematant Viešpaties atlikto darbo didybės, gyvenimas dvasia tampa nepasiekiama aukštuma, o bandymas imituoti tokį gyvenimą įgauna groteskiškus pavidalus. Tuomet žodis „dvasinis" nudažomas ironišku atspalviu, nes įsivaizduojama, jog gyventi pagal Dvasią turime savo jėgomis. Tarsi Dvasia pasiekiama ir pelnoma mūsų darbais.

Norisi visą dėmesį sutelkti į savo pastangas, Viešpaties atliktą darbą priimant kaip savaime suprantamą dalyką. Tai tokia kasdieniška pagunda. Susirenkame Viešpaties vardu ir nuoširdžiai nebesidžiaugiame tuo, kad Jis, ištikimai laikydamasis savo pažadų, yra su mumis. Pakeliame akis į dangų ir nesusimąstome, kokia neišmatuojama kaina buvo sumokėta, kad galėtume drąsiai kreiptis į savo Kūrėją. Jeigu ne Kristaus auka, negalėtume net pagalvoti apie buvimą Dievo akivaizdoje. Tai būtų pražūtinga. Visos pastangos prisišaukti Dievo artumą būtų bergždžios. Galėtume verstis per galvą, keliais vaikščioti nuo ryto iki vakaro, šaukti ir dejuoti, tačiau niekada neišgirstume žodžių: „Būsiu su jumis per visas jūsų gyvenimo dienas." Be Kristaus aukos eiti Dievo akivaizdon reikštų mirtį ir amžiną pražūtį.

Kristaus auka mus sutaiko su Dievu. Jo kraujas nuplauna visas mūsų nuodėmes. Jo mirtimi mes kartu su Juo mirėme nuodėmei ir su Juo prisikėlėme naujam gyvenimui. Dėl Jėzaus aukos Dievo Dvasia pasilieka su mumis ir moko mus kiekvieną dieną. Visi šie dalykai vyksta mūsų gyvenime, kai mes tuo tikime. Užtenka leisti, kad šios tiesos taptų žinomomis krikščioniško žargono frazėmis, ir gyvybės srovė išsenka.

Mąstymas, kuris nuolatos neturi omeny už mus atneštos pačios didžiausios aukos, nėra dvasinis. Visas mūsų pasitikėjimas Dievo gerumu ir Jo pažadais turi vienintelę atramą - Kristaus auką. Apaštalas Paulius, suvokdamas šios aukos didybę, rašė romiečiams: Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, - kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32). Pagrindinis Pauliaus minties akcentas - Dievas atidavė už mus visus savo Sūnų. Suprantant šio įvykio mastą, visa kita yra tiesiog neišvengiamas priedas, o ne prikaustanti kūniško žmogaus dėmesį geidžiamybė.

Jėzaus auka atveria dangų, atstato tarpusavio santykius, grąžina vienybę. Jeigu tikime, kad esame priimtini Dievui dėl Jo Sūnaus aukos, tai nebelieka pagrindo didžiuotis prieš kitus krikščionis, nes ir jie priimtini Dievui dėl tos pačios priežasties. Mes niekada iki galo neaprėpsime ir nesuprasime Jėzaus aukos. Tai mūsų kiekvienos dienos duona ir gėrimas, kuriais esame gyvi. Jeigu neįsižiūrėsime į ją kiekvieną dieną, gyvybės šaltinis išseks.

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame. Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus, - ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius". Visa tai Jis paskelbė, mokydamas sinagogoje, Kafarnaume. Tai išgirdę, daugelis Jo mokinių sakė: „Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!" Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, pakylantį ten, kur Jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas" (Jn 6, 53-63).

Paimta iš: http://www.btz.lt/article/articleview/7443/1/602/

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas