Pateikiama kunigo Povilo Dilio straipsnio "Kas yra reformatas", kurį jis parašė 1954 metais išeivijos lietuvių reformatų žurnalui "Mūsų sparnai", ištrauka. Kunigas Povilas Dilys, gimęs 1905 08 02 Vilniuje, buvo išeivijos lietuvių ev. reformatų Bažnyčios superintendentas. Mirė 1995 07 24 Čikagoje.

Šventasis Raštas

Visos per Reformaciją kilusios Bažnyčios grįžo prie krikščionybės šaltinio - prie Dievo valios apreiškimo Šventajame Rašte. Reformatų Bažnyčia pripažįsta Šventąjį Raštą, tai yra 39 Senojo Testamento knygas ir 27 Naujojo, esant tikėjimo pagrindu, tobuliausiu mokslu apie žmonių išganymą. Kiekvienas tikintysis privalo Šventąjį Raštą skaityti ir nagrinėti. Reformatų Bažnyčia laikosi pažiūros, kad Šv.Rašto autoriai buvo Dievo įkvėpti žmonės, tikį į žodišką (tikslią) Biblijos turinio inspiraciją. Laikui bėgant, be aukščiau išvardintų Šv.Rašto knygų, vis didesnės reikšmės įgavo "apokrifinės knygos" (tiksliau - paslėptos), kaip Tobijaus, Menaso malda ir kitos Senajame Testamente ir Petro evangelija bei kitos - Naujajame. Tos knygos turi reikšmės atskiram krikščioniui, tačiau jos savo reikšme neprilygsta Šv.Raštui. Vieninteliu patikimu Šv.Rašto tekstu reformatų Bažnyčia laiko originalo kalba, t.y. hebrajų ir iš dalies aramėjų Senajame bei graikų Naujajame Testamente parašytus tekstus.

Tarnavimas Dievui

Kiekvienas reformatas privalo garbinti Viešpatį Dievą vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Apie tai sako Šv.Jono evangelija 16,23. Šventasis Raštas nemini meldimosi angelams ir šventiesiems danguje. Tačiau reformatas privalo juos gerbti. Pagal laišką romėnams 1,7, net ir šventasis nėra be nuodėmės, bet kiekvienas visa širdimi tikintysis būna Kristaus krauju apiplautas ir per Šv.Dvasią pašvęstas Dievui. Apie tai minima taip pat laiške tesalonikiečiams 2,13 ir 1 Petro - 1,15 -16. Reformatų Bažnyčios narys pripažįsta, kad tarp Dievo ir žmogaus yra tik vienas tarpininkas - Dievo Sūnus, Jėzus Kristus. Todėl reformatas nepripažįsta Jėzaus Kristaus motinos Marijos esant tarpininke tarp Dievo ir žmonių. Bet Marija yra palaiminta tarp moterų (Luko 1,28). Ji pati buvo reikalinga išganymo ir, reikia manyti, rado jį savo Sūnuje. Šv.Raštas nemini nei nekalto prasidėjimo, nei kūniško Marijos dangun žengimo. Pagal evangelistą Morkų /Mor.6,3/ - Marija turėjo daugiau sūnų, Morkus sako: "Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, ne Jokūbo, Juozapo, Judo ir Simono brolis? Ar ir jo seserys ne čia pas mus yra?" Šv.Rašte yra labai mažai žinių apie Mariją. Marijos gyvenimo aprašymai apokrifuose ir vėliau įvairiuose teologiniuose veikaluose nėra buvę patvirtinti istoriniais šaltiniais. Dėl to reformatas, remdamasis vien tiktai apreikštu Dievo žodžiu, gerbia Mariją, dėkodamas Jam, kad palaimino ją tarp moterų ir pripažino verta pagimdyti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Kai kuriose Unitas Lithuaniae bažnyčiose buvo laikomos pamaldos kovo 25 d. - apsireiškimo švenčiausiajai Mergelei Marijai dieną. Lenkiškame reformatų Bažnyčios giesmyne užsiliko net kelios religinės giesmės apie mergelę Mariją. Reformatas privalo garbinti tik Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią (Šv.Trejybę). Todėl reformatų Bažnyčioje pašalinta visa, kas tam prieštarauja. Remiantis pirmuoju ir antruoju Dievo įsakymais, kad nedarytume sau jokio paveikslo {2 Mozės, 20,1-4), reformatų Bažnyčia pašalino paveikslus, net krucifiksą (pagal Kalviną). Paliktas tik krikščionybės simbolis - kryžius. Taip pat buvo pašalintos mišios ir altorius, nes reformatų pamaldose nėra kaskart kunigo vis kartojamų aukos momentų, kadangi visiems amžiams tą atliko pats Kristus ant kryžiaus mirdamas ir tardamas "atlikta". Pasninkas turi antraeilę reikšmę. Jei jo prisilaikoma, tai vien tam, kad atsitrauktume nuo žemiškų reikalų. Pamaldos susideda iš giesmių ir psalmių giedojimo, maldų, Šv.Rašto skaitymo ir pamokslo. Pamaldų tvarka yra paprasta - tokia, kokią turėjo pirmieji krikščionys. Vietoj altoriaus yra Dievo stalas. Prisilaikant papročių, kai kuriose reformatų bažnyčiose tikintieji per maldą klaupiasi, kitose - meldžiasi stovėdami. Reformatų Bažnyčia šventėmis laiko vien sekmadienius ir šias dienas: Jėzaus gimimą (Šv.Kalėdos), Jėzaus - vaikelio apipjaustymą žydų papročiu (Naujieji Metai), Jėzaus mirtį (Didysis Penktadienis), prisikėlimą (Šv.Velykos), Dangun žengimą (Šeštinės), Šventosios Dvasios išliejimą (Sekminės).

Krikščioniškoji Bažnyčia

Krikščioniškoji Bažnyčia reformatui yra visų krikščionių danguje ir žemėje bendravimas. Bažnyčia žemėje yra dvejopa: regima, kuriai priklauso visi pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, ir neregima, kuriai priklauso tik tikrai į Kristų tikį ir per tikėjimą atgimdyti. Reformatų Bažnyčia mano, kad ir tie, kurie niekuomet negirdėję apie Kristaus Evangeliją, gali būti išganyti. Bažnyčios galva yra visur esąs ir visus valdąs Kristus. Bažnyčios arba popiežiaus neklaidingumo nepripažįsta, nes visi žmonės klysta ir yra nuodėmingi, tiek Bažnyčios nariai, tiek ir jai vadovaujantieji. Nei Šv.Raštas, nei pirmieji po Jėzaus krikščionys nemini jokios apaštalų supremacijos.

Sakramentai

Pagal Heidelbergo katekizmą, sakramentai yra regimi, šventi, paties Dievo įsteigti ženklai ir antspaudai tam, kad juos mums vartojant leistų geriau suprasti ir užantspauduotų Evangelijos pažadą (66 klausimas). Sakramentai užtikrina mums Dievo malonę. Kristus įsteigė du sakramentus: Šventą Krikštą ir Šventą Vakarienę (68 klausimas).

Švento Krikšto sakramentas

Nėra jokios abejonės, kad Jėzus Kristus įsteigė švento Krikšto sakramentą, t.y. regimą naujo nario priėmimą į krikščionišką Bažnyčią (Mato 28,18-19). Naujajame Testamente krikšto sąvoka jungiama su nuodėmių atleidimu arba tiksliau tariant "apiplovimo" sąvoka. Dėl to buvo reikalaujama, kad krikštijamasai pasinertų į vandenį. Kūno apiplovimas vandeniu buvo nuodėmių nuplovimo simbolis. Reformatas tiki, kad apiplovimas vandeniu krikštijamojo kaktos turi vien simbolinę reikšmę. Nuodėmių atleidimą ir išganymą duoda vien tikėjimas Jėzumi Kristumi, o ne regimos krikšto apeigos (Romėnams 10,13) Reformatai paprastai krikštija kūdikius, nes pageidaujama, kad kuo anksčiau kūdikis priklausytų Bažnyčiai. Senais laikais būdavo krikštijama visa šeima, suaugusieji ir vaikai kartu. Aiškaus nurodymo dėl vaikų krikšto Šv.Rašte nėra. Krikšto sakramentas atliktas bet kurioje krikščionių Bažnyčioje reformatui galioja ir neturi būti kartojamas.

Šv. Vakarienės sakramentas

Šventos Vakarienės sakramentą Jėzus įsteigė tą naktį, kurią jis buvo išduotas (Mato 26,26-30). Kristus įsakė kartoti Šv.Vakarienės apeigą (aktą) jo atminimui. Kalvinas turėjo griežtą nusistatymą šio sakramento atžvilgiu. Evangelikai reformatai prisilaiko Jono Kalvino pažiūrų ir Šv. Vakarienės sakramentą kartoja pirmųjų krikščionių dvasioje. Vakarienė priimama dėl nuodėmių atleidimo. Nuodėmes atleidžia ne regimas Vakarienės aktas, bet Dievas duoda atleidimą tikintiems ir atgailaujantiems. Jei pagal žydų paprotį Kristus neabejotinai naudojo be rūgšties keptą duoną ir vandeniu praskiestą vyną, tai nereikia skirti reikšmės išorinėms šio sakramento formoms. Dvasininko pašventintą duoną tikintysis ima tiesiai iš jo rankų, taip pat ir taurę su vynu. Esmingiausiu Šv.Vakarienės momentu laikomas tikinčiojo vidaus nusiteikimas. Jo tikėjimas, kad per duoną ir vyną jam teikiamas perskaidrintas Kristaus kūnas (soma) ir kad per tai bei per atgailą yra pasiekiama nuodėmių atleidimo malonė, duoda jam įsitikinimą, kad Viešpats Dievas pripažįsta jį savo atgimusiu kūdikiu. Todėl reformatas nelaiko būtinu priimti Šv.Vakarienę prieš mirtį iš kunigo rankų, jis gali būti išteisintas savo tikėjimu priėmęs dvasišką Komuniją. Reformatams Komunija neturi pasikartojančios aukos pobūdžio.

Kiti religiniai dėsniai ir Bažnyčios apeigos

Tarp kitų Bažnyčios apeigų, kurios neturi sakramento pobūdžio, paminėtina konfirmacija ir sutuoktuvės. Prie dar nepaminėtų religinių dėsnių priklauso atgaila, išteisinimas, kunigystė, pažiūra į pomirtinį gyvenimą. Konfirmacija vadiname viešą priesaikos apeigą, pažadant laikytis ev. reformatų tikėjimo iki gyvenimo galo. Nusistovėjo paprotys konfirmuotis jaunuoliškame amžiuje. Konfirmantas sąmoningai duoda priesaiką, kurią už jį krikšto metu davė jo krikšto tėvai. Paprastai konfirmacija jungiama su pirmąja Komunija. Gerbiąs ir mylįs savo tikėjimą reformatas visada norės, kad jo jungtuvės įvyktų bažnyčioje ir kad Bažnyčia palaimintų jį tolimesniam gyvenimui. Reikia pabrėžti, kad reformatų Bažnyčios dvasininkas tiktai palaimina ir patvirtina, bet nesujungia jaunųjų moterystės luoman. Dvasininko žodžiai laiminant jaunuosius taip skamba: "...todėl aš, kaip Kristaus mūsų Viešpaties tarnas ir Dievo paslapčių užveizdėtojas, patvirtinu tą jūsų susijungimą porystei vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, tardamas anuos Dievo Dvasios žodžius: "Ką Dievas sujungė, to tegu žmogus neišardo".

Svarbiausi tikėjimo klausimai

Vienas svarbiausių reformatų tikėjimo klausimų yra išteisinimo klausimas. Klausimas, ar pats žmogus gali pelnyti sau amžiną gyvenimą, ar išganymą jis tegauna per Dievo malonę, - jau seniai jaudino žmoniją. Naujasis Testamentas, o ypač apaštalo Povilo teologija aiškina, kad Dievas taip myli žmoniją, kad nuodėmes iš malonės atleidžia, bet ne už nuopelnus arba pinigus (Apd. 8.20). Išteisinimas "iš malonės" tapo svarbiausiu Reformacijos šūkiu. Išteisinimas reformato sąvokoje yra ne vien Dievo dovanotas nuodėmių atleidimas, bet ir visiškas vidujinis žmogaus atgimimas. Žmogus tampa teisus prieš Dievą vien per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo malonę. Be Dievo išteisinimo malonės žmogus vien savo nuopelnais negali pelnyti išganymo, nes, jei geri darbai - pasninkai, kūno marinimas ir panašios religinės praktikos - galėtų žmogui padėti gauti išganymą, tai tarp žmonių ir Dievo susidarytų panašūs santykiai į prekybą... Tokia pažiūra nesutinka su Šv.Raštu. (Romėnams.3.28, Efeziečiams 2,8-9). Kiekviena malda, kiekvienos pamaldos, kiekvienas pasikalbėjimas su Dievu turi būti pradedamas atgaila. Visas reformato gyvenimas turi būti nuolatinė atgaila. Atgailauti privalome ne per dvasinius Bažnyčios tarnus, bet betarpiškai Dievui. Reformacija, remdamasi Petro pirmo laiško 2:5,9 ir Pauliaus laiško hebrajams 13, 15-16, įvedė į Bažnyčią visuotinę kunigystę. Taigi, visi tikintieji yra kunigai. Dvasininkas reformatų Bažnyčioje yra pašauktas skelbti Evangeliją, dalyti Sakramentus ir atlikti kitas religines apeigas. Reformatas privalo tvirtai tikėti, kad kūnui mirus nesibaigia dvasinis žmogaus gyvenimas. Iš esmės žmogaus prigimtis susideda iš trijų dalių: a) fizinio kūno, b) sielos ("psyche" t.y. reiškiniai kaip meilė, ilgesys, liūdesys ir t.t.) ir c) dvasios, t.y. nemirtingo prado, kurį Dievas įkvėpė žmogui. Kūno ir sielos ("psyche") gyvenimas baigiasi kartu su žmogaus fizine mirtimi. Reformatų teologija, taip kaip ir kitos teologijos, dažnai dvasią vadina "siela" ir tos abi sąvokos laikui bėgant taip susiplakė, kad kalbame apie sielos nemirtingumą, o galvojame apie dvasią. Kad išvengtume nesusipratimų reikia aiškiai pasakyti, kad tik mūsų dvasia gyvena po mirties. Todėl pasmerkimas ir kančios pragare nėra fizinė ar psichinė kančia, bet įsisąmoninimas, kad mūsų dvasia tapo atskirta nuo bendravimo su Dievu. Reformatas laikosi pažiūros, kad miręs priklauso Dievui ir tik Dievas galės spręsti apie jo dvasios likimą. Reformatas tiki Prisikėlimu ir tai supranta kaip Prisikėlimą praskaidrintame kūne ("soma"), panašiame į pašlovintą Jėzaus kūną (1 Kor. 15,52-52). Bendrais bruožais čia nušvietėme evangeliko reformato vaizdą, koks jis turėtų būti. Suprantama, šis vaizdas yra tolimas nuo tobulybės ir turi daug trūkumų bei spragų. Vis dėlto norėjome suteikti skaitytojui viską, ir kas svarbiausia, suprantama forma.

Kun.Povilas Dilys "Mūsų sparnai " Nr. 8-9, 1954 m.