Maksimas Žorželis

Įdomu, kaip Vokietijos reformatorius ir jo įpėdinis Pilypas Melanchtonas atsako savo priešininkams  anabaptistams (radikalesnės Reformacijos šalininkams, perkrikštijantiems vaikus) Mano nuostabai, reformatoriai nenorėjo sutikti, kad vaikai negali tikėti.

JAV reformatų teologas  Peteris Leithart‘as aiškina, kad kalbėti kūdikiams ir aiškinti jiems tikėjimą reikia ne dėl to, kad jie nesupranta, o tam, kad jie suprastų.

Evangelikai visą laiką pabrėžė, jog išganymas ateina per tikėjimą, tačiau dauguma jų krikštija kūdikius. Kaip galima pateisinti ir tai, ir tai? Liuteris ir Kalvinas grindė savo poziciją už vaikų krikštą tuo, kad vaikai gali tikėti. Baptistams tai it pedobaptistų Achilo kulnas, absurdiškų argumentų, iki kurių gali prieiti pasmerktino vaikų krikšto šalininkai, pavyzdys. Ar vaikų tikėjimas tikrai absurdiškas? „Tikėjimas“ yra pasitikintis žmogaus atsakymas į Dievą, jo ištikimybės atsakymas asmeniniame santykyje, ir tai turi didelių pasekmių, norint suprasti vaikų tikėjimą. Vaikų tikėjimo klausimas nėra: „Ar vaikai gali priimti šį dieviškos galios sujudinimą?“ Klausimas yra: „Ar vaikai gali atsakyti kitiems asmenims? Ar vaikai turi asmeninių santykių?“ Ir atsakymas, žinoma, yra teigiamas. Vaikai greitai (jau net motinos įsčiose) išmoksta, kaip atsakyti mamos balsui; vaikai greitai rodo pasitikėjimą savo tėvais; vaikai greitai skiria savo šeimos narius nuo svetimų žmonių. Jei vaikai gali pasitikėti ar nepasitikėti žmonėmis, kodėl negalėtų ir Dievu? Už vaikų tikėjimo neigimo, matyt, slypi prielaida, kad Dievas yra sunkiau pasiekiamas vaikui, nei kiti žmonės. Bet tai yra visai neteisinga, mat nėra artimesnio asmens už Dievą. Tai neteisinga ir todėl, kad Dievo buvimas vyksta per Jo tautą. Kai tėveliai sako naujagimiui „Jėzus Tave myli ir Tavimi rūpinsis“, jie sako Dievo pažadus. Dar daugiau, jie kuria santykius su vaikais per simbolius. Mes savo vaikams kalbame, rodome meilę gestais – apkabinimais, bučiniais. Jeigu nėra nieko neracionalaus ar absurdiško tame, kad žmonės kuria asmeninį santykį su vaiku tokiais simboliais, tai ir nėra nieko neracionalaus, kad Dievas darys tą patį. Kaip mes kuriame šiais simboliais meilės ir pasitikėjimo grindžiamus santykius su vaikais, taip ir Dievas kalba vaikams ir kuria su jais santykį per krikšto „matomąjį Žodį“.

Taigi, klausimas „Ar turime krikštyti vaikus“ yra klausimo „Ar turime kalbėti vaikams?“ sudedamoji dalis. Vaikų krikštas yra lygiai toks pats stebuklingas dalykas, kaip kalbėjimas naujagimiui. Tai jo tikslus atspindys: Dievas vandeniu kalba naujagimiui. Jei vaikas negali suprasti, ką sako tėvelis, ar racionalu tėveliams kalbėtis su juo? Baptistai tėveliai, kaip ir kiti, kalbasi su savo kūdikiais, nesitikėdami, kad šie suprastų ar atsakytų dar daugelį mėnesių. Jie nieko neracionalaus tame neįžvelgia. Jie kalba jiems tam, kad išmoktų suprasti ir atsakyti. Panašiai ir mes krikštyjame vaikus ir atitinkamai jiems primename jų krikštą ir jo pasekmes, kad atėjus laikui jie prieitų prie supratimo ir brandaus tikėjimo. Duodame jiems vardą, kad augdami atsilieptų į jį. Kalbame jiems, kad prabiltų ir patys. Jų vardą krikšto metu ištariame, kad jų gyvenimas vis suktųsi apie krikštą. Sociologiškai nuoseklus baptistas, man atrodo, turėtų leisti vaikams vardą išsirinkti patiems. Kitaip, jie neišvengiamai „primeta“ savo mažyliams tapatybę. Karlui Bartui, kuris garsiai protestavo prieš tariamai vaikų patirtą „smurtą“, kai jiems krikštu yra primetama krikščioniška tapatybė, tai, be abejo, patiktų. Iš tikrųjų, baptistai taip nesielgia, nors vaikams dar ir savo kalbą primetinėja. Nepaisant savo išsakytų pozicijų, jie dažnai traktuoja savo vaikus kaip krikščionis, mokydami juos giedoti apie Jėzaus meilę jiems, melstis „Tėve mūsų“. O jei visa tai jau daro, tai kodėl gi pasipriešinus Sandoros ženklo primetimui?“ (Ištrauka iš The Baptized Body, 2007 m.)

Bet norėčiau atkreipti dėmesį į dar kitą Liuterio krikšto teologijos punktą: Didžiajame katekizme jis teigia, kad krikšto galiojimo kriterijus nėra krikštijamojo žmogaus tikėjimas, o Dievo įsakymas. Mat tikėjimas nesukuria krikšto, o jį priima.

„Toliau sakome, kad mums nėra labai svarbu, ar krikštijamasis yra tikintis ar netikintis, nes dėl to Krikštas netampa neteisėtu; mat viskas priklauso nuo Dievo žodžio ir įsakymo. Tiesa, tai griežtokai pasakyta, tačiau visiškai paremta tuo, ką aš jau sakiau, kad Krikštas yra ne kas kita, kaip vanduo ir Dievo žodis šalia vienas kito ir drauge vienas su kitu; tai reiškia, kad jei žodis yra su vandeniu, tai Krikštas teisėtas net be tikėjimo. Mat mano tikėjimas Krikšto nesukuria, jis priima Krikštą.“ (IV, 52-53)

Tai toli gražu nereiškia, kad tikėjimas yra niekas: tik per jį mes įgyjame krikšte užantspauduotas dovanas. Kitaip būdavo su apipjaustymu: be tikėjimo jis buvo niekam netikęs, bet turėjo didelę vertę kaip tikėjimu priimtų Dievo pažadų antspaudas. Dievo pažadams neįtikėjęs izraelietis nebuvo dėl to neapipjaustomas: jis buvo apipjaustytas savo paties teismui ir sunaikinimui. Panašiai ir nenuoširdžiai Viešpaties Vakarienę priimantis žmogus nedalyvauja eiliniame valgyme, o valgo ir geria sau pasmerkimą (1 Kor 11,29).

Taigi, netikėjimas nesunaikina sakramento galiojimo, o tik šaukia netikinčiojo teismą. Sakramentų vertė yra jų pažaduose; tai, kokiu būdu mes atsakysime į juose užantspauduotus pažadus, lemia ne jų galiojimą, o jų būsimą naudą mums.

Iš prancūzų kalbos išvertė lekt. A. Laisis

versta iš: https://parlafoi.fr - Martin Luther et la validité du pédobaptême