Holger Lahayne

Protestantiškas bažnyčias atskirti nuo kitų dažniausiai nėra sunku: jos beveik visos mažesnės, paprastesnės vidaus ir išorės architektūra ir, palyginus su Romos katalikų arba stačiatikių, neturinčios daug puošybos elementų. Žinoma, yra ir išimčių. Londono Šv. Pauliaus katedra arba Berlyno katedra pirmu žvilgsniu nesunkiai galėtų būti priskiriamos katalikams. O Kauno katalikų Prisikėlimo bažnyčios pastato architektūros racionalumas galėtų būti priimtinas ir bet kuriai protestantiškajai.

Vis dėlto didžiumai katalikų ar stačiatikių bažnyčių būdingas nepalyginamai didesnis kiekis religinio meno kūrinių, puošybos detalių bei architektūrinių įmantrybių. Ar tai reiškia, kad Reformacija – meno priešininkė?  

Iš tikrųjų reformatų bei daugumoje vėliau atsiradusių evangelikų bažnyčių, kaip baptistų ar sekmininkų, paveikslų nerastume (gal tik su nereikšmingomis išimtimis). Tam tikrų vaizduojamojo meno akcentų – rastume, ir ne visai mažai. Pavyzdžiui, Lietuvoje galime pamatyti itin puošnią Kėdainių reformatų bažnyčios sakyklą arba Vilniuje įspūdingas reformatų bažnyčios lubas. Labai įdomus ir Papilio evangelikų reformatų bažnyčios interjeras su savotišku baldakimu virš Dievo stalo.  Tai tik keletas ryškiausių pavyzdžių.

Paveikslai (ir skulptūros) iš bažnyčių pašalinti dar Reformacijos pradžioje, dažniausiai ikonoklazmo, t.y. religinio meno naikinimo (nuo gr. eikon – vaizdas, ir klasma – laužymas) bangų metu. Vitenbergo teologijos profesorius A. Bodenšteinas (vad. Karlštatu) pirmasis pareikalavo radikalaus paveikslų šalinimo, tačiau mieste jo užmojis sužlugo. 1522 m. bažnyčių erdvių taikymas atnaujintam evangelikų tikėjimui virto riaušėmis. Jo kolega Martynas Liuteris, tuo metu dar buvęs Vartburge, prieštaravo smurto panaudojimui, o grįžęs į Vitenbergą, pasmerkė ir griežtą įkonoklazmą. Tvarka buvo atstatyta ir nemažai meno kūrinių išvengė sunaikinimo. Tačiau po metų Šveicarijoje, vėliau Nyderlanduose, Anglijoje ir kitur, paveikslų naikinimas pasikartojo.

Kaip ir kiti reformatoriai, Liuteris taip pat iš esmės paveikslų laikymą bažnyčiose atmetė. Viename laiške jis netgi nedviprasmiškai pareiškia: (lot.) „damno imagines“ – prakeikiu paveikslus. Bet jam visada rūpėjo pirmiau susitarti ir naujoves įvedinėti žingsnis po žingsnio, jokiu būdu ne spaudžiant, idant bendruomenės neliktų nesupratusios. 1525 m. veikale Prieš dangiškuosius pranašus jis reikalavo paveikslus naikinti Evangelija ir Dievo žodžiu, o ne įstatymu ir smurtu. Žmones pirmiau būtina mokyti ir apšviesti, o ne priversti. Be to, paveikslų klausimas niekada ir nebuvo jo dėmesio centre – kaip, beje, daugelis kitų išorinių dalykų. Nemažai senosios bažnyčios elementų kaip altoriai ar dvasininkų drabužiai nei pašalinami, nei pernelyg modifikuojami.

Kai kuriose liuteroniškų kraštų bažnyčiose kai kurie paveikslai palikti. Tačiau, galima sakyti, kad tai tik menkas likutis palyginus su Romos katalikų religinio meno kiekiu jų šventovėse. Lietuvos liuteronų bažnyčiose šiandien rastume praktiškai vien tik Jėzaus ir paskutiniosios vakarienės atvaizdų (kelis Marijos paveikslėlius, kelias apaštalų ir evangelistų skulptūras ir, žinoma, beveik visur krucifiksus). Tai ir viskas. Net ir barokinė Vilniaus liuteronų bažnyčia gerokai skiriasi nuo to paties stiliaus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo ar Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios. Bažnytinio vaizduojamojo meno srityje jokia evangeliška bažnyčia negeba rungtyniauti su Roma – ir nereikia.  

Kartais liuteronai mėgsta pareikšti atsiribojimą nuo kitų protestantų dėl meno vaidmens jų bažnyčiose. Tam esama šiek tiek pagrįstumo. Tačiau visiems evangelikams tikrai  bendra yra tai, kad jokiais būdais nevaizduojamas Dievas Tėvas. Daug Tėvo paveikslų pripiešta XIV a. Iš šio laikotarpio dar ir šiandien vaizduotėje nešiojamės barzdotą ‘senuką’. Romos bažnyčia niekada rimtai nedraudė Tėvo vaizdavimų, dėl ko šimtmečius visus evangelikus laikė ikonoklastais. (Vis dėlto ir tarp evangelikų buvę išimčių kaip liuteronas J. Šnoras fon Karolsfeldas, XIX a. nazarėnų tapytojų grupės narys; jo iliustruota Biblija spausdinama iki šiol; iš renesanso meno jis perėmė Dievo Tėvo vaizdavimo tradiciją.) 

Nors ir turėdami religinio meno kūrinių ir paveikslų bažnyčiose, liuteronai jiems neteikia jokios tiesioginės funkcijos garbinimo apeigose. Niekas nelaikoma nei garbinimo, nei kitų liturginių apeigų objektu, kaip ir nėra šventa ar teiktų dieviškųjų malonių. Visas menas tėra viso labo tik iliustracijos ir pagražinimai. Kadangi iš esmės neturi jokios religinės reikšmės, tai ir nelaikomas būtinu bei privalomu turėti (kaip ir Liuteris sako 1522 kovo 11 d. pamoksle, ramindamas riaušinikus). Liuteronai religinius paveikslus priskiria adiaforoms – teologiškai ‘neutraliems’ dalykams. Katalikai nesutinka, o stačiatikiai netgi tam griežtai prieštarauja. Pastariesiems paveikslai (ikonos) – būtini.  

Tiesa, Romos katalikai taip pat tikina nesimeldžią paveikslams – esą pamaldumas nukreiptas į pavaizduotą asmenį („Juk ‘pagarba paveiksle iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja‘ [šv. Bazilijus]“, Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 2132; panašiai reiškiasi ir 1563-ųjų Tridento susirinkimo Dekretas apie Šventųjų, relikvijų ir paveikslų garbinimą, tiesiogiai nukreiptas prieš Prancūzijos reformatus). Bet dar J. Kalvinas, taip pat ir liuteronas M. Chemnicas, atmetė šį atskyrimą kaip išsisukinėjimą. Šiandien pakanka bent trumpam pastebėti besimeldžiančią lenkų piligrimų grupę Aušros vartų koplyčioje prie Marijos paveikslo ir iškart pasidarys aišku, kaip yra iš tikrųjų ir kuo skiriasi evangelikų bei katalikų požiūriai.  

„... bet pavidalo nematėte“

Iš kur atsirado protestantų, ypač reformatų, neigiamas požiūris į paveikslus bažnyčiose? Jie, žinoma, visų pirma remiasi antruoju iš Dešimties Dievo įsakymų: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų...“ (Iš 20,4–5) Reformatai sugrąžino žydų senąjį Įstatymo padalijimą, atskyrė pirmą ir antrą įsakymus (pas katalikus ir liuteronus tai vienas įsakymas).

Suskirstymas tiesiogiai neliečia turinio, bet du atskiri įsakymai akcentuoja ir du dalykus: Reikia garbinti teisingą Dievą ir teisingu būdu. G. I. Williamsonas rašo: „Pirmasis įsakymas mus informuoja apie tinkamą garbinimo objektą, o antrasis nurodo tinkamą garbinimo būdą.“ (Heidelbergo katekizmas – studijų vadovas)

Pagonių dievai yra klaidingi, netikri dievai, bet aukso veršio istorija iš Iš 32 byloja, kad Dievas griežtai atmeta ir Jo, teisingojo Dievo, garbinimą per atvaizdus. Juk veršis nebuvo kažkoks naujas dievas, o tik turėjo įvaizdinti Jahvę, Izraelio Dievą. Deja, ir tai Dievas palaiko didžiule klaida, iš kurios tauta nepasimoko ir vėliau (žr. 1 Kar 12,25–33). Karalius Jeroboamas, pasidirbdinęs dvi veršio skulptūras, Izraelio tautai iškilmingai taria: „Štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės“ (28 eil.).

Būtina pabrėžti, kad antrasis įsakymas jokiu būdu nedraudžia bet kokio meno. Juk ir pats Dievas Jeruzalės šventyklai paliepia prigaminti daugybę meno dirbinių (gaminami augalus, gyvūnus, angelus ir daug ką kitą atvaizduojantys kūriniai). Viskas, kas sukurta, yra deramas meno objektas, o Dievas nėra sukurtas, dėl to ir šventykloje joks daiktas negali jo reprezentuoti.   

Kartais sakoma, kad Dievo negalima vaizduoti todėl, kad jis nematomas. Tam tikra prasme tai tiesa, tačiau draudimo pagrindu negali būti jo esminis nematomumas. Pradžioje, Edeno sode, Dievas buvo matomas (Pr 3,8), taip pat pasaulio pabaigoje mes Dievą matysime (Apr 1,7; 22,4). Mozė turėjo progos pamatyti Dievo „pavidalą“ (Sk 12,8, hebr. temunah). Nors Dievas neturi fizinio kūno kaip mes, Jis turi pavidalą, tačiau po nuopuolio ir juo rodėsi itin retai. Dažniausiai jis save įvaizdindavo savo kūriniais (pvz., ugnimi, debesimi; taip pat „Viešpaties angelu“ – tai paaiškinti galima tuo, kad šiose teofanijose galbūt rodėsi antrasis Trejybės asmuo). Žinoma, rodytis Dievas visada galėjo kaip panorėjęs, tačiau po nuopuolio nusprendė tai padaryti dažniausiai per savo Žodį: „Tada Viešpats kalbėjo jums iš ugnies. Girdėjote jo žodžių garsą, bet pavidalo nematėte, buvo vien balsas.“ (Įst 4,12)

Būtent dėl šios priežasties ir tikėjimas Dievu remiasi vien tik Jo Žodžiu, o ne regėjimu. Naujame Testamente kelis kartus akcentuojama, kad dabar, kol Kristus dar nėra sugrįžęs, gyvename tikėjimu, tačiau vieną dieną viską išvysime (žr. Hbr 11,1; 2 Kor 5,7; 1 Kor 13,12). Dabar nieko nematome (1 Pt 1,8), vien tik tikime, o naujajame danguje matysime (taigi Dievas mums dabar neregimasis). J. I. Packeris apie Įst 4 rašo: „Dalykas yra aiškus. Dievas jiems apsireiškė ne matomai, o savo kalba. Todėl jiems ir nėra ko kurtis Dievo vaizdinių, tereikia paprasčiausiai tik paklusti Jo Žodžiui... Daryti Dievo atvaizdą reiškia semtis vaizduotei peno iš žmogiškojo šaltinio, o ne iš paties Dievo; tai ir yra klaidos esmė.“ (Pažinti Dievą, sk. 4 apie antrąjį įsakymą)

„Nesaugokite tų paveikslų,  visus meskite lauk“

Nuoseklus paveikslų šalinimas pirmiausiai įsitvirtino Šveicarijoje. 1523 m. pasirodė L. Hecerio (Hätzer), vėliau tapusio vieno iš anabaptistų vadovų, veikalas prieš paveikslus ir stabus. Po to H. Cvinglis savo pirmajame reikšmingame konfesiniame dokumente Trumpas ir krikščioniškas įvadas (1523) paveikslų klausimui paskyrė nemažai dėmesio,  kategoriškai teigdamas: „Nesaugokite tų paveikslų, visus meskite lauk“. 1528 m. Berno tezėse jam pritariama: „Garbinti paveikslus prieštarauja Dievo žodžiui Naujajame ir Senajame Testamente. Dėl to iš ten, kur jie sukabinti galimam garbinimui, turi būti pašalinti.“

Ciuricho mieste paveikslai buvo pašalinti miesto valdžios nurodymu, kituose helvetų konfederacijos miestuose kaip Bazelyje ar Berne šalinimo procesas įvykdytas triukšmingai. XVI a. trečiajame dešimtmetyje Pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje įsitvirtino konsensusas, kad paveikslų bažnyčiose negali būti, nes žmonės links juos garbinti. Reformatų požiūrį atspindi 1530 m. Confessio Tretapolitana (‘alternatyva’ Augsburgo išpažinimui). 22 skyriuje M. Buceris nepritaria Liuterio supratimui sakydamas, jog paveikslus būtina šalinti ir kuo greičiau. Nepamirškime ir skulptūrų, kurios buvo ‘senosios’ religijos valdžios simboliai; jų sunaikinimas visiems parodė, kad Roma tose bažnyčiose nebeturi galių.

Vėlesnieji reformatų konfesiniai raštai tik patvirtina šį supratimą. Heidelbergo katekizme rašoma: „Dievo vaizduoti negalima ir nereikia nė vienu iš būdų. Kūrinius galima vaizduoti, tačiau Dievas draudžia daryti ir laikyti jų atvaizdus tam, kad juos garbintų arba kad jais Jam tarnautų.“ (97 kl.) Kitas klausimas dar konkretesnis: „Ar negalima atvaizdų bažnyčioje laikyti kaip priemonių pamokymui? Ne, nes neturime dėtis išmintingesni už Dievą, kuris nori, kad Jo krikščionija būtų mokoma ne per nebylius stabus, o per gyvą savo Žodžio skelbimą.“

Antrasis šveicariškasis išpažinimas mūsų klausimą nagrinėja ketvirtame skyriuje: „Apie stabus arba Dievo, Kristaus ir šventųjų atvaizdus“. Autorius H. Bulingeris teigia: „Kadangi Dievas iš tiesų yra Dvasia, nematomas ir beribis savo esme, negali būti teisingai pavaizduotas jokiu menu nei atvaizdu, todėl nebijome drauge su Raštu pavadinti Dievo atvaizdus gryniausia apgavyste.“ Nors Jėzus Kristus ir „prisiėmė žmogaus išvaizdą, bet jį priėmė ne tam, kad teiktų medžiagos skulptoriams bei tapytojams“. Paveikslai neduoda jokios naudos, jie nereikalingi: „Tam, kad žmonės būtų teisingai nukreipiami tikėjimo keliu ir jiems būtų priminta apie dieviškus dalykus bei jų pačių išganymą, Viešpats įsakė skelbti Evangeliją.“

Presbiterijonų Vestminsterio trumpojo katekizmo (1647) santrauka taip pat skelbia: „Antrasis įsakymas draudžia garbinti Dievą pasitelkiant atvaizdus...“ (51 kl.) Plačiau argumentuojama Vestminsterio išpažinime: „Deramą tikrojo Dievo garbinimo būdą pagal savo valią tiksliai ir aiškiai apreiškė pats Dievas; Jis negali būti garbinamas nei pagal žmonių įsivaizdavimus ar supratimus, nei pagal Šėtono patarimus, nei naudojant regimus atvaizdus, nei jokiais kitais, Šventajame Rašte nenurodytais, būdais.“ (XXI,1)

J. Kalvinas temą aptarė savo pagrindiniame veikale Institutio, pirmosios knygos vienuoliktame skyriuje. Puikiausią santrauką duoda jau pats pavadinimas: „Nuodėmė kurti regimus Dievo pavidalus; visišką nusigręžimą nuo tikrojo Dievo reiškia stabmeldiškųjų atvaizdų darymasis.“ Reformatorius pabrėžia, kad atvaizdų kūrimas prieštarauja Dievo esmei: „Tikru niekšiškos apgaulės išpuoliu prieš Dievo garbę pasirodytų mūsų bandymas jam primesti kokią nors išvaizdą.“ Kalvinas cituoja iš Iz 40 ir pažymi, kad Dievo didybė „bus suteršta, jei laisvai ir begėdiškai gaminsimės Jo atvaizdus; jei bekūnis bus spraudžiamas į kūnišką medžiagą, neregimasis – į regimą atvaizdą, Dvasia – į bedvasį daiktą, neaprėpiamas ir begalinis – į gabalėlį niekingo medgalio, akmens ar aukso.“

Kalvinas taip pat nesutinka laikyti bažnytinius paveikslus „pasauliečių knygomis“. Pasauliečių nežinojimas kyla iš to, „kad iš šių žmonių buvo atimtas mokymas“. Anot Kalvino, duokime jiems tikrąjį mokymą, o ne paveikslus. Beje, paveikslų laikymo bažnyčiose ištakas jis regi netikėjime. „Kai tik Dievui sukuria regimą atvaizdą, netrunka jam pridėti ir dievišką galią“. Šitaip tikėjimas į Dievą susimaišo su tikėjimu į atvaizdą. „Gryna stabmeldystė atiduoti paveikslui dievišką garbę, kad ir kokios to priežastys būtų“, perspėja Kalvinas.     

Jėzaus vaizdavimai

Dažnai manoma, kad Jėzui šie draudimai neturėtų galioti, kadangi jis buvo ir žmogus. Jėzus buvo matomas, turėjo žmogišką kūną ir veidą. Jis yra Dievo atvaizdas, sakoma 2 Kor 4, 4. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14,9). Ar antrojo Trejybės asmens įsikūnijmas leidžia jį vaizduoti? Katalikų Bažnyčios Katekizmas taip tiesiai ir teigia: "Šventų paveikslų garbinimas yra pagrįstas Dievo Žodžio Įsikūnijimo paslaptimi“ (2141).

Tačiau toli gražu nėra taip paprasta. Jėzus buvo ir yra žmogus bei Dievas – abu viename asmenyje. Kaip pavaizduoti tikrą žmogų ir tikrą Dievą? Ar tai įmanoma? Jeigu taip, tai kaip visa tai turėtų būti daroma? Krikščioniškojo meno apžvalga leidžia pamatyti, kad žmonės daugybę šimtmečių grūmėsi su šiuo klausimu. (Londono Nacionalinės galerijos vaizdo medžiaga „The Audacity of Christian Art“, krikščioniškojo meno drąsumas, parodo, su kokiais didelis iššūkiais susidūrė menininkai bandydami tinkamai perteikti Kristų – žmogų ir Dievą.) Naujame Testamente neturime jokios informacijos apie Jėzaus išvaizdą – ir jokių paliepimų ar raginimų nei mokiniams, nei kitiems jį atvaizduoti.

Dėl to reformatai išvystė ypatingą skeptiškumą šiuo klausimu. Tiesa, Kalvinas jį liečia labai retai. Todėl teologai kartais ginčijasi, kad gal jis nebus visiškai atmetęs visų Jėzaus atvaizdų. Tačiau presbiterijonų Vestminsterio didysis katekizmas pasisako itin griežtai: Bet koks dieviškų Asmenų vaizdavimas draudžiamas (109 kl.). Šios puritonų tradicijos atstovas anglikonas J. I. Packeris antrina: „Negali kilti jokių abejonių, kad [antrasis] įsakymas įpareigoja atsieti Dievo garbinimą (ir asmenišką, ir viešą) nuo bet kokių paveikslų ar skulptūrų, kur pavaizduotas Kristus, lygiai kaip ir tų, kur pavaizduotas Jo Tėvas.“ (Pažinti Dievą)

Packeris tikriausiai neatsitiktinai kalba apie Dievo garbinimo kontekstą. Garbinimo tikslu  reformatai praktiškai visose savo bažnyčiose nekabina nei paveikslų su Ganytojo atvaizdu, nei krucifiksų. Kitais tikslais arba kituose kontekstuose kai kurie iš reformatų, o tokių tikriausiai bus dauguma, Jėzų vaizduoti leidžia, pvz., Biblijos iliustracijose bei kitur bažnytiniame švietime (sekmadieninėje mokykloje kaip pedagoginę priemonę, iliustruojant vaikiškas knygeles ir t.t.).   

Kalvinas teisus pastebėdamas, kad ankstyvoji bažnyčia neturėjo paveikslų ir atmetė jų kultą. Į bažnyčių patalpas atvaizdų pavidalu Jėzus įkraustytas tikriausiai tik antikos pabaigoje, penkto amžiaus pradžioje. Tačiau krikščioniškame mene jis pradėtas vaizduoti jau apie 200-uosius metus: kaip stebukladarys, filosofas-mokytojas, o dažniausiai kaip gerasis ganytojas (pvz., katakombose). Ši praktika patvirtina mintį, kad bendrai Jėzų vaizduoti galima, bet garbinimo tikslais – ne.

Akivaizdu, kad XVII amžiuje toks supratimas vyravo ir kalvinistų Nyderlanduose. Bažnyčiose – jokio Jėzaus. Tačiau kas gi daugiau, jei ne žymusis Rembrantas, iliustruodamas biblines scenas, tiek pripiešė, priraižė ir pritapė Jėzaus kūnų bei veidų. Man nežinoma, kad dėl to jis būtų bažnyčios atstovų bartas ar baustas. Įdomu ir tai, kad ant Kalvino Pakartotojo įstatymo pamokslų 1583 m. vertimo į anglų kalbą antraštinio lapo uždėtas Jėzaus kaip Gerojo ganytojo atvaizdas... 

Dievas – dailininkas?

Ar tikrai nieko nežinome apie Jėzaus išvaizdą? Evangelikai įsitikinę, kad Biblijos tyla pasako viską. Bet tiems, kurie nepalaiko sola scriptura principo, į pagalbą ateina įvairūs (gr.) acheiropoieta – „ne rankomis sukurti“ atvaizdai. Tai tariamai stebuklingu būdu – ne iš žmogiškojo šaltinio – atsiradę Jėzaus portretai.

Vakarų (lotynų) bažnyčioje populiari Veronikos drobulė. Pasak legendos, kelyje į Golgotą viena moteris vardu Veronika nušluosčiusi skarele prakaituotą Kristaus veidą ir joje stebuklingai atsispaudęs jo atvaizdas. Šiandien jis vadinamas veraikonu (nuo lot. vera, gr. ikon – tikrasis atvaizdas). Rytuose didelę reikšmę turi Edesos arba karaliaus Abgaro (I a.) paveikslas, dažnai vadinamas mandilionu. Juo remiantis atsirado „Dievo sukurtos ikonos“ – tariamai tikrieji Jėzaus atvaizdai. Kai kurie istorikai Edesos paveikslą tapatina su Turino drobule. 

„Dievo kūrėjo, Dievo tapytojo – Deus Pictor – tema, kai Dievas dailininkas savo dievišku teptuku kuria pasaulį, tapo kontrreformacinės religinės literatūros ir dailės topu“, rašo T. Račiūnaitė (Atvaizdo gyvastis). Čia atsiveria ryškus skirtumas tarp evangelikų ir katalikų bei stačiatikių.

Turino drobulės atvejis yra išskirtinis ir tikrai įdomus bei paslaptingas. Klastotė kol kas neįrodyta, bet drobulės autentiškumo oficialiai netvirtinęs ir pats Vatikanas. Kol kas žymioji drobulė yra labiau iššūkis mokslininkams ir istorikams ir šiuo metu labai retai rodoma viešai.

Visai kas kita – Gailestingojo Jėzaus paveikslas Vilniuje. Dokumentinis filmas „Pirmasis Dievo gailestingumo paveikslas. Nežinomo šedevro negirdėta istorija“ (The Original Image of Divine Mercy, 2016) dar labiau išpopuliarino dailininko Eugenijaus Kazimirovskio 1934 tapybos darbą. Jau keleri metai jis kabo Gailestingumo šventovėje Dominikonų gatvėje ir yra vienas iš svarbiausių sostinės traukos centrų.  

Paveikslas taip pat savotiškai pretenduoja būti laikomas tikruoju Jėzaus atvaizdu, kadangi nutapytas pagal mistikės sesers Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus. Faustina esą tvirtinusi, kad pats Jėzus jai perdavęs visa tai. Vienuolė, 2000 metais paskelbta šventąja, esą likusi iš dalies nepatenkinta paveikslu, nes jos vizija atrodžiusi didingesnė.  

Pirmą kartą šis paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. Aušros Vartų koplyčioje. Faustina savo dienoraštyje užrašiusi, kad tada, pamaldų metu, Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius, o pats paveikslas atrodęs lyg gyvas. Tokie tariami stebuklai tarnauja naujųjų apsireiškimų patvirtinimui. Esą vienuolei pats Jėzus davęs ir naujus pažadus: „Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, žemėje, pergalę prieš priešus, ypač mirties valandą. Aš pats ją ginsiu kaip savo garbę.“

Šitaip Dievo Žodis papildomas nauja žinia, o tai daryti, kaip ir jis pats įsako, yra draudžiama. Dėl to evangelikai tiesiog privalo tokius naujus apreiškimus įvertinti ir ryžtingai atmesti kaip netikrus bei apgaulingus, nes jais neigiamas Rašto pakankamumas – vienas iš svarbiausių evangelikų mokymų. Nors ir kai kurie evangelikai (kaip liuteronai ir anglikonai) į religinius paveikslus bendrai žiūri neutraliai, šis konkretus paveikslas Vilniaus senamiestyje yra kraute perkrautas neteisingais mokymais, todėl jokiu būdu negali būti vertinamas neutraliai.

Aptardami šį klausimą, puikiai matome, kad įvairios evangelikų konfesijos bei tradicijos gali padėti viena kitai. Reformatai galėtų sutikti, kad Liuteris buvo geras pedagogas, išmintingai nesiekęs vesti naujovių nei per greitai, nei per radikaliai. Juk visiems aišku, kad naujoves suprasti ir su jomis apsiprasti kartais reikia laiko. Kartais radikalumas smarkiai pakenkia ir pridaro didelės žalos. Kita vertus, liuteronai gali mokytis iš reformatų bekompromisės laikysenos, kai prieinamos ribos, kurių evangelikams nederėtų peržengti. Nesvarbu, kokia bažnyčios nuostata dėl religinio meno – evangelikams nedera dalyvauti Romos katalikų ir stačiatikių paveikslų apeigose. Kadangi  dauguma jų meno yra smarkiai suteršta nebibliškos teologijos, tai, idant nepasirodytų to pritarėjai ir palaikytojai, evangelikų dvasininkai turėtų susilaikyti nuo dalyvavimo šio meno pagerbimo ceremonijose.

„Dievo dovanos“

Ar tikrai kalvinizmas pamynęs viską, kas nors kiek susiję su grožiu? Žinoma, kad ne. Reformatai nėra nusistatę prieš meną kaip tokį. Reformatai meną tik smarkiai riboja bažnytinių erdvių interjere. Iš bažnyčių pastatų išvaryti tik paveikslai, krucifiksai, skulptūros, tačiau palikti puošnūs bibliniai užrašai, ornamentika, spalvų, formų žaismė. Savotiška išimtis padaryta vitražams (ypač Nyderlanduose), taip pat ir bažnyčių pastatų išorei (pvz., bareljefams).

Nors religinis menas iškeliavo iš bažnyčių vidaus, tačiau buvo išlaikytas kitur:  bažnyčioms priklausančiuose pastatuose, taip pat miestų valdžios, gildijų ir kitose salėse. Ypatingai Nyderlanduose, tokiuose viešuose pastatuose kaip rotušė, biblinės tematikos paveikslai XVII amžiuje tapo labai populiarūs. Ir kodėl gi ne, jei tose erdvėse niekas nė nemanė jų garbinti. Senojo Testamento istorijų iliustracijos, pilnos gerų, pamokančių pavyzdžių, išmintingai panaudotos, gali puikiausiai skleisti vertybes ir normas. Pilietiniame kontekste religinis menas įgijo itin teigiamą ir pageidautiną – švietimo – funkciją. 

Apie kokį nors bendrą kalvinizmo priešiškumą menui negali būti nė kalbos. Juk ir pats Kalvinas rašė, kad tapyba ir skulptūros yra „Dievo dovanos“. Visi kam nors esame gabūs, o žmonių meniniai gabumai yra „nuostabiosios Dievo Dvasios dovanos“ (Inst. II,2,14). Panašiai kalba ir H. Cvinglis savo Fidei Ratio (1530): „Garbinimui iškabinti paveikslai“ prieštarauja „Dievo žodžiui visiškai ir galutinai“. „Tačiau tų, kurie neskirti garbinimui, ar padėti tenai, kur jokio pavojaus dėl garbinimo nekyla, aš jokiu būdu nesmerkiu, taigi ir tapybą bei skulptūrą pripažįstu esant Dievo dovana.“ (9)

Tiesa, XVI amžiaus Ženeva toli gražu nebuvo menininkų rojus. Bet ir liuteronų kraštuose, po Diurerio ir Kranachų, žymių menininkų grandinė ima ir nutrūksta (po Reformacijos liuteronai labiau pasižymėjo muzikoje).   

Evangelikų kalvinistų požiūrį į meną puikiai išdėsto presbiterijonas F. Schaefferis (1912–1984). Veikale Menas Biblijoje (sutrumpintas 1 sk. „Prizmė“ 96/4) jis pabrėžia, kad Senojo Testamento įsakymai „draudžia ne patį meną, bet jo garbinimą. Vieną Dievą galima garbinti. Todėl šis įsakymas ne prieš meną, bet prieš jo garbinimą, t. y. prieš garbinimą bet ko kito, išskyrus Dievą. Meną garbinti – blogas dalykas, bet nieko bloga jį kurti.“ Remiantis eilutėmis kaip 2 Met 3,6 Schaefferis rašo: „Įsidėmėkite: šventykla buvo išklota brangiausiu marmuru. Šiuos akmenis naudoti nebuvo jokio pragmatiško tikslo. Jie neturėjo praktinės reikšmės. Dievas paprasčiausiai norėjo, kad šventykloje būtų gražu. Viešpačiui Dievui rūpi grožis.“

Anot Schaefferio, „menui apskritai specifiškai religiniai subjektai nėra būtini“. Krikščioniškasis menas, be abejonės, ne visada yra religinis menas, t. y. toks, kuriam būdingos religinės temos. Ir atvirkščiai, religinės temos gali būti visiškai nekrikščioniškos. „Jei Dievas sukūrė gėles, jos vertos būti nutapytos ir aprašytos. Jei Dievas sukūrė dangų, jis vertas būti nutapytas. Jei Dievas sukūrė vandenyną, kaip jis yra vertas poemos! Išties verta žmogui kurti remiantis nuostabiais Dievo darbais“, teigia didysis krikščionybės apologetas (iš 2 sk., žr. „Menas Biblijoje (II)“, www.lksb.lt).

Reformacija tikrai sukėlė daug lūžių ir atnešė permainų. Tačiau ji nevijo meno iš krikščioniško gyvenimo. Ji tik apribojo jo vietą – išvedė už bažnyčios durų ir palaimino jo sklaidą visur kitur. Evangelikų kraštuose tikru lūžiu, jei norime, galime laikyti tai, kad bažnyčia nustojo būti religinio meno užsakovė, užtat juo stropiau paveikslus ėmė užsisakinėti turtingi piliečiai. Pirmą kartą atsirado plati meno kūrinių rinka. Menas išėjo iš buvusių siaurių rėmų, galima sakyti, net savotiškai išsilaisvino iš bažnyčios valdžios, dominavimo bei kontrolės.

Nyderlandų neokalvinistas A. Kuyperis (1837–1920) rašo: „Ypač XVI a. menas pradėjo trauktis iš šventųjų palapinės, idant pasistatytų savąją – Dievo bendrosios malonės lauke, tenai, kur ji ir turėtų stovėti“ (Wisdom&Wonder). Menas, ypatingai vaizduojamasis, Reformacijos dėka pagaliau surado savo sritį ar lauką – taip pat pavaldų Dievui, bet laisvą, pvz., nuo tiesioginio bažnyčios kišimosi.

Gerą santrauką šia tema pateikia ir teologas Tomas Dičius: „Viduramžiais menas buvo pakilęs virš kasdienio paprastų žmonių gyvenimo ir tik įtakotas Reformacijos pasaulėžiūros ‘nusileido ant žemės’. Bendrosios malonės mokymo šviesoje menininkai pamatė, kad su Dievu susijusi visa realybė – kasdienis gyvenimas, darbas, šeima, žmogiški jausmai – visa tai buvo pripažinta tam tikra prasme sakralia erdve... Patys dailininkai suvokė, kad ir jų užsiėmimas yra profesinis pašaukimas iš Dievo, jų kunigiško tarnavimo forma, per kurią jie pašaukti pašlovinti Aukščiausiąjį. Todėl Olandijos dailė pasižymėjo aukšta menine kokybe, aukščiausio lygio meistryste, nes ne tematika apsprendė kūrinio vertę Dievo akyse, bet atlikto darbo, kuriam dailininkas yra pašauktas, kokybė. Menas buvo traktuojamas ne kaip Dievo garbės iliustracija, bet kaip grožio dalykas, tinkamas Dievui pašlovinti.“ („Reformacijos teologinių idėjų įtaka Vakarų kultūros pokyčiams“, EBI baigiamasis darbas, 2015)

Nuo XVI amžiaus menas vis labiau ir labiau laisvinosi iš siaurų bažnytinių rėmų, savo tema paversdamas visą pasaulį. Ypač Nyderlanduose peizažai ir natiurmortai ima formuotis kaip savarankiškos vertės kūriniai, o ne tik kaip kažko fonas ar priedas. Bet ir jie sekuliarūs buvo tik ta prasme, kad savo tema nebuvo religiniai. Tokie menininkai kaip didysis peizažistas J. v. Reisdalis (Ruisdael, 1628–1682), savo begalinėmis švytinčiųjų debesų virtinėmis ar laukų toliais bei horizontais taip pat šlovino Viešpatį, to grožio kūrėją (žr. B. Bakker, Landscape and Religion).

Ypač įdomu tai, kad tuo laiku į paveikslus išdrįsta įžengti ir tokia tema, kaip kasdienis gyvenimas. Kanadiečių sociologas Charlesas Tayloras pastebi: „Dėmesys kasdieniam gyvenimui kyla iš žydų-krikščioniškosios mąstysenos. O impulsas šiai mąstysenai sustiprėti moderniaisiais laikais radosi ne iš ko kito, o iš Reformacijos.“ (Sources of the Self)

Ir čia būtų galima paminėti daugelį menininkų: P. Breigelį vyr., F. Halsą, J. v.  Gojeną, J. Steną. O tarp jų pats garsiausias – Johanesas Vermejeris (Vermeer, 1632–1675).  Valstybiniame muziejuje Amsterdame jo eksponuojamą „Tarnaitę su pieno ąsočiu“ (Pienininkė) galima laikyti tikra protestantiškojo meno ikona – ar begalima paprasto darbo vertę išreikšti dar vaizdingiau? Ir „Miegančioji mergaitė“, be abejo, yra iš paprastų žmonių sluoksnio. Dažnai savo paveiksluose Vermejeris vaizduoja paprastas miestietes, kurių veiklos stačiai provokuoja savo kasdieniškumo ryškumu. Daugiausiai šio menininko darbų vaizduoja interjerą. Bet esama ir jo gimtojo miesto Delfto gatvių vaizdų, kurie nutapyti toje pačioje dvasioje – atiduoti deramą pagarbą kasdieniam paprastumui. (Ginčytina, ar Vermejeris dėl santuokos konvertavo į katalikybę; tikriausiai taip. Kaip ir bebūtų, jo tapyboje atsispindi to meto Nyderlandų protestantiškas požiūris į meną.)

Negali likti nepaminėtas ir Piteris de Hochas (de Hooch, 1629–1684). Tematiškai jo darbai panašūs į amžininkų. Viename iš paveikslų, eksponuojamų taip pat Valstybiniame muziejuje, dailininkas fiksuoja akimirką, kaip motina tvarko utėlėtos mergaitės plaukus.  Šimtmečius įprasta ir būtina procedūra, dėka Reformacijos iškeltų idėjų, paverčiama meno objektu. Tai absoliutus kontrastas baroko tapytojų, N. Puseno (Poussin) ar K. Loreno (Lorrain) darbams, rodantis, jog Reformacijoje buvo laikomasi kitokios pasaulio ir žmonijos vizijos.

Reformacija atkreipia žvilgsnį į visą pasaulį, išryškina visą grožį – kartu nukeldama jį nuo dieviškojo pjedestalo, nuimdama nuo altorių ir išnešdama iš bažnyčių. Bažnyčiose visą garbę atiduokime Dievui – o menu grožėkimės pasaulyje, kuriame jis ir gimsta.

• Dirck van Delen (1605–1671), Ikonoklastų įniršis vienoje bažnyčioje Nyderlanduose („Beeldenstorm in een kerk“), 1630
• Kėdainių ev. reformatų bažnyčios sakykla
• Emdeno Senoji reformatų bažnyčia
• Dešimt Dievo įsakymų lenta lenkų kalba Biržų muziejuje
• J. Kalvino Pakartotojo įstatymo pamokslų 1583 m. vertimo į anglų kalbą antraštinis lapas
• Liuteronų Tauragės Martyno Mažvydo bažnyčioje
• Lukas Kranachas vyr., Vitenbergo miesto bažnyčios altorius, 1547
• Jacob van Ruisdael, Harlemo vaizdas, po 1650
• Jan Vermeer, Pienininkė, apie 1658–1660
• Jan Vermeer, Delfto gatvės scena (fragmentas), 1657/58
• Jan Vermeer, Miegančioji mergaitė, 1657
• Pieter de Hooch, Motinos pareiga (fragmentas), 1658–60