Jaunas prancūzų teologas Maksimas Žorželis ką tik pakrikštijo savo antrą vaiką. Kilęs iš baptistų pastorių šeimos ir perėjęs į reformatų tikėjimą, jis skyrė nemažai dėmesio ir darbo vaikų krikšto klausimui. Šis straipsnelis — vienas iš daugelio jo išdėstytų argumentų.

Baptistų ar kitų vaikų nekrikštijančių krikščionių gretose dažnai galima girdėti štai tokią kritiką: vaikų krikštijimas suteiktų vaikams netikrą viltį, kad jie esą krikščionys ir būsią išganyti.

Iš kur ateina tokia kritika?

Ši kritika yra grindžiama kelių priežasčių. Pirma, evangeliniai krikščionys mato kai kurių istorinių bažnyčių praktiką, kuomet įvairūs prietarai susipynę kartu su krikštu. Tam nepadeda katalikų doktrina, esą krikštas pats savaime (ex opere operato) kai ką vykdo vaike. Dėl šito veikimo gali kilti melaginga - ne į vieną Kristų dėta - viltis.

Kita vertus, baptistai supranta pedobaptistų (vaikus krikštijančių krikščionių) poziciją su jiems būdingomis išankstinėmis prielaidomis. Baptisto akimis, krikštijamasis krikšto proga sako „aš tikiu!“, tai yra ir „aš esu išganytas!“. Su tokiu krikšto apibrėžimu nenuostabu, kad mūsų pozicija atrodo painiai.

Ar tokia kritika yra teisinga? Taip ir ne.

Viena vertus, visai galima, kad prasta vaikų krikšto praktika, kartu su netikru mokymu apie krikštą (kokį galima išgirsti, pvz., Romos katalikų bažnyčioje) gali sukelti netikrą viltį.

Kita vertus, kai ji yra gerai suprantama, pedobaptistų pozicija nepalieka neaiškumo apie krikštijamo vaiko statusą.

Mes tikime, kad Dievas savo malone į matomąją Bažnyčią įtraukia taip pat ir tikinčiųjų šeimas (vaikus). Jos patiria Dievo žodžio skelbimo, taip pat to „matomojo skelbimo“ (sakramentų), įtaką. Būti krikštytam nesuteikia amžinojo gyvenimo, bet suteikia privilegiją ir atsakomybę. Privilegija yra įtraukimas į matomą Dievo tautą. Ji turi į Jus žiūrėti kaip į savo narį, rūpintis Jumis, skatinti Jūsų tikėjimą, melstis su Jumis, vienu žodžiu, elgtis su Jumis kaip su broliu ar seserimi Kristuje.

Taigi, atsakomybė liečia Bažnyčią: kaip sakėme, ji turi Jus laikyti vienu savo vaikų. Ji taip pat liečia tėvus: jie turi auginti vaiką Viešpatyje, tai yra ypatingame santykyje su juo, pagal jo įstatymą. Ji liečia ir krikštytąjį: per visą savo gyvenimą jis bus raginamas atsižadėti savęs, atgailauti, sekti paskui Kristų, siekti savo širdies apipjaustymo: gyventi tuo, ką simbolizuoja krikštas kiekvieną savo gyvenimo dieną.

Kadangi tikime, kad matomąją Bažnyčią, į kurią skelbiamas Dievo žodis, sudaro būtent tokia mišri tikrų tikinčiųjų ir neatgimusių iš naujo apsimetėlių tauta, tas skelbimas (kaip ir apaštalai tai darė) pabrėš didelę atsakomybę, kurią su savimi turėtų nešti save krikščionimi vadinantis žmogus. Mes įspėsim apie didelį pavojų įleisti nuodėmę į netikinčiąją širdį. Tai daro Paulius Pirmajame laiške korintiečiams (10 sk.), tai daro taip pat Laiško hebrajams autorius.

O kaip sekasi patiems baptistams? Ar nebus taip, kad ir jų pačių pozicija šiuo klausimu gali suteikti netikros vilties? O gal kaip tik ji yra dar labiau rizikinga? Mat baptistai galvoja krikštijantys jau atsivėrusį žmogų. Taigi, Bažnyčią esą sudaro vien tik iš naujo gimę žmonės. Jei žmogus, nors suaugęs, krikštijasi būdamas iš tikrųjų netikintis (kaip tai buvo Simono burtininko atveju, žr. Apd 8), negi nerizikuojame jam suteikti netikros vilties būti iš naujo gimusiam? Iš tiesų, kiekviena sveika Bažnyčia pripažins, kad ne visi krikštą priėmę žmonės yra iš naujo gimę, ir kad reikia atitinkamai skelbti Dievo Žodžio įspėjimus mūsų Bažnyčioms.

Taigi, visai pagrįstas yra jų rūpestis nesuteikti netikros vilties, bet tas rūpestis neišsprendžia klausimo: svarbiausia yra Dievo įsakymas. Ir mes galime pasitikėti tuo, kad jis yra už mus išmintingesnis ir geriausiai moka, kaip tvarkyti savo Bažnyčią.