Holger Lahayne

Kurti tikėjimo išpažinimus kaip autoritatyvinius mokymo dokumentus Biblija tiesiogiai  nereikalauja. Bet dar Jėzus yra paliepęs savo mokiniams, o tuo pačiu ir visiems tikintiesiems, skelbti bei mokyti Evangelijos. Savo laiškuose (pvz., 2 Tim 1, 13) Paulius kalba apie „sveikus pamokymus“, kuriuos Timotiejui bei kitiems taisykle ir norma laikyti pridera. Krikščionys raginami išlikti nustatyto pamatinio mokymo rėmuose. Panašiai liepiama ir tesalonikiečiams: „Tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2, 15).

Evangelija turi būti skleidžiama, ir pirmiausiai mūsų pačių žodžiais; kitaip turėtume Bibliją vien tik cituoti. Tokia Biblijos žinios sklaida neišvengiamai kuria tradiciją. Šioji tradicija, šis Evangelijos persakymas nėra tapatus Šventajam Raštui. Čia pritaikoma daugelis priemonių, tarp jų ir nebibliniai ir kasdienės vartosenos žodžiai. Dėl to, anot Carlo Truemano, tikėjimo išpažinimai yra „iš esmės Biblijos mokymo santraukos“; žmogiškieji „bandymai Biblijos žinią, sutraukus ir suskirsčius temomis, toliau paskleisti“ (The Creedal Imperativ).

Žinoma, mes esame įpareigoti ir pačią Bibliją platinti, jos žodžius perteikti, ją studijuoti ir kitus raginti taip pat daryti. Tačiau tuo viskas nesibaigia. Biblijos sklaidos viršūnė nėra išmokti mintiniai ištisas Biblijos knygas (to vis dar siekia pamaldūs žydai ir musulmonai). Mes turime turėti ir rūpintis išlaikyti teisingą Biblijos mokymų supratimą. Kad tai padaryti būtų lengviau, šis mokymas užfiksuojamas tikėjimo išpažinimuose, kuriems suteikiamas autoritetas, kadangi jie biblinį mokymą aiškina.

Tikėjimo išpažinimai yra žemesnio rango dokumentai nei Šventasis Raštas. Nors tai norminiai dokumentai, tačiau žemesni už Raštą ir yra jo norminami. Išpažinimai vadinami „sunormintomis normomis“ (lot. norma normata). Biblija yra aukščiausias norminis dokumentas, „norminanti norma“ (lot. norma normans). Vestminsterio tikėjimo išpažinime rašoma, kad Šventasis Raštas „yra aukščiausias teisėjas, sprendžiant visus ginčytinus tikėjimo klausimus, vertinant bažnytinių sinodų nutarimus, praeities autorių nuomones, žmonių mokymus ir asmeninius apreiškimus“ (I,10).

Protestantai neturėtų žeminti išpažinimų tradicijų, tačiau lygiai taip pat ir privalėtų atkreipti dėmesį į tą patį, ką J. Kalvinas 1539 m. užrašęs laiške Sadoletui: „Dievo žodis yra tarsi slenkstis kiekvienam jos [bažnyčios] mokymui.“ Senieji susirinkimai bei Bažnyčios tėvai gerbiami, tačiau „pagarba jiems tik tada priklauso, jeigu jie neprasižengia Dievo žodžio normoms.“ Įsakyta paklusti „prievaizdams [vyresniesiems] ir Dievo apdovanotiesiems“, tačiau visas paklusnumas „tebūnie nukreiptas į Dievo žodžio didžiuosius potvarkius“.

Visiems reformatoriams buvo aiškiau negu aišku, kad tik Biblijos žodis yra visiškai teisus ir neklaidingas; kad mes, žmonės, viso labo esame tik riboti, nuodėmingi tvariniai, tegebantys įžvelgti ir suprasti vos dalelę Dievo tiesos ir tai ne be pavojaus suklysti. Bet tai nereiškia, kad tiesos sąvoka mums netenka prasmės ir teisingo supratimo neturėtume ieškoti. O reiškia, kad viską, ką suformuluotume, privalome stengtis atiduoti patikrinimui, kritikai ir, jeigu reikia, pataisoms.

Ši laikysena puikiai pristatyta Antrojo šveicariškojo išpažinimo įvadiniame žodyje, užrašytame Ciuricho profesoriaus J. Simlerio: „Visų pirma mes patvirtiname, kad, reikalui esant, esame visiškai pasirengę savo interpretacijas bendrai ir konkrečiose vietose išsamiau paaiškinti; galų gale esame pasiruošę – ne be dėkingumo – pritarti tiems, kurie mus taisys Dievo žodžiu ir ves į paklusnumą Viešpačiui...“

Tai itin dėmesio verti sakiniai. Simleris kalba apie „interpretacijas“, taigi ne apie neklaidingus ir šventus Dievo žodžius. Jis sutinka, kad kai kuriems skaitytojams gali kilti poreikis gauti išsamesnių paaiškinimų ir juos mes privalome pateikti. Dar daugiau – jis netgi kvieste kviečia ieškoti savo kolegos ir pagrindinio išpažinimo autoriaus H. Bulingerio klaidų ir netikslumų: prašau, pataisykite mus! O kai taisysite, tai tebūnie tos pataisos pagrįstos. Jis kviečia bendrai apsvarstyti mus jungiančio Dievo žodžio reikšmę, diskutuoti jo supratimą.

Šis požiūris buvo paplitęs tarp reformatų. 1532 metų Berno bažnyčios apeigų tvarkos dokumente Berner Synodus rašoma: „Jeigu tik pastorių ar kitų bus mums nors kas pristatyta, kas priartintų prie Kristaus ir Dievo žodžio pagrindu visų mūsų bendrystei bei krikščioniškai meilei labiau pasitarnautų nei esamoji užrašyta nuomonė, tai mes tokį dalyką mielai priimsime ir netversime kelio Šventajai Dvasiai veikti.“ Panašiai ir 1534 metų Pirmajame Bazelio tikėjimo išpažinime: „Visų pirma norėtume šį savo išpažinimą pateikti dieviškųjų Biblijos raštų patikrai“; taip gali būti pažadinta galimybė šventuosiuose raštuose aptikti „ko nors geresnio“, t.y. geresnių įžvalgų; visą interpretavimo pagrindą tesudaro nusiteikimas, jog „nepaliaujamai norime būti Dievui ir Jo šventajam Raštui dėkingume paklusnūs“.       

Pagaliau negalima pamiršti ir Škotų išpažinimo (1560). Ir jo pratarmėje autoriai prašosi kritikuojami. Jeigu kas „šiame mūsų išpažinime rastų kokį skyrių ar bent sakinį, kuris šventam Dievo žodžiui prieštarauja, tai, vardan draugiškumo ir krikščioniško gailestingumo, mus raštu apie tai teįspėja.“ Autoriai pasižada tokius kritiškus perspėjimus sąžiningai išnagrinėti ir, jei prireiks, perspėjimų patikimumui pasitvirtinus, imtis taisymų. 

Visur matome dvi puses: principingą ir drąsų laikymąsi patikimų teologinių tiesų ir savikritišką atvirumą pataisoms. Bet, kaip jau minėta, visa kritika privalo būti gerai pagrįsta. Nepakanka vien išreikšti kokiam mokymui ar minčiai nepritarimą ir atmetimą – visa tai pirmiausiai turi būti pagrįsta Biblija, o paskui ir geresnė biblinė alternatyva pasiūlyta.

Išpažinimai gali ir turi būti kritikuojami. Dievo žodis turi aukščiausią autoritetą, tačiau nedraudžia šalia egzistuoti ir kitiems, žmonių sukurtiems mokymo autoritetams, kurie jo būtų kritikuojami ir taisomi. Sola scriptura nereiškia Biblijos autoriteto monopolio, tarsi tik ja viena ir daugiau niekuo kitu negalima remtis. Sola scriptura nemaišykime su solo arba nuda scriptura (plikas Raštas).

Išpažinimų didelė nauda ta, kad juose pateikiamos konkrečiai ir glaustai suformuluotos pamatinės nuostatos, kurios yra viešai prieinamos. Juos galima nesunkiai perspausdinti ir įvairiais būdais platinti. Tokiu būdu tikintieji turi galimybę įgyti naudingos medžiagos katechezės studijoms. Be to, tik tokius viešus dokumentus galima iš vis patikrinti Dievo žodžiu. Jeigu tikėjimo išpažinimai bei kitos tradicinės nuostatos nefiksuojamos raštu, jeigu jie lieka, pvz., vien bažnyčios vadovų galvose, beveik visos jų kritikos galimybės užkertos.   

Su minėtu viešumu susiję dar du dalykai. Užrašyti išpažinimai bažnyčios nariams suteikia galimybę patiems gilintis į tikėjimo turinį. Tos pamokos nėra tai, ką iš karto būtina visiškai ir iki galo suprasti. Jie nurodo mąstymo ir veikimo kryptį, suteikia tikėjimo augimui konkrečią formą ir tikslą. Jie pateikia glaustą (bet ne vienintelį) atsakymą į klausimą: ko mokytis, jei noriu augti tikėjimu ir geriau pažinti Dievą? Šitaip išpažinimai drauge ugdo ir savikritiškumą, kai juose galime rasti įvairių mokymų, kurie mus ir mūsų klaidingus įsivaizdavimus pataiso.     

Bažnyčiose patvirtinti vieni ar kiti tikėjimo išpažinimai, įgyja objektyvų autoritetą. Bažnyčių nariai patys dalyvauja ne tik juos priimant ir tvirtinant (visuotiniuose susirinkimuose, sinoduose), bet ir kontroliuoja jų laikymąsi. Kadangi bent jau dalis tarnautojų bažnyčiose neretai yra įpareigojami arba net prisaikdinami išpažinimais, tai jie jų privalo tvirtai laikytis. Taip išpažinimai tampa skelbimo ir mokymo kontrolės instrumentais. Visi bažnyčių nariai, turėdami užrašytą išpažinimą, gali nuolat kontroliuoti savo tarnautojų mokymą, pamokslavimą bei kitus dalykus. Neturint užrašyto išpažinimo, kontrolės veiksmai tampa beveik neįmanomi.    

Antrajame šveicariškame išpažinime, netoli 18 skyriaus apie bažnyčios tarnautojus pabaigos, rašoma, kad tarnautojų mokymas (ir gyvenimas) turi būti „kruopščiai“ tikrinamas sinoduose, „nusidedantys turi būti vyresnių išbarami ir sugrąžinami į [tiesų] kelią“. Kitaip sakant, „apačios“ privalo kontroliuoti „viršūnes“. Tai įmanoma tik turint užrašytus išpažinimus, kuriuose pagrindinės bažnyčios nuostatos sudėtos į tikslias, konkrečias ir išsamias formuluotes, ordinuotų teologų ne taip lengvai, kaip Biblija, manipuliuojamas ir iškraipomas. 

Neturėdama užrašyto tikėjimo išpažinimo, praktiškai bet kuri bažnyčia lieka neapsaugota nuo savo dvasininkų ar kitų įtakingų asmenų mokymo paklydimų ir savivalės. Tokiu atveju dažniausiai neatsiranda ir jokio kito veiksmingo instrumento, kuris galėtų sustabdyti piktnaudžiavimą autoritetu. Paklydimų atveju išpažinimai tampa net parankesni už Bibliją, kadangi ši, dažniausiai ir taip skirtingai suprantama, užvaldžius aistroms, pavirsta į tikrą peštynių lauką. Tuo tarpu išpažinimai, kadangi būna patvirtinti tos bendruomenės žmonių, gali efektyviau veikti siekiant sustabdyti paklydusįjį ir nusidedantį asmenį nuo išsisukinėjimų, nuomonės kaitaliojimo ir nepagrįstų, gal net destruktyvių galių demonstravimo. 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 

Juozas Mišeikis8 606 09273       

 

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas