Holger Lahayne

„Studijuokite Katekizmą! To labiausiai trokštu. Šis Katekizmas jums nepataikaus, jums nebus lengva, nes jis reikalauja, kad gyventumėte kitaip. Jis pateikia jums Evangelijos Naujieną kaip brangų perlą (Mt 13,46), už kurį privalu atiduoti viską. Todėl prašau jus: studijuokite Katekizmą aistringai ir kantriai! <…> Jūs turite žinoti, ką ir kuo tikite.

Jūs turite apie savo išpažįstamą tikėjimą viską taip tiksliai žinoti, kaip informatikos specialistas kompiuterio operacinę sistemą. Jūs turite jį taip gerai suprasti, kaip muzikas savo kūrinį. Jūs turite suvokti tikėjimą giliau nei jūsų tėvai, kad galėtumėte ryžtingai atsilaikyti prieš šių laikų iššūkius ir pagundas.“

Taip rašo popiežius Benediktas XVI jaunimo katekizmo YOUCAT, pasirodžiusio 2011 metais ir lietuvių kalba, pratarmėje. Mūsų laikais, matydama visuomenėse vykstančią smarkią krikščioniškųjų pagrindų eroziją, jau ir Romos katalikų bažnyčia ima suprasti katekizmų svarbą. Šios esminių tikybos pamokymų knygos pagaliau visoje krikščionijoje įgyja tokią reikšmę, kokios galbūt dar niekada neturėjo.

Mokymą Kristaus Bažnyčia akcentavusi nuo pat pradžių. Jau pirmosiose bendruomenėse būdavo apmokomi besiruošiantieji krikštui, t. y., katechumenai; apmokymai, procesas iki krikšto vadinti katechumenatu (nuo gr. katechein – mokyti, lavinti, šviesti, ir katechesis / katechismos – pamokymas). Tuo metu susiformavo ir klausimų-atsakymų struktūra, būdinga daugumai katekizmų ir iki mūsų dienų. Katekizmus pradėta sudarinėti dar vėlyvosios antikos laikais, o imta gausiau leisti viduramžiais.

Taigi katekizmai nėra protestantų išradimas (žr., pvz., katalikų P. Kanizijaus, 1589, ir M. Daukšos, 1595, katekizmus). Tačiau XVI a. kartu su Reformacija atsiveria tikroji katekizmų era. Vos per kelis dešimtmečius, visų pirma evangelikų kraštuose, išleidžiama dešimtys įvairių krikščioniškojo tikėjimo pradžiamokslių, daugiausiai sudarytų klausimų ir atsakymų forma. Evangelikai vienu pirmųjų savo leidinių gali laikyti Viurtembergo reformatoriaus J. Brenco sudarytą Catechismus minor (1527/1528).

Kodėl tuo laikotarpiu katekizmai tampa šitaip paklausūs?

Išgelbėti Reformaciją

Žiūrint atgal mums gali atrodyti, kad 1517 m. pradėtas Bažnyčios reformos procesas buvo neišvengiamas ir nesustabdomas. Tačiau iš tikrųjų XVI amžiaus Reformacija galėjo žlugti labai anksti. Martynas Liuteris liko gyvas ir išvengė Jano Huso (kuris už ereziją buvo sudegintas 1415 m.) likimo visų pirma dėl politinių aplinkybių. Be Saksonijos kunigaikščio Frydricho Išmintingojo globos, Vokietijoje evangelikų judėjimas būtų buvęs nuslopintas dar užuomazgoje.

Kitas pavojus kilo iš vidaus. Kai po Vormso reichstago 1521 m. M. Liuteris slėpėsi Vartburge, Vitenberge viršų paėmė radikalūs reformos šalininkai. Liuterio universiteto kolega A. Bodensteinas, vadintas Karlštatu, ir „Cvikau pranašai“ iš esmės pakeitė mišių kalbą bei eigą, pašalino paveikslus ir viską, kas priminė senąją bažnyčios tvarką. Tam žmonės, žinoma, nebuvo pribrendę ir netrukus ėmė maištauti. Nedaug trūko, kad įsikišęs kunigaikštis būtų visiškai sustabdęs Reformacijos procesą. Pačiu laiku, 1522 m. pavasarį, iš Vartburgo į Vitenbergą sugrįžta Liuteris, ir galingais bei įtikinančiais pamokslais nuramina įsisiūbavusias bangas. Karlštatas su „Cvikau pranašais“ priverčiami palikti miestą.

Apie 1525 metus susikuria pirmosios teritorinės (miestų, kunigaikštysčių) evangelinės bažnyčios. Tačiau ir šis procesas toli gražu nebuvo sklandus. Atsirado aibė naujų iššūkių. Visų pirma trūko kvalifikuoto personalo, dvasininkų. Nustatyti tikrajai situacijai, nuo 1526 m. kunigaikščio nurodymu buvo atliekamos vizitacijos: mažos grupės iš dvasininkų ir teisininkų lankydavo parapijas ir tikrindavo bendruomenių dvasinę būklę. Deja, nuo pat pradžių patikra parodė stačiai katastrofišką tiek kunigų, tiek paprastų tikinčiųjų žinių lygį. Aiškiai buvo matoma, kad naujasis tikėjimas priimamas tik išoriškai, formaliai, be vidinio supratimo ar gilesnio sąmoningumo. Pats M. Liuteris savo paruošto pirmojo pradžiamokslio, Mažojo katekizmo, pratarmėje meldžiasi:

„Padėk Dieve, man, šitokį vargą pamačiusiam: juk tas paprastas žmogelis nieko neišmano apie krikščioniškąjį mokymą <…>, bet kad, deja, ir daugelis kunigų negeba bei nėra pasirengę pamokyti. Juk jie visi tikinčiaisiais turėtų vadintis, yra pakrikštyti, šventuosius sakramentus priėmę, o nemoka nei Tėve mūsų, nei tikėjimo išpažinti, nei Dešimt Dievo įsakymų išvardyti, dėl to ir gyvena tarsi kokie galvijai ar nieko neišmanančios kiaulės.“

M. Liuterio katekizmai ir tampa tuometinių vizitacijų bei mokomosios medžiagos stokos mažinimo rezultatu. Reformatorius suprato, kad būtina krikščionišką mokymą pristatyti paprastai ir visiems suprantamai. Pirmųjų katekizmų intencija buvo ne tiek evangelistinė, kiek pedagoginė, labiau orientuota į vidų, savai „liaudžiai auklėti“, būtent kaip katechezė ar pamokymas. Taigi katekizmų pagrindinis tikslas – ugdyti kiekvieno krikščionio supratimą, kadangi ir pačios Bažnyčios užduotis auginti ir remti kiekvieno tikinčiojo tikėjimą. Tokiu būdu katekizmai patarnavo ir tam, kad prasidedanti Reformacija įsišaknytų ir sutvirtėtų kuo platesniame žmonių rate.

„Privalau išlikti vaiku bei katekizmo mokiniu“

1529 metų balandį pasirodė pirmasis Liuterio katekizmas – Vokiškas katekizmas („Deutsch Catechismus“). Tai pakankamai didelės apimties veikalas, kuris vėliau buvo pavadintas Didžiuoju katekizmu. Jį galima laikyti savotišku vadovėliu, kuriame autorius pateikia išplėstą tikėjimo dalykų išaiškinimą. Didysis katekizmas panašus į paskaitų arba pamokslų rinkinį be įprastos klausimų-atsakymų struktūros.

Po jo buvo išspausdintas Enchiridion. Mažasis katekizmas paprastiems klebonams ir pamokslininkams, kuris vėliau sutrumpintai pervadintas Mažuoju katekizmu. Gali būti, kad abu katekizmus Liuteris parėmė 1528 metų pamokslų medžiaga apie 5 svarbiausius dalykus („Hauptstücke“): 10 Dievo įsakymų, Apaštalų tikėjimo išpažinimą, „Tėve mūsų“, krikštą bei šventąją vakarienę. Katekizmų turinys iš dalies perima tradicinius mokymo elementus – tikėjimo išpažinimas bei „Tėve mūsų“ randami ir ankstyvųjų viduramžių katechezėje; tik dekalogas beveik niekur neįtrauktas.

Mažasis katekizmas laikosi lygiai tokios pačios struktūros, kaip ir Didysis, tik yra žymiai glaustesnis, teturėdamas tik 50 klausimų, tinkamas mokytis atmintinai (vėliau greta 5 pagrindinių dalykų atsirado skyrius apie raktų tarnystę, išpažintį bei dar keletas priedų, pvz., maldos ir „pareigų lentelė“). Kitaip, nei skelbia pradinis pavadinimas, katekizmas visų pirma buvo paskirtas „šeimoms“ arba „šeimų galvoms“, taigi pasauliečiams, kad jie krikščioniško mokslo pagrindus perduotų savo šeimynykščiams (t. y., visiems tame ūkyje ar dvare). Mažojo katekizmo pratarmėje M. Liuteris duoda ir daug konkrečių patarimų, kaip vaisingai užsiimti mokymu.

Mažasis katekizmas pateikia elementariąsias krikščioniško tikėjimo žinias (apie ką byloja ir tuo metu mėgtas pavadinimas enchiridion – elementorius, stalo knyga); dėl to, anot M. Liuterio, „kas šių dalykų nežino, negali būti laikomas tikinčiuoju ir neprileidžiamas prie jokių sakramentų – lygiai kaip amatininkas, kuris neišmano savo amato, nežino taisyklių bei reikalavimų, būna atleidžiamas.“ M. Liuteris, nors pats savo katekizmą dažnai pavadindamas „vaikų mokslu“, gerai suprato, kad ir kiekvienam tikinčiajam būtina reguliariai prisiminti pagrindinius tikėjimo dalykus: „Privalau išlikti vaiku bei katekizmo mokiniu, ir noriai tai darau“. Ypač Didžiojo katekizmo pratarmėje teologas griežtai barasi „tingius pilvočius ar akiplėšas šventuosius“, kurie „iš tiesų ne tokie jau mokyti ir aukšti daktarai“, tad teneįsivaizdina ‘paprastą’ katekizmą visą iki galo gerai perpratę (žr. ir str. pabaigą).

Žinoma, katekizmai nėra ir negali būti nei Biblijos pakaitalas, nei konkurentas. Liuteris pabrėžė, kad katekizmai viso labo tėra „trumpa ištrauka ir viso Šventojo Rašto santrauka“ (Didžiojo katekizmo antraštė). Vėliau reformatorius J. Kalvinas viename 1548 m. laiškų rašė, kad įvairūs katekizmai turi tikslą „mokyti visą tautą [t.y. visus Bažnyčios žmones], kad jie turėtų naudos iš pamokslų ir gebėtų pastebėti, jeigu kada koks apsimetėlis imtų skleisti svetimą mokymą.“ Katekizmai yra tarsi karkasas, padedantis tikintiesiems statydintis savo tikėjimo žinias bei pamokslaujamų dalykų didesnį supratimą, idant, reikalui iškilus, visą gaunamą religinę informaciją galėtų kritiškai įvertinti.

M. Liuterio katekizmai netruko įgyti gausių pritarėjų. Sykiu su dar vienu veikalu, Šmalkaldeno nuostatais, jie įtraukiami į Santarvės knygą (1580), visų liuteronų tikėjimo išpažinimo tekstų rinktinę. Pats reformatorius katekizmus (bei Apie nelaisvą valią) visada laikė ir svarbiausiais savo veikalais.

 „Glausčiausias ir išsamiausias protestantiškasis etikos vadovėlis“

Skaitant Didįjį katekizmą ypač į akis krinta 10 Dievo įsakymų svarba. Jų išaiškinimas užima beveik pusę katekizmo, penkiskart daugiau vietos, nei tikėjimo išpažinimo tekstas. Tai rodo itin rimtą M. Liuterio susirūpinimą bažnyčios žmonių morale, vis iškylančiu evangelinio mokymo piktnaudžiavimu, pasirodančia „sugedusia, kenksminga, gėdinga, kūniška laisvės“ samprata. Reformatorius įsakymus laiko krikščioniškosios meilės išraiška bei „visų dorybių suma“.

Visi reformatoriai labai vertino 10 Dievo įsakymų ir stengėsi į juos sudėti visą moralę. Nes ir visi iš esmės prieštaravo Romos katalikų įdiegtai dvigubos etikos sampratai: liaudžiai skirti ‘paprastesni’ įsakymai (dekalogas) ir juos viršijanti ypatingų bei pelningų religinių darbų ‘elito etika’ (neturtas, viengungystė ir kt., taip vadinami „evangeliniai patarimai“). Ir P. Melanchtonas pabrėžė, kad visą etiką būtina statydinti ant 10 Dievo įsakymų. M. Liuteris Didžiajame katekizme rašo:

„Taigi turime dešimt įsakymų, rinktinę dieviškojo mokymo dalį, nusakančią, ką turime daryti, kad visas mūsų gyvenimas būtų malonus Dievui, taip pat tikrąjį šaltinį ir upelį, iš kurio turi trykšti ir į kurį turi sutekėti visa, kas privalo būti geri darbai, tad prasilenkus su dešimt įsakymų nė vienas darbas, nė viena esybė negali būti geri ir malonūs Dievui <…>.“

Dievas iš žmonių reikalauja tik tai to, ką pats yra apreiškęs. O kuris savavališkai, kad ir kokiu dievotu tikslu, lyg nuodėmę uždraudžia daugiau veikimų ir minčių, negu Dievas yra pavadinęs nuodėme, tas pats pasidaro įstatymo leidėjas, užkraunantis žmonėms nepakeliamą jungą. M. Liuteris veikale Apie gerus darbus taip paaiškina:

„Pirmiausiai reiktų žinoti, kad nėra jokių kitų gerų darbų, kaip tik tai tie, kuriuos liepia daryti Dievas, kaip ir nėra kitos nuodėmės, išskyrus tą, kurią draudžia daryti Dievas. Dėlto: kuris nori pažinti ir daryti gerus darbus, tam nereikia nieko kito, kaip tik dešimtį Dievo įsakymų žinoti.“

Didžiojo katekizmo aiškinimus vokiečių teologas Klausas Bockmühlis (1931–1989) vadina „išsamiausiu protestantišku etikos vadovėliu, skirtu tikintiesiems; tuo pačiu jis yra ir etikos žinynas kunigui“, kadangi dvasininkams nebuvę jokios specialios etikos (Gesetz und Geist). Nauja buvę ir tai, kad rūpestis artimu tapo krikščioniško veikimo centrine tema bei pagrindinu tikslu. „Sunku pervertinti su reformacija iškilusio artimojo interesų akcentavimo istorinę reikšmę“, sako K. Bockmühlis.

„Mes turime Dievo bijoti ir Jį mylėti, kad…“

M. Liuteris ypatingai iškelia pirmo įsakymo reikšmę. Šis įsakymas reikalauja nuoširdžiai Dievu pasitikėti ir jį tikėti. Tai pagrindinis įsakymas, parodantis žmogaus santykį su Dievu bei nulemiantis visų kitų įsakymų imperatyvo prasmingumą. Aiškinimo pabaigoje M. Liuteris rašo, kad įsakymu „Neturėsi kitų dievų“ reikalaujama: „Tu turi manęs bijoti kaip savo vienintelio tikrojo Dievo, mane mylėti ir manimi pasitikėti“. Kiek toliau: „Mat jei širdis Dievo atžvilgiu taip nusiteikusi, tai ji išpildys šį ir kitus įsakymus. Priešingai, kas bijosi ir myli ką nors kitą danguje ir žemėje, tas nesilaikys nei šito, nei jokio kito įsakymo.“

Pirmąjį įsakymą tegali įgyvendinti vien tik tikėjimas. Tai suprato ir M. Liuteris, ir pabrėžė 1520-ųjų veikaluose Apie krikščionio laisvę bei Apie gerus darbus. Pastarajame rašo: „Tasai tikėjimas, tas pasitikėjimas, tas iš pačių širdies gelmių iškylantis tikrumas ir yra tikrasis pirmojo įsakymo išpildymas“. Panašiai pirmąjį įsakymą pakomentuoja ir Didžiajame katekizme, kur irgi sako, kad jis išpildomas tik tikėjimu, nes

„‘turėti Dievą’ yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai Juo pasitikėti ir jį tikėti; kaip dažnai esu sakęs, tik širdies pasitikėjimas ir tikėjimas kuria abu – ir Dievą, ir stabą. Jei tikėjimas ar pasitikėjimas tikras, tai ir tavo Dievas tikras, ir priešingai, jei pasitikėjimas klaidingas ir netikras, tai nėra nė tikro Dievo. Mat jie abu neatsiejami – tikėjimas ir Dievas. Sakau, kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas.“

Tad tikėjimas yra tasai „pagrindinis darbas“, kuris žmogiškuosius darbus paverčia gerais. Be tikėjimo visi darbai, kuriais manomės išpildysią kitus įsakymus, yra ne kas kita, kaip „tikra stabmeldystė“, nepaisant to, kokie išoriškai religingi jie atrodytų. Dėlto „visi darbai turi būti atliekami“ tikėjime (Apie gerus darbus). Šitaip yra „pirmasis įstatymas sykiu ir pagrindas, ir šaltinis“, kitus įsakymus užpildantis gyvybe bei turintis „šviesti ir savo spindesį siųsti visiems kitiems“. Taip pat ir atvirkščiai, kaip M. Liuteris sako Didžiajame katekizme, visi kiti įsakymai nuo pirmojo priklauso bei nuolat juo remiasi.

Tai labai ryšku ir Mažajame katekizme, kur M. Liuteris pirmąjį įsakymą trumpai paaiškina šitaip: „Mes turime visų labiausiai bijotis Dievo, Jį mylėti ir Juo pasitikėti.“ Įsakymas pateikiamas tarsi preambulė, duodanti aiškinimo toną visiems įsakymams, einantiems po jo, nes kiekvienam padaro įžangą vienodu tvirtinimu: „Mes turime Dievo bijotis ir Jį mylėti, kad <…>“. Tikėjimas ragina veikti ir mylėti, ir tik tikėjimas padaro visus darbus krikščioniškus. Todėl M. Liuteris dar tvirčiau pabrėžia: darbai yra tikėjimo išraiška bei teisingo santykio su Dievu ženklas; darbai tikėjimo nekuria. O. Bayeris teisingai antrina: „tikėjimą suvokti kaip pirmojo įsakymo išsipildymą, <…> – tai yra apskritai viena iš svarbiausių M. Liuterio teologinių įžvalgų, kuri savo pamatine verte vargiai begali būti pervertinta.“ (Martin Luthers Theologie)

Genialumas glūdi ir tame, kad šiuo būdu visa etika ir moralė įkeliama į Dievo garbinimo kontekstą. Reformatų teologas T. Schirrmacheris akcentuoja: „Aukščiausiasis krikščioniškosios etikos įsakymas skelbia, kad turime Dievui dėkoti, jį garbinti ir visa širdimi mylėti“ („Die doxologische Dimension der Ethik“, iš: Leben zur Ehre Gottes). Šitaip apsisaugosime nuo „darbų religijos“, klaidingo moralizmo bei viso įstatymiškumo, kadangi, taip žiūrint, jokie geri darbai negali nuvesti į išganymą. Bet tikėjimas, kad ir yra „pagrindinis darbas“, tačiau ne iš savęs ateina, o dovanai gaunamas iš Dievo.

„Be jokio mano paties nuopelno ar vertės“

M. Liuterio katekizmuose, greta 10 Dievo įsakymų išaiškinimo Didžiajame katekizme, švytėte švyti ir atsakymai apie tikėjimą Mažajame. Trys dalys apie sukūrimą, išganymą ir pašventinimą sutampa su Apaštališko tikėjimo išpažinimo trimis dalimis apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, ir priklauso prie geriausių darbų, kuriuos kada nors yra sukūrusi teologo plunksna.

Pirmiausiai susipažinkime su teiginio „Tikiu (į) Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“ išaiškinimu:

„Tikiu, kad Dievas yra mane sutvėręs kartu su visais tvariniais, davęs man kūną ir sielą, akis, ausis ir visus sąnarius, išmintį ir visus pojūčius ir ligi šiol mane išlaiko. Be to, drabužius ir apavą, valgį ir gėrimą, namus ir ūkį, žmoną ir vaikus, dirvą, gyvulius ir visokį turtą – visa, kas reikalinga kūnui ir gyvybei. Jis dosniai kasdien mane aprūpina, apgina nuo visokių pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja. Ir tai Jis daro iš tikro tėviško gerumo ir gailestingumo, be jokio mano paties nuopelno ar vertės. Už visa tai aš turiu Jam dėkoti, Jį garbinti, Jam tarnauti bei būti paklusnus. Tai tikriausia tiesa.“

Šiame ilgame sakinyje išaukštinamas Dievas kaip Kūrėjas, o tuo ‘išaukštinama’ ir patvirtinama visa kūrinija! Minimi tokie paprasti dalykai, kaip batai, namai, gyvuliai. Tuo siekiama išreikšti, kad ir kasdieniai dalykai yra geri bei Dievui patinkantys. Tai atsakas visiems platonistams ir žemiškų dalykų niekintojams. Juk žemiškasis pasaulis yra tas, kuriame gyvename ir veikiame, kuriame realizuojame krikščionišką etiką, išbandome savo tikėjimą bei paklusnumą. Šiuose sakiniuose „patiriame šio, baigtinio, pasaulio skonį“, išmokstame sveiko, biblinio šiapusybės suvokimo,  sako O. Bayeris.

Darbą bei kasdienį gyvenimą Reformacija išvedė iš menkinimo zonos ir reabilitavo. Užvis aiškiausiai tai pasireiškė Nyderlanduose. Pavyzdžiui, čia XVII a. kasdienybės gyvenimo dalykai tampa meno vaizdavimo tema. Charlesas Tayloras knygoje Sources of the Self rašo: „Dėmesio kasdieniam gyvenimui šaknys glūdi žydų-krikščioniškąjame mąstyme; išskirtinis impulsas, pasiekęs jį moderniais laikais, visų pirma ateina iš  Reformacijos.“ Tuo laiku įvyksta ir kitų svarbių pasikeitimų: bažnyčia praranda savo kaip privilegijuotos tarpininkės statusą; dingsta specialiosios, šventesnėmis laikytos gyvenimo formos; visa krikščioniškoji būtis pagaliau susijungia su kasdieniškuoju gyvenimu santuokoje, šeimoje bei profesinėje veikloje. Sociologo Tayloro nuomone, reformatoriai čia „tik padarė radikalias išvadas iš senojo, jau kadais suformuluoto krikščioniškojo mokymo“.

Tačiau kad ir kaip, šis pasaulis tebelieka puolęs pasaulis. Po nuopuolio visa kas egzistuoja nykimo ir mirties akivaizdoje. Heidelbergo katekizmas 27 klausime taip pat kalba apie sausras, ligas bei skurdą. Šie pavojai, deja, neaplenkia ir tikinčių žmonių. Dėl to M. Liuteris taip išryškina ir pabrėžia Dievo apsaugą, gynybą ir visa ko išlaikymą. Teologiškai tariant, išaukština Dievo Apvaizdą. Jos negalime pamiršti, nes ji yra mums paguodos ir vilties šaltinis.

Bayeris nurodo pastabos „be jokio mano paties nuopelno ar vertės“ svarbą: „Ne vien tik išganymas, o jau ir sukūrimas yra trivienio Dievo gailestingumo darbas.“ Kūrinija egzistuoja ne pati savaime, o yra nepelnytai išlaikoma galingo ir gero Dievo. Evangelijos Dievas gailestingas pasirodo ne tik išganyme, bet ir pasaulio išlaikymo, išsaugojimo veikime – Apvaizdoje. Tai ne gelbstinčioji, o vien tik bendroji malonė, iš kurios naudos semiasi ir netikintieji. Tad ir dėkoti Dievui turėtume ne vien tik už išgelbėjimą, bet ir už galėjimą gyventi šiame pasaulyje.

„Kad aš Jam tikrai tekčiau“

Apaštališkas tikėjimo išpažinimas dalyje apie Kristų pateikia trumpą santrauką mokymo apie Jėzaus Kristaus asmenį: jo pradėjimą, gimimą, gyvenimą, mirtį, prisikėlimą, žengimą dangun bei laukiamą sugrįžimą. O jo išganymo darbas tiesiogiai net neminimas. Bet M. Liuteris Mažojo katekizmo aiškinime po įžangos („tikrasis Dievas, <…> tikras Žmogus“) susikoncentruoja vien į Dievo Sūnaus išganomąjį veikimą. Tuo parodoma, kaip artimai yra susiję Kristaus asmuo ir veikla. Jėzus tik dėl to galėjo išganančiai veikti, kad buvo ir tebėra Dievas-žmogus, atėjęs į žemę tam tikrai užduočiai įgyvendinti.

M. Liuteris taip parodo, jog negali būti jokio abstraktaus ar neasmeniško Dievo pažinimo. Tą patį pastebi dar P. Melanchtonas 1521 metais veikale Loci communes. Štai ką reiškia pažinti Kristų: atpažinti jo geradarystes, būtent jo išganantį darbą, atliktą vardan mūsų. Tad ir reformatorius neatsitiktinai pagrindinį skyriaus sakinį suformuluoja tokį pabrėžtai asmenišką: „Tikiu, kad Jėzus Kristus <…> yra mano Viešpats“. Kaip Heidelbergo katekizmas pradžioje, taip M. Liuteris čia pabrėžia, kad Dievo išganančioji veikla pakeičia žmogaus priklausymą: tikintis žmogus tampa Kristaus nuosavybe („kad aš Jam tikrai tekčiau“). Priimti Jėzų savo gelbėtoju sykiu reiškia ir tapti jo nuosavybe bei pavaldžiu jo autoritetui. Tai labai paguodžiantis dalykas, konstatuoja Heidelbergo katekizmas, bet sykiu ir uždedantis prievolę nusilenkti bei paklusti (Liuteris: „Jo valdomas gyvenčiau Jo karalystėje ir Jam tarnaučiau“).

Bet pro akis nereikėtų praleisti vieno svarbaus dalyko, kad reformatorius šiame ir kitame skyriuje kalba apie „prapuolusį ir pasmerktą žmogų“ ir piešia labai realistišką žmogaus paveikslą. Neišganytas žmogus pats iš šios padėties išsilaisvinti negali, nes yra „velnio galybėje“. Veikale Apie nelaisvą valią M. Liuteris panaudoja jojimo įvaizdį: ant žmogaus joja arba Dievas, arba šėtonas, „ir ne žmogaus valioje raitelį nuėjus pasirinkti ar kokiu nors būdu įgyti; patys raiteliai tarpusavyje kaunasi, idant jį įgytų bei sau turėtų.“ Taip labiau pabrėžiamas ne tiek žmogaus pasyvumas, kiek Dievo aktyvumas. Išganymas – tai galingas paties Dievo veikimas.

„Tikiu, kad aš … negaliu… tikėti“

Pereikime prie trečiosios Apaštališko tikėjimo išpažinimo dalies („Tikiu (į) Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę krikščionių Bažnyčią…“), kurią reformatorius šitaip paaiškina:

„Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė, taip kaip Ji visą žemės krikščioniją pašaukia, surenka, apšviečia, pašventina ir tikru vieningu tikėjimu Jėzuje Kristuje išlaiko. Šiame krikščionių Surinkime Ji man ir visiems tikintiesiems kasdien maloniai atleidžia nuodėmes ir Paskutiniojo teismo dieną mane su visais mirusiaisiais prikels ir man bei visiems Kristų tikintiems duos amžinąjį gyvenimą. Tai tikriausia tiesa.“

Jeigu pirmąją paaiškinimo dalį sutrauktume į vieną trumpą sakinį, tai jis būtų paradoksalus, bet perdėm bibliškas: „Tikiu, kad <…> negaliu <…> tikėti“ – panašiai kaip Mk 9, 24 („Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“). Būtent čia pasirodo visas M. Liuterio teologijos genialumas, kadangi jis vienu sakiniu nepaprastai teisingai išreiškia patį svarbiausią dalyką. Kaip jau matėme, tik tikėjimas gali išpildyti pirmąjį iš 10 Dievo įsakymų, o tuo pačiu ir juos visus. Tačiau tai nedaro reikalą paprastesnį! Kaip tik priešingai. Maištaujantis žmogus pats gal ir atliktų vieną kitą išorinį paklusnumo veiksmą, bet nuoširdžiai pritarti Dievui, jį iš visos širdies mylėti, juo pasitikėti nei nori, nei gali.

Didžiajame katekizme šiuo atžvilgiu M. Liuteris aptaria perskyrą tarp Įstatymo ir Evangelijos: „Iš to dabar matai, kad tikėjimo išpažinimas yra visiškai kitoks mokymas, negu dešimt įsakymų, nes šie moko, ką mes privalome daryti, o anas pasako, ką Dievas mums daro ir duoda.“ Įstatymas „dar nepadaro krikščionimi; Dievo rūstybė ir nemalonė vis dar lieka virš mūsų, nes mes negalime įvykdyti to, ko Dievas iš mūsų reikalauja“. Bet Evangelija „neša mums tikrą malonę, padaro mus dievobaimingus ir malonius Dievui. Mat per šį pažinimą mes pamilstame visus Dievo įsakymus ir norime jų laikytis <…>.“

Įdomu stebėti, kaip skyriai apie antrą teiginį („Apie atpirkimą“) ir šį, trečią („Apie pašventinimą“), tarpusavyje darniai susiję. Antrame skyriuje sužinome, kad Kristus įgyja sau nuosavybe tikintį žmogų, bet kaip tai padaro, nepasakoma. Tad visiškai teisingai žmogaus atsaką M. Liuteris priskiria Šventajai Dvasiai ir apie jį išdėsto trečiame skyriuje. Mat kitaip žmogų visuomet kutena pagunda tikėjimo nuopelną prisiskirti sau. O dabar reformatorius sako, kad Dvasia yra toji, kuri veiksmingai pašaukia, apšviečia, pašventina ir išlaiko. Nėra ir jokio prieštaravimo tarp tapimo tikinčiu ir išsilaikymo tikėjime. Nes Dvasia, kuri į tikėjimą pašaukia, yra ir ta, kuri į šventėjimą veda bei tikėjime išlaiko.

„Jis atvėrė giliausią savo tėviškos širdies bedugnę“

M. Liuteriui labai puikiai pavyko atskleisti krikščionių tikėjimo trejybinį charakterį. Didžiojo katekizmo antros dalies („Apie tikėjimo išpažinimą“) įvade jis rašo:

„[Apaštalų] tikėjimo išpažinimas iki šiol buvo skirstomas į dvyliką artikulų, <…>. Bet kad būtų galima kiek įmanoma lengviau ir paprasčiau suvokti, kaip jis turi būti aiškinimas vaikams, visą tikėjimo išpažinimą trumpai sutrauksime į tris pagrindinius artikulus pagal tris dievybės asmenis, į kuriuos nukreipta visa, ką mes tikime, taigi kad pirmas artikulas apie Dievą Tėva paaiškintų Kūrimą, antras apie Sūnų – išganymą, o trečias apie Šventąją Dvasią – pašventinimą. Tarsi tikėjimas trumpiausiu būdu būtų sutalpintas į tiek žodžių: ‘Tikiu į Dievą Tėva, kuris mane sukūrė, tikiu į Dievą Sūnų, kuris mane išganė; tikiu į Šventąją Dvasią, kuri mane padaro šventą’.“

Trejybės asmenų pažinimas tarpusavyje susiję. Toliau Didžiajame katekizme: „Tėvo palankumą ir malonę“ pažįstame tik per Kristų, kuris „yra tėviškos širdies veidrodis“. Be jo ir jo veikimo regime vien „rūstų ir baisų teisėją“. O Kristus pažįstamas tik per Šventąją Dvasią: „apie Kristų nežinotume nieko, jei nebūtų atskleidusi Šventoji Dvasia.“ Dėl to tikėjimo išpažinimo aiškinimo pabaigoje M. Liuteris pateikia tokį apibendrinimą:

„Štai tau visa Dievo esmė, valia ir veikimas, kuo puikiausiai nusakyti visiškai trumpais, tačiau turiningais žodžiais, kuriuose glūdi visa mūsų išmintis, viršijanti ir pranokstanti visų žmonių išmintį, suvokimą ir protą. Mat visas pasaulis, nors ir labai uoliai siekęs suvokti, kas gi yra Dievas ir ką Jis galvoja bei daro, nė vieno iš tų dalykų niekuomet neįstengė sužinoti. O čia tu turi viso to apsčiai, nes čia, trijuose [tikėjimo išpažinimo] artikuluose, Jis pats atidengė ir atvėrė giliausią savo tėviškos širdies bedugnę ir gryniausią neapsakomą meilę.“

Nuolankumo mokykla

Reformatoriai stebėtinai vertino katekizmus. Cituotame laiške J. Kalvinas teigia: „Dievo Bažnyčia niekada neatsilaikys, jeigu neturės katekizmo; nes šis prilygsta sėklai, kuri užkerta kelią visam pasėliui sunykti…“ M. Liuteris Užstalės pokalbiuose aiškina: „Katekizmas – tobuliausias mokymas, todėl jis privalo būti nuolat skelbiamas; tai aš pats ir darau, sakydamas pamokslus. Norėčiau, kad jis būtų skelbiamas kasdien…“

Bet pabaigoje reikia dar kartą pabrėžti, kad reformatoriai katekizmus nelaikė vien tik bažnyčių narių, t.y. pasauliečių ugdymo instrumentais. Tiesa, katekizmai turi šviesti „visą tautą“ (Kalvinas), tačiau nereikia pamiršti, kad dvasininkai taip pat yra tos bažnytinės tautos dalis. Jie nebeformuoja atskiro luomo kaip iki reformacijos. Pastoriai, kunigai ir kiti Žodžio tarnai nėra iš savęs dvasingesni ar artimesni Dievui. Jiems patiems reikalingas paprastas katekizmo mokymas – lygiai taip, kaip eiliniams bažnyčios nariams.

Liuteris ypač gerai suprato, kad dvasininkai grumiasi su pagunda išpuikti ir tuo atsitolinti nuo tikėjimo brolių ir seserų. „Prakreiktas tebūnie tas pamokslininkas, kuris Bažnyčioje, siekdamas sau garbės, švaistosi skambiomis frazėmis“, perteikiama reformatoriaus mintis Užstalės pokalbiuose. Jis peikia garbės troškančius teologus, kurie tuo „paniekina ir Kristų“ ir kurie „greitai numiršta ir supūva.“ Puikybė ir „garbėtroška daro žalą“ jiems ir jų tarnystei. „Labiausiai nekenčiu tų, kurie pamokslais kreipiasi į klausytojus iš ‘geresnųjų sluoksnių’, o pamiršta paprastus žmones“ (349–360).

Anot Liuterio, puiki priemonė apsisauganti nuo šio pavojaus yra būtent ‘paprastas’ katekizmo mokymas. Didžiojo katekizmo pratarmėje, kaip jau matėme, jis kritikuoja aroganciją („didelis mokytumas“) ir tuos, kurie „tarsi tik dėl savo pilvo būtų kunigai“, t.y. jų „tinginystę“. Prie to „prisideda begėdiška ir slapta, nelemta pasitikėjimo savimi bei nuobodulio epidemija, nes daugelis mano, kad katekizmas esąs prastas, menkas mokslas, kurį, kartą perskaitę, jie tuojau išmoksta, knygą numeta į kampą ir tarsi gėdijasi daugiau ją skaityti.“

„Aš irgi esu daktaras“, atrėžia Liuteris, ir „vis dėlto aš elgiuosi kaip vaikas, mokomas katekizmo, ir skaitau bei kalbu žodį po žodžio rytais bei turėdamas laiko dešimt įsakymų, tikėjimo išpažinimą, ‘Tėve mūsų’, psalmes ir t.t.“ Pratarmės gale jis dar sykį prašo „visų krikščionių, ypač kunigų ir pamokslininkų, kad nenorėtų per anksti tapti daktarais ir nemanytų jau viską žiną…, o kasdien mokytųsi katekizmo ir nuolat jį įsisąmonintų, taipgi rūpestingai ir apdairiai saugotųsi tokio pasitikėjimo savimi ar pasipūtimo nuodingo užkrato…“

Visi tikintieji Senajame ir Naujajame Testamentuose raginami siekti nuolankumo dorybės. Ji yra ypač reikalinga vyresniesiems dvasinėje tarnystėje. Bažnyčios lyderiai turi pasižymėti nuolankia dvasia ir gebėjimu nusižeminti (žr., pvz., Sk 12,3; Mk 10,42–44; Mt 20,25–28; Jn 13,1–17; Ef 4,11–16; 1 Pt 5,2–3). Paskata vėl ir vėl studijuoti katekizmus bei grįžti prie paprastų Evangelijos tiesų gali apsaugoti bažnyčių profesionalus nuo mokytumo puikybės ir akademinių titulų adoracijos. Daktaras ir teologijos profesorius Martynas Liuteris ir dėl to yra išmintingas, kad tą labai gerai suvokė.

Holger Lahayne yra Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo kuratorius